Holger Lahayne

Visas pasaulis, išskyrus Antarktį, padalytas maždaug į 200 viena nuo kitos atribotų sričių – valstybių. Šiose srityse galioja vietos įstatymai ir valdymo tvarka, valdo vienintelė vyriausioji valdžia, ir gyventojams, valstybės piliečiams, garantuojamas saugumas ir teisėtumas. Kitos valstybės ar organizacijos turi tik visai ribotą galią kreipti ar net kontroliuoti įvykius už savo sienų – valstybės yra suverenios, t. y. nepriklausomos viena nuo kitos.
Valstybės viena su kita ribojasi. Tačiau šios ribos nebūtinai sutampa su tautų gyvenamomis ribomis. Jei valstybėje didžioji dauguma gyventojų – vienos nacijos, tokia valstybė vadinama nacionaline (tautine) (Italija, Prancūzija). Jeigu ji apima kelias tautas, apibūdinama kaip tautybių valstybė (Indija, Pietų Afrika). Pagaliau yra tautų, kurios išvis neturi valstybės (kurdai). Atsižvelgiant į istorinę ir kultūrinę tradiciją, valstybės gali apibrėžti save griežtai pagal tautybę, sudarančią gyventojų daugumą (Vokietija ir Lietuva) arba griežtai neapibrėžti (JAV). Bet „nacijos” kategorija tik nuo naujųjų amžių tapo reikšminga valdantiesiems ir valdomiesiems. Ir tik nuo XVIII–XIX a. sandūros galima kalbėti apie nacionalines valstybes ir pilnutinę valstybių gyventojų „nacionalinę sąmonę“. Kaip matome, valstybės sąvoka glaudžiai susijusi su valdymu, valdžia. Todėl valstybę būtų galima pavadinti ir „sutvarkyta valdymo sąjunga“. Valstybė nėra tapati visuomenei, kurioje viena šalia kitos, bendrai ir viena prieš kitą veikia daug jėgų ir interesų. Visuomenės nevisiškai save reguliuoja. Valstybė yra ta instancija, kuri daugiau ar mažiau kontroliuoja ir koreguoja visuomenę.
Ar visada buvo valstybės? Kaip atsitiko, kad jos ėmė formuotis? Raidos pradžioje tikriausiai buvo šeimos ir giminės, kurios jungėsi į kaimus, vėliau – į gynybines ir kovines bendruomenes. Taip galėjo susidaryti tvirtos gentys. Žmonių grupės savo noru artimiau vienijosi tikriausiai sutartimis. Tačiau lygiai taip pat įmanoma, kad viena tauta pavergdavo ir engdavo kitą gentį.
Ar klajojančių indėnų gentį galima apibūdinti kaip valstybę? Prie „šiuolaikinių“ valstybių, be abejonės, jos nepriskirsime. Šiuolaikinės valstybės požymis – griežtai apibrėžta valstybės teritorija. Tai lemia valstybės patvarumą ir garantuoja tam tikrą stabilumą ir teisėtumą. Šiuolaikinės valstybės savo teritorijoje turi valdžios monopolį. Ši valstybinė valdžia apima visas visuomeninio gyvenimo sritis, t. y. valstybėje nėra vietos ir grupės, kuri būtų nepriklausoma ir galėtų veikti pagal visiškai kitokias teises.
Taigi šiuolaikinėse valstybėse yra atsiradusi aiškiai išskaidyta valstybės organų ir biurokratijos sistema – centre vyriausiasis valstybės organas (pavyzdžiui, karalius arba parlamentas), po to – pagal rangą žemesnės institucijos, turinčios mažesnę kompetenciją. Tokie griežtai organizuoti valdžios ir valdymo vienetai Europoje susidarė besibaigiant viduramžiams. Prieš tai aiškus „veikimo centras“ – pastovi vyriausybė, valdžios organai bei tarnautojai, sostinė – buvo tik priedėliai. Tik nuo tada (romanų ir germanų kalbų plote) lotynų kalbos sąvokas respublica (vieši reikalai), civitas (pilietybė), imperium (viešpatija) ir regnum (karalystė) pamažu pakeitė italų stato, ispanų estado, prancūzų etat ir anglųstate – o tai reiškia ne ką kita, kaip „padėtį“, „būklę“.
Tai, kad šiuolaikinės valstybės turi „veikimo centrą“ ir aiškią hierarchiją, vis dėlto nereiškia, jog jos visos vienodai tvarkomos. Valstybės, kuriose visi politiniai veiksmai valdomi ir kontroliuojami iš vieno centro, vadinamos unitarinėmis(pavyzdžiui, Prancūzija, kur provincijų valdytojus skiria centrinė vyriausybė Paryžiuje). Kitos, daugiausia didelės, daug gyventojų turinčios, susidarė federališkai (lot. foedus – sąjunga). Sąjunginei valstybei, kurios kompetencijai priklauso užsienio politika, išorinis saugumas, ūkio, socialinės ir finansų politikos pagrindai, pavaldžios atskiros valstybės turi savo vyriausybes ir daug ką gali spręsti savarankiškai (pavyzdžiui, Vokietija, ne tik vidaus, kultūros ir švietimo politikoje, bet ir ūkio klausimais; taip pat JAV, Brazilija, Indija, Belgija). Greta tokių federacinių valstybių esti dar ir laisvesnių susivienijimų į valstybių sąjungas, kuriose atskiros valstybės dideliu mastu lieka suverenios (pradedant SNO ir baigiant Afrikos Valstybių Organizacija; Arabų Lyga ir NVS; Europos Sąjunga dabar yra kelyje iš valstybių sąjungos į federacinę valstybę).
