KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Dievo ir žmogaus autoritetas

Hans-Georg Wünch

Autoritetas – tai vienas iš pragrindinių žmogaus poreikių. Visuomenėje, kuri kaskart darosi sudėtingesnė, mes nerimastingai dairomės autoriteto, kuris nurodytų kur eiti ir užtikrintų saugumą. Mums akivaizdžiai reikia autoriteto, bet kas yra autoritetas? Ir dar svarbiau: kokia autoriteto esmė?

Sąvoka „autoritetas“ kilo iš lotynų kalbos. Ji išsirutuliojo iš žodžio auctor, reiškiančio „daugintojas“, „rėmėjas“. Jau iš sąvokos istorijos darosi aišku, kad čia turima omenyje ne vien tik jėgos pozicija (šiai sąvokai artimesnis būtų lotynų kalbos terminas potestas, reiškiantis „jėga“, „galia“ arba „prievarta“). Veikiau autoritetas tarnauja – kaip jau čia buvo paminėta – labui tų, kurie nuo jo priklauso.      Autoritetas – tai ne tik jėgos pozicija, bet vieno žmogaus pranašumas kitų atžvilgiu. Šis pranašumas remiasi arba didesne „branda“, arba aukštesne „padėtimi“. Pastarąjį galima apibūdinti kaip „tarnybinį autoritetą“. Šį autoritetą turintis yra pastatytas į aukštesnę visuomeninę padėtį (pavyzdžiui, kunigas) arba jam suteikta daugiau įgaliojimų (teisėjas, policininkas). „Brandos“ pagrindu esantis autoritetas pasireiškia dviem skirtingomis formomis. Viena – pranašumas žiniomis. Koks nors asmuo arba institutas paprasčiausiai turi daugiau specialybės žinių ir tampa autoritetingas kurioje nors vienoje srityje. Antroji „brandos“ autoriteto forma pasireiškia didesniu „subrendimu“ charakterio ir vidinio žmogaus prasme. Vienas asmuo turi autoritetą todėl, kad savo asmenybės išsivystymu pasirodo esąs kitoks, ypatingas žmogus. Vis dėlto dažnai būna sunku nuspręsti, nes čia matuojamas sunkiai įvertinamas dydis: asmeninė branda. Su kuo būtų galima palyginti subrendusį žmogų? Šiuo klausimu paliečiama žmogiškoji gilybė; tai klausimas, į kurį galiausiai atsakoma pasaulėžiūriškai ir religiškai.
Kas dieną mums tenka susidurti su minėtų rūšių autoritetais. Vien jau tai parodo, kaip svarbu mums turėti autoritetą. Krikščioniškoji pasaulėžiūra taip pat pabrėžia žmogaus autoriteto būtinumą. Ne taip, kaip modernūs, emancipuoti pasaulėvaizdžiai, Biblija pradeda tuo, kad apie žmogų, puolusį Edeno sode, neleidžia manyti kaip apie gerą iš prigimties. Nepadėtų net ir tai, jeigu žmogus augtų bei bręstų be jokios pašalinės įtakos. Žmogui, kaip nusidėjėliui, būtinai reikalingas auklėjimas, vadovavimas ir autoritetas.
Mums reikia autoritetų ir mes juos surandame. Tačiau kaip visa tai atrodo gyvenime? Štai čia policininkas naudojasi savo tarnybine padėtimi, kad išspaustų pinigų; štai ten kunigas piktnaudžiauja žmonių teikiama jo luomui pagarba tam, kad išlaikytų žmones nuo savęs priklausomus; štai vėl, šeimos tėvas naudojasi savo vieta ir jėga taip, kad nukenčia vaikas, – suluošinamas dvasiškai ir fiziškai; dar kitur, universitete, dėstytojas tam ir naudoja savo žinias, kad pažemintų studentus. Autoritetu galima lengvai papiktnaudžiauti. Tai leidžia padaryti antrąją išvadą: autoritetas ne tik būtinas, jis dar turi į ką nors remtis. Jeigu žmogaus autoritetas neatsiskaitys aukščiau esančiam autoritetui, kils grėsmė atsirasti įvairių formų tironijai. Autoritetas turi atsiskaityti prieš pagrindines vertybių normas – tačiau prieš kurias?
„Visas autoritetas galiausiai remiasi transcendencija“, – taip sako filosofas Karlas Jaspersas. Be sąryšio su Dievu žmogaus autoritetas greitai virsta komandomis ir prievarta, žmonių niekinimu, nelaisve ir tironija. Tikras autoritetas yra tik tas, kurio pradas yra Dieve. Dievo autoritetas turi būti žmogaus autoriteto pagrindas.

