KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Kalbėtis ir suprasti

Tarpasmeninio bendravimo psichologija pagal Schulzą von Thuną

Doro ir Ron Kubsch

Šeimoje vargu ar kas nors yra svarbiau už darnų bendravimą. Tačiau visiems yra žinoma, kad daugeliu atvejų vyrui ir žmonai, vaikams ir tėvams nepavyksta susikalbėti, ir toli gražu ne iš piktavališkumo. Tarpasmeninis bendravimas yra sudėtingas dalykas. Nesusipažinus giliau su partnerio dvasiniu pasauliu ir jo psichikos ypatumais, vaidinančiais nemenką vaidmenį, bendraujant gali greitai kilti nesusipratimų ir kivirčų. Pokalbiai gali būti paprasčiausiai „tušti“, nes jų metu kalbantieji vienas kitam „nieko“ nepasako. Šią problematiką nuodugniai analizavo humanistinės psichologijos atstovas Hamburgo universiteto profesorius (nuo 1975 m.) Friedemannas Schulzas von Thunas. Nuosekliai išnagrinėjęs Karlo Rogerso, Alfredo Adlerio, Rut Cohn, Fritzo Perlso, o ypač P. Watzlawicko psichologijos teorijų užuomazgas bei K. Bühlerio kalbos teoriją jis sukūrė tarpasmeninio bendravimo modelį, kuris šiuo metu visame pasaulyje galėtų būti priimtas kaip standartas. Bet pagrindinė ir genialiausia jo mintis yra komunikacijos pavaizdavimas kvadrato forma. Kvadratas iliustruoja ir jo tezę, kad perduotos žinios psichologiniu požiūriu yra keturių rūšių, t. y. atskleidžia keturis svarbius bendravimo aspektus: atsivėrimą, dalykinį turinį, tarpusavio santykių nuorodą ir apeliaciją:

Žinios struktūra

Schulzas von Thunas siūlo patikimą bendravimo modelį. Bendravimui yra reikalingas siuntėjas, gavėjas (adresatas), žinia (informacija), kanalas (informavimo priemonė) ir kalba (bendras ženklų kiekis).
Tai, ką siuntėjas praneša, mes vadiname žinia. Gavėjas bando tą žinią iššifruoti (suprasti). Jei pasiųsta ir gauta žinia sutampa, vadinasi, pokalbio dalyviai susikalbėjo.
Schulzą von Thuną sujaudino atradimas, kad „viena ir ta pati žinia tuo pačiu metu turi keletą pranešimų“ [1]. Šie kiekvienoje žinioje slypintys skirtingi pranešimai padaro tarpasmeninį bendravimą sudėtingą ir pažeidžiamą, bet kartu jaudinantį ir patrauklų.
Von Thunas susistemino žinioje esančius pranešimus ir išskyrė keturis svarbius psichinius aspektus.

Dalykinis turinys

Kiekvienoje siunčiamoje žinioje glūdi dalykinė informacija, t. y. tai, kas informuojama. Įsivaizduokite tokią situaciją: skamba telefonas ir draugas praneša: „Aš susibariau su tėvais“. Mes kol kas žinome tik tiek, kad draugas susivaidijo su tėvais. Ar jis su jais susipyko ką tik, ar tas barnis įvyko daug anksčiau, negalime sužinoti. Iš šios dalykinės informacijos taip pat negalime suprasti, ar draugas šiuo metu yra vienas, ar netoliese yra ir kitų asmenų.

Atsivėrimas

Pasiųstoje žinioje šalia dalykinio turinio yra ir informacijos apie siuntėjo asmenybę. Iš anksčiau pateikto pavyzdžio yra aišku, kad skambinęs draugas šneka lietuvių kalba, kad jis yra keblioje situacijoje ir trokšta pagalbos. Iš to, kaip jis kalba (greitai ar lėtai, aukštu ar žemu balsu, garsiai ar tyliai), apie jį sužinome dar daugiau: aukštas balso tonas ir užsikertanti kalbėsena galėtų reikšti baimę; šnekėjimas pakuždomis parodo, kad netoliese yra kažkoks žmogus, ir pan.
Šis siuntėjo atsivėrimas – tai ne tik norimas, specialus savęs pristatymas, bet ir netiesioginis savęs atskleidimas. Kas nors, pavyzdžiui, norėdamas pasirodyti labai protingas, sąmoningai pokalbio metu vartoja labai daug tarptautinių žodžių. Kitą žmogų, atvykusį iš užsienio, išduoda akcentas, nors savo tautybę jis visų labiausiai norėtų nuslėpti.
Apskritai žmogaus atsivėrimas bendraujant yra platus ir nepaprastai sudėtingas. Siuntėjas, norėdamas parodyti save iš geriausios pusės, paprastai naudoja daug įvairių technikų (tai, kas teigiama, yra padidinama, o kas neigiama – sumažinama).