Prie valstybės funkcijų priklauso valdymas ir valdžia (greta saugumo, apsaugos ir teisės). Todėl iškyla svarbūs klausimai: kas yra šios valstybės valdžios nešėjas arba kokie jos pagrindai, kur šios valdžios ribos, kas naudoja šią valdžią?
Pirma, galima duoti du principinius atsakymus. Autokratija – „iš viršaus į apačią“: valstybinė valdžia išeina iš vyresnybės. Viešpatauja vienas asmuo (gr. auto – pats). Monarchai šimtmečiais savo viešpatavimą grindė tuo, kad jie yra tiesioginiai Dievo statytiniai ir valdo „Dievo malone“ (iš čia sąvoka „Dievo malonės karalystė“). Šiandien plačiai pripažinta kita idėja: demokratija – „iš apačios į viršų“. Tikrasis suverenas – valdovas – yra liaudis, taigi valdomieji. Visą valstybės ir jos organų valdžią turi kontroliuoti – tiesiogiai ar netiesiogiai – liaudis ar jos valia, vyriausybė turi jai atsiskaityti (iš čia sąvoka „tautos suverenitetas“; Lietuvos Konst. 2 str.). Vis dėlto čia galimi įvairūs atsakymai į klausimus, kas gi tiksliai priklauso tai liaudžiai (ar nušalinamos tam tikros grupės, rasės, klasės) ir ar visi šios liaudies nariai lygiu mastu yra suverenūs (ar yra nelygybė).
Antra, jei valstybės valdžia neribojama, kalbama apie totalitarinę valstybę (lot. totus – visas). Čia valstybė reglamentuoja visas gyvenimo sritis, pretenduoja į visapusišką kontrolę ir iki minimumo susiaurina asmens laisvę (Vokietija 1933–1945 m.). Jei valstybės tikslas – kuo didesnė jos piliečių laisvė, jei ji apriboja savo valdžią būtina veikla ir garantuoja tikros laisvės zonas (šeima, spauda, religija), ji apibūdinama kaip liberali valstybė (lot. liber – laisvas; šiandien tokios yra beveik visos Europos valstybės). Jei valstybė perleidžia piliečiams tam tikras laisvės zonas jų pačių valiai, tačiau visur kitur valdo be jokios pašalinės kontrolės ir apribojimo, tokia valdymo forma vadinama autoritarine (Ispanija prie Franco, Lietuva prie Smetonos).
Trečia, labai ilgai į klausimą apie valdovus būdavo taip atsakoma: „vienas viešpatauja“, „keli viešpatauja“, „visi viešpatauja“. Pirmuoju atveju tai yra monarchija, antruoju – aristokratija, trečiuoju – demokratija. Toliau šias valstybės formas skirstė, pavyzdžiui, Aristotelis, kai jis dar ir klausė, kokio tikslo siekia vadovai. Anot jo, kiekviena gera valstybės forma tuo atveju, kai valdovai tik sau ieško gerovės, gali išsigimti: karalystė į tironiją, aristokratija (geriausiųjų viešpatavimas) į oligarchiją (turtingųjų viešpatavimas savo naudai), respublika (minios viešpatavimas) į demokratiją (minia viešpatauja neturtingųjų naudai). Italas Machiavelli (1469–1527) naujiesiems amžiams prasidedant supaprastino trejopą skirstymą. Visos valstybės tebūnie arba respublikos, kuriose viešpatauja keli arba daug žmonių, arba kunigaikštystės/monarchijos. Šis modelis išsilaikė iki šiol.
Skirstymas pagal skaičių pastaraisiais šimtmečiais buvo papildytas valdymo formos sąvoka. Jei kunigaikštis viešpatauja praktiškai be apribojimų, tokia valdymo forma vadinama absoliučia monarchija (geriausias pavyzdys – Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, 1643–1715). Jei karaliaus valdžia ribojama konstitucijos ir įstatymų leidimas yra liaudies atstovaujamo organo užduotis, ši valdymo sistema apibūdinama kaip konstitucinė monarchija (Vokietija 1870–1918 m.). Vis dėlto valdymo galia joje tebėra valdovo rankose – jis valdo pats arba skiria vyriausybes. Kai vyriausybė gali būti paskirta arba atstatydinta parlamento ir vien pastarajam yra atsakinga, tada turime parlamentinę monarchiją(visos šiandieninės Europos monarchijos). Valdovas šiose valstybėse iš esmės tėra reprezentacinė figūra, politinę valdžią jis turi nebent išimtiniais atvejais.
Tarp respublikinių valstybės formų irgi esama įvairių valdymo formų. Kai kurios, kaip kad komunistinės liaudies respublikos, turi būti laikomos ne mažiau autokratinėmis ir nedemokratinėmis kaip absoliučios monarchijos. Kaip svarbią valdymo formą čia dar reikia paminėti prezidentinę respubliką; joje išrinktas prezidentas kaip valstybės galva svariau nei vyriausybė nustato valdymo politikos gaires (JAV, kur prezidentas viename asmenyje yra vyriausybės ir valstybės vadovas; Prancūzija).

Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Zigmantas Ardickas