Dievo autoritetas

Dievas sukūrė žmogų, ir žmogus yra į Dievą orientuotas. Sekant bibline samprata, nėra tokio žmogaus, kuris pilna to žodžio prasme būtų autonomiškas ir visiškai laisvas nuo Dievo. Todėl Dievo autoritetas ir yra esminis dalykas, kuriuo reiktų remtis, kadangi žmogus, kaip kūrinys, neišvengiamai su juo susiduria.
Dievas, kaip tai mums nedviprasmiškai aiškiai nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio atskleidžia Biblija, yra aukščiausias, absoliutus ir neginčytinas autoritetas. Kitaip ir negalėtų būti, jeigu jau Dievas yra tikras Dievas. Jis turi absoliutų pranašumą tiek brandumu, tiek ir užimama padėtimi. Aukštesnės instancijos kaip jo – visažinio Kūrėjo ir viso pasaulio Globėjo – negali būti. Jis yra Pirmasis ir Paskutinysis, Aukščiausiasis, ir negali būti jokio kito asmens virš jo, kuris nors iš tolo būtų į jį panašus. Jis yra karalių Karalius ir dievų Dievas, ir turi visą valdžią danguje ir žemėje. Pradėsiu keletu Senojo ir Naujojo Testamento tekstų, iškeliančių šias pagrindines mintis. Po to pasistengsiu tiksliau apibūdinti Dievo autoritetą, nes tai turi lemiamos reikšmės mūsų pačių autoriteto supratimui.

Dievas – galutinis autoritetas

Dievo reikalavimas laikytis jo įsakymų ir normų Biblijoje sutinkamas nuolatos. Jau nuo pačių pirmųjų Pradžios knygos eilučių išgirstame Dievo įsakymą Adomui ir Ievai nieko nevalgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio: „Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: ‘Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2,16).
Jau nuo pirmųjų Biblijos puslapių aišku, kad Dievas yra toks Dievas, kuris leidžia įsakymus ir paliepimus, o žmogus yra įpareigotas paklusniai laikytis šių įsakymų. Tačiau pastebime dar ir tai, kad žmogus prieš Dievo autoritetą maištauja. Pirmasis įsakymas, kurį Dievas išleido, pažeidžiamas jau Ievos ir Adomo. Tai visos žmonijos istorijos tragizmas: žmogus norėjo tapti autonomiškas, norėjo tapti toks kaip Dievas (Pr 3,5).
Žmonijos problemos šerdis – tai maištas prieš Dievo autoritetą! Tai persmelkia visą Bibliją. Mozės įstatymo pagrindiniuose reikalavimuose taip pat bus pasakyta, kad Dievu reikia sekti ir jo nurodymus vykdyti. Izraelis kaskart iš naujo bus raginamas paklusti Dievo nurodymams: prakeiksmas ateis priklausomai nuo to, ar Izraelis bus paklusnus (žr. Įst sk. 28 ir 30). Bet ir po to pranašai raudos dar daug kartų, nes Izraelis vėl nepaklus Dievo paliepimams (Jer 7,21; Ez 20,5; Neh 9,16).
Naujajame Testamente taip pat žinomas reikalavimas paklusti Dievo paliepimams. Nors Senojo Testamento prasme įstatymas jame ir nebuvo sukurtas, tačiau pats Jėzus Dievo žodžio klausymą ir jo vykdymą priskyrė absoliučiai pareigai: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7,21).
Kaip neigiamas pavyzdys Naujajame Testamente minimas Izraelio tautos nepaklusnumas. Krikščionys turi suprasti, kaip yra svarbu išmokti paklusti Dievui (1 Kor 10,1; Hbr 3,7). Petras, su kitais apaštalais stovėdamas prieš aukščiausiąją teismo tarybą Jeruzalėje, tai išsakė vienu sakiniu: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5,29).
Galima sakyti, kad ir Senajame, ir Naujajame Testamente apie paklusnumą Dievo paliepimams kalbama vienareikšmiškai. Aukščiausias autoritetas yra Dievas, ir jam vienam privaloma absoliučiai paklusti. Savo autoritetu jis su niekuo nesidalija – nei su kitais dievais, nei su žmonėmis.