Tarpusavio santykiai

Iš siunčiamos žinios išaiškėja ir tai, kaip siuntėjas žiūri į gavėją, kokios yra apie jį nuomonės. Bet kokia siunčiama žinia visuomet išreiškia tam tikrą kalbintojo ir klausytojo (gavėjo) santykį. Jį galima nustatyti remiantis kalbintojo parinktomis formuluotėmis, intonacija ir kitais nekalbiniais signalais. Gavėjas labai domisi tarpusavio ryšį atskleidžiančiais siuntėjo pranešimais, nes jaučia arba jo pagarbą, arba panieką.
Pateikto pavyzdžio atveju paskambinęs draugas savo intonacija duoda suprasti, kad žmogus, į kurį jis kreipiasi, yra laikomas pagalbininku, taigi jam reiškiama pagarba. Čia paaiškėja, ką skambintojas galvoja apie patarėją (pranešimas apie antrąjį pokalbio dalyvį, t. y. „apie tave“). Iššifravę pranešimą, vienaip ar kitaip reaguojame. („Dabar aš esu labai reikalingas, nes jis laukia mano pagalbos“).
Tarpusavio santykių plotmėje šalia pranešimo „apie tave“ egzistuoja dar viena pranešimo rūšis – pranešimas „apie mus“. Iš jo paaiškėja, kaip siuntėjas įsivaizduoja savo ir gavėjo tarpusavio santykius. Taip tas, kuris paskambino, galėtų duoti suprasti, kad jis tikisi išspręsti iškilusią problemą kartu su adresatu („Aš tikiuosi, kad tu man padėsi išspręsti konfliktą“).

Apeliacija

Pagaliau kiekvienoje siunčiamoje žinioje yra tam tikras ketinimas. Gavėjas turi būti vienaip ar kitaip paveiktas. Mūsų atveju apeliacija skamba taip: „Pasakyk man, ką aš turiu daryti!“ Žinia turi „paskatinti mus imtis arba nesiimti tam tikrų dalykų, sukelti tam tikras mintis arba sužadinti tam tikrus jausmus“ (ten pat, p. 29).
Bandymas daryti įtaką pranešimuose paprastai yra geriau ar blogiau paslėptas. Jei jis yra giliai paslėptas, turime reikalo su manipuliacija. Siuntėjas, norėdamas pasiekti norimo apeliacijos poveikio, gali manipuliuoti visomis žinios pusėmis. Dalykinis pranešimas tuomet yra vienašališkas ir tendencingas, kadangi kalbintojas prisistatydamas nori padaryti klausytojui tam tikrą poveikį (pavyzdžiui, sukelti susižavėjimą). O pranešimai apie tarpusavio santykius kartais turi slaptą tikslą palaikyti gerą klausytojo nuotaiką (pavyzdžiui, komplimentais). „Kai dalykinis, atsivėrimo ir tarpusavio santykių pranešimai yra nukreipiami į tai, kad būtų pagerintas apeliacijos poveikis, jie yra funkcionalizuojami, t. y. neatspindi to, kas yra, ir tampa priemonėmis tikslui pasiekti“ (ten pat).

