Reinhart Hummel

Satja Sai Baba, indų guru, yra įdomus ne vien tuo, kad jam pavyksta įgyti vis daugiau vakariečių sekėjų. Jo gyvenimas bei veikla parodo dar ir tai, kad stipri guru asmenybė šiandienos Indijoje ir moderniajame pasaulyje turi didelį būrį šalininkų ir pretenduoja į pasaulinio gelbėtojo ir Kristaus pavaduotojo vaidmenį.

„Satja Sai Baba taip pamilo pasaulį, jog pasiuntė Sūnų, Jėzų Kristų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, būtų išgelbėtas.“
Bhagavanas Šri Satja Sai Baba, kuris kaip dievybės įsikūnijimas (avataras) jau seniai yra kelių milijonų garbinamas Indijoje, masina didėjantį ieškančiųjų būrį ir iš Vakarų. Tie žmonės keliauja į Putapartį, miestą, priklausantį Andra Pradešo Indijos valstijai. Ten Satja Sai Baba yra įsirengęs pagrindinį savo ašramą – Prašanti Nilajamą (netrikdomos vidinės ramybės buveinę) – miestą sau, kurį sudaro šventykla, ligoninė, akademijos pastatai ir neretai perpildyti svečių kambariai. Dažna šitokių kelionių priežastis yra sunkios arba netgi nepagydomos ligos. Sai Baba turi nepaprastą burtininko šlovę. Rankos judesiu jis „materializuoja“ nosines, talismanus, saldainius, gėles, krucifiksus, knygas, nuotraukas ir net šventuosius pelenus (vibutį); jam priskiriami stebuklingi išgydymai pelenais (be to, kartais jis pats dalyvauja operacijose kaip chirurgas), ir dargi mirusiųjų prikėlimas. Net ir tuomet, kai tikėtasis stebuklingas išgijimas neaplanko ir kai žmonės grįžta atgal sukrėsti bei sutrikę, jie nenustoja klausę savęs, o gal Putapartyje iš tiesų buvo sutikę sugrįžusįjį Kristų? Nes juo ir dar kai kuo daugiau save vadina Sai Baba. Kai jis afrikietiškos išvaizdos šukuosena ir įsisupęs į ilgą oranžinį apdarą pasirodo laukiančiai miniai, nuo jo sklinda stiprus veikimas. Čia jis mesteli kokį žodelį, ten stabteli ar pasižiūri į kokį nors žmogų, o kai kam tarsi atsuka ledinius savo pečius. Jeigu lankytojui pasiseka prasibrauti prie mokytojo, nustebina ne tik „materializavimai“, bet neretai ir asmeninio gyvenimo momentų, kurie pasirodo Sai Babai kaip aiškiaregiui, atskleidimas. Taip Sai Baba užmezga intensyvius asmeninius ryšius, padarydamas lankytojus bejėgiais žaisliukais patyrusio žaidėjo rankose. Putaparčio lankytojų pasakojimai sutampa: esą Sai Baba juos atvedė į neįtikėtiną situaciją, nedorai su jais sužaidė, manipuliuodamas jais kaip patyręs psichoterapeutas, kartais tik pokštaudamas, bet dažniau tikslingai siekdamas pašalinti trukdantį jų ego ir suvesti juos į akistatą su iki tol dar nežinomomis jų esybės pusėmis. Lankytojai, kurie vėliau tampa patikliais jo sekėjais, į šituos „painius žaidimus“ žvelgia pro rožinius akinius: didelės meilės skatinamas ir jų pačių labui Sai Baba esą praleido juos pro „nušvitimo veleną“ tam, kad paskatintų atsidavimui ir vidiniam susijungimui su juo. Tie, kurie vis dėlto pasipriešina šiai traukiančiai jėgai, po susitikimo giliai sujaudinti klausia: kas yra šitas burtininkas, aiškiaregys ir katės?pelės žaidimo meistras?