Dievo autoriteto esmė

Kai ypač aiškiai iškeliamas Dievo reikalavimas paklusti, kyla priekaištų, kad Dievas suprantamas tiktai kaip įstatyminė instancija. Tarsi visa, ko labiausiai reikia, – tai atvirai vergauti jo įsakymams ir išoriškai vykdyti jo potvarkius, kad nesusilauktume neišvengiamų bausmių už nepaklusnumą.
Galime nesunkiai suprasti, kodėl daug žmonių tokio autoriteto negali pakęsti. Todėl dažnai susiformuoja atitinkamas supratimas apie Dievą kaip neturintį jokių autoritetinių reikalavimų. Dievas tuomet tampa beasmene visos esaties pirmine priežastimi. Čia matome, kaip glaudžiai tarpusavyje yra susijusi Dievo autoriteto samprata ir Dievo esaties samprata. Savaime suprantama, kad čia negalime pateikti dogminio veikalo apie Dievo esatį. Norėčiau glaustai pateikti reikšmingus teiginius, svarbius tiksliam šio galutinio ir absoliutaus autoriteto apibūdinimui.

1. Dievas kaip autoritetas yra gailestingas

Nehemijas, žvelgdamas į praeitį, rašo permainingą Izraelio istoriją: „Atsisakę klausyti, nebeatsiminė jiems padarytų tavo nuostabiųjų darbų, bet sukietino savo sprandą ir nusprendė grįžti į savo vergiją Egipte. Bet tu esi gausaus atlaidumo Dievas, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti, gausus ištikimos meilės, ir jų nepalikai“ (Neh 9,17).
Dievas yra gailestingumo Dievas. Tai labai įspūdingai patvirtinta daugelyje Biblijos vietų. Dievas – tai ne šaltas technokratas ar nepakeičiamas gamtos įstatymas; jam gaila savo kūrinių net ir tuomet, kai jie jam nepaklūsta.
Dievo gailestingumas dar nereiškia, kad jo įsakymų ir normų nepaisymas palieka be pėdsakų. Tačiau Dievas „ilgai dūsauja“ dėl savo dažnai nepaklusnių vaikų. Jis kantrus su jais ir norėtų, kad jie atsiverstų (plg. 2 Pt 3,9).
Tai, kad Dievas yra geras ir gailestingas Dievas, pasirodo jau žmonijos istorijos pradžioje. Adomui ir Ievai nupuolus, Dievas jų nesunaikino ir naujos poros nesukūrė. Tačiau žmonių maišto (nuodėmės) prieš jo autoritetą taip paprastai jis nepraleidžia. Jis yra teisingas Dievas ir negali palikti nuodėmės nenubaustos. Adomas ir Ieva turi pajusti savo nuodėmės pasekmes. Tačiau nuosprendis tuo pačiu metu yra ir pirmasis Dievo gailestingumo paskelbimas: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs [žalčio] ir moters, tarp tavo palikuonio ir jos palikuonio, jis trupins tau galvą, o tu kirsi jam į kulnį“ (Pr 3,15).
Nors dar labai miglotai ir bendrai, tačiau jau vienareikšmiškai Dievas paskelbia išeitį iš nuodėmės problemos. Ateis diena, kada moteriškės palikuonis užmuš žaltį, o žaltys jį mirtinai sužeis. Tai užuomina apie Kristų ir jo pergalę prieš velnio galybę. Tą pergalę Kristus pasiekė mirtimi ant kryžiaus.