Žinia kaip bendravimo įvertinimo objektas

Žinia turi daug pranešimų. Siuntėjas siunčia pranešimus, nori jis to ar ne, visomis keturiomis pusėmis. Kvadratas padeda šių pranešimų įvairovę susisteminti. Ši „pranešimų visuma“ sąlygoja žinios psichologinę kokybę.
Nors iki šiol atrodė, kad „pranešimų visuma“ kiekvienoje žinioje aiški, bet yra kaip tik atvirkščiai. Gavėjo priimtų pranešimų raizginys gali gerokai skirtis nuo siųstųjų. Čia dažniausiai ir slypi bendravimo komplikacijų priežastys. Von Thunas rekomenduoja žinios pranešimų raizginį atidžiai ištirti.
Žinioje jis išskiria aiškius (tiesioginius) ir paslėptus (netiesioginius) pranešimus. „Aiškus, vadinasi, nedviprasmiškai suformuluotas. O jei paslėptas, tai pasiųstas netiesiogiai. Jis jau slypi pranešime arba gali būti į jį įdėtas“ (ten pat, p. 33).
Šitoks padalijimas į aiškiai suformuluotus tiesioginius ir netiesiogiai (užuolankomis) pasiųstus pranešimus yra nepriklausomas nuo kvadratinio suskirstymo. Aiškūs arba paslėpti pranešimai gali būti visose keturiose žinios pusėse. Aš galiu tiesiogiai pasakyti: „Esu kilęs iš Platelių“ arba netiesiogiai (per savo tarmę) išsiduoti, kad esu kilęs iš Žemaitijos. Lygiai taip pat tiesiogiai aš galiu kam nors sakyti, ką apie jį galvoju, tačiau netiesiogiai mano intonacija bei formuluotės turės „žiūrėjimo iš aukšto“ atspalvį ir iš karto taps aišku, kaip į pašnekovą žiūriu iš tiesų. Taip pat ir apeliacija gali būti aiški tiesioginė („Daina, pagamink ko nors valgyti!“) arba paslėpta – netiesioginė („Daina, aš alkanas“).
Iš pažiūros būtų galima galvoti, kad aiškūs (tiesioginiai) pranešimai yra tikrieji svarbiausieji, bet, deja, kartais būna atvirkščiai. Svarbiausias pranešimas dažnai yra siunčiamas netiesiogiai. „Kai kurie siuntėjai moka meistriškai perduoti pašnekovui savo mintis netiesioginiais pranešimais, kad prireikus galėtų jas paneigti („Šito aš nesakiau!“)“, (ten pat).
Paprastai paslėptiems (netiesioginiams) pranešimams siųsti yra naudojamas nekalbinis kanalas. Nepriklausomi ir „kvalifikacijos“ pranešimai yra perteikiami nekalbinėmis informacijos perdavimo formomis: balsu, intonacija ir akcentavimu, mimika bei gestais. „Kvalifikacijos“ pranešimas įvertina žinios kalbinę dalį. Jis vaizdžiai parodo nuomonę apie tai, kas pasakyta. Sakinys „Tu gi meluoji!“, pasakytas su šypsena ir palydėtas atitinkamais gestais, rodo švelnumą, rūpestingumą bei tam tikrą žavėjimąsi pašnekovu. Tačiau tas pats sakinys gali būti ir kaip griežtas, triuškinantis nuosprendis.
Tarpasmeninio bendravimo modelis galioja ir tuomet, kai jo dalykinė pusė yra tuščia. Iš P. Vaclaviko pagrindinio bendravimo dėsnio, teigiančio, jog „nekomunikuoti neįmanoma“, paaiškėja, kad tylėjimas taip pat yra žinia. Įsivaizduokite, kad kas nors verkia. Visos trys žinios pusės gali turėti pranešimų. Atsivėrimas signalizuos apie liūdesį, dvasinius skausmus arba džiaugsmą. Tarpusavio santykiai galbūt signalizuos apie gavėjo nubaudimą („Dabar matai, ką tu man padarei“). Apeliacijoje turbūt bus reikalaujama dėmesio.


Žinioje esančios kalbinės ir nekalbinės dalys gali tuo pat metu viena kitą papildyti ir sustiprinti, bet, antra vertus, ir prieštarauti viena kitai.
Von Thunas vadina žinią kongruenčia (sutampančia), jeigu visi jos pranešimai yra nukreipti ta pačia kryptimi ir derinasi vienas su kitu. Sakinys „Tačiau dabar tai jau baigta“ gerai derinasi su energingu žvilgsniu ir griežtu tonu.
Jei kalbiniai ir nekalbiniai žinios pranešimai nesutampa arba visiškai vieni kitiems prieštarauja, kalbama apie nekongruenčią (nesutampančią) žinią. Kas nors paklaustas „Kas atsitiko?“ gali atsakyti „Nieko!“ Tačiau ašaros jo akyse ir balsas išduoda jo tikrąją dvasinę būseną.

