Rimantas Braziulis
Taip susiklostė aplinkybės, kad Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje ir Latvijoje, tautinis atgimimas prasidėjo nuo ekologinio sąjūdžio. Tam nemažai įtakos turėjo 1986 m. įvykusi Černobylio katastrofa, pirmą kartą taip akivaizdžiai atkreipusi Sovietų Sąjungos gyventojų (taip pat ir Lietuvos) dėmesį į gresiantį pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai. Anksčiau, 1981 metais, Klaipėdoje, patyrus katastrofą tanklaiviui „Globe Asimi“ ir į jūrą išsiliejus 16 tūkstančių tonų mazuto, Lietuvos žmonės į tai žiūrėjo tik kaip į neeilinį įvykį. Šios katastrofos tikrosios grėsmės niekas nesuvokė. Tačiau ir neužmiršo. Tai buvo prisiminta, kai netoli Nidos tuometinės sąjunginės žinybos sumanė jūroje įrengti naftos gręžinį ir tam tikslui pastatė platformą.
Michailo Gorbačiovo paskelbtos demokratinės permainos paskatino Lietuvos šviesuomenę boikotuoti šį naftos gavybos projektą. Prasidėjęs parašų rinkimu, ekologinis sąjūdis nebenurimo iki pat nepriklausomybės atgavimo. Ekologija ir demokratija tapo neatskiriamos sąvokos.
1988–1989 m. visoje Lietuvoje kūrėsi žaliųjų klubai, kurie dažniausiai sprendė kokią nors konkrečią ekologijos problemą. Pavyzdžiui, Vilniaus „Žemynos“ klubas organizavo protesto akciją prieš Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybą, Kauno “Atgaja” kėlė Kauno vandens valymo įrenginių ir Kaišiadorių hidroakumuliacinės elektrinės problemas, Šiaulių „Aukuras“ protestavo prieš Kurtuvėnų kraštovaizdžio draustinio niokojimą.
Kadangi esu šiaulietis ir iki šiol dalyvauju „Aukuro“ klubo veikloje, norėčiau papasakoti apie 1988 m. pradėtos ir iki šiol tebesitęsiančios akcijos už Lietuvos kraštovaizdžio apsaugą rezultatus.
Kraštovaizdžio sąvoka yra labai plati ir apima ne tik gamtinę aplinką, bet ir tradicinę tautos kultūrą. Kraštovaizdis sudaro vieningą etninį gamtinį kompleksą, kuris dar vadinamas etnocenoze. Esminis kraštovaizdžio pertvarkymas, kai vadovaujamasi vien ekonominiais interesais ir ignoruojamos aplinkos tvarkymo tradicijos bei kultūrinis palikimas, kelia grėsmę tautos egzistencijai.
Geras tokio „tvarkymosi“ pavyzdys yra visuotinė melioracija. Daugelyje vietų Lietuva dabar panaši į stepę. Išnaikinus želdinius prasidėjo dirvožemio erozija, dideliuose plotuose katastrofiškai sumažėjo gyvūnų ir natūraliosios augmenijos, o sunaikinus vienkiemius ir žmones apgyvendinus gyvenvietėse, pasikeitė jų gyvenimo būdas, papročiai, elgesys. Dažniausiai ne į gera, kadangi tai vyko greitai ir nenatūraliai. Lietuvio žemdirbiška prigimtis visada vertė jį, gal ir nesąmoningai, priešintis bet kokiems „revoliuciniams“ pertvarkymams ir žadino norą būti arčiau žemės. Galbūt tuo galima paaiškinti kolektyvinių sodų gausą Lietuvoje.
Žmonės, per melioraciją netekę savo sodybų ir išsikėlę į miestus, ėmė įsirenginėti kolektyvinius sodus. Prie visų didžiųjų Lietuvos miestų kolektyviniai sodai tapo „miestais vaiduokliais“ ir kraštovaizdžio nelaime. Jie buvo kuriami gražiausiose vietose: prie upių, ežerų, miškuose, draustiniuose.
