KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

M. Lutheris ir pedagogika

Gotfried Schröter

Martinas Lutheris ne tik atnaujino tikėjimą, bet ir iš esmės pakeitė pedagogiką. Iki to laiko liaudies švietimas nevaidino ypatingo vaidmens, valdantieji sluoksniai laikė jį greičiau kliuviniu. Liaudis, kaip buvo įprasta, užsiiminėjo amatais arba dirbo žemės ūkyje. Religijos tiesų ir praktikavimo pamokydavo kunigai, valdymu užsiimdavo valdovai, o liaudis turėjo paklusti.

Iki Reformacijos tikėjimo turinį apibrėždavo Bažnyčia

Iki Reformacijos tikėjimas iš esmės buvo vienas. Kunigas pasakydavo, kuo reikia tikėti, liaudis tuo ir vadovaudavosi. Teologinių tiesų suvokimas – jų pagrindimas bei apgynimas – platiesiems sluoksniams atrodė nereikalingas. Praėjusių amžių mąstytojai pateikdavo tikėjimo bei veikimo direktyvas, ir jų buvo laikomasi. Trūko „konkurencijos“, kuri priverstų giliau išsiaiškinti išganymo tiesas. Net ir patys dvasininkai dažnai nejausdavo didesnės paskatos pasimokyti daugiau, nei to būtinai reikėdavo profesijai. Pagrindinė jų veikla apsiribodavo tarnybiniais veiksmais, popiežiaus nurodymų aiškinimu bei rūpinimusi mirštančiaisiais. Įvairių mokymo pažiūrų analizavimas kasdieniam darbui nebuvo svarbus.

„Naujasis tikėjimas“ atgaivino švietimą

Reformacija sąlygojo pedagogikos pakilimą, kurio padariniai jaučiami dar ir šiandien. Buvo pabudintas noras ne tik suvokti teologines problemas, bet ir apskritai žymiai pagerinti liaudies švietimą.
Kai buvo tik vienas tikėjimas, eiliniam piliečiui nebuvo būtina mokėti skaityti ir rašyti. Bet dabar, kai „senasis“ ir „naujasis“ tikėjimas liaudyje egzistavo vienas šalia kito, jau ir paprastas žmogus vis dažniau buvo verčiamas apsispręsti ir pagrįsti savo apsisprendimą dėl to ar kito tikėjimo. Tiesą sakant, praktikoje dar ilgai pasaulio vadai jam buvo atėmę teisę apsispręsti elgdamiesi pagal principą „Cuius regio, eius religio!“ (Kieno valdžia, to ir religija!). Tačiau šie valdovai taip pat teikė reikšmę tam, kad jų pavaldiniai žinotų, kodėl sprendimas yra svarbus jų vyresnybei.

Atsilikimas svetimuose Reformacijai Europos kraštuose

Tuose Europos kraštuose, kuriems Reformacija neturėjo jokios įtakos arba tik nedidelę, pasilikti prie tiesų tos Bažnyčios, kuri esą vienintelė gali išganyti, buvo savaime suprantamas dalykas. Čia ir reikėtų ieškoti pagrindinės priežasties, kodėl Europoje mokykla evangelikų bei mišriuose evangelikų ir katalikų regionuose visada buvo pažangesnė ir teikė didesnę reikšmę išsilavinimui nei tokiose iš esmės neginčytinose Romos katalikų šalyse, kaip Ispanija bei Italija. Tose srityse iki pat mūsų šimtmečio analfabetizmas buvo žymiai didesnis nei ten, kur reikėjo apginti tikėjimą.
Lutheris veikė pagal principą: kiekvienas mąstantis krikščionis turi sugebėti pagrįsti tai, kuo tiki. Todėl jis turi pažinti Šventąjį Raštą. Todėl jis turi mokėti skaityti!
Visos kitos Reformacijos metu ir po jos atsiradusios pedagogikos srovės remiasi šiuo principu.

