Holger Lahayne

„Augimo ribos“ – tai Romos klubo (Club of Rome) pranešimas apie globalinę žmonijos padėtį. 1968 metais Italijos didžiojo pramonininko iniciatyva prie Romos vienoje viloje į šį klubą susibūrė nemažai mokslininkų, pramonininkų ir ekonomistų iš įvairių šalių. Šiandien klube yra apie šimtas narių iš daugiau nei 50-ies šalių, kurių bendras rūpestis buvo ir yra žmonijos ateitis. Jų darbe ir bendruose pasitarimuose kalbama apie globalinių problemų sąryšį ir priežastis, kurios tampa vis rimtesnės.
1970 metais Romos klubas įpareigojo žymaus Masačūsetso technologijos instituto (MTI) tyrinėtojų kolegiją paruošti pranešimą, kuriame pirmą kartą turėjo būti analizuojamos visos šiuolaikinės globalinės problemos. Kaip aplinkos užterštumas, gyventojų ir ekonomikos augimas, žaliavų sumažėjimas ir maisto produktų gamyba sąveikauja tarpusavyje? Kur atsidurs pasaulis, jei taip ir toliau augs gyventojų skaičius ir pramonė? MTI tyrinėtojai, kuriems vadovavo Dennis Meadows, 1972 metais pateikė klubui savo pranešimą, kuris išleidžiamas kaip knyga daugelio pasaulio kalbomis. Dabar „Augimo ribos“ [1] yra išverstos į daugiau nei 30 kalbų ir parduota apie 10 milijonų vienetų – tai klasika, kuri iš esmės prisidėjo prie aplinkos apsaugos judėjimo.
Pranešimo išeities taškas yra bauginantis eksponentinis žmonių skaičiaus ir ekonomikos augimas. Ką reiškia eksponentinis augimas? Dažniausiai mes įsivaizduojame tiesinį augimą. Tiesinis augimas yra toks, kai dydis kiekvieną kartą tuo pačiu metu padidėja vienoda suma. Jei kas mėnesį į taupyklę įdedame 10 litų, suma kas mėnesį dešimčia litų padidėja. Grafiškai šį augimą pažymėtume tiese. Eksponentinis augimas, priešingai, yra visiškai kitos prigimties, kadangi augantis dydis pats didėja. Pateiksime keletą pavyzdžių. Jei savo pinigus padėtume į banką su apibrėžta procentų norma, tai santaupos iš esmės didėtų greičiau nei taupyklėje. Esant 20 procentų normai, nuo 100 litų sumos gaunamas 20 litų pelnas, nuo 120 – 24 ir nuo 144 jau 28,8 lito – taigi procentai kyla. Brėžinyje eksponentinį augimą pateiktume vis statėjančia kreive.
Kitus pavyzdžius galime įžvelgti biologijoje. Bakterinė kultūra, kurioje ląstelė skaidosi kas dešimt minučių, auga eksponente. Po 10 minučių turime jau dvi ląsteles, po 20 jau keturias, po 30 aštuonias, po 40 šešiolika. Augimo procentas (padvigubėjimas lygus 100 procentų) išlieka visuomet vienodas, bet jis remiasi kaskart augančiu bakterijų skaičiumi.
Koks apgaulingas ir klaidinantis yra eksponentinis augimas, autoriai pailiustravo vienu senu persų padavimu. „Dvariškis, savo karaliui padovanojęs menišką šachmatų lentą, už tai paprašė vieno vienintelio grūdo pirmajam laukui, o kiekvienam kitam po dvigubą grūdų skaičių nei buvo duota paskutiniajam, taigi antrajam laukui du grūdus, trečiajam keturis, ketvirtajam aštuonis. Tai šimtaprocentinis eksponentinis augimas. Dešimtajam laukui tenka 512 grūdų, tačiau 21-ajam daugiau kaip milijonas! Visame pasaulyje nėra tiek grūdų, kiek jų reikėtų atseikėti už 64-ą lauką.“ (Die Grenzen des Wachstums, S. 19–20).
Pasaulio gyventojų eksponentiškai daugėja maždaug jau trys–keturi šimtai metų. 1650-aisiais mūsų planetoje gyveno pusė milijardo žmonių, iki 1900 m. gyventojų skaičius augo ir pasiekė 1,6 milijardo. 1970-aisiais pasaulio gyventojų skaičius pakilo jau iki 3,6 milijardo, na, o šiandien, 1997-aisiais, Žemėje gyvena beveik 5,8 milijardo žmonių. Jei šis procesas tęsis ir toliau, tai po kelerių dešimtmečių kontinentai turės talpinti 12 milijardų žmonių. Pavyzdžiui, jeigu Nigerijos, kuri pagal gyventojų skaičių yra didžiausia Afrikos valstybė, gyventojų ir toliau daugės kaip iki šiol, tai 2060 metais ši šalis turėtų priglausti beveik milijardą žmonių.
