KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Mąstau, vadinasi, esu

1596-aisiais gimė Renė Descartes, moderniosios filosofijos tėvas

Holger Lahayne

XVII amžiaus pradžioje modernieji gamtos mokslai ėmė smarkiai vystytis. Johannas Kepleris nustatė, kad planetų judėjimą galima aprašyti matematinėmis formulėmis; Galileo Galilei eksperimentais ir matavimais surado kūnų kritimo dėsnius; kiek anksčiau savo darbus jau buvo parašę Kopernikas, Baconas ir Brahe.
Renė Descartes, kilęs iš senos prancūzų aristokratų šeimos, gyveno neprilygstamo matematikos mokslų triumfo laikais. Išsilavinimą įgijo La Flešo jėzuitų kolegijoje. Čia jis pajuto visą gyvenimą trukusį potraukį matematikai, išmoko vertinti jos patikimumą. Tačiau nusivylęs savo laikmečio mokymo metodais, jis neatsidėjo rimtoms studijoms, o daug labiau troško „paskaityti didžiąją pasaulio knygą“ ir įgyti gyvenimo patirties. Visišką mokslininko atsiribojimą ir koncentraciją vėliau keis nepastovaus, nuotykingo gyvenimo tarpsniai. Descartes dalyvavo linksmame Paryžiaus visuomenės gyvenime, nuo jo neatitrūko ir kiek vėliau, būdamas kareiviu, Trisdešimties metų kare. 1619 m. pabaigoje vienoje žiemos stovykloje netoli Ulmo (Vokietija) Dekartą aplankius trims pranašiškiems sapnams, jis suvokė savo „pašaukimą“. Nuo tada mokslininko gyvenime buvo tik vienas tikslas: padėti mokslui patikimus, matematiškai užtikrintus pamatus. Tai buvo visiškai naujas filosofinis mokslo pagrindų kūrimas.
Descartes troško patikimų žinių, tikrumo – tai jo meilės matematikai vaisius. Pagrindinis mokslininko klausimas buvo kaip jų gauti, kaip suformuluoti objektyviai galiojančius realybės dėsnius. Anot jo, pirmiausia tam reikia visuotinio, neprieštaringo, griežtai racionalaus ir matematinio metodo. Šis metodas reikalingas pasiekti absoliučiai patikimam mūsų žinojimo išeities taškui. Tik tuomet, kai būsime tikri šiais „pirmaisiais principais“, galėsime būti tikri ir visomis iš jų išvestomis žiniomis.
Šį pažinimo būdą Descartes aprašė „Samprotavime apie metodą“ (1637). Kad gautume absoliučiai tikrų žinių, mums reikia atmesti viską, ko negalima aiškiai ir akivaizdžiai pažinti. Kiekvieną problemą reikia skaidyti į tiek dalių, kiek tik įmanoma. Tuomet nuo paprasčiausių dalykų palaipsniui pereiti prie sudėtingesnių. Galiausiai nuodugnūs sistemos ir problemos nagrinėjimo išvardijimai suteiks tikrumą.
Viskuo, kas protui neaišku ir neakivaizdu, galima ir netgi reikia suabejoti – joks išankstinis nusistatymas, prietarai ar tradicijos negali sulaikyti proto, ieškančio tvirto atsparos taško. „Apmąstymuose apie pirmąją filosofiją“ Descartes rašė: „Jau prieš daugelį metų pastebėjau, kiek daug klaidingų dalykų jaunystėje man turėjo vertę; ir viskas, ką aš po to ant šių pamatų stačiau, yra taip abejotina, kad dėl to savo gyvenime turiu viską iš esmės pertvarkyti, ir jei kada nors moksle dėl kažko nepalaužiamo ir išliekamo norėsiu sukurti tvirtą atramą, privalėsiu pradėti iš naujo, nuo pat pagrindų“ (I,1).
