Betėvystės problema šiuolaikinėse šeimose
Michiaki Horie
Mes gyvename betėvėje visuomenėje. Daugelis žmonių tėvą turi tik įrašytą dokumentuose. Kitose šeimose jis nors ir esti fiziškai, bet kiek galėdamas vengia atsakomybės už žmoną ir vaikus. Su itin sunkiomis pasekmėmis šeimai tenka susidurti tuomet, kai per skyrybas tėvo visiškai nebetenkama.
Šeimų betėvystė yra viena didžiausių mūsų visuomenės problemų. Anksčiau tėvus iš šeimų dažniausiai išplėšdavo karai, o šiais laikais dėl iširusių santuokų lieka vadinamųjų skyrybų našlaičių. Ištuokų grėsmingai daugėja. Lietuvoje 1994 metais 100?ui sudarytų santuokų teko 47 skyrybos. Savaime suprantama, yra daug krinkančių šeimų, kurios formaliai neišsiskyrę, todėl statistiškai jas sunku susekti. Betėvių vaikų armija auga diena dienon. Tai vaikai, kuriems ūmai niekas nebesiima vadovauti, jų širdelės tarsi praradę gimtinę, jie nežino, kaip užslėpti skausmą, jie nusivylę, kupini apmaudo arba agresijos. Paprastai praradimas juos skaudžiai pažeidžia. Staiga palikti vieni jie jaučiasi esą išduoti. Iki skyrybų dažniausiai ne vieni metai praėjo besikivirčijant, keliant scenas, kuriose vienaip ar kitaip dalyvavo ir vaikas. Jam teko patirti, kaip tėvas ir motina negalėjo rasti bendros kalbos, kaip tėvai ginčijosi ir vienas kitam priekaištavo. Vaikas jautėsi pasimetęs ir nežinojo, kurį palaikyti. Kartais jis buvo linkęs stoti motinos pusėn, kartais jis suprasdavo tėvą. Bet iš tikrųjų jis juk mylėjo juos abu. O dabar turi rinktis. Kaip apsispręsti? Jei jis pasirinks motiną, tai reikš, kad atstumia tėvą. O jei tai bus tėvas, jis neteks motinos. Juk jis nori turėti abudu – ir tėvą, ir motiną. Bet vaiko niekas neklausė. Taip nusprendė tėvas ir motina. Ar jie turi teisę spręsti? Ar jie turi teisę dalytis vaiką? Imti ir sudraskyti tai, kas priklauso abiem? Argi jie negalėjo dar sykį pamėginti? Argi nebuvo kito kelio? Vaikas jaučiasi kaltas. Jis kaltina save. Sykiu kyla pyktis ant tėvų, kurie neįstengė vienas su kitu sugyventi. Yra vaikų, kurie niekada taip ir neatleido savo tėvams, kad šie išsiskyrė. Visą jų gyvenimą paženklino įtūžis ir kartėlis. Jie verčiau būtų sutikę gyventi šeimoje, kur nuolat vaidijamasi, negu per skyrybas praradę abu tėvus. Kiti vaikai jaučiasi esą kalti, tarsi jie būtų buvę nesantaikos priežastis. Jie kaltina save, bet visgi neišgali šeimos vėl sulipdyti.
Kita betėvystės priežastis yra nesantuokinio vaiko gimimas. Vaikas, gimęs ne santuokoje, neretai visą gyvenimą jaučiasi esąs nepilnavertis, nes auga be tėvo. Jei tik kas paklausia apie tėvą, jis nori pasislėpti. Juk taip jis kaskart iš naujo susiduria su savo problema. Kiekvienas toks klausimas iš naujo drasko jo žaizdą. Vaikas jaučiasi įskaudintas ir nuskriaustas. Dažnai motina nenori prisipažinti žengusi klaidingą žingsnį, tačiau vaiko buvimas jai vis primena praeitį. To nė nesuvokdama ji elgiasi su vaiku neteisingai. Ji nuolat priekabiauja, visų labiausiai, jei jis turi kokių nors buvusio partnerio charakterio bruožų. Tuomet nuslopinta neapykanta perkeliama ir nukreipiama į vaiką. Tokia situacija vaikui gali tapti nepakeliama. Jis juk neturi nieko, pas ką galėtų pabėgti. Tačiau net ir tuomet, kai motina stengiasi savo vaiką mylėti ir jai vienaip ar kitaip pasiseka jį integruoti, vaikui būna be galo sunku susitaikyti su savo nesantuokiniu gimimu. Jis norėtų būti šeimos dalis.
