Al Gore
Tik žvelgiant iš istorijos perspektyvos galima įvertinti pokyčių, kuriuos primetėme žemės klimato sistemai, dydį, tačiau štai jau kelinti metai mūsų nepaliauja dominti įvykių sūkurys, daug dėmesio susilaukia atskiros užterštumo temos, ypač – oro užterštumo. Nespėjo nuvilnyti 1989-ųjų metų antikomunistinių revoliucijų Rytų Europoje banga, o pasauliui atėmė žadą išvydus žalą, padarytą aplinkai. Labiausiai visame buvusiame Rytų bloke užterštas oras. Paaiškėjo, jog kai kuriose Lenkijos vietose vaikai reguliariai išvežami į kalnakasybos šachtas, kad bent kurį laiką „atsikvėptų“ nuo oro, užnuodyto dujomis ir kitais teršalais. Tiesiog pabandykime įsivaizduoti: mokytojai išeina iš šachtos patikrinti, ar galima išleisti vaikus, nešdamiesi kanarėles, – jos turi parodyti, ar vaikai nenumirs nuo žemės paviršiuje esančio oro.
Tačiau tikroji strategijos grėsmė, į kurią turime reaguoti, yra visuotinis oro užterštumas. Pakankamai lengva organizuoti politinę kovą prieš vietinį oro užterštumą, kadangi tiesioginė įtaka sveikatai matoma ūkanotuose, nuo smogo dūstančiuose miestuose ir girdima sausame pasiligojusių gyventojų kosulyje. Pažaboti regioninį oro užterštumą gerokai sudėtingiau, kadangi labiausiai kenčiantys nuo užteršto oro paprastai gyvena jau kitame regione, esančiame vėjo kryptimi nuo teršėjo. Tačiau ir šią problemą pagaliau imtasi spręsti, nors karšti debatai dėl priežasčių ir padarinių dar nesibaigė.
O dėl Žemės atmosferos apsaugos politikai pradėjo ginčytis visai neseniai. Kadangi atmosferą teršia kiekvienas, sunku organizuoti veiksmingas priemones prieš teršimą. Kita vertus, nuo taršos padarinių kentėti tenka visiems, todėl tos priemonės yra gyvybiškai būtinos ir turėtų būti įgyvendintos, kai tik pripažįstamos globalinės sąsajos.
Prieš pripažįstant globalines sąsajas mums tenka įveikti vieną kliūtį – paplitusią nuomonę, esą dangus beribis. Nuotraukos, kurias astronautai ir kosmonautai atsiuntė iš kosmoso, rodo, kad atmosfera iš esmės tėra plonas žydras permatomas, mūsų planetą supantis apvalkalas. Žemės skersmuo yra tūkstantį kartų didesnis už ją supančio reto atmosferos apvalkalo storį. Ilgų nuotolių bėgikas atstumą nuo Žemės paviršiaus iki dangaus skliauto įveiktų maždaug per valandą. Viso Žemę supančio oro apimtis, palyginti su milžiniška planeta, yra išties maža, tačiau mes imame tą orą ir iš esmės keičiame jo sudėtį – kasdien, kas valandą, visame pasaulyje.
Baisiausi dėl oro užterštumo kylantys pavojai pasiskirsto po visą planetą. Čia būtų galima paironizuoti, kad jie niekad nedaro tiesioginės žalos kam nors asmeniškai ir dėl to nelaikomi grėsmingais. Tačiau tikriausiai kaip tik šie pokyčiai skaudžiausiai pažeidžia ekologinę Žemės pusiausvyrą, o jų pasekmės išlieka ilgai.
Oro molekulės yra tam tikroje pusiausvyroje, panašiai ir atmosfera palaiko dinamišką pusiausvyrą savyje ir su gyvybe mūsų planetoje. Kai per keletą dešimtmečių ši pusiausvyra pastebimai pažeidinėjama, tai gali sutrikdyti išlyginamąją atmosferos funkciją bendroje Žemės ekologinėje sistemoje.
