KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Mormonai: ar tikrai „Paskutiniosios dienos šventieji“?

Lina Andronovienė

Prieš keletą metų Lietuvoje apie juos niekas nekalbėjo. Ir nebuvo ko kalbėti, nes daugelis net nežinojome, jog pasaulyje yra tokia Bažnyčia, nebent iš „Ateisto žodyno“. O dabar jau dažnam teko susidurti su mandagiais, puikiai išsilavinusiais žmonėmis, save vadinančiais mormonais, arba Paskutiniosios dienos šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariais. Nors šis pavadinimas mūsų ausiai naujas, iš pirmo žvilgsnio juos gali palaikyti dar viena krikščioniška denominacija. Esame girdėję sekmadieniais per televiziją skambančias giesmes, Mormonų padangtės choro (Mormon Tabernacle Choir) iš Solt Leik Sičio Jutos valstijoje, mormonų veiklos centro. Galbūt ne vienas prisimena programą „Centrinė gatvė“, kurią žiūrėdamas nelabai suprasi, jog tai mormonų Bažnyčios programa. Vis aktyviau jie beldžiasi ir į mūsų butų duris. Šiuo metu Lietuvoje yra dvi mormonų bendruomenės – Vilniuje ir Kaune, – abi įsikūrusios 1992 metais. Jos yra įsiregistravusios kaip visuomeninės organizacijos (tuo metu dar nebuvo Religinių bendruomenių įstatymo). Kiekvienoje yra daugiau kaip šimtas narių. Veikia Sekmadienio mokykla suaugusiems ir vaikams. Mormonai padeda labdara organizacijai „SOS vaikai“.
Pabendravę su Lietuvoje dirbančiais mormonais, sužinotume, kad, nors čia jie dirba kokį nors darbą, bet atvyko kaip misionieriai. Mormonų Bažnyčia ragina jaunus žmones, 19–21 metų vaikinus ir merginas, dvejus metus dirbti misionierišką darbą, patiems (arba jų tėvams) išlaikant save (!).
Jungtinėse Valstijose tarp mormonų gimimų tenka 28,1 vienam tūkstančiui, tuo tarpu vidutinis gimimų skaičius visoje šalyje yra 15,9 vienam tūkstančiui. Sekdami savo Bažnyčios mokymu, mormonai labai saugo savo sveikatą, nevartoja tabako ir alkoholio; stengiasi negerti arbatos, kavos ir kitų kofeino turinčių gėrimų, tokių kaip „Coca cola“. Visada pabrėždama Senojo Testamento dešimtinės principą, mormonų Bažnyčia gauna dešimtąją dalį visų savo narių pajamų.
Milijonai dolerių išleidžiami jų pagrindinių pranašų – Josepho Smitho ir Brighamo Youngo mokymui platinti.
Mormonų visuomenėje mokslas užima itin svarbią vietą. Mormonizmas nėra skirtas neišsilavinusiems žmonėms, kas iš esmės būdinga, pavyzdžiui, Jehovos liudytojų doktrinai. Mormonai vertina sportą, įvairius hobius, vaidybą, šokius. Mormonų organizacija, žinoma kaip Abipusio tobulinimo asociacija (Mutual Improvement Association), remia tūkstančius šokių ir kitokių programų, skirtų jauniems žmonėms sudominti ir pritraukti.
Viskas atrodo labai patraukliai. Mormonai sakosi esą krikščionys. Bet ar taip yra iš tikrųjų? Kodėl daugelis tvirtina, kad mormonizmas – tai kultas?
Nenorėčiau daug kalbėti apie mormonų pradininką – Josephą Smithą, nors jo gyvenimo istorija tikrai įdomi ir verta patyrinėti Biblijos šviesoje. Pakanka pasakyti tiek, kad jo „regėjimai“ pateikė visiškai naują ir netikėtą Amerikos civilizacijos istorijos versiją: Amerikos indėnai, Smitho vadinami „lamanitais“, – judėjų palikuonys! Anot „Mormono knygos“, žydas Nefis ir jo šeima apie 600 m. pr. Kr. paliko Jeruzalę ir atkeliavo į Ameriką. Tie iš jo palikuonių, kurie elgėsi neteisingai, tapo „tamsiaodžiai“, o teisieji liko „balti ir nuostabūs“. Tuo tarpu antropologai įsitikinę, jog genotipiškai indėnai jokiu būdu negali būti semitiškos kilmės; be to, jie turi aiškių fenotipinių mongoloidinių savybių. Iki pat 1978 metų juodaodžiams buvo uždrausta būti mormonų kunigais. Šią rasizmo apraišką teko pakeisti visuomenės nuomonei šiuo klausimu darantis vis nepalankesnei.
