KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Ragana

Jürgen Kuberski

Raganos vardas kildinamas iš žodžio „regėti“, t.y. „viską žinoti“, „viską galėti“. Šis vardas gali turėti sąsajų ir su žodžiu „ragas“ („raguotas mėnulis“), nes raganos buvo laikomos lunarinės nakties būtybėmis, žiniuonėmis, magijos veiksmų atlikėjomis.
XIII–XVIII amžiuje maždaug milijonas žmonių (daugiausiai moterų) tapo raganų persekiojimo aukomis. Šie asmenys buvo kaltinami užsiiminėjimu juodąja magija ir velnio garbinimu. Mūsų žinios apie istorinę raganą kaip būtybę yra gan ribotos: dauguma turimų duomenų yra labai nepatikimi, kadangi jie remiasi prisipažinimais, išgautais prievarta, bei kankinimais. Per paskutiniuosius du dešimtmečius labai paplito modernusis raganavimas. Šiandien vis daugiau žmonių vadina save „raganomis“ ir „raganiais“. Nedidelė jų dalis yra išskirtinai feministinės orientacijos ir raganą įvardija kaip protesto, stiprybės, nepriklausomybės bei pasitikėjimo savimi simbolį. Dabar imta sąmoningai gręžtis į viduramžių raganas, „išmintingas moteris“, „patriarchato“ neva negailestingai persekiotas už sugebėjimus gydyti, padėti gimdymo metu, patarti apsisaugant nuo nėštumo ar atliekant abortą. Didžioji dalis šiuolaikinių raganų vis dėlto orientuojasi į magiją ir feminizmą: tęsiamos įvairiausios okultinės tradicijos, norima įgyvendinti vienovę su gamta, garbinama deivė Motina ir magiškais ritualais bandoma iššaukti gamtos jėgas bei dvasias. Tam iš dalies vartojami narkotikai arba vadinamieji „raganų tepalai“, sukeliantys haliucinacijas, dėl kurių susidaro įspūdis, jog skrendama (taip atsirado liaudiškas požiūris, kad raganos galinčios skraidyti). „Didžiųjų raganų puotų“ metu, t.y. vasario 1 dieną, naktį į gegužės 1-ąją (Valpurgijos naktis), rugpjūčio 1-ąją ir lapkričio 1-ąją (amer. Halloween), ant kalvų, miško proskynose arba tam tikrose apeigų vietose raganos atlieka magiškus ritualus. Kai kurios raganos greta vadinamosios „baltosios“ magijos praktikuoja „juodąją“ (piktieji burtai). Nors raganavimo bei satanizmo fonas tas pats, visgi tik nedaugelis raganų yra sąmoningos satanistės. Apskritai modernusis raganavimas – tai naujas pagoniškas, animistinis, neošamanistinis judėjimas, kuriame atgaivinami religiniai archaikos elementai (pavyzdžiui, deivės Motinos garbinimas būdingas daugeliui senųjų derlingumo, vaisingumo apeigų).
Magiškajame raganavime greta laisvai praktikuojančių raganų egzistuoja ir tokios, kurios savo veiklą yra tvirtai susiejusios su raganavimo kultu: nesvarbu, ar tai būtų laisvai organizuotos mažos grupės („raganų rateliai“), ar vikos kultas (Wicca-Kult) – labiausiai paplitęs raganavimas, kurį 6-e šio amžiaus dešimtmetyje sukūrė anglas Jeraldas Gardneris. Jis paprašė savo mokytojo, satanisto Alaisterio Crowley, sukurti raganavimo ritualą, kuris, gavęs „Šešėlių knygos“ („Book of Shadows“) pavadinimą, nuo to laiko yra pavyzdinis literatūrinis šio kulto kūrinys. Vikos kultas šalininkams reiškia ikikrikščioniškojo pagoniško raganavimo tąsą, nors tai kelia nemaža abejonių.
Biblija tikėjimą raganomis ir raganavimo praktikavimą ryžtingai atmeta. Jau Senasis Testamentas stoja prieš tuomet paplitusį deivės Astartės (1 Sam 7,3), „dangaus karalienės“ (Jer 7,18) garbinimą, draudžia užsiiminėti visų rūšių magija ir griežtai perspėja nesusidėti su Dievui priešiškomis dvasiomis ir demonais (Iš 22,17; Įst 18,10). ši mintis pakartojama ir Naujajame Testamente (1 Kor 10,20; 1 Tim 4,1; Apr 9,1).

Jürgen Kuberski, teologas, publicistas ir leidėjas

Vertė Rima Mykolaitytė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).