Guru kaip Dievas Tėvas

Atsakymą į šį klausimą pateikė pats Sai Baba: „Aš esu visur esantis, visagalis ir visažinis.“ Paklaustas apie laiką tarp Krišnos ir jo, pasakė: „Laikas? Aš esu Krišna! Kur yra laikas?“ Viename interviu buvo pasakyti tokie žodžiai: „Svami, kalbama, jog per 1972 metų Kalėdas tu pareiškęs, kad Jėzus sakė: „Tas, kuris mane pas jus atsiuntė, tas vėl grįš. Jo vardas bus tiesa (Satja). Jis vilkės raudona kaip kraujas toga. Jis bus mažas, o jo galvą puoš plaukų vainikas“. Ar tai reiškia, kad tu buvai tas, kurį Jėzus pasiuntė įsikūnyti?“ Su nenusakomu paprastumu ir švelniu, draugišku balsu svamis linktelėjo ir tarė: „Taip“. Trumpai tariant, Satja Sai Baba supranta save esant pačiu Dievu Tėvu arba „įsikūnijusiu dieviškuoju principu, neturinčiu ribų“: „Visa visata yra mano delnuose.“
Truputį kitaip, tačiau ne mažiau pretenzingai, Sai Babos atsakymas nuskamba religine indų kalba. Savo vardą jis aiškina kaip visų dalykų „dieviškąją motiną“ (Sai) ir „dieviškąjį tėvą“ (Baba). Jis yra „Šyvos ir Šakti įsikūnijimas“, tai reiškia vyriškąjį ir moteriškąjį, pasyvųjį ir aktyvųjį dievybės aspektus. Jis yra po Krišnos antrasis „integralus avataras“ (purna avataras) ir sujungia savyje visus avataro požymius, ne taip, kaip ankstesnieji avatarai, kurie kiekvienas turėję tik ribotą šių požymių skaičių. („Avataras“ pažodžiui reiškia dieviškumo įsikūnijimą gyvūno ar žmogaus pavidalu. Pagal ortodoksinį skaičiavimą, esama dešimt avatarų, devyni iš jų jau yra atėję. Ne taip, kaip ortodoksams, Šri Ramakrišna savo sekėjams buvo avataras.) Sai Baba įkūnija – tai jo teigimas – tiesą, dorą, ramybę ir meilę (satją, dharmą, šanti ir premą). Pridėjus prie šių keturių dalykų nesipriešinimą blogiui prievarta (ahimsą), visa tai sudaro „penkias religijos kolonas“. Poezijoje Sai Baba yra garbinamas kaip pasaulio mokytojas, kuris įspėja dvasios ir materijos mįslę, kaip mitinis troškimų medis, išpildantis vaikų prašymus, kaip grožis ir siaubas kartu, kaip jogos meistras, suvienijantis vienoje meilės religijoje visų tikėjimų išpažinimus, kaip tyros meilės šaltinis, galintis dykumą paversti rojumi, kaip pergalės dievas, sėdintis povo plunksnomis apkaišytame soste.

Sai trejybiškumas

Savo paties veikimą Satja Sai Baba sieja su „avatarišku projektu“, „trejybe“, arba „trejų Sai įsikūnijimų nenutrūkstamumu“, kurių viduryje yra jis pats: Širdi Sai, Satja Sai ir Prema Sai. Širdi Sai yra istorinė asmenybė, vadinusi save Sai Baba, veikusi Širdi kaime, vakarinėje Maharaštros valstijoje ir ten 1918 m. mirusi, – tai vienas iš daugelio induistų ir musulmonų garbintų šventųjų fakyrų. Pastarajam šventieji pelenai taip pat vaidino svarbų vaidmenį. Satja Sai iš Putaparčio laiko Sai Babą iš Širdi „ankstesniuoju savo kūnu“, o save patį Širdi Sai reinkarnacija. Satja Sai, jo paties teigimu, sulauks 96 metų ir po to persikūnys į naująjį, į Premą Sai (prema – meilė), kuris turėsiąs gimti Karnatakos valstijoje (buvusi Misorės valstija), Mandijos srityje. „Ankstesniajame savo kūne“, taigi dar būdamas Širdi Sai, Satja Sai padėjo dvasinius savo misijos pagrindus, taip sukurdamas vienybę tarp induistų ir musulmonų. Dabartinis jo, kaip Satjos Sai, uždavinys yra toliau ant šito pamato statydinti. Čia turima galvoje nauja universali religija, kurią jis vadina „Sai religija“. Ji yra visų religijų „esencija“, arba „ekstraktas“. Ateisiantysis Prema Sai pagaliau šį statinį apvainikuos. „Avatariškasis projektas“ yra nukreiptas į visų religijų susijungimą.
Tai simbolizuoja Sai centro pastatai, o ypač Bombėjaus centro Sarva Dharma Prem Aikja stupa [1]. Šita grakšti kolona, turinti lotoso žiedo formos viršūnę, o apačioje iškaltus įvairių religijų šventųjų raštų žodžius, turėtų išreikšti „visų religijų meilės vienybę“, – tąją meilę, kurią įkūnija pats Satja Sai Baba. „Visos religijos yra mano.“ Šitoks pretendavimas atsispindi ir Satjos Sai religijos emblemoje: lotoso žiedo vidurį lyg žiedlapiai juosia simboliai – induizmo (mantra Om [2]), budizmo (ratas), parsų religijų (ugnis), islamo (žvaigždė ir pusmėnulis) ir krikščionybės (kryžius). Sai motyvas kartojasi ir formulėje „Sai Rama“, kuri vartojama kaip Sai Babos pravardė, kaip meditacinė mantra ir kaip pasveikinimas (taip, kaip žodžiais „Harė Krišna“ yra sveikinamasi Tarptautinės Krišnos sąmonės sąjungos centruose).

