Wilfried Veeser
Sutikite, tai keistokas klausimas. Argi žmonės tuokiasi kaip tik ne tam, kad pradėtų bendrą gyvenimą, kad būtų kartu, dalintųsi džiaugsmais ir ašaromis, bendrautų? Bet kartais susiklosto aplinkybės, kurios visam tam laikinai sutrukdo: pavyzdžiui, studijos skirtingose vietose išskiria porą trims mėnesiams ar ketveriems metams arba vyras pašaukiamas karinėn tarnybon. Esama dar tokių sutuoktinių, kurie, nors ir glaudžiasi po vienu stogu, bet faktiškai gyvena vienas šalia kito, minimaliai vienas su kitu bendraudami. Amerikoje vidutinė pora bendrauja maždaug keturias minutes per dieną, Japonijoje – maždaug dešimt minučių (tokie sakiniai, kaip „prašom paduoti druskos“, taip pat įskaityti). Kiek minučių tam skiriama Lietuvoje? Ar nesama sutuoktinių, kurie, nors ir gyvendami kartu, vidujai jau seniai išsiskyrę?
O kaip santuokos ryšiams atsiliepia vidinis arba išorinis atsiskyrimas? Norėdami atsakyti į šį klausimą visų pirma turime išsiaiškinti psichinius santuokos pagrindus. Pastaraisiais metais šioje srityje buvo atlikti reikšmingi tiriamieji darbai. Vienas iš žymiausių šeimos tyrinėtojų šveicaras Jurgas Willi iš Ciūricho nustatė, kad susituokusios poros patiria kitokius psichinius procesus negu oficialiai nesusituokusios. Sutuoktiniai stato, vaizdžiai tariant, bendrus namus. Jie ieško bendrų normų, vertybių, tai, kas jiems abiem yra svarbu. (Kokios spalvos rūbus rinksimės? Kokiomis fotografijomis puošime buto sienas? Kiek vaikų turėsime?). Šeimos būsto statyba yra psichinis procesas, kuris daro įtaką abiem sutuoktiniams. Jau po kelerių metų partneriai aiškiai pasikeičia, tai, beje, pastebi ir apie tai praneša tėvai, ankstesnieji draugai ir geri pažįstami (Aš tavęs nebeatpažįstu, anksčiau tu taip nekalbėjai!). Tokie elgesio pasikeitimai paprastai yra giluminiai. Tai reiškia, kad netgi tuomet, kai po keleto bendro gyvenimo metų sutuoktinių keliai išsiskiria, vėlesni santykiai nebegali būti užmegzti „nuo nulio“. Ankstesniųjų santykių ypatumai turi įtakos vėlesniesiems. Kelia nuostabą tai, kad partneriai, įsipareigoję likti santuokoje visą gyvenimą, yra labiau pasiryžę konkrečiai keisti savo elgesį ir šis pasiryžimas stiprėja priklausomai nuo vaikų skaičiaus (skyrybų skaičius Vokietijoje nesiekia 1 procento šeimose, turinčiose keturis ir daugiau vaikų, tuo tarpu kai 50 procentų išsiskyrusių porų yra bevaikės). Poros, gyvenančios kartu be santuokos liudijimo ir nenorinčios nuo pat pradžios „viešai“ įsipareigoti, tokio gilaus keitimosi proceso nepatiria. Žmogus, siekiantis daugiau laisvės, tikisi mažiau bendravimo familiarumo. Tas, kas dažniau keičia partnerį, patiria stabilaus saugumo jausmo ir gimtų namų stygių. Asmuo, pakartotinai nutraukęs gyvenimą kartu, skaido vidinius ir išorinius savo įsitikinimus. O kas dažnai palieka bendro gyvenimo kelią, turi susitaikyti su asmeninio gyvenimo nepastovumu. Žmogui, kategoriškai atsisakančiam bet kokių įsipareigojimų, yra sunkiau formuoti ir ugdyti savo elgesį ir patirti teigiamų charakterio pokyčių.
Ar būtina sutuoktiniams gyventi kartu?
Psichiniai sutuoktinių įstatymai, už kuriuos turėtume būti dėkingi žmonijos Kūrėjui, šventajam Biblijos Dievui, leidžia daryti tokias išvadas:
1. Sutuoktiniai turėtų išsiskirti ne daugiau mėnesių, negu kartu pragyveno metų (pavyzdžiui, penkeri santuokos metai – ne daugiau kaip penki išsiskyrimo mėnesiai). Ilgesnis išsiskyrimas kelia grėsmę įprastam psichiniam brandos ir kitimų procesui, vykstančiam šeimoje. Šis principas taikytinas ir tuomet, kai šeima yra sunkioje krizėje: prieš ištuoką pora turėtų gyventi atskirai tiek mėnesių, kiek metų jie buvo susituokę. Tai leistų apmąstyti buvusius santykius ir padėtų priimti atsakingą sprendimą, kuris paskatintų keisti savo elgesį arba atsižvelgti į nuo to sukrėstus vaikus.