Nekongruenčios žinios sukelia gavėjo sutrikimą. Jis nebežino, kuriuo pranešimu (kalbiniu ar nekalbiniu) jam labiau pasikliauti. Nekongruenčios žinios siuntėjas gali pastatyti gavėją į keblią padėtį. „Kokia bebūtų pastarojo reakcija, anas (t. y. siuntėjas) gali ją už nieką laikyti“ (ten pat, p. 38). Jei siuntėjas žodžiais pasako: „Daugiau manimi nebesirūpink“, o nežodiniais kanalais siunčia pranešimą „Padėk man!“, bet kokia reakcija gali būti netinkama. Jei gavėjas ir toliau rūpinasi siuntėju, pastarasis gali jį atstumti („Aš gi tau sakiau, kad man tavo pagalbos nereikia“). O jei gavėjas palieka jį likimo valiai, gali susilaukti daugybės priekaištų („Tau manęs visai negaila!“).
Tokie „sunarplioti žaidimai“ specialiojoje literatūroje apibrėžiami „dvigubo ryšio“ sąvoka (angl. double?bind) ir siejami su gavėjo šizofrenišku elgesiu.
Kodėl siuntėjai pateikia klaidinančias žinias? Pagrindinis privalumas – siuntėjui nereikia įsipareigoti. Jam nereikia užimti tvirtos pozicijos. Jei išsakytos mintys pastato jį į sunkią padėtį, jis visuomet gali pasakyti, kad kalbėdamas ne tai turėjo galvoje. Kitas privalumas – siuntėjas gali pranešti nemalonias žinias ir nepasirodyti nemalonus arba nemandagus. Draugiškas pardavėjo pasakymas „Ačiū, kad apsilankėte“ iš tiesų gali reikšti „Greičiau nešdinkitės lauk!“ Tačiau niekada nepavyks įrodyti, kad jis buvo nemalonus klientui.
Tokio bendravimo su „dvigubu dugnu“ siuntėjas dažnai nesupranta iš viso arba supranta tik dalinai. Dažnai tai būna nesąmoningi, neatskleisti norai, perduoti nekalbiniu kanalu. Siuntėjas turi „krūtinėje dvi širdis“. Jis norėtų ir to, ir ano, – priklausomai nuo situacijos. Dėl vidinės sumaišties du pranešimai susilieja į inkongruenčią žinią. Dažniausiai tokie pranešimai atsiranda tuomet, kai siuntėjui pačiam dar neaišku, o jis jau išsako savo mintis kitam žmogui. Tipiškas to pavyzdys yra „dvi širdys“ tėvų krūtinėse. Viena jų praneša: „Aš norėčiau, kad tu taptum savarankiškas ir pats atsistotum ant kojų!“, o kita: „Aš norėčiau visuomet būti tau reikalingas ir kad tu būtum nuo manęs priklausomas“. Vaikams tuomet reikia susidoroti su abiem pranešimais. Kuo neaiškiau tėvai siunčia šiuos prieštaringus pranešimus, tuo sunkiau vaikams apsispręsti, kuriuo iš šių pranešimų tikėti.
Schulzas von Thunas rekomenduoja gavėjams pranešti apie savo sumaištį siuntėjui. Atspindėdamas ir diferencijuodamas pranešimus gavėjas tiek padeda siuntėjui išsiaiškinti vidinės sumaišties problemas, kiek pastarasis yra jam atviras. Jei siuntėjui jo paties prieštaringi požiūriai yra aiškūs, jis gali klasifikuoti nuomones, jausmus ir t. t.

Priėmimas „keturiomis ausimis“

Iki šiol bendravimo procesas buvo aprašytas daugiausia remiantis siuntėjo pozicija: „Jis praneša dalykines informacijas; tuo pačiu metu prisistato; jis išreiškia savo požiūrį į gavėją ir pastarasis vienu ar kitu būdu gali pajusti, kaip su juo elgiamasi; jis bando paveikti kito žmogaus mąstymą, jausmus ir veiksmus“ (ten pat, p. 44).
Į minėtą kvadratą galima pažvelgti ir iš gavėjo perspektyvos. Priėmimas priklauso nuo to, į kurią kvadrato pusę yra kreipiamas ypatingas dėmesys: „Gavėjas mėgina suprasti dalyko esmę. Kai tik klausytojas pabando ištirti atsivėrimo lygmenyje pasiųstą pranešimą, prasideda asmens diagnostika (‘Kas jis(?i) per vienas(?a)?’ arba ‘Kas jam(?ai) dabar atsitiko?’)“. Į tarpusavio santykių pranešimą gavėjas reaguoja labai asmeniškai (‘Kaip siuntėjas žiūri į mane, ką jis apie mane galvoja, kaip mane vertina, kaip aš jaučiuosi, kai su manimi yra taip elgiamasi?’). Apeliacija įvertinama iškėlus klausimą ‘Ko jis iš manęs tikisi?’ arba atsižvelgiant į informacijos panaudojimą (‘Ką man daryti po to, kai aš viską sužinojau?’)“ (ten pat).

Pokalbio eiga priklauso nuo to, kuria „ausimi“ gavėjas klauso. Dažnai jis net nesuvokia, kad labai vienpusiškai interpretuoja gaunamą žinią, t. y. klauso tik viena „ausimi“, kai tuo tarpu kita yra visiškai užkimšta.
Toks „ausų reguliavimas“ bendravimui daro didelę įtaką, todėl Schulzas von Thunas analizuoja šiuos procesus nuodugniau.