Tapimas avataru

Kas jis, šitas triukus darantis sielos vadovas, stebukladarys ir religijos įkūrėjas? Jis yra 1926 m. lapkričio 23 dieną Putapartyje gimęs Satja Narajana Radžu, ketvirtasis vaikas aktorinių gabumų turinčio tėvo šeimoje. Beje, būdamas dar jaunas Satja taip pat toje srityje pasižymėjo. 1940 m. jam įkando skorpionas (vėlesnėje versijoje teigiama, kad jis savo noru išėjo iš kūno, norėdamas pagelbėti vienam į bėdą patekusiam gerbėjui) ir po to jis ėmė elgtis taip keistai, kad tėvai paprašė egzorcisto pagalbos. Po dviejų su puse mėnesio trylikametis berniukas pradėjo materializuoti saldainius ir gėles, pasakė „Aš esu Sai Baba“ (būtent tas iš Širdi) ir paragino susirinkusią minią kiekvieną ketvirtadienį pagarbinti jį. Po kurio laiko jis išmetė lauk mokyklinius vadovėlius ir paliko savo šeimą.
Praėjus dar dešimčiai metų, 1950 11 23, jau buvo įkurta „Netrikdomos vidinės ramybės buveinė“ – Prašanti Nilajamas. Kai pasekėjų skaičius gerokai išaugo, 1961 metais Sai Baba paskelbė „Satja Sai erą“. 1965 m. jis leido brahmanams atlikti Vedų aukojimo ritualus ir įkūrė Vedų bei sanskrito studijų akademiją. 1967 m. surengė pirmąją „Visos Indijos Šri Satja Sai Babos Seva Samiti (darbo komitetų) konferenciją“, o 1968 m. tokio pobūdžio pasaulinę konferenciją. Tais pačiais metais jis aplankė savo sekėjus Rytų Afrikoje (Vakaruose jis nebuvo nė karto) ir Indijoje, Anantapūre, įkūrė moterų kolegiją. 1972?aisiais įvyko pirmieji „Indijos kultūros ir dvasingumo vasaros kursai“.
Ir pagaliau aukščiausiąjį tašką procesas pasiekė 1976 10 01 „Sai religijos“ proklamacijoje. Angliškasis variantas baigiamas paraginimu: „Visi, kurie įstojote į Satja Sai organizaciją, turite drąsiai ir ryžtingai vienbalsiai pasakyti, kad visų religijų esencija yra Satja Sai organizacijos religija.“
Pirmieji centrai užsienyje įkurti JAV pavienių moterų bei vyrų, kurie nuo 7?o dešimtmečio vidurio buvo apsilankę Putapartyje ir patapę Sai Babos sekėjais, iniciatyva. Oficialiais duomenimis, 1979?aisiais visoje Indijoje buvo 3 800 komitetų, daugiau kaip 10 000 „Badžianų centrų“, puoselėjančių religines giesmes, beveik 20 000 paruoštų tarnybinės grupės (Seva Dal) narių ir daugiau kaip 35 000 mokinių, dalyvaujančių Sai Babos suruoštoje mokyklinėje programoje (Bal Vikas). Pastaruoju metu nurodomas daugiau kaip 2?jų milijonų sekėjų skaičius.

