KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Konstitucija

Holger Lahayne

Konstitucija yra valstybės teisinės tvarkos pagrindų nustatymas (iš čia ir sąvoka, lot. constituere – nustatyti, įrengti). Ji reguliuoja valdžių santykius valstybėje ir nustato jos organizaciją ir formą. Konstitucijos principai kaip aukščiausia rašytinė teisė yra aukščiau už bet kurią kitą teisę (Liet. Konst. 7 str.). Be to, konstitucijos įvairiu mastu nurodo, kokių pagrindinių tikslų savo veikla turi siekti valstybė. Konstitucija yra svarbiausias įrankis valstybinei valdžiai apriboti irkontroliuoti (5 str.). Dar viduramžiais aristokratija išsikovojo iš karaliaus ypatingas teises. Jos išliko dokumentuose. Šis procesas prasidėjo XIII a. Magna charta (Didžiąja chartija) Anglijoje (1215 m.). Lietuvos Konstitucijos pirmtakas – 1528/1529 m. Pirmasis Lietuvos Statutas. Vis dėlto šie pirmieji teisiniai įstatai dar nebuvo platūs, jie neapėmė visos valstybės. Savo teises dalinėse srityse užsitikrindavo atskiri luomai. Pirmąsias šiuolaikines konstitucijas turėjo JAV (1776 m.) ir Prancūzija (nuo 1789m.). Padrąsinti šių valstybių raidos, Europos monarchijų piliečiai XIX a. vis garsiau reikalavo (visuotinės) konstitucijos. Dauguma valdovų ilgainiui pasidavė spaudimui ir paskelbė konstitucijas, apribojančias jų teises. Jie savo valstybes pavertė konstitucinėmis monarchijomis. Vien tik carinė Rusija šiuo keliu tepažengė keletą mažų žingsnelių. Tuomet konstitucija reiškė ne ką daugiau kaip tam tikrą monarcho nuolaidą iš viršaus. Šiandien dauguma konstitucijų pagrindžia savo įgaliojimą iš apačios. Demokratinių konstitucijų pagrindas yra Tautos suverenitetasTauta priima pagrindinį įstatymą (taip ir Liet. Konst. Preambulėje).
Greta valdymo sistemos nustatymo dar vienas, esmingesnis ir svarbesnis daugumos konstitucijų elementas yra žmogaus ir piliečio teisių garantija. Žmogaus teisės yra prigimtinės (bet ne įgyjamos) kiekvieno teisės ir laisvės (18 str.). Joms priklauso asmens neliečiamybė, žmogaus orumo apsauga, teisė į privatumą, teisė į nuosavybę ir būstą, tikėjimo ir sąžinės laisvė ir t. t. (20–27 str.). Tuo tarpu piliečio teisės suteikiamos tik esamos valstybės piliečiams ir tik ribotai užsieniečiams (pavyzdžiui, laisvos darbo vietos pasirinkimas, rinkimų teisė, teisė gyventi šalyje, ginklo nešiojimas, žemės nuosavybė; 32–37, 47 str.).
Konstitucijas turi ir daugelis diktatoriškų valstybių. Demokratinei valstybei lemiamą reikšmę turi tai, kad aukščiausiasis teismas galėtų patikrinti, ar valstybės veiksmai (pavyzdžiui, vyriausybės, prezidento ir teismų) atitinka konstitucijos tekstą (VIII Liet. Konst. Skirsnis). Kad atliktų šią užduotį, konstitucinis teismas turi būti kiek įmanoma nepriklausomas nuo kitų valstybinių organų (104 str.). Jis turi turėti įgaliojimus savo sprendimams faktiškai įvykdyti.
Konstitucijos sudaro stabilų valstybės pagrindą. Todėl natūralu, kad jas pakeisti gerokai sunkiau nei „normalius“ įstatymus. Beveik visos konstitucijos atskiriems skirsniams pakeisti numato skirtingus mechanizmus. Pavyzdžiui, skirsnį „Lietuvos valstybė“ Lietuvos Respublikos Konstitucijoje galima pakeisti tik referendumu (tam, kad būtų pakeistas pirmasis straipsnis „Nepriklausoma demokratinė respublika“, reikia net 3/4 balsų). Kiti skirsniai reikalauja 2/3 Seimo daugumos (dviem balsavimais).
Paskutinis svarbus įžvilgis: konstitucijos valstybei duoda, kaip minėta, svarbų pamatą. Ji nustato konstitucinę teisę. Bet ir nieko daugiau! Kas ant šio pamato pastatoma, kaip konstitucija įgyvendinama praktiškai, kaip ji vystoma toliau ir pripildoma gyvybės, kiek konstitucinė teisė tampa konstitucine tikrove, – visa tai priklauso nuo vyriausybės ir visų piliečių, nuo visos visuomenės. Konstituciniai konfliktai šiame procese yra neišvengiami.

Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Zigmantas Ardickas





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).