Laisvas gavėjo pasirinkimas

Dėl to, kad gavėjas gali laisvai pasirinkti, su kuria iš savo „keturių ausų“ priimti žinią, kartais iškyla nesusipratimų. Ypač sudėtinga pasidaro tuomet, kai gavėjas priima žinią ta „ausimi“, kuriai siuntėjas visiškai nenorėtų nieko pranešti. Grįžkime prie mūsų pavyzdžio. Skambina draugas ir sako: „Aš susibariau su savo tėvais!“ Jei gavėjas visą dėmesį nukreipia į atsivėrimo momentą, tai siuntėjas, esant tam tikroms aplinkybėms, gali būti suprastas visiškai neteisingai. Galbūt jis norėjo pasakyti: „Tu privalai man dabar padėti!“ (apeliacija). Kadangi šia „ausimi“ gavėjas dabar yra kurčias, tai gautą žinią jis iššifruoja kaip „Mano draugas jaučiasi blogai“ ir pasako jam keletą užuojautos žodžių. Netrukus tas, kuris kreipėsi, pastebės, kad jis veltui stengiasi sulaukti pagalbos ir nusivylęs padės ragelį.
Iš tikrųjų mūsų dėmesys į gautą žinią turėtų būti tolygus visomis keturiomis ausimis, t. y. visos keturios turėtų klausytis ir nuspręsti, kaip reaguoti. Tačiau praktika rodo, kad mūsų „ausys“ išlavintos nevienodai.

Ausis, kuria klausomasi dalykinio pranešimo

Nemažai gavėjų, ypač vyrų ir mokslininkų, sukoncentruoja dėmesį į žinios turinį. Jiems bendravimo proceso esmė yra dalykinio turinio išsiaiškinimas. Sprendžiant matematines problemas ar vedant tikras teologines diskusijas tai yra visai naudinga. Jeigu nesutarimų iškyla tarpasmeniniuose santykiuose, tai gali turėti lemtingų pasekmių.
Von Thunas iliustruoja tai pateikdamas humoristinį pavyzdį. Kalbasi sutuoktiniai:

Žmona: „Ar tu mane tebemyli?“
Vyras: „Na, žinai, mes pirmiausiai turėtume išsiaiškinti sąvoką ‘meilė’, nes ji gali būti suprantama labai įvairiai…“
Žmona: „Aš turiu galvoje tik tai, ką tu man jauti …“
Vyras: „Jausmai yra laiko atžvilgiu varijuojantys fenomenai, apie juos nėra ko ir kalbėti …“ ir t. t.

Po tokio pokalbio abu pasijus nesuprasti. Žmona siunčia pranešimus, kurie turėtų informuoti apie tarpusavio santykius ir atsivėrimą, o vyras priima juos dalykine ausimi. Jie kalba nesuprasdami vienas kito.

Ausis, priimanti pranešimą apie tarpusavio santykius

Kai kurie klausytojai pranešimui apie tarpusavio santykius yra labai jautrūs. Tarpusavio santykių atžvilgiu neutralius veiksmus bei informaciją jie yra linkę interpretuoti žvelgdami per savo asmeninę prizmę. Tokie klausytojai viską pritaiko sau ir jaučiasi visuomet asmeniškai paliesti. „Jei kas nors yra įtūžęs, jie jaučiasi dėl to apkaltinti, jei juokiasi – jie jaučiasi išjuokti, jei į juos spokso – kritiškai apžiūrinėjami, o jei į juos nežiūri – ignoruojami“ (ten pat, p. 51).
Ankstesniame skyriuje buvo kalbama apie tarpusavio santykių aiškinimąsi dalykinėje plotmėje, dabar bus kalbama apie visiškai kitaip žinią priimantį adresatą. Gavėjas, kurio tarpusavio santykių išklausymo ausis yra perdėtai jautri, vengia dalykinių diskusijų ir pabėga į tarpusavio santykių plotmę.