Veikla

Aktyvi Satja Sai Babos organizacijų veikla nepasiūlo nieko naujo, atnaujinančio, greičiau tik visuotinai pripažintos religinės bei socialinės veiklos rezginį. Sai Baba apibendrina tą veiklą keturiomis rubrikomis: Vedų (klasikinės religinės literatūros) ir mokslo puoselėjimas, dieviškosios šlovės (bhakti) ir dharmos (amžinosios tvarkos, kurios sugrąžinimas įeina į avataro pareigas) saugojimas arba gelbėjimas. Minėto Vedų aukojimo ritualo atlikimas siejasi su brahmaniškąja ortodoksija. Bendras badžianų, religinių giesmių, giedojimas Indijoje yra labai mėgstamas; Sai Babos grupių išpuoselėtas visuotinis mantrų giedojimas (nagar sankirtan) yra paplitęs ir tarp Krišnos garbintojų, tai galima pamatyti, pavyzdžiui, Harė Krišna judėjime.
Neoinduizmas deda daug pastangų visų pirma moterų auklėjimui ir švietimui bei religinės taikos tarp induistų ir musulmonų įgyvendinimui, be to, siekiama, kad savanoriškai tarnystei pasišvęstų mėgėjai (t. y. neprofesionalūs šventikai), taip pat kuriamos organizacijos, kuriose gali bendradarbiauti sekėjai, atstovaujantys įvairioms kastoms. Norint šitokį veiklos sričių spektrą sujungti, ir kyla didžiulio kristalizacijos taško poreikis. Reikalingomis savybėmis kaip tik ir pasižymi šis guru Satja Sai Baba.

Meditacijos formos

Sai Babos rekomenduojama meditacinė praktika taip pat neperžengia įprastų rėmų: iš eilinio dirbančio sekėjo reikalaujama rytais ir vakarais po pusę valandos medituoti. Susikoncentravimui gali tarnauti garsas (mantra), dievybės (Krišnos, Ramos, Jėzaus ar paties Sai Babos) paveikslas arba šviesa. Medituojant sutelkus dėmesį į žvakių šviesą (joti upasana), šviesa turi prasiskverbti į širdį, paskui į kitas kūno dalis ir pabaigoje iki pat momens. Iš ten ji gali pereiti į kitus žmones ir gyvūnus, draugus ir priešus ir galop pasklisti po visą visatą. „Pakilti virš savojo Aš ir pamatyti, kad tavo šviesa yra visatos šviesa, reiškia išlaisvinimą.“ Po to šviesa vėl turi būti sugrąžinta į širdį ir ten pasilikti visą dieną. Šita meditacija gali būti praturtinta religinėmis giesmėmis bei „Viešpaties vardo deklamavimu“ (pavyzdžiui, Ramos, Sai Ramos, Krišnos arba net Jėzaus).
Reiklių meditacijos metodų, tokių, kaip tantristinė kundalini joga [3], Sai Baba viešai pataria nepraktikuoti. Artimesniųjų gerbėjų rate ji yra vis dėlto praktikuojama ir tarnauja tikriausiai paranormalios galios (sidhi) įgijimui. Pats Sai Baba pasakė, kad jis turįs tas galias nuo gimimo ir jam esą nebūtina medituoti arba praktikuoti asketinius pratimus. T. Brooke’as, amerikietis, anksčiau priklausęs artimam Sai Babos vadovų ratui, pasakojo apie uždaroje grupėje atliekamus meditacijos pratimus, kurie pasitarnavo „gyvatės ugnies“ pažadinimui ir jos nuvedimui iki pat viršugalvio. Žemiausioji čakra, „gyvatės ugnies“ buveinė, yra ties lyties organais, ir Brooke’ui sukėlė siaubą, kai atlikdamas šituos pratimus Sai Baba darbavosi su savo ir kitų medituojančiųjų lyties organais. Platesniajam sekėjų sluoksniui Sai Baba siūlo kiek „lengvėlesnį“ gulinčiojo atsidavimo Dievui kelią (bhakti). Sekėjai visur vadina save angliškuoju žodžiu „Devotee“ (atsidavęs žmogus, entuziastas), t. y. tais, kurie praktikuoja bhakti. Tačiau atsidavimas Dievui įvyksta konkrečiu atsidavimu pačiam Sai Babai. Taigi guru garbinimas yra pats trumpiausias ir patikimiausias kelias į išvadavimą iš persikūnijimų rato (sielos keliavimo).