2. Dievas kaip autoritetas pripažįsta atleidimą ir atsivertimą
Atleidimas buvo siūlomas jau ir Senajame Testamente. Moziškojo prakeiksmo ir palaiminimo kontekste buvo kalbama ir apie tai, kad Izraelis gali nusidėti ir susilaukti Dievo bausmės. Bet jeigu tauta atsivers ir atgailaus, Dievas jai vėl bus maloningas (Įst 30,1–3).
Kiek daug nuolatinės kantrybės Dievui reikėjo su Izraelio tauta ir atskirais žmonėmis Senajame Testamente, rodo daug pavyzdžių. Štai, pavyzdžiui, Dovydas, sulaužęs savo santuokinę ištikimybę su Betsabėja ir užmušęs jos vyrą Ūriją (2 Sam 11), galimybės atsiversti neprarado. Būdamas šioje situacijoje Dovydas meldėsi: „Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo gerumo, dėl savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus. Vėl ir vėl nuplauk mano kaltę, apvalyk mane nuo mano nuodėmės. Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu ir mano nuodėmė nuolat man prieš akis. Tau nusidėjau – tiktai Tau – ir padariau, kas pikta Tavo akyse. Esi tad teisus, kai mane kaltini, ir teisingas, kai savo teisme mane pasmerki (Ps 51,1–4).
Žmones visada stebino Dievo gailestingumo mastas. Kaip šio esminio dalyko pavyzdį norėčiau dar nurodyti Joną ir jo užduotį Ninevėje. Kai galų gale Dievas surado būdą priversti Joną nukeliauti į Ninevę, ten nuėjęs pranašas skelbė Dievo teismą: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!“ (Jon 3,4).
Išgirdę šią labai trumpą teismo žinią, Ninevės gyventojai atsivertė į Jahvę. Jie suprato savo kaltes ir atgailavo. Nors ši atgaila šiaip jau nebuvo „numatyta“ tiek Jonos skelbime, tiek ir Jonai Dievo jam pavestoje užduotyje, Dievas vis dėlto pakeitė savo išankstinį nusistatymą ir atleido jiems kaltę: „Kai Dievas pamatė, ką jie padarė ir kaip jie nusigręžė nuo savo nedorų kelių, Dievas pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs. To Jis nepadarė“ (Jon 3,10).
Naujajame Testamente Dievo rodomas gailestingumas yra nepranokstamas. Jokūbas savo laiške pripažįsta: „… Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo“ (Jok 5,11). Jėzus irgi paskelbė savo mokiniams, kad Tėvas yra gailestingas (Lk 6,36). Šis Dievo gailestingumas ypač aiškiai išreiškiamas Jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, auka. Per Jėzų Dievo gailestingumas atėjo į šį pasaulį. Dievas atvėrė išeitį iš nuodėmės aklavietės (plg. Tit 3,4; Hbr 2,17). Paulius rašė krikščionims Efeze: „Bet Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, – jūs gi esate išgelbėti malone“ (Ef 2,4–5).
Per Jėzaus žygį ant kryžiaus dabar visi žmonės gali laisvai prieiti prie Dievo. Jėzus plačiai atvėrė duris; atvėrė jas taip, kad nebijotume eiti pas Dievą. Pats Dievas mus įvaikina (1 Pt 1,3; 2,10). Laiško žydams autorius drąsina tokia mintimi: „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“ (Hbr 4,16).
Kodėl Dievas visada suteikia galimybę atsiversti, gali būti paaiškinta tik dar vienu Dievo esaties aspektu: meile.