Jei betėvystės priežastis yra skyrybos arba nesantuokinis vaiko gimimas, tai tarp vaiko ir motinos gali kilti nesantaika. Frontai stiprinami. Suprasti vienam kitą darosi vis sunkiau, gal net statomos užkardos.
Viskas klostosi kitaip, jei tėvą iš šeimos išplėšia mirtis. Savaime aišku, šis praradimas irgi skausmingas. Bet šeimos narius jis suartina. Šeima turi formuotis iš naujo. Taigi tėvo atsakomybė paskirstoma kitiems nariams, jei tik vaikai jau pajėgia ją priimti.
Tyrimai rodo, kad tėvo netekimas jam mirus pakeliamas lengviau negu jo netekimas dėl skyrybų. Taigi betėvystės priežastis yra labai svarbi [1].
Kaip pasireiškia betėvystė?
1. Poveikis psichikai: netenkama pasitikėjimo, sulėtėja intelektinis vystymasis
Statistiniai tyrimai, atlikti su vaikais iš suirusių šeimų, pateikia įspūdingus rezultatus. Trečdalis vaikų, patyrusių tėvų skyrybas, tėvo netekimą išgyvena be regimų nukentėjimų. Kitam trečdaliui labai sunku įveikti skyrybų padarytą žalą, t. y. šie vaikai dar vargais negalais susidoroja su socialiniu gyvenimu, bet galima įžvelgti tam tikrą pakenkimą jų sugebėjimui prisitaikyti. O trečdalis tokių vaikų visiškai nesusidoroja su šia problema: lytiškai orientuodamiesi ir socialiai prisitaikydami „pasuoja“ intelektualiai [2].
Pasidomėję, kodėl šis skirtumas toks reikšmingas, sužinotume, kad pirmosios grupės šeima nepaisydama netekties išliko stabili ir organizuota, o antrosios grupės šeima, nors ir išliko funkcionali, tačiau pairo. Trečiosios grupės motinos nesusitvarkė su nauja situacija, taigi šeima buvo dezorganizuota.
Tėvo funkcija yra reguliuojanti. Kai jo nėra, šeima netenka pusiausvyros. Dėl to vaiko pasitikėjimas susvyruoja iš pagrindų. O tai sukelia egzistencijos baimę. Tokia baimė neretai lydi jį visą gyvenimą ir užaugus gali pasireikšti depresijomis.
Tarp dvasinių sutrikimų depresijos šiuo metu užima pirmą vietą. Statistiniai duomenys rodo, kad vienas iš septynių žmonių serga klinikine depresija, kurią kadaise sukėlė koks nors praradimas, dažniausiai mirtis arba tėvo susvetimėjimas dėl didelio užimtumo.
H. B. Billeris neatmeta galimybės, kad tėvo netektis (tiek dėl jo mirties, tiek dėl skyrybų) ir vėlesnės depresijos su suicidinėmis [3] tendencijomis glaudžiai susiję [4].
N. D. Brillis ir E. H. Listenas priėjo išvadą, kad vaikai, netekę tėvo dėl skyrybų, labiau linkę į neurotinius sutrikimus [5].
Kadangi tėvo nebėra, vaikui neišvengiamai ima vystytis priklausomybės poreikis. Kaip varnalėša jis kabinasi prie kitų. Be to, dažniausiai pasireiškia ir stiprus drovumas. Dar kiti linkę į tiesiog liguistą sąžiningumą arba jų sąžinė menkai išsivysto. Gali stipriau išryškėti ir polinkis į prievartą. Tokie išskirtinės psichikos vaikai netrunka tapti atpirkimo ožiais tarp bendraamžių. Tai stiprina ir taip kankinančią egzistencijos baimę.
Jei tėvo netenkama tarp 6 ir 10 metų, vaikas iš pradžių nenori to suvokti. Jis išsiugdo apsauginį mechanizmą, kuris išgyventą faktą turi anuliuoti. Vaikas neigia realybę ir bėga į susikurtą pasaulį. Bet juk anksčiau ar vėliau jam teks susidurti su realybe. Palaipsniui vaikas sąmoningai, su giliu liūdesiu pradeda priimti tikrovę. Tai tęsiasi ilgai, kol suvokiamas visas netekties gilumas.
