Holger Lahayne
Šiandien Herzlio gatvę rasime beveik kiekviename Izraelio mieste, Herzlio portretai kabo parlamente ir kitose įstaigose, nesuskaičiuojama daugybė mokyklų, institutų, leidyklų ir susivienijimų yra pasivadinę jo vardu. Theodoras Herzlis išties nusipelnė tautos didvyrio vardo. Jo žygdarbis – 1896 m. Vienoje išleistas veikalas „Žydų valstybė“ – tapo šiuolaikino sionizmo [1] pagrindu ir vėliau lėmė Izraelio valstybės sukūrimą (1948 m.). Herzlis gimė 1860 m. Budapešte, augo Vienoje, studijavo teisę. Jis anksti įsijungė į literatūrinę veiklą. Herzlio gyvenimas niekuo nesiskyrė nuo kitų „asimiliuotųjų“ – prie vokiškos kultūros prisitaikiusių žydų. 1887 m. jis tampa „Wiener Allgemeine Zeitung“ (Vienos visuotinio laikraščio) kultūros skyriaus redaktoriumi, o 1891 m. „Neue Freie Presse“ (Naujos laisvosios spaudos) korespondentu Paryžiuje. Jam teko dalyvauti kaip liudytojui teismo procese ir kampanijoje, nukreiptoje prieš žydų karininką ir tariamą tėvynės išdaviką Alfredą Dreifussą. Tada Herzlis irgi neabejojo teisiamojo kaltumu, tačiau jį sukrėtė žiaurus Dreifusso išniekinimas ir pažeminimas. „Kai žydas ką nors padaro, tai krikščioniškoji užuojauta kaipmat dingsta. Tai neteisinga, bet mes čia nieko nepakeisime…“ – rašė jis vienam savo kolegai iš Vienos.
Tačiau Herzlis kai ką dar pakeis. Išgyvenimai, susiję su Dreifusso byla, jam sukėlė šoką. 1895 m. jis karštligiškai darbuojasi prie savo „dvasinio palikimo“ ir kitų metų vasario mėnesį pateikia darbą „Žydų valstybė – bandymas moderniai išspręsti žydų klausimą.“ Jame Herzlis pristato drąsų didžiulio politinio žydų suvienijimo planą, kuris padėtų šiai tautai sukurti savo valstybę. Geriausia vieta būtų Palestina. Viename rašinyje, publikuotame Londono laikraštyje „Jewish Chronicle“, Herzlis rašo apie savo plano sukūrimo aplinkybes: „Mes [žydai] visur nuoširdžiai bandėme pritapti prie mus supančios tautos, stengdamiesi išsaugoti tik savo tėvų tikėjimą. Tačiau tai mums nebuvo leidžiama. …Mūsų tėvų žemėse į mus žiūrima kaip į atėjūnus … taigi veltui stengiamės visur išlikti tikrais patriotais. … Jei mus paliktų ramybėje! Tačiau aš manau, kad ramybėje mūsų nepaliks“.
Minėta citata padeda suprasti keletą faktorių, kurie prisidėjo prie šiuolaikino sionizmo atsiradimo. Tarp judėjų vis silpnėjo suvokimas, kad jie yra viena tauta. Vadinamoji „žydų emancipacija“, sukelta Šviečiamojo amžiaus ir Prancūzų revoliucijos, įgalindavo vis daugiau žydų palikti getus ir įsijungti į kitų tautų kultūrinį bei ekonominį gyvenimą. Buvo atsisakyta daugelio žydų kultūros ypatumų. Judaizmas kaip konfesija liko. Nepaisant to, nė viena Europos šalis, išskyrus Angliją, netapo (Herzlio nuomone) žydams tikrąja tėvyne, ir taip buvo ne todėl, kad jie to nenorėjo („patriotai“!), bet todėl, kad šalys, kuriose jie buvo gimę, atsisakė jiems būti tėvyne.
