KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Demokratija

Holger Lahayne

„Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ – taip skamba pirmasis mūsų Konstitucijos straipsnis. „Suverenitetas priklauso tautai“ – skelbia antrasis. Lietuva yra demokratinė šalis (iš gr. demos – liaudis ir kratein – valdyti). Bet ar šiuo atributu nesipuošia šiandien kone kiekviena pasaulio valstybė? Kas iš viso yra demokratija? Kokie yra jos požymiai?

· Pirmasis demokratijos principas jau išsakytas antruoju straipsniu: tautos suverenitetas. Iš esmės visa galia ir valdžia išeina iš liaudies, „iš apačios į viršų“. Tuoj pat natūraliai kyla klausimas: kaipgi tai įvyksta? Kaip liaudis naudoja šią galią? Tiesioginėje demokratijoje liaudies susirinkimas tiesiogiai priima visus politinius sprendimus. Visi piliečiai balsuoja arba patvirtina nutarimą plojimais (pritarimo šūksniais). Tokia demokratija egzistavo Atėnuose (apie 500 m. pr. Kr.). Šiandien daugelį tokios dar kitaip betarpiška vadinamos demokratijos elementų randame Šveicarijoje, kur dažnai spręsti susirenka visa bendruomenė.  Vis dėlto vien tiesioginė demokratija valstybėse su keliais ar daugeliu milijonų gyventojų, aišku, nebegali būti praktikuojama. Todėl šiandien demokratiškos konstitucijos daugiausia orientuojasi į reprezentacijos principą. Gyventojų interesais rūpinasi atstovai, reprezentantai. Šie atstovai paprastai tam tikram laikui yra renkami į liaudies atstovavimo instituciją. Tačiau dauguma reprezentacinių demokratijų turi ir plebiscitinių elementų (lot. plebs – liaudis), kurie greta atstovų rinkimų numato tiesioginį liaudies poveikį ir sprendimą. Lietuvoje tai yra, pavyzdžiui, prezidento kaip valstybės galvos rinkimai (Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, Latvijoje jį renka ne liaudis, bet parlamentas). Be to, Lietuvos Konstitucija numato ir referendumą, liaudies sprendimą svarbiais klausimais (9 str.).
Ar per tiesioginius, ar per netiesioginius demokratinius elementus valstybinei galiai pasireikšti turi būti suteikta demokratinė eiga (4 str.), t. y. valdžia ir sprendimai turi būti išvedami iš liaudies, tik tada jie teisėti, legalūs.

· Valdžia remiasi liaudimi. Todėl vyriausybė ir valstybė irgi turi orientuotis į liaudies interesus ir jai tarnauti (5 str.). Pirmiausia tai reiškia: demokratinės valstybės tikslas turi būti liaudies ir kiekvieno žmogaus laisvė (18, 10 str.). Žinoma, visuomenėje laisvė negali būti nevaržoma – kiekvieno laisvė baigiasi ten, kur apribojama kito laisvė (28 str.). Todėl valstybė negali garantuoti visiškos laisvės, bet per pagrindines teises garantuoja rėmus, kuriuose mes galime laisvai skleistis. Šioms laisvės teisėms priklauso minties, susirinkimų, susivienijimų, spaudos, religijos, kelionių ir koalicijų laisvė, partijų steigimo, ūkinė laisvė ir laisvas darbo bei gyvenimo vietos pasirinkimas. Joms, žinoma, priklauso ir laisvas liaudies atstovų pasirinkimas, laisvė puoselėti savo kalbą bei kultūrą ir kultūros, mokslo, tyrinėjimų ir dėstymo laisvė (26, 32, 34, 37, 42, 43, 44, 48 str.).
Piliečių laisvė yra neatimamas demokratinis principas. Tik laisvėje gali susiformuoti ir būti išreikšta gyventojų, valstybinės valdžios reiškėjų, valia.