Dėl skyrybų netekęs vieno kurio iš tėvų vaikas dažnai netenka dar ir gimtinės bei savo žaidimų draugų. Tenka atsisakyti visos įprastos aplinkos ir kitur ieškotis naujų namų. Dėl to sustiprėja agresyvumas motinai, kuri nesugebėjo išlaikyti tėvo; kartu vaikas jaučiasi esąs kaltas, tarsi jis – visos tos nelaimės priežastis.
Jei mirtis atėmė tėvą iš vaiko, jis jaučiasi tarsi išvarytas iš vaikystės. Dažnai vaikas išsiugdo perdėtą atsakomybės jausmą. Jis ūmai tampa suaugusiu ir mano privaląs guosti motiną. O motinos paprastai mėgaujasi vaiko paguoda. Dėl to vaikas jaučia dar didesnę atsakomybę būti mažu suaugusiuoju. Jis nori užimti tėvo vietą. Jis nori būti stiprus, paguosti motiną, ją paremti. Jis perdėtai prisitaiko, kad nesuteiktų motinai dar daugiau skausmo, ir išmėgina viską, kad panaikintų kilusią suirutę.
Panašiai reaguoja ir 11–12 metų vaikai. Kai tėvo netenkama dėl skyrybų, tai jie ne tik liūdi, bet ir būna įpykę. Vaikai niršta, nes tėvai nesugebėjo rasti bendro kelio. Stengdamiesi išreikšti savo pyktį ypač nepaklusnūs ir agresyvūs tampa tokio amžiaus berniukai. Jie ima nurodinėti savo draugams, net ir motinai. Dažnai pasitaiko, kad berniukai tik per didelį vargą tampa vyrais.
Šios amžiaus grupės vaikai, netekę tėvo dėl jo mirties, dažnai jaučiasi esą atsakingi už motiną arba ir už mažesniuosius brolius bei seseris. Būna, kad tėvo netekus motina palūžta; tada gyvenimas tokiems vaikams pasidaro ne pagal jėgas. O jei motina yra nestabilios psichikos arba serga, šių vaikų elgesys labai pakinta. Jie paprasčiausiai neįstengia susidoroti su tėvo netektimi ir motinos psichine liga.
Maždaug nuo 13 metų, t. y. paauglystėje, simbiotinis ryšys su motina susilpnėja. Vaikai palaipsniui atsiskiria nuo tėvų namų ir orientuojasi į aplinkinį pasaulį. Bet šiuo metu šie jauni paaugliai yra ypatingai pažeidžiami. Jausdamiesi netvirtai jie anksti subręsta ir lengvai užmezga santykius su kita lytimi.
Mergaitė, kuri dar visai maža neteko tėvo, vėliau kitos lyties atžvilgiu dažniausiai laikosi santūriai. Juk ji negalėjo išmokti bendrauti su kita lytimi, nebent būtų turėjusi dar ir brolių.
Jei tėvo netenkama vėlyvoje vaikystės fazėje, tai ir mergaitės, ir berniukai linkę anksti užmegzti ryšius su kita lytimi, tačiau tie ryšiai lengvai išyra.
Vaikų, kurie per anksti palieka tėvų namus, kaltinti negalima. Jie nori kuo greičiau surasti namų šilumą, tačiau dar nėra subrendę atsakomybei. Jie neįstengia įvertinti santuokos pasekmių. Taigi tokie ryšiai dažnai yra nepatvarūs.
Kartais, priklausomai nuo motinos asmenybės, vaikams, netekusiems tėvo, būna labai sunku atsiskirti nuo motinos. Daugelis motinų įsitvėrusios laikosi savo vaikų ir taip juos padaro nuo savęs priklausomus. Jos žiūri į savo vaiką kaip į paguodą, kaip į prarastojo pakaitalą. Netrukus vaikai paverčiami asmenine motinos nuosavybe bei jos gyvenimo prasme.
Dažnai vaikas nori nusigręžti nuo motinos, bet neturi kur prisiglausti ir lieka jos gniaužtuose įkalintas. Vaikas instinktyviai jaučia grėsmę. Apninka nepasitikėjimas. Šis nepasitikėjimas gali nulemti asmenybės vystymąsi ir galiausiai net palikti pėdsaką charakteryje.
Vaikai nevienodai reaguoja į tėvo netektį. Berniukus ir mergaites tai, regis, paveikia skirtingai. Iš psichologinių tyrimų duomenų išaiškėja, kad tėvo praradimas berniukus pažeidžia labiau nei mergaites [6]. Tai rodo, kad berniukai labiau už mergaites priklauso nuo vyro pavyzdžio šeimoje. Mergaitės labiau tapatina save su motina, o berniukai orientuojasi į tėvą.