Visuotinė tikinčiųjų kunigystė

Savo atsišaukime „Į krikščioniškąją vokiečių tautos bajoriją“ Lutheris sustiprina ir „paprastojo“ krikščionio savigarbą sakydamas, kad „visi krikščionys tikrai yra dvasininkų luomo ir tarp jų nėra jokio skirtumo, išskyrus tarnybinį… Taigi visi per krikštą įšventinami į kunigus“ [1]. Taip gimė teiginys apie „visuotinę visų tikinčiųjų kunigystę“. Juo remdamasis Lutheris Reformacijos metu labai sustiprino „paprastojo“ krikščionio savimonę ir savęs supratimą.
Iš kiekvieno krikščionio buvo reikalaujama visų pirma tikėti, o ne paklusti Bažnyčios institucijai. Tad buvo savaime suprantama, kad žmogus turėjo apsišviesti, norėdamas žinoti ir apginti tai, kuo tiki. Pamatas buvo jau ne oficialioji Bažnyčia, kuri viskam iki mažiausių smulkmenų nustato taisykles, o Dievo žodis, kuriuo krikščionis gali disponuoti. Evangelikų kunigai turėjo padėti, kad Dievo žodis būtų suprastas ir teisingai aiškinamas. Bet jie nebebuvo aukščiau žodžio, o po juo. Būtent taip atsirado naujas ryšys su Lutherio reformuota Bažnyčia, kuri rodydavo jau ne į aukščiausią „popiežiaus“ instanciją, o į „Šventąjį Raštą“. Kai įsitvirtino Reformacija, knygų spausdinimo išradimas jau šventė septyniasdešimtmetį, bet tik dabar jis buvo ištobulintas taip, kad buvo galima didesniais kiekiais spausdinti ir platinti Bibliją bei mokyklines knygas. Reformatoriai, norėdami paskleisti Evangeliją bei žinias apie šventąsias tiesas, energingai naudojosi šiuo išradimu.

Lutherio kaip auklėtojo praktika

Praktikoje Lutheris–auklėtojas pasirodė kaip žmogus, kuris su savo vaikais elgiasi nevienodai. Malonų jo būdą Martinas Schwabas aprašo taip: „Prie savo šešių vaikų (iš kurių du anksti mirė) tėvai nuoširdžiai prisirišę. Auklėjama griežtai, bet pagal principą: ‘Geriau per daug gailestingumo nei per daug bausmės.’ Į vieną iš savo vaikų Lutheris kreipiasi tokiais žodžiais: „Tu esi mūsų Viešpaties Dievo kvailutis, gyvenantis iš jo malonės ir nuodėmių atleidimo, o ne iš įstatymo laikymosi.“ [2]
Antra vertus, kartą, nors ir meldžiamas, jis tris dienas neatleido savo sūnui Johanesui (kuriam jis vėliau, 1530 m., parašė garsųjį susijaudinimo kupiną laišką). Tuomet ir kilo posakis, kad jis norįs geriau turėti mirusį negu nepaklusnų sūnų; ne veltui apaštalas Paulius reikalavo iš vyskupų būti visų pirma žmonėmis, kurie yra geri namų šeimininkai, turintys gerai išauklėtus vaikus (1 Tim 3,4). Melavimas buvo baudžiamas griežta bausme [3].