Ausis, kuria įvertinamas pašnekovo atsivėrimas

Gavėjas su labai gerai išlavinta ausimi, skirta atsivėrimui priimti, bet kokioje žinioje stengiasi rasti duomenų apie siuntėją („Kas jis toks?“, „Ką jis apie save pasako?“). Jautri pašnekovo atsivėrimui ausis kartais gali būti labai naudinga. Von Thunas pateikia pavyzdį iš vienos šeimos bendravimo. Tėvas grįžta namo susierzinęs ir mato netvarką vaiko kambaryje. Jis barasi: „Kas čia per kiaulidė? Kiek čia purvo, – tu tikras nevala!“ (ten pat, p. 57).
Vaikas, kuriam dar nėra nė penkerių metų ir kuris dėl nesugebėjimo diferencijuoti priims šią žinią ausimi, skirta tarpusavio santykiams, jausis kaltas. Jis prieis išvadą: „Taigi, aš toks ir esu!“ Vyresnio amžiaus vaikas galbūt gali teisingai viską diagnozuoti ir klausyti atsivėrimo ausimi: „Mano tėvui tikriausiai šiandien nesisekė darbe, kad jis visą pyktį išlieja ant manęs.“ Šiuo atveju situacija yra iššifruojama teisingai ir išvada „Aš esu štai toks!“ yra pakeičiama į „Tu esi štai toks“.
Norint teisingai įvertinti pokalbio partnerio nuotaiką reikia turėti gerai išlavintą ir pasiruošusią klausyti ausį, skirtą pašnekovo atsivėrimui priimti. Tik šitaip galima būti geru klausytoju. „Daug išloštume, jeigu gavėjas prieš tai, kai `neklaustas pareiškia savo nuomonę’, sugebėtų įsigilinti į kito žmogaus pasaulį ir pamatyti jį siuntėjo akimis (empatija)“, (ten pat, p. 58).
Gaila, bet reikia pripažinti, kad gerai arba per gerai veikianti ausis, skirta pašnekovo atsivėrimui išklausyti, kelia tam tikrą grėsmę: imunitetą kitų sakomai kritikai. Žmogus, klausantis išskirtinai tik ausimi, skirta pašnekovo atsivėrimui priimti, kiekvieną siuntėjo signalą priima kaip jo atsivėrimą. Jis daugiau nieko nebeklauso. Jis yra kurčias dalykiniam turiniui, pranešimams apie tarpusavio santykius bei apeliacijai. Grįžkime prie mūsų pavyzdžio. Kas atsitiktų, jei vaikas tėvo raginimus palaikytų išskirtinai „tėvo problema“?

Ausis, skirta apeliacijai išgirsti

„Kartais gavėjui, įkvėptam noro visiems įtikti ir pateisinti neišsakytus artimųjų, bičiulių lūkesčius, laikui bėgant išauga per ‘didelė ausis’, skirta pašnekovo apeliacijai“ (ten pat). Patikrinama net ir menkiausia žinia: ar tik jame nėra kokio slapto noro? „Gavėjas, skiriąs per daug dėmesio apeliacijai, dažnai pamiršta save ir nebegalvoja apie tai, ko jis pats trokšta ir ką jaučia“ (ten pat). Jei ausis, skirta apeliacijai išklausyti, yra labai gerai išlavinta, tai pajutęs menkiausią ketinimą, gali tučtuojau atitinkamai reaguoti. Asmeniniai norai tam tikslui yra nuslopinami, ir vykdomas įsakymas. Schulzas von Thunas traktuoja tai kaip humanistinės psichologijos dalyką, turintį išvaduoti mus nuo įprastinių greitų reakcijų „ir įgalinantį mus reaguoti ne tik išoriškai, bet ir vidujai, glaudžiai susiejant su mūsų asmenybe“ (ten pat, p. 21).
Su visiškai kitokiu ir tikrai naudingu apeliacijos ausies panaudojimu susiduriame kalbėdami apie tikslo ieškantį požiūrį. Jau Alfredas Adleris atkreipė dėmesį į tai, kad pastebėjus neįprastą elgesį ir ligos simptomus, reikia iškelti klausimą „kam? kuriam tikslui?“ Žinios gavėjas klausia: „Kam? kuriam tikslui reikalinga šita liga? Ko norima pasiekti šitokiu savęs pavaizdavimu?“ „Adleris mums parodė, kad elgesys, kuriuo atsiskleidžia (atsivėrimas) tariamas ‘sutrikimas’, turi dar ir kitą, t. y. nepastebimą apeliacijos pusę, sukeliančią tam tikrą (nesąmoningai trokštamą) poveikį“ (ten pat, p. 60). Taigi kai kurie nusiskundimai („Aš blogai jaučiuosi!“) arba somatiniai simptomai (pavyzdžiui, migrena) yra tik paviršutiniški atsivėrimai. Apeliacinio poveikio prasme jie tėra tik įrankiai, kuriais siekiama paveikti gavėją (pavyzdžiui, sukelti užuojautą ar atleisti už nederamą elgesį).
„Apeliacinė ausis, ‘orientuota į tikslo nustatymą’, gali padėti suprasti tokius procesus ir apsaugoti gavėją nuo manipuliacijos juo ir nuo reakcijų, kurios per prievartą įtrauktų jį į šį nešvarų žaidimą“ (ten pat, p. 60).
Tačiau ir čia reikia būti atsargiam. Jei gavėjas perdėm naudojasi tikslo ieškančia ausimi, skirta apeliacijai išgirsti, tai jis bet kurioje žinioje aptinka slaptą, manipuliacinį ketinimą („Dabar jis ir vėl norėtų sukelti užuojautą, kad jo gailėtųsi!“). Nuoširdus dėmesio ir užuojautos prašymas palaikomas nešvariais ketinimais ir funkcionalizuotu kreipimusi.