2. Sutuoktiniams iš esmės būtina sąmoningai rūpintis elgesio formavimu, susijusiu su keitimosi procesu, ir ryžtis atvirai kalbėti apie tam tikroje situacijoje patirtus jausmus, tokius, kaip nusivylimas, džiaugsmas, susirūpinimas, viltis, visiškas nuolankumas ir kt., taip pat kalbėtis tokiomis temomis, kaip pinigai ir lytiniai santykiai (Ji: „Ar teisingai tave suprantu – tave labai baugina tai, kad aš dominuoju?“ Jis: „Taip, iš tiesų.“ Ji: „Ką man daryti? Tu esi taip susirūpinęs savo pomėgiais, kad man visiškai nebeskiri dėmesio.“ Jis: „Jeigu teisingai tave suprantu, pastaruoju metu tu jautiesi šiek tiek atstumta ir nereikalinga?“ Ji: „Taip ir yra!“ Jis: „Ar tu bent gali įsivaizduoti, kaip man nusibodo tai, kad mums būnant kartu tu visąlaik man nurodinėji?“ Ji: „Ar tai reiškia, kad dažni mano pasiūlymai kaip mums pasielgti, pareikalauja iš tavęs daug pastangų? To aš nežinojau ir tai mane stebina…“).
3. Kai sutuoktiniams tenka trumpam išsiskirti, jie turi nepaliauti rūpinęsi šeimos ryšiais. Ir tas rūpinimasis turėtų būti tuo didesnis, kuo ilgesnis išsiskyrimo laikas.
Santuokinius ryšius turėtų lydėti jautrus, pagarbus ir atviras tarpusavio pokalbis. Kaip tik todėl laikino išsiskyrimo metu sutuoktiniai turėtų išnaudoti visas galimybes, kad pasikalbėtų telefonu, parašytų vienas kitam. Taip pat reiktų stengtis savaitgaliais arba švenčių dienomis susitikti ir kartu praleisti laiką, pasišnekėti – šnekėtis, šnekėtis ir dar kartą šnekėtis. Jie abu turėtų būti pasiruošę domėtis tuo, ką kiekvienas iš jų būdami atskirai patyrė.
Santuokiniams ryšiams svarbu tai, kad mąstymas, jausmai ir poelgiai būtų partneriui suprantami ir įspėjami. Būtent todėl yra svarbu, kad ir išsiskyrimo metu būtų kuriama bendra vertybių sistema. Partneriai turėtų pasikliauti vienas kitu.
Santuokiniams ryšiams svarbu ne tik laikas, bet ir kokybė bei kilnumas. Kokybė reiškia: aš žinau, kad mano partnerio mąstyme, poelgiuose ir jausmuose man yra skirta svarbi vieta, net ir tuomet, kai laikinai esame atsiskyrę. Kilnumas reiškia: aš žinau ir mano partneris to taip pat tvirtai laikosi – į mūsų širdis negali įsibrauti kita moteris arba kitas vyras. Mūsų ryšiai turi likti kilnūs, tai reiškia, kad net ir laikinai nesant kartu, kitas partneris negali užkariauti mano širdies. Svarbu, kad sutuoktiniai kaskart tam apsispręstų ir neužmirštų pasitelkę fantaziją parodyti savo partneriui, kam priklauso jų širdis.
Sutuoktiniams yra lengviau, kai jie abu vadovaujasi Jėzaus Kristaus autoritetu. Kiekvienas iš jų turi tai žinoti. Jie vienas už kitą meldžiasi, laikino išsiskyrimo metu bendrauja su draugais krikščionimis jų bažnyčioje ir todėl nesijaučia vieniši.
Toks rūpinimasis santuoka yra būtinas ir sutuoktiniams esant kartu, nes būna ir taip, kad gyvendami kartu, viduje liekame atsiskyrę.
Taigi gyvenimas gali susiklostyti taip, kad laikinas atsiskyrimas taps neišvengiamas. Tuomet sutuoktiniai turėtų pasistengti, kad išsiskyrimo laikas būtų kuo trumpesnis, o domėjimasis tarpusavio santykiais – kuo intensyvesnis.
Wilfried Veeser, pastorius, psichoterapeutas, vadovauja Biblinės psichoterapinės globos draugijai Vokietijoje