Descartes’o abejonės principas buvo metodiškas (t. y. susistemintas), radikalus (iki pat šaknų) ir universalus (visuotinis). „Apmąstymuose“, viename iš pagrindinių veikalų, parašytų 1641 m., jo abejonės nukrypo į juslėmis suvokiamus dalykus. Pirmojo žingsnio išvada: pojūčiai mus dažnai klaidina, todėl apskritai per išorinį pasaulį negalime įgyti jokio tikrumo. Antrajame apmąstyme Descartes susiduria su prieštaravimu, kad mes vis dėlto galime pasikliauti savo kūnu. Tačiau sapnavimo ir budrumo būsenų niekaip negalima atskirti. Tai, kad aš čia sėdžiu, ką nors laikau rankose ir jaučiu savo kūną, gali būti ir sapnas. Descartes žengė dar vieną žingsnį: netgi patys tikriausi dalykai, kaip dukart du keturi, yra abejotini. Juk koks nors piktas dievas galėjo sukurti mus tokius, kad visuomet klystume – netgi manydami esą visiškai teisūs. Anot katalikų teologo Hanso Küngo, „taip universalus ir radikalus abejojimas viską perskverbdamas pasiekė ir palietė jau ankstesnio tikrumo šaknis – Dievo tikrybę…“ [1]
Bet koks tikrumas atrodo pakertamas ir suardomas. Tačiau būtent radikalios abejonės, didžiai nuostabai, ir pagimdo naują esminę tikrybę: „Tuojau pastebėjau, kad nors man taip bebandant mąstyti viskas yra netikra, vis dėlto būtina, kad aš pats, šitai mąstantis, kas nors būčiau. Ir suvokęs, kad ši tiesa ? „mąstau, vadinasi, esu“ – yra tokia tvirta ir akivaizdi, jog net neįprasčiausios skeptikų prielaidos bejėgės ją sugriauti, nusprendžiau be baimės galįs ją laikyti pirmuoju savo kuriamos filosofijos principu“ („Metodas“ IV,1). „Apmąstymuose“ apie įmanomą piktąjį dievą jis rašo: „Net jei jis mane ir apgaudinėja, vadinasi, tai yra nenuginčijama, kad aš esu. Teapgaudinėja mane kiek tik gali, tačiau jis niekuomet nesusidoros su ta mintimi, kad aš esu niekas; tol, kol aš mąstau, aš esu kažkas“ (II,3). Išbandęs kokiomis tik įmanoma abejonėmis, Descartes atrado sau atsparos tašką: paties galvojimo faktą, t. y. savąjį Aš ir sąmoningumą, pagrindžiantį bet kokią tikrybę. Aš mąstau, vadinasi, aš esu.
Atsilaikęs prieš abejones, lieka tik mąstantis, jaučiantis ir norintis Aš. Klasikinės metafizikos kalba Descartes tai pavadino substancija, mąstančia substancija (res cogitans). Greta jos yra tai, kuo galima abejoti – visa tąsi substancija (res extensa), – daiktai, materija. Anot Descartes’o, abi šios substancijos griežtai viena nuo kitos atskirtos (dualizmo koncepcija). Aš yra nematerialus ir nevaržomas, kūnai – tįsūs, išmatuojami, sąlygoti ir funkcionuoja tik pagal mechanikos principus. Visiškai kitaip į tai buvo žiūrima viduramžiais. Remiantis Aristoteliu buvo keliamas klausimas: kam šis daiktas? koks jame „gyvenantis“ tikslas? Buvo tikima, kad daiktuose glūdi kažkokios nematerialios jėgos, tarsi materija turėtų psichologinių savybių (pavyzdžiui, Aristotelio mokymas apie „prigimtinę vietą“, kurios siekia kiekvienas daiktas). Naujaisiais laikais buvo klausiama: iš ko šis daiktas susideda? kaip jis veikia? Viskas, kas nematerialu ir nesusiję su mechanika, buvo atmetama. Materija tai kažkas savarankiška, kas paklūsta griežtiems matematiškai apskaičiuojamiems mechanikos dėsniams. Šiuo Descartes’o reikalaujamu radikaliu skyrimu to, kas išmatuojama ir materialu, nuo sielos ir mąstančios substancijos, buvo suteikta milžiniška laisvė vystytis naujiems mokslams.
Kūniškoji ir dvasiškoji substancijos atskirtos, bet žmoguje egzistuoja jos abi. Tik žmogus turi sielą (t. y. Aš) ir kūną. Gyvuliai neturi sielos, todėl ir funkcionuoja visiškai automatiškai. Net ir tokius žmogaus kūno procesus, kaip valdymą nervais per smegenis, Descartes įsivaizdavo absoliučiai mechaniškai.