· Visų žmonių lygybės principas buvo svarbiausias motyvacijos šaltinis šiuolaikinių demokratijų kūrėjams. Taip ypač dievobaimingieji puritonai Anglijoje tvirtai tikėjo visų žmonių lygybe prieš Dievą. Jų pažiūros stipriai formavo ir JAV „Bill of Rights“ (Teisių bilį) įkuriant Valstijas 1776 metais. 1789 m. prancūzų revoliucijos principams greta laisvės ir brolybės priklausė taip pat ir lygybė. Žmogaus teisių nebegalima buvo varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo rasės, religijos ir socialinės padėties (plg. Liet. Konst. 29 str.). Šiandien, atrodo, ši mintis mums jau yra tapusi savaime suprantama. Bet šimtmečiais, net tūkstantmečiais taip nebuvo: graikų demokratijose moterys, vergai, tarnai – gyventojų dauguma! – nepriklausė turinčiai balsavimo teisę „liaudžiai“; iki pat pastarojo amžiaus daugumoje Europos valstybių diduomenė turėjo ypatingas teises ir privilegijas; ir dar šiame amžiuje kai kuriose Vokietijos dalyse turtingesnių piliečių balsas reiškė daugiau negu beturčių ir vargšų.
Pavyzdžiai jau parodė: lygybės principas ypač svarbus rinkimuose. (Parlamento) rinkimai tik tada tikrai demokratiški, jei gali balsuoti kiekvienas pilnametis pilietis ir kiekvienas balsas laikomas tokios pat vertės (55 str.). Kartu valstybė kiekvienam pilnamečiui piliečiui iš esmės turi sudaryti sąlygas dalyvauti politinėje valdžioje. Valstybinės tarnybos neturi būti padalijamos tik elitui, bet turi būti kiekvienam atviros. Pavyzdžiui, tai dar reiškia, kad kiekvienas greta aktyviosiosrinkimų teisės (paties rinkimo) privalo turėti ir pasyviąją teisę (teisę būti išrinktam į liaudies atstovavimo instituciją, 56 str.).
Pagaliau labai svarbi dar ir lygybė prieš įstatymą.

· Valdžios pasidalijimas, arba dar geriau – valdžios kontrolė, yra visas liberalių demokratijų konstitucijas ženklinantis principas. Valstybinė valdžia turi būti kontroliuojama ir „tramdoma“, ji neturi būti sutelkta vienose rankose. Šį reikalavimą pagrindžia du įsitikinimai: net geriausi valdovai gali pasidaryti blogiausiais tironais ir pridaryti didelių klaidų; nėra vienos visuotinės liaudies valios. Šiai vieningos, „bendros“ valios teorijai atstovavo tokie svarbūs valstybės teoretikai kaip Tomas Hobbesas ir J.-J. Rousseau. Jie atmetė valdžios kontrolę, nes vyriausybei tereikią „atrasti“ šią valią ir pagal ją veikti. Tada tai garantuotų, kad valstybė tarsi automatiškai veikia už visą tautą. Todėl jai visiškai nebereikia leistis kontroliuojamai. Socialistinėse valstybėse „darbininkų klasės partija“ manė, jog ji žino ir vykdo vieningą darbininkijos ir valstietijos valią – žinome, kas iš to išėjo.
Valdžios kontrolė reiškia: valstybės užduotys padalijamos keliems organams, kurie yra susiję ir kontroliuoja vieni kitų darbą. Vienas iš pirmųjų šį principą suformulavo Johnas Locke’as (1632–1704) Anglijoje. Jis reikalavo parlamentui visiškos įstatymų leidybos galios. Vykdomoji valdžia, t. y. vyriausybė turėjo būti monarcho rankose. Prancūzas Charles Montesquieu (1689–1755) toliau gilino šias mintis ir dar papildomai kalbėjo apie teisminę valdžią.
Valdžios padalijimo „gryna“ forma vargu ar esama kurioje nors demokratinėje valstybėje. Vykdomosios valdžios (vyriausybės) nariai dažnai priklauso ir įstatymus leidžiančiam parlamentui (60, 67 str.), o vyriausybė artimai bendradarbiauja su liaudžiai atstovaujančio organo dauguma, netgi ja remiasi. Todėl šiuolaikinėje demokratinėje sistemoje parlamentinė opozicija tapo tikra kontroliuojančia instancija. Naują vaidmenį šiuo atžvilgiu įgijo ir spauda, kuri aprašo ir kritikuoja valstybinę politiką. Šiandien spauda apibūdinama kaip neoficiali „ketvirtoji valdžia“. Kad galėtų atlikti savo užduotis, ji turi būti ginama nuo cenzūros (44 str.).
Pagaliau pagal valdžių reikšmes galime skirti prezidentinę demokratiją – joje didelį svorį turi prezidento prižiūrima vyriausybė, ir parlamentinę demokratiją – joje labai stipri parlamento įtaka. Tačiau demokratijoje neturi vyrauti nė viena valdžia.

· Paskutinis neatimamas demokratinės valstybės požymis – tai, kad ji savo veikla lygiuojasi į teisę ir teisės idėją. Ji turi riboti savo galią teise ir įstatymais ir paklusti Konstitucijai (5 str.). Piliečiams tokia teisinė valstybė garantuoja pagrindines žmogaus teises, lygybę pieš įstatymą ir apsaugą nuo neteisėtų piktnaudžiavimų valdžia. Kad galėtų įvykdyti tokias užduotis, teismai turi būti nepriklausomi nuo kitų valstybinių organų (109 str., valdžios padalijimas). Gairė čia vėl yra kiekvieno žmogaus laisvės apsauga.

Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Zigmantas Ardickas





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).