Lutherio raštai apie pedagogiką ir mokyklos politiką

Martinas Lutheris išleido nemažai raštų, kurie nagrinėja pedagogikos ir visų pirma pagrindinius mokyklos politikos klausimus. Pirmiausia čia kalbama ne apie pasikeitimus valdžios ar kultūros politikoje, bet apie laikinąjį ir amžinąjį augančios kartos išganymą.
Perdėm uolūs „naujojo mokymo“ sekėjai, naująją laisvę Kristuje suvokę kaip palaidumą, neretai griebdavosi peiktinų veiksmų. Prieš visa tai Lutheris ir kovojo.
Albertas Reble apie tai rašė: „3-me dešimtmetyje (t. y. apie 1520 m., po 1517 m. tezių paskelbimo) Reformacijos įvykių sąlygotas prasidėjo pavojingo masto bendras švietimo sistemos smukimas. Vienuolynų panaikinimas sugriovė ir jų mokymo sistemą. Prie to prisidėjo ir tai, kad susižavėjus nauju judėjimu, kuris į tautą net ir religiniais klausimais kreipėsi vokiškai ir turėjo savyje nacionalinių impulsų, suabejota lotynų kalbos reikalingumu. Net ir dvasininkijai atrodė, kad mokslininkai nebereikalingi. Fanatikai netgi teigė, kad tik nemokytam gali būti suteiktas pažinimas. Tokiu būdu dingo ir perspektyva po studijų gauti pelningą tarnybą. Taip po vienuolynų buvo uždaryta ir daug vokiškų mokyklų. Net ir universitetai patyrė katastrofišką nuosmukį. Vienos universitetas po 1530 m. turėjo dar 30 studentų… Vitenbergo universitetas ištuštėjo po 1522 m.“ [4]
Pradžioje nurodėme, kad Reformacija pastūmėjo švietimo vystymąsi. Bet tam tikru laikotarpiu švietimas „suklupo“ ir buvo svarbu, kad panaudodamas visą savo autoritetą, Lutheris pasisakytų prieš klaidingą Reformacijos tik kaip „laisvės nuo ko“ supratimą. Reformacija turėjo būti suprasta kaip „laisvė kam“: savo pastangomis žmogus siekia suprasti Šventąjį Raštą ir jo aiškintojų evangelikų knygas.
Kaip tik tokioje situacijoje ir buvo parašyti Lutherio pamokslai ir atviri laiškai. 1524 m. viename atvirame laiške „Visų Vokietijos miestų municipaliteto nariai, atgaivinkite ir išlaikykite krikščioniškas mokyklas“ jis ragino energingai kovoti su priešiškomis švietimui tendencijomis. Šiame atvirame laiške Lutheris visų pirma dar turi galvoje lotyniškas mokyklas. Bet jis pageidavo, kad šias mokyklas lankytų ir paprastų piliečių vaikai, t. y. būsimieji amatininkai. Tuo metu buvo būtina mokėti lotynų kalbą, kuri tam tikru mastu buvo išsilavinusių žmonių tarptautinė kalba. Žmogui, kuris negalėjo suprasti, skaityti bei rašyti lotyniškai, buvo neprieinami tarptautiniai mokslinės patirties bei pažangos mainai. Tokia buvo dauguma gyventojų [5].
Tiesa, vėliau Lutherio dėmesys nukrypsta į vokiškas mokyklas. Bet atvirame laiške, kurio kelias vietas pacituosime, jis visų pirma turi galvoje lotyniškąsias: „Vokiškose žemėse mes matome, kaip visur leidžiama sunykti mokykloms… Todėl, mano mielieji ponai ir draugai, Dievo meilės ir vargšo jaunimo vardan prašau visų jūsų – nenuvertinkite šito reikalo, kaip kad daugelis daro nežinodami to, ką galvoja pasaulio valdovas. Juk tai didelis rimtas reikalas. Kristui ir visam pasauliui svarbu, kad mes padėtume ir patartume jauniems žmonėms. Taip bus padėta ir patarta ir mums visiems. Pasvarstykit, kaip reikėtų su oria krikščioniška rimtimi pasipriešinti tokiai tyliai, slaptai ir klastingai velnio pagundai. Mielieji ponai, kasmet reikia tiek daug pinigų išleisti patrankoms, keliams, užtvankoms ir aibei panašių dalykų tam, kad miestas turėtų laikiną santarvę ir ramybę. Daug daugiau reikėtų skirti nepasiturinčiam, varganam jaunimui, bent jau tiek, kad būtų galima išlaikyti vieną ar du tinkamus žmones – mokytojus… Taip, tu dar kartą pasakysi, kas tos mokyklos: kokia gi mums nauda studijuoti lotynų, graikų, hebrajų kalbas bei kitus mokslus? Jei galėtume vokiškai gerai suprasti Bibliją, Dievo žodį, mums to pilnai palaimai pakaktų! Atsakysiu: deja, gerai žinau, kad mes, vokiečiai, visuomet buvome ir liksime bestijos ir neprotingi galvijai, kaip mus vadina aplinkiniai kraštai ir ko mes tikriausiai užsitarnaujame…
Iš tiesų, jei iš kalbų ir nebūtų jokios naudos, tai teisingumo dėlei mus turėtų džiuginti ir įkvėpti jau vien tai, kad ji (kalba) yra tokia tauri, gera Dievo dovana… Todėl, mieli vokiečiai, atverkime akis, padėkokime Dievui už šį taurų brangakmenį ir tvirtai laikykimės jo, kad jis mums vėl neišsprūstų ir kad velnias iš mūsų vėl nepradėtų juoktis. Nes negalime paneigti fakto, jog nežiūrint to, kad Evangelija atėjo ir kasdien ateina vien iš Šventosios Dvasios, ji vis dėlto atėjo per kalbą, per ją užaugo ir per ją turi tvirtai laikytis… Kuo brangesnė mums Evangelija, tuo tvirčiau saugokime kalbą… Aš pageidaučiau, kad berniukai vienai ar dviem valandom per dieną eitų į mokyklą, o likusį laiką dirbtų namie, mokytųsi amato ar dar ko nors taip, kad abu dalykai eitų išvien… Taip pat ir mergaitė galėtų rasti laiko vieną valandą per dieną pasimokyti mokykloje ir, nepaisant to, gerai atlikti savo pareigas namuose.“ [6]
Šio atviro laiško, kurio ištrauką pacitavome, poveikis, atrodo, buvęs nedidelis. Šiaip ar taip, 1530 m. Lutheris turėjo parašyti „Pamokslą apie vaikų privalėjimą eiti į mokyklą“. Karti asmeninė patirtis jam parodė, kad reikės dar daug dirbti ir raginti. 1529 m. paskelbto Lutherio Mažojo katekizmo pratarmėje randame tokius žodžius:
„Šis Katekizmas gimė dėl apgailėtinos ir vargingos padėties, su kuria neseniai susidūriau, kadangi aš irgi buvau vizitatorius. Mielasai Dieve, kaip skaudu buvo matyti, kad prastuomenė visiškai nieko nežino apie krikščionišką mokymą, ypač kaimuose. Ir, deja, daug kunigų yra beveik nepajėgūs ir netinkami mokyti, nors visi vadinasi krikščionimis, yra krikštyti ir gavę šventąją komuniją. Jie nežino nei „Tėve mūsų“, nei tikėjimo, nei Dešimties įsakymų ir gyvena iki šiol kaip gyvuliai.“