Tačiau vieno svarbaus struktūrinio elemento iš Descartes’o filosofijos mums vis dar trūksta: kaip sąmonė (Aš) gali ką nors žinoti apie išorinį pasaulį ir būti tuo tikra? Gamtos mokslai ir matematika turi būti daugiau nei vien tik sapnas. Descartes atsako: kažkas, kuo mes galime būti tikri, egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų, ir tai yra Dievas. Filosofas manė galįs įrodyti Dievo buvimą dviem argumentais. Jis vėl atsigręžė į žmogaus sąmonę. Būtent joje žmogus aptinka tobulos ir begalinės būtybės idėją. Bet iš kur ši idėja kyla? Bet kuriuo atveju ne iš žmogaus, nes jis, netobula ir ribota būtybė, pats vienas Dievo idėjos negalėjo susigalvoti. Taip pat ir jutiminis suvokimas neduoda pagrindo tokiai idėjai atsirasti, nes juslės mus informuoja tik apie baigtinius dalykus. Todėl Descartes padarė išvadą, kad reali šios idėjos priežastis glūdi pačiame Dieve. Dievas pats mumyse įdiegė Dievo idėją. Jo antrasis įrodymas vėliau pavadintas „ontologiniu“ argumentu. Hansas Küngas rašo: „Mes aiškiai ir suprantamai suvokiame, kad Dievas yra tobuliausia būtybė ir kad jo buvimas taip pat yra tobulumo dalis; aukščiausia tobula būtybė negali būti be aukščiausio tobulumo. Taigi Dievo egzistavimą įrodo pati mumyse esanti be galo tobulos būtybės idėja“ (Küng, ten pat, p. 35). Galiausiai, jei Dievas yra tobulas, jis turi būti teisingas, geras ir protingas – apgaudinėjantis, piktas Dievas būtų netobulas.
Šiais argumentais buvo nutiestas tiltas tarp žmogaus ir išorinio pasaulio. Dievas yra geras ir protingai sutvarkė pasaulį. Žmogus gali būti garantuotas, kad materialūs daiktai aplink jį egzistuoja iš tikro. Dievas laiduoja ir tai, kad žmogui duotas proto sugebėjimas patikimai suvokti lygiai tokį pat protingą pasaulį. Ką aš aiškiai ir akivaizdžiai suvokiu (taigi toli gražu ne viską!), tai yra ir realybėje.
Taigi svarbiausios Descartes’o mintys prieš mūsų akis. Kai kurie jo apmąstymai, pavyzdžiui, Dievo įrodinėjimai, šiandien mums tikriausiai nevisiškai priimtini. Tačiau jo mąstymas vėlesniems amžiams turėjo neįkainojamą reikšmę: atskirą subjektą ir jo tikrenybę Descartes padarė bet kokio mąstymo atskaitos tašku. Viduramžių filosofijoje buvo einama nuo Dievo į žmogų. Naujaisiais laikais – atvirkščiai: nuo žmogaus prie Dievo. Nuo šiol centre stovi žmogus – ir būtent ant savo kojų, savarankiškas. Tuo buvo pasiektas didelis posūkis, pradedantis naują epochą.
Šiandien visiškai natūralu šį Aš statyti į centrą; vargu ar mes apie tai kritiškai besusimąstome. Lygiai taip pripratome prie autonomiško mokslo, kuriam Descartes irgi praskynė kelią. Descartes išlaisvino mokslą nuo bet kokių varžančių autoritetų ir tradicijų – mąstymas yra laisvas! Iš jo kyla griežti metodiški veiksmai, kritiškas abejojimas ir bendra mokslo orientacija į gyvenimo praktiką; į Descartes’o reikalavimus, „aiškumą ir akivaizdumą“, mokslinėje veikloje orientuojamasi iki šių dienų.
Descartes’o pasiekimai reikšmingi, tačiau ir jis neišvengė klaidų. Netrukus Pascalis paneigs jo teiginį, kad negali egzistuoti vakuumo. Betgi visų pirma į daugelį klausimų, susijusių su jo sistema, jis pats nerado patenkinančių paaiškinimų. Kaip, pavyzdžiui, įsivaizduoti žmogaus kūno ir sielos sąveiką (interakciją), jei abu vienas nuo kito taip griežtai atskirti? Descartes’o atsakymai netenkino jau net jo amžininkų.