Beatodairiškas ozono sluoksnio eksploatavimas yra pirmasis iš trijų strategijos pavojų oro kokybei (jis skiriasi nuo vietinių ir regioninių). Kiti du – tai sumažėjusi oksidacinė atmosferos geba (mažai žinomas, bet tikrai rimtas pavojus) ir pasaulinis atšilimas. Dėl šių trijų veiksnių gali pasikeisti mūsų planetos atmosferos sudėtis ir dėl to ji nebegalės atlikti gyvybiškai svarbios išlyginamosios funkcijos ekologinėje sistemoje.
Suskilus ozonui atmosfera nebegali veiksmingai apsaugoti Žemės paviršiaus nuo žalingų trumpųjų (ultravioletinių) šviesos bangų. Sumažėjus oksidacinei gebai atmosfera nebegali apsivalyti nuo svetimkūnių, pavyzdžiui, metano. O visuotinis atšilimas susijęs su tuo, kad ilgosios šviesos bangos (infraraudonieji spinduliai) apatinėje atmosferoje palaiko gana pastovią temperatūrą, kuri garantuoja visos dabartinės klimato sistemos stabilumą. Visais trimis atvejais pokyčiai yra ilgalaikiai ir pasireiškia visur. Išsamiau panagrinėkime juos visus iš eilės.
Per plonesnį ozono sluoksnį Žemės paviršių, o drauge ir visus gyvus padarus, gali pasiekti daugiau ultravioletinių spindulių. Įvairios gyvybės formos labai jautriai reaguoja į intensyvesnį spinduliavimą; čia paminėtini ir augalai, fotosintezės būdu perdirbantys didelius CO2 kiekius. Dabar jau moksliškai įrodyta, kad padidėjusio ultravioletinio spinduliavimo paveiktuose augaluose fotosintezė nebegali vykti tokiu pat greičiu, ir dėl to atmosferoje daugėja CO2.
Nuo padidėjusio ultravioletinio spinduliavimo kenčia ir žmogus. Dažniausiai tai sukelia odos vėžį ir kataraktą. Šios ligos pirmiausia pakerta pietinio pusrutulio – Australijos, Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos, Patagonijos – gyventojų sveikatą. Pavyzdžiui, 75 procentai vyresnių nei 65 metų Kvynslendo valstijos, esančios Australijos šiaurės rytuose, gyventojų serga odos vėžiu, o įstatymas nurodo į mokyklą einantiems vaikams dėvėti plačiabryles skrybėles ir šalius, saugančius nuo ultravioletinių spindulių. Patagonijos medžiotojai pasakoja apie aklus triušius, o žvejai sugauna aklų lašišų.
Mažiau žinomas ultravioletinių spindulių poveikis žmogaus imuninei sistemai. Nors jis dar tik tyrinėjamas ir aptarinėjamas, galima teigti, kad padidėjęs apšvitinimas iš tiesų susilpnina gynybinę organizmo sistemą, dėl to sumažėja atsparumas ir greičiau plinta įvairios naujos ligos.
Kasmet rugsėjo ir spalio mėnesiais virš Antarktidos ir Žemės rutulio pietuose esančio vandenyno ozono sluoksnyje atsiranda didžiulė skylė. Po ta garsiąja skyle yra mažiausiai vienas miestas – Ušuaja (Argentinos Patagonijoje). Cheminė medžiagų, sukeliančų ozono skilimą, pavyzdžiui, fluoro, chloro ir angliavandenilių junginių (freonų) reakcija virš Antarktidos kur kas žalingesnė negu kitur.
Nuo to laiko, kai buvo atrasta ozono skylė, beveik kasmet tenka konstatuoti, jog ji didėja. Dabar ji užima trigubai didesnį plotą negu Jungtinės Valstijos be Aliaskos. Nieko gero nežada ir mokslininkų virš Arktikos aptikti panašūs reiškiniai. Tik šiuo atveju jie vyksta tankiai gyvenamų regionų kaimynystėje.