Kita vertus, yra begalė moterų, kurios iki senatvės ieško savo prarasto tėvo, ypač jei motina nesukūrė saugios aplinkos, taip reikalingos vaikui.
Prisimenu vieną vidutinio amžiaus moterį. Būdama maža ji tik retai matydavo savo tėvą. Bet suvokimas, kad jis yra, visai šeimai teikė saugumo jausmą. Tačiau vieną dieną jis nebegrįžo namo. Netikėtas praradimas šios moters gyvenime tapo lemtingas. Visą jos gyvenimą paženklino ieškojimas. Nesąmoningai ją traukė gerokai vyresni vyrai, ji nuolat vylėsi rasti savo prarastąjį tėvą. Taip nuo vieno nusivylimo ji puldavo prie kito. Ne vieną dešimtmetį ji formavo naują gyvenimišką orientaciją ir gydė dvasios žaizdas.
Tėvo praradimas gali paveikti ir intelektinį vaiko vystymąsi. Tėvas padeda atsiskleisti protiniams vaiko sugebėjimams. Jo buvimas šalia vaiką skatina. Itin teigiamą įtaką tėvas daro vaiko matematiniams sugebėjimams, kadangi spręsdamas problemas jis vadovaujasi analitiniais būdais [7] . Jei tėvo trūksta, intelektinis potencialas dažnai lieka neišnaudotas, kadangi jo per mažai pareikalaujama.
2. Specifinis poveikis lytiniam vystymuisi: vaikas kryžkelėje
Vaikas gimsta berniuku arba mergaite. Tačiau psichologinė orientacija dar neišreikšta. Tipiški biologiniai požymiai nors ir yra įgimti, bet charakteris formuojasi tik vaikui bręstant. Jo raida ankstyvoje vaikystėje sąlygoja lytį. Taigi auklėjimas greta genetikos nulemia žmogaus lytį. Bileris ir Laubas [8] nustatė, kad tėvas daro didelį poveikį savo vaiko, ypač sūnaus, lytiniam vystymuisi. Jei tėvas kartu su motina rūpinasi kūdikiu, tai vyro įtaka gali išryškėti jau pirmaisiais gyvenimo metais. Vaikas juk labai anksti suvokia, kad yra ir tėvas, ir motina, ir moka vieną nuo kito atskirti. Tėvas jau tuomet perteikia vyriškumą arba ne.
J. Money ir jo darbo grupės pastebėjimais, lytinės orientacijos pamatai dedami pirmuosius dvejus–trejus metus [9]. Anot jų tyrimų, šiuo ankstyvuoju laikotarpiu dar galima pakeisti įgimtą berniuko moteriškumą arba mergaitės vyriškumą. Kuo ilgiau lyties vaidmens buvo mokytasi, tuo sunkiau jį pakoreguoti.
Kaip praktinį pavyzdį pateikiame pirmą tokio pobūdžio tyrimą, kurį atliko G. A. Rekersas Kalifornijoje [10].
Į konsultaciją atėjo motina, vedina ketverių metų sūnumi, turinčiu visus potencialaus homoseksualumo požymius. Gydymo tikslas buvo skatinti berniuko vyriškumą. Psichologas pasislėpdavo ir stebėdavo berniuką slapčiomis, o motina su sūnumi būdavo tame pačiame kambaryje. Aplinkui gulėdavo įvairiausi žaislai, turėję patraukti jo dėmesį. Jei berniukas imdavo žaisti su tipiškais mergaičių žaislais, pavyzdžiui, lėle, motina turėdavo pademonstruoti savo abejingumą, įsigilindama į knygą ir nekreipdama dėmesio į berniuką. Bet kai tik vaikas siekdavo berniukams skirto žaislo, motinai psichologas pasiųsdavo signalą. Ji padėdavo knygą į šalį ir susidomėjusi atkreipdavo dėmesį į sūnų. Tokią atidą berniukas priimdavo kaip pagyrimą. Per keletą savaičių jo elgsena pakito. Jis vis labiau domėjosi tipiškais berniukų žaislais ir palaipsniui atrado savo – berniuko – identitetą. Tolesnė jo raida buvo stebima maždaug 10 metų, ir pasitvirtino, kad šis pasiekimas nebuvo laikinas, kad iš tiesų galima rasti naują vyrišką identiškumą.