Guru avataro funkcijos

Stabtelkime minutėlę ir pabandykime įsigilinti į procesą, prasidėjusį nuo Satja Narajana Radžu gimimo ir pasiekusį aukščiausiąjį tašką „Sai religijos“ įkūrime. Žvelgiant iš psichologinės pusės kyla klausimas, kaip atsiranda toks didžiulis pasitikėjimas savimi, peržengiantis net tradicinio indų guru įvaizdį. Žinoma, indiškojo guru paveikslas nėra statiškas, jis kito ir plėtėsi. Religinis namų mokytojas, ankstyvojoje epochoje pereidamas daugelį tarpinių stočių, pavirto į guru kaip „sektos galvą“, tapo religinių masinių judėjimų įkūrėju ir vadovu, judėjimų, kuriuose paprastas narys nebegali rasti asmeninio ryšio su meistru. Tai, žinoma, neatmeta tokio nario galimybės jausti ryšį su guru ir įsipareigojimą jam ir per atstumą, kuris intensyvumu pranoksta visus žmogiškuosius ryšius. Žmonės tiki, kad guru myli, supranta, žingsnis po žingsnio veda juos ir kreipia į galutinį tikslą.
Tiems, kuriems jų asmeninė religinė tradicija pasirodo išsivadėjusi ir ištuštėjusi (Vakaruose tai pasitaiko netgi dažniau negu Indijoje), susitikimas su energingu, „ypatingai Dievo apdovanotu“ guru atveda į naują patyrimą. Tuo tarpu tokiam žmogui pasakoma, kad tie patyrimai yra kaip tik tai, ką jam turėjo perteikti jo paties religija ir ką ji nuo jo nuslėpė. Taigi guru paskirtis yra jėgų netekusias arba suprantamas kaip jėgų neturinčias religines tradicijas „pakrauti“ jo energija ir jas „atgaivinti“ Kai Vakarų piligrimai, paskyrę sau nemažai laiko, grįžta iš indiškojo ašramo pirmąkart pajutę ir supratę, kas iš tikrųjų esąs Kristus ir ko jis norėjęs, tai kaip tik ir būna įvykęs šitas krikščioniškųjų sąvokų ir vaizdinių „pakrovimas“, be to, ir „polių sukeitimas“ induistiniu supratimu. Kyla klausimas, kodėl sveikieji ir ligoniai iš Vakarų tokius kūną ir sielą apimančius religinius sukrėtimus patiria tik po susitikimo su indų guru?

Daugelis naujesniųjų laikų indų guru, visų pirma ir Satja Sai Baba, atlieka tarytum harmonizuojančią, religijas vienijančią funkciją. Vaizduodami savo pačių susikurtą ir dažnai labai supaprastintą mokymą kaip visų religijų „esenciją“, padaro gerą įspūdį tose grupėse, kurios neišmanydamos elgiasi su tradiciniais religijų ir konfesijų apibrėžimais ir žvalgosi ieškodamos sintezės. Indijoje dar prisideda ir struktūrų, kurios peržengtų kastų ribas, poreikis. Kai kurie šiuolaikiniai guru judėjimai yra tokio pobūdžio, kai (idealiu atveju) įvairių kastų sekėjams suteikiama galimybė suseiti kartu be baimės būti diskriminuojamiems. Toks žmogus, kaip Satja Sai Baba, turintis visiškai ne brahmanišką išvaizdą, šiam vaidmeniui pasirodo labai tinkantis. Senasis indų vienybės troškimas įkūnijamas guru pavidale, guru, kuris yra anapus kastinių bei konfesinių apribojimų.