Kasmet lapkričio viduryje atsivėrus antarktinei ozono skylei nuo jos kartais atsiskiria nemažos dalys. Oro masės jas neša į šiaurę, o tai kelia rimtą grėsmę apgyvendintiems pietinio pusrutulio regionams. Jei ozono skylė atsirastų virš Šiaurės ašigalio, tokie atitrūkę burbulai grėstų dar didesniam žmonių skaičiui. Tačiau net ir nekreipiant dėmesio į šiaurinę skylę, ozono sluoksnis vos per keturis dešimtmečius suplonėjo beveik dešimčia procentų; tai pirmiausia pasakytina apie žiemą ir ankstyvą pavasarį. Suirus vienam procentui ozono, ultravioletinis spinduliavimas padidėja dviem procentais, o sergamumas odos vėžiu – keturiais. 1991 metų rudenį mokslininkai pateikė naujų įrodymų, jog ozono skydas virš Jungtinių Valstijų plonėja jau ir vasarą, kai saulės spinduliai žymiai pavojingesni negu žiemą. Todėl būtina į tai atsižvelgti. Pirmiausia vaikai turėtų kuo mažiau būti saulėje.
Kas bus, jei teks iš naujo apibrėžti savo santykį su dangumi? Kokį požiūrį į gyvenimą susiformuos mūsų vaikai, jei teks juos mokyti tik labai atsargiai žiūrėti į viršų? Ušuajiečiams, jau gyvenantiems po ozono skyle, Argentinos vyriausybė rekomenduoja rugsėjo ir spalio mėnesiais kuo mažiau būti lauke. Buvo nustatyta, kad antroji pagal dydį miesto įmonė gamina freonus!
Kita ekologinė grėsmė irgi susijusi su mūsų polinkiu ignoruoti cheminius atmosferos pakitimus. Paprastai atmosfera pati apsivalo nuo dujų ir dalelyčių, trukdančių natūralioms oro apvalkalo funkcijoms. Procese, vadinamame oksidacija, tokios medžiagos kaip metanas ar anglies monoksidas reaguoja su gamtiniais „skalbalais“ – hidroksilo (OH) grupėmis. Tačiau į viršutiniąją atmosferos dalį, pirmiausiai degindami degiąsias iškasenas, išleidžiame tokius anglies monoksido kiekius, kad esamo riboto hidroksilo kiekio nebeužtenka. O kadangi hidroksilo atsargos atmosferoje pirmiausiai reikalingos apsivalyti nuo anglies monoksido, ir tik paskui OH grupės reaguoja su metanu, atėjus metano eilei hidroksilas jau būna sunaudotas. Dėl to atmosferoje smarkiai padidėja metano koncentracija; metanas šiandien jau atsidūrė trečioje vietoje po šiltnamio dujų (CO2 ir vandens garų).
Nemažai mokslininkų jau priėjo išvadą, jog tai, kad atmosfera nepajėgia pati apsivalyti, tampa strategijos grėsme. Tai reikia vertinti taip pat rimtai kaip ir ozono irimą, kadangi pažeidžiama pačios atmosferos imuninė sistema. Tačiau trečioji ekologinė grėsmė, visuotinis atšilimas, kur kas pavojingesnė už abi pirmąsias.
Visuotinis atšilimas prasidėjo nuo vadinamojo šiltnamio efekto; jo mechanizmas šiandien jau iš esmės aiškus. Dar gerokai iki to laiko, kai tapo juntama civilizacijos įtaka, plonas dujų apvalkalas aplink Žemę sugerdavo nedidelę Saulės šilumos dalį ir sulaikydavo ją prie Žemės paviršiaus. Dėl to oras sušildavo ir temperatūra naktį tiek daug nenukrisdavo žemiau nulio, kaip kad būna Mėnulyje ar Marse, kuriuos supa labai plona atmosfera. Saulė atiduoda Žemei savo energiją per šviesos spindulius, lengvai prasiskverbiančius iki Žemės paviršiaus, kur juos absorbuoja gruntas, vanduo ir visi gyvi padarai. Didžioji dalis per dieną sugertos šilumos vėl išspinduliuojama į kosmosą ilgesnių bangų – infraraudonųjų spindulių – forma; šios bangos turi mažiau energijos ir dėl to per atmosferą skverbiasi ne taip lengvai kaip Saulės šviesa. Taigi dalis šilumos spindulių nepraeina apvalkalo ir pasilieka atmosferoje.