Tokie pirminiai tyrimai buvo atlikti ir su mergaite – potencialia lesbiete. Gauti rezultatai patvirtino faktą, kad ir šiuo atveju lytinę orientaciją teigiamai gali paveikti aplinkinių elgesys.
Remdamasis šiais stebėjimais Rekersas priėjo išvadą, kad specialiomis pratybomis galima pakeisti net ir homoseksualius polinkius, tik su sąlyga, kad vaikas yra to amžiaus, kai dar galima jį paveikti.
Jei tėvai iš pat pradžių pastebi tokią savo vaiko tendenciją, tai supratingai ir kantriai elgdamiesi jie gali ne tik ją sustabdyti, bet ir nukreipti vystymąsi sveika linkme.
Laikinas lyties užtušavimas tam tikrame amžiuje yra visai normalus, taip būna bręstant jauniems žmonėms. Nebūtinai kiekviena berniokiškai besielgianti mergaitė yra potenciali lesbietė! Tačiau jei tėvai pastebi, kad vaikas spraudžia save į kitos lyties vaidmenį, tai jie turi būti budrūs ir siekti, kad toks elgesys vėl pasisuktų normalia kryptimi. Pereinamoji fazė nebūna priverstinio pobūdžio ir pasireiškia ne taip įnirtingai, kaip tikras homoseksualus polinkis.
Svarbu, kad tėvai nemoralizuotų ir nepriekaištautų vaikui: „Tu juk elgiesi kaip mergaitė! Taip nesielgiama!“ arba atvirkščiai: „Tu gi kaip berniukas, ką kiti apie tave pagalvos!“ Tokios pastabos šį polinkį veikiau tik dar labiau įtvirtins.
Teisingai berniuko lytinei orientacijai kaip modelis labiausiai tinka tėvas. Jei tėvas pripažįsta berniuko vyriškumą, tai ir sūnus teigiamai vertins savo vyriškumą.
Kai tėvo nėra ir berniukas neturi nė jį pakeičiančio modelio, jam labai sudėtinga priskirti save kuriai nors lyčiai. Ypač jei berniuką daugiausia supa moterys; vaikų darželyje bei mokykloje jos taip pat daro jam įtaką. Turėtume susimąstyti, įsigilinę į atliktus tyrimus su potencialiai homoseksualiais 3–13 metų berniukais: pasak Rekerso, 80 procentų šių berniukų iki penkerių metų neteko tėvo. Be to, dviejų trečdalių šių vaikų motinos turėjo aiškių psichikos sutrikimų ir turėjo kreiptis į psichoterapeutą, o 75 proc. berniukų su ryškiais homoseksualiais polinkiais neturėjo nei tėvo, nei jį pakeičiančio vyro [11].
Taigi tėvo neturėjimas laikytinas esminiu faktoriumi homoseksualumui atsirasti, nes remiantis šiais tyrimų duomenimis galima teigti, kad homoseksualumas – tai ne tik biologinis sutrikimas, bet ir klaidingas psichinis vystymasis.
Tačiau motina pati gali, kaip matėme iš pirminio tyrimo pavyzdžio, berniuko elgesyje pažadinti ir skatinti vyriškumą.
3. Poveikis charakteriui: savikontrolės stoka
Moralinė savitvarda ir socialinė elgsena yra mūsų laikų visuomenės problema. Tėvo vaidmuo ir čia yra lemiamas. W. Mishelio [12] tyrimai patvirtina, kad vaikai, neturintys tėvo, linkę savo poreikius tenkinti nedelsdami. Savo geismo tenkinimo jie nemoka atitolinti. Šie vaikai paprasčiausiai neišmokę savo pageidavimų apriboti; puoselėdami kokį norą, jie negali susitaikyti su tuo, kad tas noras išsipildys ne iš karto arba ir visai neišsipildys. Vaikai, augę be tėvo, yra linkę reikalauti ir iš aplinkinių tikėtis, kad šie bemat patenkins jų norus. Blogiausiu atveju jie patys pasiima tai, ko nori.