3. Dievo autoritetas yra meilė
Meilė yra neatskiriama nuo Dievo esaties. Ji turi lemiamą vaidmenį apibrėžiant Dievo kaip autoriteto ir žmogaus santykius. Dievą Paulius vadina „ramybės ir meilės Dievu“ (2 Kor 13,11; plg. Ef 2,4). Jonas eina dar toliau ir Dievą sutapatina su meile: Dievas yra meilė (1 Jn 4,8 ir 16).
Graikiškas žodis, giminingas visoms su žodžiu „meilė“ susijusioms reikšmėms, yra agapė. Klasikinėje graikų kalboje, taip pat ir koine (Naujojo Testamento laikų šnekamoji graikų kalba) tai buvo labai retai vartojamas žodis, ir jo negalima sulyginti nei su geidulingąja meile (eros), nei su abipusio draugiškumo meile (philia). Agapė – tai meilė, kuri remiasi ne jausmais, ne simpatija ar antipatija, bet sąmoningu apsisprendimu palaikyti kitą. Jis vartojamas kalbant beveik išimtinai tik apie Dievo ir žmogaus santykius.
Nors agapė tarsi ir neatsiremia į jausmus, jie ten vis dėlto yra. Agapė – ne šaltas loginis išskaičiavimas, ji glaudžiai susieta su vidiniu, nuoširdžiu Dievo gailestingumu. Dievas myli mus ne už tai, kad esame labai simpatiški ar meilės verti kūriniai. Jis myli mus gailestingumu, kurio nenusipelnėme, ir malone. Aiškiausiai ir labiausiai jaudinančiai meilę Dievas parodė atiduodamas už mus savo Sūnų: „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4,9 ir kt.).
Ši Dievo meilė pasireiškia ne vien tik Naujajame Testamente. Senajame Testamente taip pat kalbama apie Dievą kaip apie mylintį ir rūpestingą Dievą. Dievo ir Izraelio santykį pranašas Ozėjas aprašo palygindamas jį su vyro ir moters meilės ir santuokos ryšiais. Izraelio tauta (moteris) „svetimavimu“ (tai dažniausiai pranašo vartojamas žodis, reiškiantis stabmeldystę, plg. Jer 2,1 ir t.; 3,6 ir t.; Iz 43,4; 54,4 ir t.) šį meilės ryšį nuolat suardo, tačiau Dievas nesuprantamos meilės skatinamas nepaliauja piršęsis savo tautai (Oz 2,19). Šią Dievo meilę Jeremijas vadina amžinąja meile: „Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile“ (Jer 31,3).
Kodėl Dievas išsirenka ir myli, žmogiškai svarstant to neįmanoma suprasti. Jo meilė, žmogaus maištingumo atstumta, visada nukreipta į žmogų. Tuo dar nesakoma, kad jo meilė atleis bet kokius blogus poelgius ir visada bus apsieinama be pasekmių. Dievas myli, bet kartą gali būti ir „per vėlu“. Dievas yra teisingas. Su neapsakoma ištverme ir meile jis kviečia žmones ateiti pas jį. Jo meilė be prievartos. Ji palieka žmonėms galimybę apsispręsti, ar jį ir jo meilę – drauge ir paklusnumą jo autoritetui – priimti.