Problema čia ta, kad civilizacija išmeta į atmosferą daug papildomų šiltnamio dujų, pirmiausia CO2, o dėl to plonas dangalas tampa žymiai storesnis. Taigi sulaikoma dar daugiau šilumos, kuri kitu atveju išsisklaidytų.
Šiandien jau nebesiginčijama, kaip veikia aprašytasis mechanizmas. O dėl teiginio, esą visuotinis atšilimas gali atnešti daug gero, tai visi požymiai rodo, kad net menki vidutinės metinės temperatūros pakitimai gali smarkiai paveikti klimatą. Tai savo ruožtu turės įtakos kritulių pasiskirstymui, audrų ir sausrų stiprumui, vėjo ir vandenynų srovių kryptims, gali padėti susidaryti ekstremalioms meteorologinėms sąlygoms.
Būdami vidutinių platumų gyventojai, mes pripratę prie metinių temperatūrų svyravimų, prie karštų vasarų ir šaltų žiemų. Taigi nereikėtų per daug jaudintis dėl pasikeitusios vidutinės metinės temperatūros, nes net pagal griežčiausias prognozes, tas pokytis neapims metinės temperatūros amplitudės, prie kurios kasmet prisitaikome. Požiūris į pakilusią vidutinę metinę temperatūrą turėtų būti kitoks. Mano nuomonė apie visuotinį atšilimą ėmė keistis tuomet, kai R. Revelle papasakojo, jog didžiulės permainos Žemės klimato sistemoje – ledynmetis – prasidėjo tuomet, kai vidutinė metinė temperatūra nukrito vos keletu laipsnių.
Plotas, kuriame šiandien yra Niujorkas, kadaise buvo padengtas tūkstančio metrų storio ledu, nors temperatūra Žemėje tada buvo tik šešiais laipsniais žemesnė negu šiandien. Jei dėl tokio nedidelio atšalimo prasidėjo ledynmetis, ko tuomet tikėtis iš visuotinio atšilimo? Dar reikia pridurti, kad anie pokyčiai truko tūkstantmečius, o šiandien prognozuojamoms permainoms gali prireikti tik vieno žmogaus gyvenimo. Vidutinei metinei temperatūrai per trumpą laiką pasikeitus kad ir vienu laipsniu, civilizaciją gali ištikti pragaištingi dalykai. Ir šiuo atveju įrodinėti turėtų tie, kurie tvirtina, kad toks klimato pasikeitimas gali būti naudingas.
Galiausiai tvirtinama, esą verčiau prisitaikyti prie jau įvykusių pasikeitimų, o ne bandyti juos sustabdyti. Taip argumentuojantys neatsižvelgia į skaudžią tiesą. Jei ir toliau žaisime su likimu, postūmiai klimato struktūrų viduje gali įvykti taip greitai, kad veiksmingai prisitaikyti bus neįmanoma. Kuo ilgiau delsime, tuo mažiau šansų mums liks. Prisitaikyti esame pripratę, tačiau per visą žmonijos istoriją mums dar niekados neteko taikytis prie pokyčių, nors kiek panašių į tuos, kurie laukia mūsų, jei ir toliau kėsinsimės į gamtą.
Iš tiesų mes vykdome gigantišką, dar niekad nematytą (kai kas sako, kad neetišką) eksperimentą. Svarstydami, kas geriau, – prisitaikyti prie mūsų pačių sukeltų pokyčių ar užkirsti jiems kelią, neturėtume pamiršti, jog šis sprendimas svarbus ne tik mums, bet ir mūsų anūkams bei proanūkiams. Ir kad dauguma pokyčių, kaip kad išpranašautas pusės gyvų padarų išmirimas Žemėje, bus negrįžtami.