Nedidelis eksperimentas patvirtino šį teiginį. Vienai vaikų grupei buvo pažadėta saldumynų. Laiką, kada tuos gardumynus jie norėtų gauti, vaikai galėjo pasirinkti patys. Tačiau jei saldumynų norėtų išsyk, gautų jų tik nedaug. Dauguma be tėvo augusių vaikų pageidavo savo dalį gauti iškart [13]. Be to, vaikams iš išsiskyrusių šeimų buvo daug sunkiau atidėti poreikio tenkinimą negu vaikams, kurių tėvai buvo mirę. Tie vaikai dėl skyrybų jautėsi nukentėję.
Tų vaikų, kurie su tėvu gali pozityviai identifikuotis, moralinės nuostatos yra aukštesnės negu tų, kurie neturėjo vyriškumo pavyzdžio arba jų tėvo įvaizdis turėjo neigiamų bruožų [14].
Moralinė samprata glaudžiai susijusi su savikontrole ir savitvarda.
Praktikoje tenka patirti, kad tie pacientai, kuriems sunku laikytis sutarto susitikimo laiko, turi sunkumų ir su savitvarda.
J. A. M. Meerlo [15] patvirtina šiuos pastebėjimus. Pasak jo, dauguma klientų, kurie turi sunkumų su savikontrole, yra augę be tėvo arba jų santykiai su tėvu buvo itin sudėtingi.
Tie patys užkulisiai matyti ir tiriant jaunimo nusikalstamumą. Gali būti, kad esama ryšio tarp padažnėjusio šeimų irimo ir kriminalumo didėjimo.
Vieniša motina
Psichoanalitikas M. L. Hofmanas iškėlė hipotezę, kad tėvas daro vaikams įtaką ir netiesiogiai drausmindamas [16] ir auklėjant vaiką tokiu būdu sėkmingai paremia motiną. Kai vaikai žino, kad tėvas padeda motinai kaip drausminantis autoritetas, jie savo agresijų taip atvirai nereiškia, o jas verčiau užgniaužia.
O jeigu vaikai žino, kad tėvas arba nesirūpina savo šeima, arba jis nepasiekiamas, jie su motina elgiasi nevaržomai. Taigi kai vaikas nors žinos, kad tėvas egzistuoja, motinai bus lengviau jį auklėti.
Visiems gerai žinoma, kad vaikai iš šeimų be tėvo elgiasi gerokai agresyviau už vaikus, augančius pilnose šeimose [17]. Savo agresyvumu jie motiną tarsi verčia priešintis. Tokia dvikova neretai baigiasi vaikų naudai, jie triumfuoja pasiekę pergalę prieš motiną ir jaučiasi esą nugalėtojai.
Toks jėgų išmėginimas daugeliui motinų yra per sunkus. Jos paprasčiausiai nežino, kaip elgtis su vaiku. Vaikų agresija kaip reakciją sukelia motinos agresiją, bet taip dar labiau sustiprėja vaikų agresyvusis potencialas. Tokia karo padėtis motiną paprastai papildomai apsunkina. Vienišos motinos, kaip matome, susiduria su nemenkais sunkumais dėl drausmės.
Nepamirškime ir sužeistos motinos sielos praradus vyrą. Žaizda dar neužgijusi, ji kaip trauma. Reikia laiko, kol prisitaikoma prie pakitusios situacijos. Jei santuoka iširo per skyrybas, tai moteris, jei ne ji buvo aktyvioji pusė, neretai jaučia kartėlį, o dėl to ji dar irzlesnė, taigi jos tiesiog nėra kaip kaltinti. Vaikai bemat įžvelgia jos silpnybę. O jei jie dar ir patys motiną kaltina, jai priekaištauja, tai jų santykiai dar labiau komplikuojasi.
Jeigu motina vyro neteko jam mirus, ji mėgina iš pradžių užslopinti realybę ir ieškoti atramos savo vaikuose. Bet jei tėvas ir toliau įjungiamas į kasdienybę, nors tikrovėje jo nėra, situacija šeimoje nuolat lieka neišspręsta, ir šeima negali persiorganizuoti. Todėl svarbu, kad motina pripažintų realybę.
Betėviams vaikams motina yra svarbiausias stabilizatorius. Kai vaikui vėliau tenka pačiam susivokti pasaulyje, motinos asmenybės stiprybė pasirodo esanti svarbesnė už jos šilumą ir švelnumą. Tačiau priešingai, jei motina pernelyg užsiėmusi savimi ir savo problemomis, ji negali reikiamai patenkinti savo vaikų poreikių.
Be to, vieniša motina yra baugštesnė. Anksčiau vyras dalijosi su ja atsakomybe. Dabar jai vienai tenka priimti sprendimus.