Gauta žinia yra gavėjo darbas

Kaip matome, visose keturiose kiekvienos žinios pusėse slypi daug pranešimų, kurie yra iš dalies aiškiai, iš dalies paslėptai, iš dalies sąmoningai, iš dalies nesąmoningai pasiunčiami kartu. Visa šita pranešimų kirbinė ir pasiekia gavėją. Dėl skirtingu intensyvumu klausančių „pranešimo priėmimo ausų“ gautas turinys gali smarkiai skirtis nuo išsiųstojo.
Gali būti dar ir taip, kad gavėjas keletą gautos žinios pusių interpretuos klaidingai. Kaip tai gali atsitikti?
Norėdamas apskritai pasiųsti kokią nors žinią, siuntėjas naudojasi išoriniais ženklais, kurių paskirtis yra išreikšti jo giliausias mintis, ketinimus, jausmus arba būsenas. Tokia ženklų vertimo procedūra yra vadinama „kodavimu“. Koduota žinia (pavyzdžiui, žodžiai, intonacija, gestai, mimika) tuomet turi pasiekti kitą žmogų. Tačiau kartu su koduota informacija negalima pasiųsti šių ženklų reikšmių. Gavėjo uždavinys yra iššifruoti žinią, t.y. ją „dekoduoti“. Šio akto metu gavėjas suteikia ženklams naują reikšmę. „Iššifravimo rezultatas priklauso nuo jo lūkesčių, nuogąstavimų, ankstesnės patirties, trumpai tariant, nuo visos jo asmenybės“ (ten pat, p. 62). Taigi gauta, t. y. gavėją pasiekusi žinia didžiąja dalimi yra jo paties darbas.
Pateikiame pavyzdį, kuris aiškiai parodo, kaip pasiųsta ir gauta žinia gali būti visiškai skirtingos.

Vyras žmonai: „Kas yra tie žalios spalvos priedai padaže?“
Žmona: „Jei tau nepatinka mano paruoštas padažas, valgyk kur nors kitur!“

Tarkim, kad vyras norėjo užduoti žmonai grynai dalykinį klausimą. Tačiau žmona jo dalykiškai suformuluotą klausimą iššifruoja kaip paslėptą tarpusavio santykių pranešimą („Tu esi prasta virėja“) ir kaip slaptą apeliaciją („Nebegamink daugiau nieko tokio panašaus“). Kaip tik todėl, reaguodama tarpusavio santykių lygmenyje, žmona sutrinka („Jei tau mano (!) padažas neskanus…“).

Klaidingo priėmimo priežastys

Žinią interpretuoti kitaip, nei norėjo siuntėjas, gavėjas gali dėl daugelio skirtingų priežasčių. Trumpai paminėsime tik tris faktorius, anot von Thuno, „vaizdą, kurį gavėjas yra susidaręs apie save (autokoncepcija), vaizdą, kurį gavėjas yra susidaręs apie siuntėją, ir koreliacinius pranešimus“ (ten pat).

Gavėjo autokoncepcija
Gautos žinios interpretavimas labai priklauso nuo vaizdo, kurį gavėjas susidaro apie save patį. Tas, kuris yra linkęs neigiamai apie save galvoti, turi polinkį ir nekaltus, netgi teigiamus pranešimus traktuoti taip, kad jie patvirtintų neigiamą jo savivaizdį. Taip gali susidaryti pavojingas užburtas ratas: savivaizdis vienpusiškai ir tendencingai iškreipia žinią, o ši dar kartą patvirtina klaidingą savivaizdį.

Vaizdas, kurį gavėjas susidarė apie siuntėją
Kuo geriau siuntėjas ir gavėjas vienas kitą pažįsta, tuo vaizdas, kurį juodu vienas apie kitą yra susidarę, tvirtesnis. Manoma, kad galima teisingai suprasti išgirstus ženklus, kuriuos siunčia siuntėjas („Aš jau žinau, ką jis turėjo galvoje“). Tačiau pavojus yra tas, kad apie kitą žmogų susidarytas vaizdas dažnai remiasi santykinai skurdžia informacija. Vertinant rūbus, amžių, lytį arba visuomenės sluoksnį, pasinaudojama vadinamaisiais „stalčiais“, į kuriuos ir įdedamas kitas žmogus. Šiuose stalčiuose esama įvairios informacijos ir spėliojimų, papildančių apie kitą žmogų susidarytą vaizdą. Taip suformuotas vaizdas dažnai tampa tarsi raktu, padedančiu šifruoti gautą žinią.