4. Dievo autoritetas – tai ryšys

Santuokos tarp Dievo ir Izraelio įvaizdis, kuris Naujajame Testamente pritaikytas Bažnyčiai ir Jėzui, aiškiai parodo, kokio ryšio su žmogumi Dievas trokšta: meilės. Santykiuose su žmonėmis Dievas kaip autoritetas nėra nei šaltas, nei dalykiškai nurodinėjantis; jis aprašytas kaip mylintis tėvas (Įst 8,5; Ps 103,13; Pat 3,12; Jer 31,20; Hbr 5,11 ir t.; 12,5 ir t.) arba mylintis sutuoktinis (Iz 54,4 ir t.) ir net kaip mylinti motina (Iz 66,13).
Biblinis reikalavimas paklusti aiškiai atskleidžia tai, jog Dievui nelabai terūpi, kad su jo autoritetu būtų skaitomasi tik kaip su įsakinėjančia valdžia. Mozės įstatymo eilutėse, kuriomis Izraelio tauta bus graudenama paklusti Dievo įsakymams, atskleidžiama tokia mintis: „…nes Viešpats, jūsų Dievas, bando jus, kad sužinotų, ar jūs iš tikrųjų mylite Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi ir siela. Viešpatį, savo Dievą, seksite, tik jo vieno bijosite, tik jo įsakymų laikysitės, tik jo balsui paklusite, tik jam vienam tarnausite ir tik prie jo ištikimai glausitės (Įst 13,4 ir t.).
Čia kalbama apie meilės ryšį. Taip pat Įst 30,20 susaisto meilę Dievui su paklusnumu jo žodžiui (plg. Iš 20,6; Įst 5,10; 7,9; 11,1. 13. 22; 19,9; 30,16; Joz 22,5; Neh 1,5; Dan 9,4). Panašiai kalba ir Jėzus: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų… Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli“ (Jn 14,15. 21; plg. taip pat 15,10; 1 Jn 5,2 ir t.; 2 Jn 1,6).
Ir galiausiai turi būti nurodyta į bibliniu požiūriu svarbiausius ir lemiamus Senojo Testamento įsakymus, kuriuos patvirtino ir Jėzus: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6,5).
Šis raginimas dažnai kartosis tiek Senajame, tiek ir Naujajame Testamente (plg. Įst 10,13; 11,13; Joz 22,5; Mt 22,37; Mk 12,30. 33; Lk 10,27). Dievui reikalingas ne aklas paklusnumas, bet paklusni jo kūrinių meilė.
Tai, kad Dievui visuomet yra svarbu ryšys, atsiskleidžia jau Senajame, o dar stipriau Naujajame Testamente, kai tikėjimas Dievu ir paklusnumas jam susiejami į nedalomą jungtį. Mozė sako: „O kai Viešpats siuntė jus iš Kadeš? Barneos, sakydamas: ‘Keliaukite ir paveldėkite kraštą, kurį esu jums davęs’, jūs maištavote prieš Viešpaties, savo Dievo, įsakymą, juo nepasitikėdami ir jam nepaklusdami“ (Įst 9,23).
Panašiai ir Laiško hebrajams autorius aiškina Abraomo elgesį. Jis „tikėjimu“ buvo paklusnus ir išvyko iš tėviškės nežinodamas, kur Dievas jį veda (Hbr 11,8). O Jonas tikėjimą su paklusnumu net sutapatina: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė“ (Jn 3,36).
Dievo ir žmogaus santykiams yra būdinga tikėjimo ir paklusnumo tarpusavio priklausomybė. Taip, pavyzdžiui, tikėjimą galima apibūdinti kaip paklusnumą Evangelijai (Rom 10,16; 2 Kor 9,13; 2 Tes 1,8; 1 Pt 4,17). Čia reikia pastebėti, kad hebrajišku žodžiu, reiškiančiu tikėjimą (aman), taip pat ir graikišku (pistis) apibūdinamas asmeninės ištikimybės santykis ir gali būti tiek žmonių ištartas Dievui, tiek ir Dievo – žmonėms.
Paklusnumas, pasireiškiantis tokiame ryšyje, gali būti suprastas tiktai kaip natūrali ir savaime suprantama reakcija į Dievo patikimumą. Nekyla abejonių, kad – kitaip, negu tikėjimo / ištikimybės santykyje – paklusnumo galima reikalauti vien tiktai iš žmonių pusės, nes čia kalbama tik apie vienpusišką autoriteto santykį. Kadangi Dievas visais atžvilgiais pranašesnis už žmones, tai ir kalbėti apie autoritetinius reikalavimus iš kitos pusės neįmanoma. Dievas yra paskutinis ir absoliutus matmuo, ir Juo remiantis nustatomos visos vertybės ir normos. Būtent todėl Jis ir turi teisę pareikalauti iš žmogaus paklusnumo.
Šis paklusnumas visada susijęs su pasitikėjimu. Dievo ir žmogaus santykiai pasižymi ne aklu nustatytų taisyklių vykdymu, bet visišku, iš meilės kylančiu pasitikėjimu. Šis ryšys paženklintas dar ir tuo, kad Dievas ne vien tik reikalauja meilės ir paklusnumo, bet kad jis pats saviesiems kūriniams parodo niekam neprilygstančią meilę. Jis nuolatos kviečia žmones atsiversti į jį ir gauti atleidimą. Dievas yra kaip tėvas, pasigailintis savo vaikų dėl jų silpnybių bei klaidų, jiems atleidžiantis ir suteikiantis galimybę viską pradėti vėl iš naujo. Žinoma, jeigu koks žmogus nuolatos priešinasi Dievo autoritetui ir atmeta jo pasiūlymą susitaikyti, tai Dievas jo ir neverčia.
Bet kokio autoriteto pirminį modelį randame čia, Dieve. Dievo tėviškumas yra visko, ką tiktai teisėtai galime pavadinti autoritetu, prototipas. Paulius rašo efeziečiams: „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Ef 3,14).
Bibliniu pagrindu visiškai pateisinama žodžiuose „tėvas“ ir „tėvystė“ įžvelgti ir „autoriteto“ sampratą. Paulius Dievo autoritetu apibrėžia kiekvieno autoriteto esmę. Tai dar nereiškia, kad žmogaus autoritetas išvedamas iš dieviškojo, kaip sakoma, dedukciniu metodu, tačiau nurodoma, koks turėtų būti teisėtas autoritetas. Kaip kiekviena tėvystė yra pamatuojama Dievo tėviška būtimi, taip ir kiekvienas autoritetas turėtų būti ja įvertinamas ir pataisomas.

Žmogaus autoritetas

Dabar būtų įdomu panagrinėti, ką sako Biblija apie konkrečius santykius su autoritetingais žmonėmis – pavyzdžiui, santuokoje, šeimoje ir krikščionių bendruomenėje arba tarp jaunimo ir vyresniųjų. Kadangi dėl vietos stokos to padaryti čia neįmanoma, iš karto pereikime prie keleto bendrųjų ištarmių, charakterizuojančių bendražmogiško gyvenimo autoritetą.