Baugšti motina stengiasi nuo visko atriboti savo sūnų ir užgniaužti jo pašėlusį veržlumo instinktą, baimindamasi, jog žaisdamas jis gali susižeisti. Bet berniukas nori išsisiausti ir išnaudoti savo jėgas. Jis nori suvokti savo galimybes. Tačiau daugeliui motinų yra patogiau kontroliuoti savo berniuką, stabdyti jo aktyvumą. Berniukas suvokia tai kaip suvaržymą. Jei jo jaunatviški impulsai nuolat slopinami, jis tampa nepatiklus, moteriškas ar agresyvus.
Kai motina ne tik baugšti, bet ir valdinga, tai jos vaiko vystymasis smarkiai sutrinka, vaikas per stipriai prisiriša prie motinos. Jam kliudoma atsiskleisti, jo elgesys lieka infantilus, kartu kaupiasi agresijos potencialas, kuris ateityje kada nors prasiverš, neretai depresijų ar psichosomatinių sutrikimų forma.
Kai kurie mokslininkai apklausė vienišas motinas, kurių vaikų pasiekimai geri, ir nustatė, kad šios motinos santuokoje buvo santykinai moteriškos ir užtikrintos savo lyties identiškumu. Net ir tuomet, kai po vyro mirties joms teko perimti tėvo vaidmenį [18]. Šioms moterims pavyko išsiugdyti naujų savybių ir toliau išlikti moteriškomis.
Bet ką daryti motinai, kai ji nesusidoroja su pakitusia situacija? Jai trūksta stabilaus taško, į kurį ji galėtų orientuotis, veidrodžio, kuriame pati save išvystų. Ji gali net nesuvokti, kokį poveikį daro savo vaikams, ji visiškai susipainiojusi savo pačios problemose. Anksčiau galėjusi būti silpna, dabar ji turi parodyti stiprybę. Anksčiau ji pati ieškojo globos, dabar turi imtis globoti savo vaikus. Netikėtai ji liko viena su visomis problemomis, kurių savarankiškai išspręsti neįstengia.
Vienišai motinai būtina už savo šeimos ribų įsigyti draugų. Gal ji net rastų moterų, kurių padėtis panaši. Ne tik pačiai motinai, bet ir vaikams svarbu, kad kontaktų ratas plėstųsi, gyvenimas persitvarkytų. Vėl būtų kuriami planai, kuo nors kartu užsiimama, siekiama naujų tikslų.
Daug motinų linkusios užsisklęsti savo skausme, atsiriboti, tarsi gyvenimas būtų sustojęs. Bet gyvenimas eina ir toliau. Santykiai su juo turi būti atstatyti. Taip motina išsigelbės nuo užuojautos sau pačiai, jos mintys išsilaisvins nuo praeities. Ji lengviau įveiks baimę ir nuoskaudą.
Profesinėje veikloje moteris gali pasiekti naujo pripažinimo. Kai ji patiria, kad ją pripažįsta kaip asmenybę, jai lengviau sekasi bendrauti su savo vaikais ir gilintis į jų problemas.
Ne vaikai yra dėl motinos, – motina skirta vaikams.
Dažnai motina neįveikia savo žaizdų. Tada ne vaikai turi jai patarti ir ją guosti. Būtų gerai, kad gydydama skaudulius motina pagalbos ieškotų ne savo šeimoje.
Išsiskyrusioje šeimoje, kurioje tėvas ir toliau turi teisę lankyti vaikus, motinai gali būti labai sunku. Sena žaizda vis iš naujo aitrinama. Bet svarbiausia mums yra vaikai. Vaikų vystymuisi yra svarbu, kad ir tėvas dalyvautų juos auklėjant.
Nebent grėstų pavojus, kad tėvas gali vaikus nuskriausti. Tuomet juos geriau nuo tėvo saugoti. Kokia bebūtų skyrybų priežastis, motina turi elgtis labai išmintingai. Būtų negerai, jei vaikai susidurtų su neigiamomis tėvo savybėmis arba jei jie būtų panaudojami kaip sekliai. Labai svarbu vaikuose vėl sužadinti pakirstą jų pasitikėjimą.
Jeigu motinai pavyksta šeimoje pasiekti stabilumo, tai ir jos vaikai turi daugiau galimybių įveikti tėvo netektį.
Pakeičiantis tėvą
Kaip matėme iš gausių tyrimų rezultatų ir kaip patvirtina mūsų pačių praktika, tėvas būtinas visų pirma berniukų vystymuisi.