Cheminė ir techninė visuotinio atšilimo dinamika yra be galo sudėtinga, tačiau mokslininkai žvilgsnius pirmiausia kreipia į vieną molekulę – anglies dvideginį (CO2). Nuo pramoninės revoliucijos pradžios CO2 išskiriama vis daugiau, ir šiandien į Žemės atmosferą mes išmetame milžiniškus jo kiekius. CO2 kaip ir freonai yra išsamiai išstudijuotas ir jo poveikis gerai žinomas. Ne taip, kaip pastarieji, anglies dvideginis visuomet buvo atmosferoje. Tačiau CO2 dalis visoje atmosferoje tėra tik 0,03 procento oro molekulės arba 355 ppm (1 ppm – tai viena milijonoji dalis). Nepaisant to, CO2 visuomet buvo svarbiausios šiltnamio dujos, nes būtent anglies dvideginis sąlygoja įšilimą, dėl kurio vanduo iš okeanų garinamas į atmosferą. Šie papildomi garai sulaiko beveik 90 procentų nuo Žemės paviršiaus į kosmosą atspindimų infraraudonųjų spindulių ir pakankamai ilgai neleidžia jiems išsisklaidyti – taip Žemėje palaikoma daugmaž tolygi temperatūra.
Be jokios abejonės, esama ryšio tarp CO2 kiekio ore ir temperatūros lygio. Juk šiltnamio efektas yra natūralus reiškinys, žinomas daugiau kaip šimtą metų. Venera, kurios atmosferoje yra žymiai daugiau anglies dvideginio, savo paviršiuje sulaiko kur kas daugiau Saulės šilumos, ir dėl to ten daug karščiau nei Žemėje.
CO2 kiekis Žemės atmosferoje pastebimai svyravo kas kelias dešimtis tūkstančių metų [1]. Pavyzdžiui, per ledynmetį CO2 koncentracija buvo mažesnė negu per prieš tai buvusius 15 tūkstančių metų. Prieš keletą metų tarybiniai ir prancūzų mokslininkai Antarktidoje nuodugniai tyrinėjo smulkutes lede esančias oro pūsleles; tam tikslui buvo išgręžta 3,2 kilometro gylio kiaurymė, iš kurios paimtas ledas buvo apie 160 tūkstančių metų. Išmokę skaityti lede, kaip kad miškininkai skaito iš medžio rievės, jie atrado stulbinantį ryšį tarp CO2 kiekio svyravimo ir to meto temperatūros. CO2 kiekis svyruoja tarp 200 ppm per pastaruosius du ledynmečius ir 300 ppm per atšilimą tarp ledynmečių. Bendra vidutinė metinė temperatūra kilo ir krito pagal ritmą, kuris, atrodo, atitinka CO2 kiekio keitimąsi.
Kad ir keista, ši natūrali kaita yra nedidelė, palyginti su žmogaus sukeltais pokyčiais. Mes žadame padaryti taip, kad CO2 kiekis nuo 300 ppm, buvusių per atšilimą, šokteltų iki 600 ppm; didžioji dalis to augimo tenka pokario metams. Turbūt nepraeis nė penkiasdešimt metų, kai anglies dvideginio atmosferoje bus dvigubai daugiau, negu jo buvo mūsų amžiaus pradžioje. Nes mes ne tik išskiriame į atmosferą didžiulius CO2 kiekius, bet ir sutrikdome gamtinius procesus, per kuriuos atmosfera apsivalo nuo šių dujų.
Žmogaus plaučiai įkvepia deguonį ir iškvepia anglies dvideginį; civilizacijos sukurtos mašinos tokį procesą praktiškai automatizavo. Malkos, anglis, nafta, katilinių gamtinės dujos, automobilių benzinas – visa tai didžiulius deguonies kiekius paverčia anglies dvideginiu. Atrodo, tarsi visa mūsų industrializuota civilizacija iškvėptų anglies dvideginį. Medžiai bei augalai paima jį iš atmosferos ir atiduoda deguonį, be to, paversdami anglį mediena. Tačiau beatodairiškai eksploatuodami Žemės miškus, mes nebeleidžiame jiems pašalinti nereikalingo CO2.
Optimistinė teorija remiasi tuo, kad pasaulinis vandenynas yra tarsi termostatas: kai tik atmosferoje padaugėja anglies dioksido, vandenynas daugiau jo absorbuoja. Tačiau ši tezė niekuo nepagrįsta. Nors vandenynas iš tikrųjų labai lėtai reaguoja į pokyčius atmosferoje ir veikia tarsi klimato sistemos stabdis, tačiau, deja, visi požymiai rodo, kad pasaulinis vandenynas kylant temperatūrai sugeria vis mažiau anglies dvideginio.