1. Žmogaus autoritetas yra santykinis
Dievui esant aukščiausiu autoritetu, kiekvienas žmogaus autoritetas privalo paklusti Dievo autoritetui. Žmogus turimu autoritetu piktnaudžiauja, jeigu jis atriboja savo autoritetą nuo Dievo arba netgi pasinaudodamas juo prieš Dievą maištauja. Tai dar nereiškia, kad autoritetas tik tada gali būti pripažintas, kai jis sąmoningai Dievo autoritetui lenkiasi ir jam paklūsta. Bet žmonėms, kurie remiasi Dievo asmeniu, egzistuoja tik autoritetas, neprieštaraujantis šiam dieviškajam autoritetui. Nebus pateisintas joks paklusnumo reikalavimas, neatitinkantis Dievo įsakymų ir normų. Jeigu žmogaus autoritetas šiaušiasi prieš Dievo potvarkius, tai žmonių reikalavimų neklausyti bus ne tik teisėta, bet net ir būtina („Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ Apd 5,29).
Žmogaus autoritetas gali sukonfliktuoti su Dievo autoritetu. Kitas pavojus yra tai, kad žmonės savo autoritetą per stipriai suriša su Dievo autoritetu – tarsi žmogus būtų Dievo vietoje. Kai kuriais atvejais toks pavadavimas gali būti pateisinamas (pavyzdžiui, vaiko ir tėvo santykiuose), tačiau autoritetą turintis žmogus netrunka pasikelti virš pavaldaus jam žmogaus, pateikdamas save kaip aukštesnę būtybę. Tada bet koks pasipriešinimas iš esmės yra pasipriešinimas Dievui. Šio klaidingo reiškinio pavojus yra tuo didesnis, kuo tiesiogiškiau autoritetas vedamas iš Dievo autoriteto. Todėl būtina pažymėti: žmogus savo būtimi nėra žemesnysis dievas, tačiau į Dievą panašus kūrinys, sukurtas pagal Dievo paveikslą, – nedidelis, bet lemiamas skirtumas. Todėl žmogaus autoritetas menkesnis už tiesioginį Dievo autoriteto atspindį ir suprantamas greičiau kaip Dievo įpareigojimas.
Galiausiai žmogaus autoritetas jokiu būdu nėra visuotinis, t.y. apimantis visas žmogaus gyvenimo sritis. Tai aišku iš Jėzaus pasakytų žodžių: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui“ (Mk 12,17). Todėl valstybė neturi autoriteto moraliniuose ir etiniuose klausimuose, tėvas – politiniuose dalykuose, o mokykla – gyvensenoje. Dėl to reikia visada klausti, kurioje srityje autoritetas kompetentingas.

2. Žmogus kaip autoritetas turi būti gailestingas
Pripažįstant žmogaus autoritetą bibline prasme, Dievo autoriteto esmė turi lemti ir žmogaus autoriteto esmę. Kitaip sakant, žmonių santykiuose su autoritetingais asmenimis turi būti matoma ir kai kas iš Dievo esaties. Santykiai su autoritetais turi būti persmelkti jo esatimi.
Taip, kaip Dievas yra jautrus žmonių silpnybėms, kaip jam jų gaila ir kaip jis bando paklydusius žmones pataisyti, taip ir visi žmonės kaip autoritetai privalo tai, kas jiems yra patikėta, palaikyti ir pagerinti. Autoritetas jokiu būdu nėra viešpatavimo priemonė; jis įvairiose srityse turi pasitarnauti – padėti įveikti žmogiškąjį silpnumą. Geriausiai tai matosi tėvo/motinos ir jų vaikų santykiuose. Čia taip pat nekalbama apie tėvų kaip kokių ponų viešpatavimą namuose savo vaikams, bet apie tai, kad tėvai visose gyvenimo srityse vaikams turi padėti ir juos palaikyti.