Jei dėl kurių nors priežasčių tėvas nesiima atsakomybės, vaikui labai svarbu, kad kas nors kitas užimtų tėvo vietą. Nors daugeliu atvejų tai gali būti tik tėvą atstojantis vyras, bet net ir jis gali apsaugoti vaiką nuo pražūtingo jo vystymosi nukrypimo.
Tėvą pakeičiančio vyro idėja nėra nauja. Apie tai rašoma dar Biblijos Senajame Testamente [19]. Mums pranešamas net karalienės Esteros globėjo vardas. Mordekajas buvo toks vyras, kuris pakeitė tėvą, jis sudarė vaikui galimybę vystytis ir atsiskleisti. Jis nurodė kryptį, bet neapribojo. Jis buvo kartu ir savo buvimu teikė vaikui saugumo jausmą.
Viduramžiais garbingos šeimos parinkdavo savo sūnums tėvą pakeičiančius vyrus. Neretai vos septynerių metų sulaukę berniukai pradėdavo mokytis pas meistrus arba koks nors patikimas žmogus augindavo juos kaip savo sūnus. Kad išmoktų šeimininkauti, mergaitės dažnai gyvendavo su giminėmis. Vaikai, atskirti nuo tikrųjų savo tėvų, būdavo perimami šeimų, juos atstojančių.
Ar dažnai dėl to kildavo konfliktų, šiandien nebeįmanoma ištyrinėti. Reikia manyti, kad šiokių tokių sunkumų neišvengta visų pirma tuomet, kai vaikai jausdavosi nuskriausti, nes globėjams, jų patyrimu, savieji vaikai būdavo artimesni.
Tėvą atstojantį vyrą galima rasti net ir savo šeimoje. Net ir vyresnysis brolis gali tapti jaunesniajam modeliu. Arba senelis, mokytojas, dvasininkas – jie visi tam tikra prasme gali atstoti tėvą.
Santykiai su patėviu kartais būna sudėtingi. Tai priklauso nuo vaiko amžiaus arba nuo patėvio asmenybės.
Kai šalia nėra vyro pavyzdžio, moteris – senelė ar šeimos draugė – taip pat gali užimti jo vietą. Svarbu, kad vaikas išsilaisvintų iš vienpusiško ryšio su motina ir koks nors pašalinis žmogus praplėstų vaiko pasaulį.
Tėvą atstojantis asmuo turi atitikti dvi sąlygas: 1) būti geras modelis, kuriuo vaikas galėtų vadovautis; 2) teikti vaikui saugumo jausmą.
Kai vaikas nesijaučia saugus, nyksta jo šaknys. Toks žmogus tarsi atkirstas nuo gyvybinių jėgų šaltinio. Saugumo jausmas pažadina pasitikėjimą. Pasitikėjimas ugdo tvirtumą. Tik tokiu būdu vaiko pasaulis tampa organiškai vientisas.
Gyvenimas eina toliau
Kai tėvo šeimoje nėra, šeimos sistema suyra, išryškėja jos trūkumai. Tai teikia skausmą. Vaikai, o ypač vieniša motina, turi pakelti neįprastai didelį krūvį. To nepatyrusiam žmogui sunku įsivaizduoti, ką jaučia motina, viena ant savo pečių nešanti atsakomybę už visą šeimą. Neretai tokios motinos prieina savo galimybių ribą. Daugelis norėtų pasiduoti likimui, daugelis jam jau pasidavė.
Tačiau situacija nėra beviltiška. Santuokos suirimas – dramatiškas įvykis. Reikia dėti visas pastangas, kad šeima išsilaikytų. Bet jei santuoka subyrėjo, tai nereiškia, kad ir šeimos gyvenimas turi suirti. Net ir tada, kai padarytos klaidos palieka žaizdas ir randus, – ateitis yra. Nepaisydama sunkaus praradimo, šeima gali susiformuoti iš naujo ir sustiprėti. Mums žinoma daug atvejų, kai ir vienišos motinos, ir jų vaikai subrendo išskirtinėmis asmenybėmis, ne tik sutvarkę savo pačių gyvenimą, bet ir pateikę įstabų pavyzdį kitiems.
Michiaki Horie, gim. 1941 Hirosimoje, neurologas, psichiatras, psichoterapeutas, gyvena Vankuveryje (Kanada)
Vertė Vilija Gerulaitienė