Šiauliuose tokia vieta tapo Bubių, Kurtuvėnų, Bazilionų apylinkės. Praeitame dešimtmetyje kolektyviniai sodai ir žinybinės poilsiavietės pradėjo intensyviai skverbtis į Kurtuvėnų kraštovaizdžio draustinį ir kurtis aplink jį. Dažniausiai tai darė ne sąjunginės žinybos, o patys šiauliečiai ir įvairios Šiaulių miesto organizacijos. Taip pasireiškė žemdirbiška lietuvio prigimtis. Prireikė milžiniškų pastangų, siekiant įtikinti šiauliečius nenaikinti unikalaus Kurtuvėnų apylinkių kraštovaizdžio. Praėjus porai metų paaiškėjo, kad draustinio statusas ir esamos jo ribos negali apsaugoti šio regiono gamtos šiauliečių labui, – deja, nuo jų pačių invazijos. Tokia paradoksali žmonių prigimtis – jie trokšta gamtos, tačiau įkėlę ten koją, kaipmat ją pakeičia ir sunaikina jos pirmykštį grožį, užteršia aplinką.
Apie Kurtuvėnų draustinio „bylą“ 1988–1991 m. žinojo tuometinės vyriausybės, Aukščiausiosios Tarybos deputatai, mokslininkai. Tačiau net kai kurie mokslininkai tuo metu galvojo, kad Kurtuvėnų draustinyje nebėra ko saugoti. Išsamiau patyrinėjus, pasirodė visai kitaip. Todėl kraštotvarkininkas P. Kavaliauskas pasiūlė Lietuvoje steigti regioninius gamtos parkus, kurie turėtų savo administracijas, o šios rūpintųsi parkų veikla ir ten esančių gamtinių bei kultūrinių vertybių apsauga.
Kurtuvėnų regioninis parkas faktiškai įkurtas 1991 m. – tada buvo paskirtas parko vadovas, nors juridiškai 30 regioninių parkų buvo įsteigta tik 1992 m. rugsėjo 4 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu. Šis AT nutarimas turbūt yra didžiausias gamtosaugininkų laimėjimas per visą 1988–1996 metų laikotarpį.
Visos saugomos teritorijos – nacionaliniai ir regioniniai parkai, draustiniai, rezervatai šiuo metu užima apie 15 procentų Lietuvos teritorijos (regioniniai parkai – 5,8 procento). Panašų plotą saugomos teritorijos sudaro ir kitose civilizuotose pasaulio valstybėse. Dar ir todėl šį Aukščiausiosios Tarybos nutarimą galima laikyti didžiausiu gamtosaugininkų laimėjimu, nes saugomų teritorijų tinklas palaiko kraštovaizdžio stabilumą, sukuriamos sąlygos kompleksiškai saugoti aplinką ir kurti subalansuotą gamtinę sistemą. Galima drąsiai teigti, kad be žaliųjų iniciatyvos 1992 m. regioniniai parkai nebūtų buvę įsteigti. Tiesa, ilgą laiką daugelis parkų neturėjo jokios administracijos. Šiuo metu parkų administratoriai paskirti.
Atgavusi nepriklausomybę Lietuva turėjo puikią galimybę išvengti daugumos ekologinių klaidų, kurias padarė išsivysčiusios Vakarų valstybės. Teritorijų paskelbimas saugomomis, Aplinkos apsaugos įstatymo priėmimas šiek tiek sumažino galimybę beatodairiškai plėšti ir naikinti gamtą. Kitų valstybių patyrimas rodo, kad sunaikintai gamtai atkurti reikia nepaprastai didelių lėšų, o daug ko iš viso neįmanoma atkurti. Todėl šiandieninis dėmesys ekologijai ir investicijos į šią sritį rytoj gali duoti šimteriopą naudą. Juo labiau, kad daug kur jokių investicijų nereikia, – pakanka tik dėmesio ir įstatymo. Be apribojimų šiuolaikinė civilizacija apsieiti negali, nes žmogus sukūrė tokią industriją ir tiek aplinkai pavojingų technologijų, kad anarchija gali sukelti ne tik vietines, bet ir globalines ekologines katastrofas.
Šiuo metu Lietuvoje, kaip sako žinovai, sukurta nebloga gamtosaugos įstatymų bazė, tačiau tų įstatymų paprasčiausiai nepaisoma arba specialiai kuriami nauji, leidžiantys pelnytis gamtos sąskaita. Pats naujausias pavyzdys – beatodairiškas Lietuvos miškų kirtimas. Galima vienareikšmiškai tvirtinti, kad šis procesas susijęs su visuotine privatizacija. Miškas auga 100 metų, o naujieji savininkai dažniausiai siekia tik trumpalaikės naudos, todėl skuba atgautą mišką kuo greičiau iškirsti ir parduoti. O miškui atsodinti reikės nemažų pinigų.
Rimantas Braziulis, Lietuvos žaliųjų judėjimo narys