Mormonai tiki, kad Kristus aplankė Amerikos žemyną ir apsireiškė „nefitams“ – teisiesiems Nefio palikuonims, – paskelbė jiems Evangeliją ir įkūrė krikštą bei šventąją vakarienę.
Šventuoju Raštu mormonai laiko keturias knygas: Bibliją (angliškąjį Karaliaus Jokūbo vertimą, išleistą 1611 m.), „Mormono knygą“, „Doktrinas ir testamentus“ bei „Vertingąjį perlą“. Mormonai mano, kad Biblija yra pertaisyta, iš jos išmesta daug vertingų dalių ir kad joje nėra Evangelijos pilnatvės. 1827 metais Josephas Smithas paskelbė, kad atrado auksines plokštes, ant kurių buvo užrašyta „Mormono knyga“, ir neilgai trukus pradėjo ją versti iš „reformuotos egiptiečių kalbos“ į anglų. (Tuo tarpu iki šiol niekam neteko surasti bent menkiausio kalbos, panašios į „reformuotą egiptiečių“, egzistavimo įrodymo; visi geros reputacijos lingvistai, studijavę mormonų pateiktus įrodymus, juos atmetė kaip pseudomistinius ir neturinčius jokio pagrindo.) „Mormono knyga“ – tai penkiolikos knygų, parašytų Karaliaus Jokūbo Biblijos angliškojo vertimo stiliumi, rinkinys. Ten rasime skirsnelių ir net ištraukų, paimtų tiesiai iš Biblijos ir dargi su klaidomis, esančiomis tik angliškajame Karaliaus Jokūbo Biblijos vertime.
Kalbant apie mormonų teologiją, reikėtų pabrėžti, jog mormonizmas – politeistinė religija. Nors mormonai tvirtina, kad tiki Trejybę, bet jiems Trejybė – tai trys atskiri dievai. Žmonės taip pat gali tapti dievais ir dievaitėmis dangaus karalystėje. O Dievas turi ir tėvą, ir senelį, ir taip toliau. Įdomu tai, kad bent pusę amžiaus jų Bažnyčios vadovai mokė, kad Dievas – tai Adomas, kuris nusileido žemėn su Ieva, viena iš savo žmonų. Būtent Adomas atsiuntė savo tikrą sūnų atpirkti pasaulio. Brighamas Youngas, ilgiausiai iš visų išbuvęs mormonų prezidentu, mokė, kad žmonės, kurie tapo dievais ir dievo sūnumis, būtinai turėjo praktikuoti daugpatystę. Nors teologija išliko tokia pat, bet mormonams teko atsisakyti daugpatystės praktikavimo jau 1890 metais, spaudžiant įstatymams.
Anot mormonų mokymo, Jėzus, kitaip vadinamas Jehova (!), yra vienas iš Tėvo vaikų, ir vienas iš jo brolių yra Liuciferis. Būdamas žemėje, Jėzus buvo vedęs tris moteris. Mormonų apaštalas O. Prattas rašo taip: „Žinome, kad kartą Galilėjos Kanoje vyko vestuvės, ir įdėmiai skaitydami šią ištrauką pamatysime, kad tą dieną vedė ne kas kitas, bet Jėzus Kristus“ („Journal of Discourses“, 2/82). Jėzaus auka negali mūsų galutinai išgelbėti; išgelbėjimas ateina būtent per šios Bažnyčios, t. y. per Paskutiniosios dienos šventųjų, įstatymų bei apeigų vykdymą ir besąlygišką paklusnumą Bažnyčios vyresnybei. Praktikuojamas ir gyvųjų krikštas mirusių žmonių vardu – tokiu būdu net seniai miręs žmogus gali tapti mormonu (!).
Visos kitos krikščioniškos Bažnyčios, anot mormonų, yra apostazavusios. Pavyzdžiui, protestantai vadinami „Babilono ištvirkėle“, kurią Dievas pasmerkė, nes ji sugadino visą pasaulį savo ištvirkavimais ir piktadarystėmis.
Daug įdomių faktų rastume pastudijavę tiek mormonų Bažnyčios ir jų vadų istoriją, tiek mormonų teologiją.
Krikščioniui, skaitančiam Bibliją ir ja gyvenančiam, bus aišku, jog mormonizmas – tik vienas iš daugelio kultų, besidangstančių krikščionybės vardu. Bet neturėtume pamiršti vieno: mormonai – žmonės, kuriuos taip pat myli Dievas. Galime nesutikti su žmogaus įsitikinimais ir tuo pat metu nuoširdžiai jį patį mylėti. Čia ir slypi krikščionybės jėga; tuo ji skiriasi nuo visų kitų religijų, pasaulėžiūrų ir filosofijų. Tikroji krikščionybė – tai meilė, pakeičianti žmogaus gyvenimą, jo požiūrį į Dievą bei kitus žmones.

Lina Andronovienė
, vertėja, studijavo teologiją Tarptautinėje baptistų akademijoje Budapešte





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).