Guru avataras – religijos įkūrėjas

Gyvų religinių išgyvenimų ir religinės vienybės troškimas kiekvienam guru, kurio asmenybė turi tam reikalingų bruožų (žiūrint į tai, kaip juos vertinsime) ir kuris taip pat turi pakankamai energijos, reikalingos sintezei, suteikia galimybę iškilti. Praėjusiame šimtmetyje toks asmuo buvo Šri Rama Krišna, turėjęs abu minėtus bruožus ir pagrįstai buvęs garbinamas kaip avataras, nors kai kuriems Rama Krišnos misijos nariams tai nelabai patiko. Po jo atėjusiems guru atsirasdavo vis mažiau kliūčių išreikšti epochinį savęs įvertinimą titulais. Paskutinieji dešimtmečiai pasižymėjo avatarų infliacija, naujos epochos nešėjais ir „tobulais mokytojais“. Tokius guru avatarus visų pirma išugdo ne Vakarų visuomenė, bet visuotinis, o ypač indų poreikis atgaivinti („revitalizuoti“) ir suvienyti religines tradicijas, todėl kiekvienas iš jų yra potencialus religijos įkūrėjas. Vienas ankstesnių pavyzdžių galėtų būti Radhasoami Satsang ir Ruhani Satsang [4] mokytojai; dvi naujesniosios – tai „radžnešizmo“ religijos, kuriomis dabar virto Bhagvanų judėjimas, ir minėta „Sai religija“ su „integraliuoju avataru“ ir „Dievu Tėvu“ priešaky. Tai yra ne tiek individualaus savęs vertinimo klausimas, kiek pasiruošimas ištraukti iš Indijos vieškelio dulkių paruoštą avataro apsiaustą bei sugebėjimas nešioti jį išlaikant būtiną orumą ir pasikausčius reikalingu gudrumu. Radhasoami tradicijos mokytojai, tokie, kaip Kirpalas Singas, pasižymėjo tik orumu, o Radžnešas ir Sai Baba, priešingai, dideliu gudrumu.
Tiesa, daug neišsiplečiant reikėtų pridurti, kad dauguma naujųjų guru religijų turinio atžvilgiu įneša nedaug naujo. Iš esmės tai senos, induizmo sąlygotos mintys supaprastinta, lengvai suvokiama forma, kurios centre yra guru gydantysis. Tai sintetiškai („sintetinis“ abiejų šio žodžio reikšmių prasme) veikiančios „esencinės religijos“. Sai religijos esmė yra tokia: „Yra tik vienas Dievas. Jis yra visur esantis. Yra tik viena religija, meilės religija. Yra tik viena kasta, žmonijos kasta. Yra tik viena kalba, širdies kalba.“
Šitos guru religijos nėra išoriškai atsiribojusios. Jos siekia ne išstumti kitas religijas, bet susluoksniuoti. Daugiau ar mažiau aiškiai jos pritaria dvigubai narystei, viešai – paveldėtajai religijai, o ezoteriniuose sluoksniuose – tai tikrajai guru religijai. Induizmas gali pakęsti savo tarpe guru religijas, jis juk gyvena iš energijos, kurią jos nuolatos jam suteikia. Kitokie yra jų santykiai su krikščionybe.

Žvelgiant krikščionio akimis

Kaip iš tiesų yra su Sai Babos „stebuklais“, sunku iš šalies įvertinti. Esant betarpiškam kontaktui, aišku, dar sunkiau, kadangi šitas mokytojas yra apsuptas beatodairiškos tikėjimo stebuklais atmosferos, kurioje beveik neįmanoma išlaikyti kritišką distanciją. Tikintieji stebuklus yra labai pamėgę, todėl ir tikėjimas Sai Baba kuria gausybę nepatikrinamų nepaprastų pasakojimų. Daiktų „materializavimo“ menas rankų judesiais yra pažįstamas ir iliuzionistams. Cheminė Sai Babos „šventųjų pelenų“ analizė parodė, kad jie sudaryti iš sudegusių ryžių pelų liekanų. Daugelis ligonių grįžta iš Putaparčio nepagiję arba jų pagerėjimas yra trumpalaikis.