Panašią teoriją turi ir skeptikai, teigiantys, kad medžiai ir kiti augalai gali veikti kaip stebuklingas termostatas ir sugerti papildomą CO2 kiekį. Tačiau greitesniam augimui reikia daugiau maisto medžiagų ir saulės šviesos, o kiek anglies dvideginio yra ore – neturi reikšmės. Be to, dėl aukštesnės temperatūros ims greičiau pūti organinės medžiagos ir pagreitės augalų kvėpavimas, o dėl to atmosferoje padaugės CO2, kurį augalai kitu atveju sugertų.
Žemės plaučiai – miškai ir vandenynai. Jų funkcijos jau rimtai pažeistos, o dėl to nukentėjo ir Žemės „kvėpavimas“. Dėl kasmetinių CO2 lygio svyravimų susidaro įspūdis, tarsi visa planeta kartą per metus įkvėptų ir vėl iškvėptų. Kadangi trys ketvirtadaliai Žemės sausumos yra į šiaurę nuo pusiaujo, paviršutiniškai paskaičiavus trys ketvirtadaliai augmenijos tenka šiauriniam pusrutuliui. Kai pavasarį ir vasarą jis pasisuka į Saulę, CO2 kiekis atmosferoje pastebimai sumažėja. O kai rudenį ir žiemą šiaurinis pusrutulis nusisuka nuo Saulės, medžiai numeta lapus ir nebesugeria anglies dvideginio, ir todėl jo padaugėja visame pasaulyje. Tačiau kiekvieną žiemą CO2 koncentracija vis didesnė. Ir ji auga vis sparčiau.
Kai glaudus ryšys tarp CO2 kiekio ir temperatūros praeityje toks akivaizdus, kažin ar protinga laikytis nuomonės (o ką jau kalbėti apie moralinę atsakomybę), jog nieko bloga neatsitiks, jei ir toliau didinsime CO2 koncentraciją. Reikėtų manyti, kad beveik garantuotai atsitiks kažkas bloga. Ar ne protingiau galvoti, kad toks nenatūralus ir smarkus įsikišimas į ekologinės pusiausvyros struktūrą gali turėti nenumatomų ir pragaištingų pasekmių? Visiškai įmanoma, kad vis auganti anglies dvideginio koncentracija baigsis tokia pat nemalonia staigmena, kaip kad atsiradusi ozono skylė dėl atmosferoje greit ir nenatūraliai padidėjusios chloro koncentracijos.
Kadangi Žemės atmosfera yra nevienalypė sistema, labai sudėtinga tiksliai numatyti, kokius pokyčius gali sukelti žmogus. Taip, mes dar ne visai išsiaiškinome, kaip vyksta svarbi anglies apykaita. Bet tai nereiškia, kad pokyčiai neįmanomi; kur kas labiau tikėtina, kad jie atsiras staiga, kaip visa sistema. O kadangi mūsų civilizacija formavosi pagal kontūrus, tai yra turėjo tiksliai prisiderinti prie gana stabilios sistemos, egzistavusios per visą žmonijos istoriją, kiekvienas staigus pokytis visoje struktūroje gali baigtis skaudžia nelaime ar net katastrofa.
Iš tikrųjų visuotinis atšilimas pavojingas ne tuo, kad temperatūra pakils keletu laipsnių, o tuo, kad bus išjudinta visa klimato sistema. Mes taip įpratę laikyti orą savaime suprantamu dalyku, jog pamirštame, kad jis egzistuoja kaip dinamiška pusiausvyra. Šiandien šalta, o rytoj šilta, šiemet vasara lietinga, o kitąmet bus sausa. Tačiau palyginti nesunku įžvelgti tam tikrą Žemės klimato schemą; pokyčiai vyksta vis tos pačios struktūros ribose. Ši pusiausvyra atspindi gana pastovų ryšį tarp svarbių klimato sistemos veiksnių. Pavyzdžiui, Saulė atiduoda nevienodą šviesos ir šilumos kiekį, tačiau tas skirtumas nedidelis. Žemės orbita, apsisukimo apie savo ašį greitis, ašies pasvirimas – visi šie veiksniai bėgant laikui kinta, bet irgi labai nedaug.