Tačiau vis dar lieka išsiaiškinti vieną klausimą: jeigu jau Dievas Descartes’o sistemoje užėmė tokią svarbią vietą ir jeigu mokslininkas mąstė vadovaudamasis krikščioniška pozicija, tai kaip jis suprato tikėjimą? Ką bendro turi tikėjimas ir griežtas racionalumas bei aiškumo idealas? Dekartui tikėjimas buvo didžioji išimtis iš jo bendrųjų aiškumo ir akivaizdumo taisyklių. Tikėjimas turi savyje didžiausią tikrumą, nors ir nesivadovauja aiškumu ir akivaizdumu kaip filosofija ir gamtos mokslai. Tai yra įmanoma, nes tikėjimas yra ne suvokiančiojo proto, intelekto, bet valios aktas. Dievas apreiškimu skatina žmogaus valią sutikti su viršijančiomis protą tikėjimo tiesomis.
Descartes šias dvi suvokimo galimybes, tikėjimą ir mąstymą (suvokimą protu), be galo griežtai skyrė. Viena, mes suvokiame dėl „natūralios proto šviesos“ žmoguje, antra, per „tikėjimo šviesą“ iš Dievo malonės. Jau Tomas Akvinietis buvo padėjęs šios „dviaukščio namo“ teorijos pagrindus: apačioje yra gamta, proto tiesos, filosofija; viršuje – malonė, antgamtiškumas, tikėjimo tiesos, teologija. Tomas, tvirtai tikintis teologas, abi šias sritis glaudžiai siejo vieną su kita. Net ir Descartes neįžiūrėjo jokio prieštaravimo tarp „viršaus“ ir „apačios“ – tikėjimo ir mąstymo. Tačiau abu šie dalykai jam buvo vienas su kitu niekuo nesusiję. Jis jau nebebuvo filosofas krikščionis, kuriam Jėzus Kristus ir tikėjimas stovi centre.
Švietimo epochoje neilgai trukus gimė mintis, kad antgamtinio „antstato“ galima visiškai atsisakyti. Į Dievą, apreiškimą ir tikėjimą imta žiūrėti kaip į proto prieštarą; tikėjimas turi (jei jo dar apskritai reikia) prisitaikyti prie proto matų. Autonomiškas subjektas netrukus jau nebesidomėjo tikėjimo tiesomis.
Galų gale šis griežtas Descartes’o atskyrimas – subjekto ir objekto, sielos ir kūno, tikėjimo ir mąstymo – atnešė neigiamų fatališkų pasekmių. Nes jis davė akstiną nutolti nuo Biblijos ir iš tiesų realistiško krikščionybės požiūrio. Čia taip pat akcentuojamas atskiras individas, tačiau Aš nelaikomas autonomišku. Krikščionybėje į gamtą taip pat žiūrima kaip į savarankišką ir sutvarkytą, tačiau gamtoje yra ir kitų jėgų, ne vien mechaniškų; čia daromas skirtumas tarp laikino kūno ir sielos, tačiau labiau pabrėžiama žmogaus vienovė. Galiausiai krikščionybė akcentuoja ypatingą tikėjimo vaidmenį, tačiau ir akivaizdžiai parodo: tikėjimas nėra atsijęs nuo mąstymo, – kaip tik priešingai. Tikėjimas pats savyje yra racionalus. Mąstymas gali tik skatinti tikėjimą. Moderniosios mokslinės teorijos vėl atrado šį glaudų ryšį (persipynimą) tarp tikėjimo ir mąstymo – bet koks mąstymas, netgi ir mokslinis, grindžiamas tikėjimu ir bet koks tikėjimas turi būti protingai pergalvotas.
Descartes iš gyvenimo pasitraukė anksti. Jis mirė 1650 m. šaltojoje Švedijoje nuo plaučių uždegimo. Vos po dvylikos metų turėjo mirti dar jaunesnis Descartes’o amžininkas ir kraštietis Blaise’as Pascalis. Pascalis taip pat genialus matematikas, didis mokslininkas ir filosofas. Jis, deja, negalėjo padaryti tokios didelės įtakos mąstymui kaip Descartes, nes jo darbas liko neužbaigtas.

Vertė Daiva Dauskurdytė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).