3. Žmogus kaip autoritetas turi būti atlaidus

Ten, kur naudojamasi autoritetu, – kalbama apie pagalbą silpniesiems, – savaime suprantama, turi būti suteikiama galimybė gauti atleidimą ir pasikeisti. Gali susidaryti tokios situacijos ir susiklostyti tokie santykiai, kai blogo poelgio pasekmių nebeįmanoma pašalinti (pavyzdžiui, kaltinamajam atgailaujant, teisėjas negali apeidamas įstatymą už įvykdytą nusikaltimą atšaukti bausmės), tačiau visuose santykiuose su autoritetingais žmonėmis iš principo turi būti aišku, kad kaltė gali būti dovanojama ir kad žmogus gali pasikeisti.
Čia dažnai reikia kantrybės ir meilės. Tai reiškia, kad klaidas galima suprasti ir suteikti galimybę viską pradėti iš naujo. Žmonių bendravime, tarkim, tarp mokytojo ir mokinio, neapsieinama be pasiryžimo atleisti, ir visai natūralu, kad taip atleidžiama ir iš kitos pusės. Kitaip negu Dievo ir žmogaus santykiuose, čia suklysti gali ir tas, kuris turi autoritetą. Kai pastarasis pripažįsta savo kaltę ir praktiškai parodo pavaldžiajam, kad reikia atleisti, šis irgi gali išmokti pripažinti savo klaidas ir atleisti.

4. Žmogaus autoritetas turi būti lydimas meilės
Dievo autoritetas pasižymi meile (agapė). Santykiams su autoritetingais žmonėmis tai reiškia, kad negalima remtis aklu paklusnumu. Atvirkščiai, žmogui nuolat turi aiškėti tai, kad kitas yra svarbesnis už jį patį. Meilės lydimo autoriteto tikslas – tai kito žmogaus asmeninis apsisprendimas (ne autonomija!), laisvė ir atvirumas, bet ne jo asmeninė garbė ir galia. Būtent tuo ir skiriasi tikrasis autoritetas nuo bejausmės biurokratijos. Todėl biblinis autoritetas negali būti autoritarinis – kariškai griežtas.

5. Žmogaus autoritetas turi ieškoti pasitikėjimo ryšio
Autoritetas savo esme parodo, kad jis yra ryšys, o ne tik priklausomybė. Visada svarbu matyti kitą žmogų kaip asmenybę, svarbu jį skatinti ir rūpintis jo gerove. Autoritetas tik tuomet atitinka Dievo nurodymus, jeigu jį turintis žmogus domisi kitų augimu.
Turinčio autoritetą ir jo pavaldinio santykiai galiausiai turi būti paženklinti pasitikėjimu – jokiu būdu ne bausmės baime! Toks esminis tarpusavio pasitikėjimo santykis palieka vietos ir opozicijai, ir kritikai. Nes, kaip jau matėme, nėra neklaidingo ir tobulo žmogaus autoriteto. Jeigu laisvė ir atvirumas laikomos svarbiomis žmonių vertybėmis, autoritetai negali ir neturi išdrįsti su jomis nesiskaityti. Tik tuomet, kai autoritetą turintysis per menkai pasitiki pavaldžiu jam žmogumi, paklaustas ar sukritikuotas kaipmat įžvelgs suabejojimą jo autoritetingumu.
Dar kartą apibendrinkime tai, kas svarbiausia: turinčiajam autoritetą tai reiškia, kad suminėti Dievo esaties bruožai turi būti nuolatinis jo pastangų tikslas. Asmuo, pavaldus autoritetui, gali nepaklusti tik tuo atveju, kai iš jo reikalaujama ko nors tokio, kas prieštarauja Dievo įsakymams.
Iš principo tiek autoritetingasis, tiek ir jam pavaldus žmogus yra vienodai vertingi, tik kiekvienas iš jų užima skirtingus postus ir vykdo skirtingas užduotis. Esmė yra ta, kad kuris nors, užimdamas tam tikras pozicijas, turi autoritetą, bet tai dar jokiu būdu jo neiškelia aukščiau tų, kurie yra jam pavaldūs. Jei kuris nors atitinkamu požiūriu yra palyginamas su autoritetu, dar nereiškia, kad jis kaip žmogus yra vertingesnis. Čia galime pamatyti akivaizdų Dievo ir žmogaus autoritetų skirtumą. Dievas yra autoritetas, kadangi jis visa savo esatimi pranoksta žmogų. Žmonės vieni kitiems yra autoritetai dėl to, kad kai kuriose srityse gali geriau vieni kitiems tarnauti.

Hans-Georg Wünch, teologijos mokslų daktaras, Senojo Testamento, hebrajų kalbos, katechetikos ir pedagogikos docentas

Vertė Julius Norvila





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).