Ji jau nebe tauta, ji neturi tikrosios tėvynės – trečiuoju istoriniu faktoriumi tapo nacionalinės valstybinės XIX a. idėjos. Savaime suprantama, kad ką tik išsikovota Balkanų tautų nepriklausomybė ir susivienijimai Vokietijoje bei Italijoje tapo reikšmingu impulsu Herzlio idėjai apie „Izraelio tautos“ valstybę.
Herzlis, kaip ir dauguma jo „tikėjimo brolių“, nebuvo religingas ir griežtai praktikuojantis tikėjimą žydas. Kaip tik todėl jis ir nepagrindė savo planų teologiškai. Tačiau kiekvienas Abraomo palikuonis žinojo apie Dievo pažadą, duotą šiam žydų tautos protėviui: „Tau bei tavo būsimiesiems vaikams duosiu … kanaaniečių žemę visiems amžiams“ (Pr 17,8). Kitoje, po tūkstančio metų paskelbtoje pranašystėje sakoma: „Aš surasiu jus ir išgelbėsiu iš visų vietovių, po kurias jūs buvote išblaškyti. …Ir iš visų kraštų susirankiosiu jus ir parsivesiu į jūsų žemę…“ (Ez 34,12–13). Nežiūrint visų sekuliarizacijų bei asimiliacijų, išrinktoji tauta jautė didžiulį pažadėtojo krašto ilgesį. Tačiau pamaldieji žydai buvo (ir tebėra) įsitikinę, kad tik laukiamas Mesijas gali vadovauti grįžimui į Pažadėtąją žemę. Kažkokio Herzlio sionizmas jiems atrodė nežydiškas. Kaip tik todėl 1897 m. dėl Miuncheno žydų bendruomenės protesto žlugo pirmasis sionistų kongresas.
Tačiau Herzlis neprarado vilties, kai buvo išjuokta jo utopija, kai buvo pasipriešinta ir kai jo knyga iš pradžių patyrė nesėkmę. 1897 m. rugpjūčio 29 d. Bazelyje įvyko pirmasis sionistų kongresas, patvirtinęs „Bazelio programą“. Joje pirmą kartą išsamiai buvo suformuluotas tikslas sukurti žydų „nacionalinį židinį“ Palestinoje. Herzlis tapo sionistinio veikimo komiteto pirmininku. Iki pat savo mirties, 1904–ųjų, siekdamas įgyvendinti savo planą jis nenuilstamai ėjo diplomato pareigas. Herzlis svarstė britų pasiūlymą įkurti žydų valstybę Ugandoje. Vėliau jis kreipėsi į turkų sultoną, kad šis leistų žydams apsigyventi šimtmečius turkų valdomame krašte. Tačiau prašymas buvo atmestas. Nežiūrėdami didelių sunkumų žydų imigrantai visgi pradėjo pirkti žemes Palestinoje ir kibo į darbą, norėdami dirvožemį vėl padaryti derlingą.
Herzlis mirė nepasiekęs savo tikslo, nors tas tikslas buvo jau visai netoli. Kai Europą sukrėtė Pirmasis pasaulinis karas ir turkų viešpatavimui Palestinoje atėjo galas, žydų troškimas turėti tėvynę pirmą kartą gavo tarptautinį pripažinimą. Britai, naujieji Palestinos šeimininkai, 1917 metų lapkritį paskelbė Balfouro deklaraciją [2], kurioje Britanijos Vyriausybė pažadėjo remti „žydų nacionalinio židinio“ sukūrimą Palestinoje.
D. Britanijos Palestinos mandato teritorija patyrė nemažai imigracijos antplūdžių. Po Antrojo pasaulinio karo ir po masinių naikinimų šoko, 1947 m. lapkričio 29 d. JTO priimtu nutarimu buvo įgyvendinta Herzlio svajonė: numatytas žydų ir palestiniečių valstybės sukūrimas. Į naujos Izraelio valstybės paskelbimą 1948 m. gegužę kaimynai arabai atsakė karu, kurį Izraelis, nežiūrint didelės jėgų persvaros, atlaikė.
Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją
Vertė Vilija Adomavičiūtė