Meteorologinė sistema atmosferoje veikia kaip mašina. Vėjai, vandenyno srovės ir atmosferos sraujymės, taip pat garai ir krituliai neša šilumą nuo pusiaujo ašigalių link, o šaltį – nuo ašigalių pusiaujo link. Žemės ašies palinkimas į Saulę lemia vasaros ir žiemos pradžią, o temperatūrų poliuose ir ekvatoriuje skirtumai nulemia, kiek energijos prireiks pernešti šilumą viena, o šaltį kita kryptimi. Taigi dabartinė klimato pusiausvyra remiasi temperatūrų santykiu ašigaliuose ir pusiaujyje. Jei nebeliks šio pagrindo (o kaip tik taip ir gali atsitikti išaugus CO2 kiekiui), peržengsime lemiamą ribą, ir visa mūsų klimato sistemos struktūra pereis iš vienokios pusiausvyros į kitokią.
Kylant metinei temperatūrai visa Žemė įšyla nevienodai. Atskiri regionai netolygiai sugeria šilumą – nelygu kokiu kampu krinta Saulės spinduliai. Abipus pusiaujo esantiems tropikams šilumos tenka daugiau, kadangi zenite esančios Saulės spinduliai Žemę pasiekia stačiu kampu. O poliariniai regionai gauna mažiau šilumos, nes Saulės spinduliai tik nuslysta Žemės paviršiumi ir plonu sluoksniu pasiskirsto po daug didesnį plotą. Tačiau kiek šilumos sugeria atskiri regionai, lemia dar vienas svarbus veiksnys: reikia atsižvelgti į tai, kiek spindulių Žemės paviršius vėl atspindi į kosmosą. Ledas ir sniegas atmuša Saulės šviesą tarsi veidrodis – atspindi 95 procentus šviesos ir šilumos. O beveik skaidrus melsvai žalias pasaulinio vandenyno vanduo sugeria daugiau kaip 85 procentus.
Ryškus atspindinčių ir sugeriančių paviršių skirtumas turi didelę įtaką ašigalių klimatui. Užšalimo taškas žymi ribą tarp dviejų H2O agregatinių būsenų: virš jos yra vanduo, o žemiau jos – ledas. Poliarinių regionų pakraštyje, kur baigiasi ledu padengtas paviršius, esama dar vienos ribos. Visur, kur temperatūra pakyla virš nulio ir tirpsta ledyno pakraščiai, šis visai nedidelis pasikeitimas pakeičia santykį tarp to regiono paviršiaus ir Saulės spindulių, kurie sugeriami, o nebeatspindimi į kosmosą. Kadangi sugeriama daugiau šilumos, susikaupusi ji dar intensyviau tirpdo ledyno pakraštį. Nors debesys šiek tiek sušvelnina šį poveikį, dėl sukeltų postūmių temperatūra ties ašigaliais kyla staigiau negu ties pusiauju, kur Žemės paviršiaus sandara beveik nesikeičia net ir dėl aukštos temperatūros ir sugeria tokią pat Saulės spindulių dalį.
Kadangi ašigaliai įšyla greičiau negu pusiaujas, temperatūrų skirtumas tarp jų sumažėja, o kartu sumažėja ir šilumos, kurią reikia pernešti, kiekis. Dėl to mūsų sukeltas dirbtinis visuotinis atšilimas gresia rimtesniais pavojais. Už keletu laipsnių pakilusią vidutinę temperatūrą kur kas pavojingesnė sutrikdyta klimato pusiausvyra, egzistavusi per visą žmonijos istoriją. Pasikeitus klimato sistemai pakis vėjo ir lietaus, sausros ir potvynių, pievų ir dykumų, vabzdžių ir piktžolių, pertekliaus ir bado ritmai, – karo ir taikos metas.
Al Gore, Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentas
Vertė Kristina Sprindžiūnaitė
Versta iš: Gore A. Earth in the Balance – Ecology and Human Spirit. – Houghton Mifflin Company. – Boston, 1992