Koreliaciniai pranešimai
Subtilių nesusipratimų gali iškilti tuomet, kai gavėjas, nors ir teisingai priimdamas pranešimą, tuo pačiu metu žinioje randa kitų pranešimų, susijusių su pagrindiniu pranešimu (koreliaciniai pranešimai). Šiam teiginiui iliustruoti pateikiame du von Thuno pavyzdžius.
Neigiami jausmai, tokie, kaip „aš ant tavęs pykau“ (atsivėrimo lygmuo) dažnai išreiškiami kartu su priekaištais tarpusavio santykių lygmenyje: „Tu esi dėl to kaltas“. Šis laisvas atsivėrimo ir tarpusavio santykių pranešimų sujungimas veda prie to, kad gavėjas automatiškai kartu klausosi ir tarpusavio santykių lygmeny esančių pranešimų net ir tuomet, kai apie juos nekalbama.
Su paraginimu dažnai yra susietas priekaištas. Už kreipimosi „Prašau sutvarkyti savo kambarį“ neretai slepiasi priekaištas tarpusavio santykių lygmenyje: „Tą tu galėjai padaryti jau seniai ir be mano įspėjimo.“ Čia ir paaiškėja, kodėl gavėjai kartais irzliai reaguoja į apeliaciją. Siuntėjui (dėl dažno pranešimų sujungimo apeliacijos ir tarpusavio santykių lygmenyje) yra nelengva pasiųsti raginimą taip, kad gavėjas priimtų jį neįžvelgdamas už jo nieko „daugiau“.

Kaip mes ir matėme, bendravimo procesas yra labai kompleksiškas ir dėl to jame nuolatos pasitaiko nesusipratimų. Ką galima padaryti, kai vienas kito nesuprantame? Schulzui von Thunui rekomenduoja vadinamąją metakomunikaciją. „Turbūt nėra jokios kitos gydymo priemonės, rekomenduojamos specialistų, ‘nesveikam’, sutrikusiam bendravimui, kaip tik (aiški) metakomunikacija. Galvoje turima komunikacija apie komunikaciją, taigi būdo, kaip mes vieni su kitais bendraujame, kaip suprantame siunčiamą žinią ir iššifruojame gautąją bei reaguojame į ją, išaiškinimas“ (ten pat, p. 99). „Gera metakomunikacija visų pirma reikalauja įsigilinti į savo vidinį pasaulį ir drąsos atsiverti. Drąsa reikalinga, kadangi klausimai `kas manyje čia ir dabar vyksta, kaip aš suprantu tave, kas tarp mūsų vyksta?’ tiesiogiai suveda mus akistaton su nemalonia realybe, kurios mes taip vengiame. Apdovanojimas už tai – išsivadavimas nuo neišreikštų įtemptų santykių ir galimybė atsikratyti bendravimo sutrikimų taip, kad tikrai pasijustum jų atsikratęs“ (ten pat, p. 92).
Dar kartą prisiminkime konfliktą, iškilusį tarp vyro, kuris paklausė apie žalios spalvos priedus padaže, ir moters, kuri dėl tokio klausimo pasijuto kritikuojama. Gera metakomunikacija šioje situacijoje atrodytų taip:

Vyras: „Kas yra tie žalios spalvos priedai padaže?“
Žmona: „Jei tau neskanus mano pagamintas padažas, gali valgyti kur nors kitur!“
Vyras: „Aš susidariau įspūdį, kad mano klausimas tave užgavo. Ar tai tiesa?“

Arba:
Vyras: „Kas yra tie žalios spalvos priedai padaže?“
Žmona: „Ar tu iš tiesų nori tai sužinoti, ar tik nori pasakyti, kad aš esu bloga virėja?“

Arba:
Žmona: „Aš susidariau įspūdį, kad užuominomis tu nori man pasakyti, kad tau neskanu. Ar aš tave teisingai supratau?“

Tarpasmeninis bendravimas visuomet yra sudėtingas. Tai konstatavome dar pačioje pradžioje. Schulzo von Thuno modelis patvirtino šį teiginį. Tačiau jis parodė kelią, kuriuo galima išeiti iš šio „pranešimų labirinto“. Šis modelis ragina mus kalbėtis vienam su kitu ir gali padėti geriau vienam kitą suprasti.

Doro ir Ron Kubsch, baigė teologijos studijas Vokietijoje

Vertė Aurelija Rugaitienė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).