Lutherio mintys apie liaudies auklėjimą

Kadangi padėtis buvo apgailėtina, Lutheris iki pat savo gilios senatvės stengėsi pagerinti liaudies auklėjimą. Kai kurie aštroki jo žodžiai tapo sparnuotais posakiais.
Jis liepė tėvams įsidėti į galvą, kad auklėdami jie gali užsitarnauti dangų arba užsitraukti prakeikimą. Auklėjant šalia rykštės turėtų gulėti obuolys. Nieko nereiškia, jeigu yra daug skaitoma, kadangi daug perskaitytų knygų nepadaro žmogaus mokyto, kaip ir bet koks skaitalas. Reikėtų skaityti gerus dalykus ir kiek galima dažniau.
Lutherio nuomonė apie mokytojus yra pagarbi ir gera. Jo manymu, stropiam, dievobaimingam ir ištikimam mokytojui neįmanoma deramai atlyginti ir užmokėti bet kokiais pinigais. Ir jei jis, Lutheris, būtų priverstas atsisakyti pamokslininko pareigų, tai jis dirbtų ne kuo kitu, o mokytoju ar berniukų mokytoju. Mokykloje, nepaisant visokio darbo, turi būti smagu. Todėl neturėtų trūkti ir fizinių pratimų, ir muzikos! Todėl „mokytojas turi mokėti dainuoti, kitaip aš į jį nežiūrėsiu.“
Ilgainiui Lutheris vis labiau pripažįsta vieningos vokiečių kalbos, ypač rašytinės, reikšmę: tai yra jungtis pabirai gyvenančių vokiečių, susiskaldžiusių į dialektus, miestus, kaimus bei įtakos sferas. Jis vis labiau suvokia, kad jo išversta ir paskleista Biblija ne tik toliau perduoda šventąją Evangeliją, bet ir yra svarbi visus vienijanti knyga, kuri vokiečius sujungia labiau, nei tai iki šiol galėjo padaryti lotynų kalba.
Nepaisydamas to, Lutheris ir toliau teikia didelę reikšmę užsienio kalboms, jų puoselėjimui ir mokymuisi tose mokyklose, kur tai įmanoma padaryti.

Gotfriedas Schröter, Kylio universiteto pedagogikos mokslų profesorius

Vertė Nijolė Feldmanaitė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).