Atmetus visa tai, kas gali būti paaiškinama kaip apgaulė ar fantazijos vaisius, akylų stebėtojų akyse vis dėlto lieka kai kas nepaaiškinamo. Kai kurie nuostabą keliantys pasakojimai apie išgydymus yra nesugriaunami savo įtikinamumu. Indijoje jau nuo seno yra žinomos nepaprastos jogos galios demonstracijos. Netgi ir Sai Babos sugebėjimas beveik aiškiaregiškai permatyti žmones, apie kurį yra taip dažnai pasakojama, galėtų būti priskirtas jogai, nors Sai Babos sekėjai tai ir neigia bei kalba apie įgimtas mokytojo galias. Tai klausimas, kurį galbūt mieliau paaiškintų parapsichologai. Svarbesnis yra akivaizdus faktas, kad dauguma Sai Babos „stebuklų“ laiko atžvilgiu ir psichologiškai yra tiksliai apskaičiuoti ir nukreipti į tai, kad apstulbintų, sutrikdytų potencialius sekėjus ir taip išsklaidytų jų abejones ir pašalintų pasipriešinimą. Jie yra minėto asmeninių santykių sukūrimo ir painaus žaidimo, kuriame Sai Baba visus siūlų galus laiko savo rankoje, neatskiriamoji dalis. Tuo jie aiškiai skiriasi nuo Jėzaus stebuklų, kurie paprastai pasitarnavo žmogaus vargams pašalinti. (Be to, Jėzaus stebuklai nėra tai, kas jį būtų pavertę Kristumi ir Gelbėtoju.) Yra svarbu permatyti šitą Sai Babos galių, nuo kurių žmogus yra nepajėgus apsiginti, demonstravimą. Tai stebuklai, kurie skatina potencialius Sai Babos sekėjus priimti jį kaip Dievą Tėvą ir „integralųjį avatarą“.
Krikščioniui šitoks reikalavimas, be abejonės, turėtų atrodyti šventvagiškas ir nepriimtinas. Tiesa, Sai Baba, kaip ir visi kiti indų guru, apriboja save, pripažindamas sekėjams, kad ir jie esą Dievas. Induistiniu supratimu kiekvienas žmogus turi savy potencialaus dieviškumo ir jam tereikia jį „realizuoti“. Savaime aišku, tai sudaro neįveikiamus prieštaravimus krikščioniškajam žmogaus paveikslui, pagal kurį žmogus kūnu, siela ir dvasia yra Dievo kūrinys, o ne potencialus arba „realizavęsis“ Dievas. Sai Babos reikalavimas yra absoliuti šiuolaikinio indų guru savęs vertinimo viršūnė, nepranokstamas kulminacinis taškas, kuris išreiškiamas formuluote „Aš esu Dievas“.
Tradicinis induizmas dar rėmėsi įsivaizdavimu, kad savo aukščiausiame pavidale (t. y. be ypatybių ir be apribojimų) esanti dievybė netenka dalies savo kokybės, jeigu ji pasirodo žemėje žmogaus pavidalu. Tačiau Sai Baba vadina save „dieviškuoju principu be apribojimų“, t. y. dievybe savo aukščiausioje formoje. Apskritai Sai Babos savęs vertinimai netgi pagal induistinius mastelius yra prieštaringi. Tobulasis arba išsivadavusysis kartą ir visiems laikams yra išėjęs iš persikūnijimų rato. Kaipgi tuomet toks išsivadavusysis, kaip Sai Baba iš Širdi, gali „inkarnuotis“ į Satja Sai Babą iš Putaparčio ir pastarasis į Prema Sai? O kaip Sai Baba gali vienu metu būti ir avataru, ir tuo, kuris Jėzų pasiuntė kaip avatarą?
Tokio tipo guru, kaip Satja Sai Baba, suteikia pokrikščioniškajam induizmui tokią formą, kuri pati pastato neįveikiamą sieną krikščioniškajam tikėjimui. Toks guru tipas sąmoningai suteikia sau Kristaus pavaduotojo profilį. Jis užima Kristaus vietą ir yra ta prasme Antikristas. Graikų kalbos priešdėlis „anti“ reiškia dar ir „vietoj“, jis rodo, kad vienas dalykas yra pakeičiamas kitu. Guru avataro, tokio, kaip Sai Baba, asmenyje induizmo religija atskleidžia antikrikščioniškąjį potencialą, kuris gali pritraukti ir žmones iš Vakarų.
Pastaruoju metu yra pastebima, kad supratimas apie „Sai inkarnacijas“ turi tendenciją plėstis toliau. Viename kaimelyje netoli Nasiko miesto, esančio šiaurinėje Indijos dalyje, 1981 m. Vitalis Baburao Bodkė, dvidešimtmetis vyras, pasiskelbė esantis Sai Babos iš Širdi persikūnijimas. Galbūt atsiras ir daugiau pasijutusių pašauktais pakelti iš Indijos vieškelio dulkių platųjį Sai Babos apsiaustą ir pasirodyti su juo žmonijai.

Reinhart Hummel, teologas, Evangelikų instituto pasaulėžiūros klausimams (EZW) bendradarbis Štutgarte

Vertė Vilija Adomavičiūtė