Žinoma, visų pirma tai besivystančių šalių problema. Daugelyje šiaurės šalių gyventojų skaičiaus augimas yra sustojęs, šalyse kaip Vokietija ar Lietuva akivaizdžiai mažėja gyventojų. Tačiau pramoninėse šalyse yra veiksmingesnis kitoks augimo procesas: pramonės produkcija auga greičiau, nei daugėja gyventojų. Abu procesai iškėlė mokslininkams paprastą klausimą: kaip Žemė, būdama „bendra sistema“, į visa tai reaguos? Ir kiek ilgai ji galės tai pakelti?
Kad atsakytų į šiuos klausimus, MTI bendradarbiai ištyrė penkis faktorius – gyventojus, pramonę bei kapitalą, maisto produktus, žaliavas ir ekologiją. Jiems ypač rūpėjo ir kompleksiška šių penkių dydžių sąveika. Kadangi „nė vienas iš šių penkių faktorių, apie kuriuos čia kalbama, neveikia nepriklausomai. Kiekvienas jų nuolat sąveikauja su visais likusiais. Gyventojų skaičius negali augti trūkstant maisto; maisto produktų pramonės gamyba auga didėjant kapitalui; daugiau kapitalo reikalauja daugiau žaliavų; panaudotos žaliavos neigiamai veikia aplinkos užterštumą; ir aplinkos užterštumas vėl daro įtaką gyventojų skaičiaus augimui ir maisto produktų gamybai“ (ten pat, p. 83–84).
Mokslininkai primygtinai rodo į daugelį tvirtai veikiančių sąryšių ir valdymo dėsnių, esančių tarp procentinio gimstamumo ir pajamų, tarp pramonės gamybos ir žaliavų poreikio, tarp aplinkos užterštumo ir gyvenimo trukmės tikimybės. Ir jie griežtai nurodo ribas: maisto produktų kiekis yra ribotas, kadangi ariamosios žemės plotai negali būti plečiami iki begalybės ir derlingumas negali vis didėti; žaliavų kiekis ribotas, kadangi atsargos tolydžio mažėja, – amžinai jų eksploatuoti negalima; mūsų aplinka irgi yra ribota: jei ji bus priversta priimti daugiau kenksmingų medžiagų negu gali perdirbti, tai ji pasmerkta žūti.
Įvertindamas 1970 metais nustatytus priežastinius santykius ir sąveikas, kompiuteris apskaičiavo pagrindinį sistemos veikimo būdą. Vadinamoji „Pasaulinio modelio standarto eigas“ (žr. iliustraciją), apskaičiuota kompiuteriu, pateikia rezultatus su sąlyga, kad didesnių pasikeitimų socialinėje, politinėje ar ekonominėje sferoje neįvyks, taigi procesų kryptingumas nesikeis, kaip ir išryškėjo 1972 metais: „Maisto produktų gamyba, pramonės produkcija ir gyventojų skaičius ir toliau eksponentiškai didėja, kol greitai mažėjančių žaliavų atsargos ima stabdyti pramonės augimą. Tačiau laikino delsimo veikiamas gyventojų skaičius ir užterštumas dar tam tikrą laiką tebedidėja. Mažėjantis aprūpinimas maisto produktais ir blogėjantis medicinos aptarnavimas skatina mirtingumą ir stabdo gyventojų skaičiaus augimą“ (ten pat, p. 125).

Ar žmonija neišvengiamai eina į globalinę katastrofą? Spaudoje Masačūsetso technologijos instituto mokslininkai daugelį kartų buvo vaizduojami kaip nelaimės pranašai, iš anksto pateikę tikslias, negatyvias pranašystes apie mūsų ateitį. Numanydami galimą klaidingą interpretavimą, Meidausas ir jo bendradarbiai jau knygoje nedviprasmiškai nurodė, kad čia pateikiamas tik pats modelis, kuris verčia atsižvelgti į daugelį faktorių (pavyzdžiui, regioniniai skirtumai). Jie nesiekė tikslaus kiekybinio pranašavimo – tam mūsų pasaulis yra per daug kompleksiškas. Jiems buvo svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip apskritai arba kokybiškai reaguos mūsų pasaulinė sistema. Vienu paveikslėliu jie iliustruoja skirtumą. Labai sunku iš anksto tiksliai nustatyti, kur ir kada nukris kamuolys, kai jis išmetamas į orą. Tai lemia daug faktorių – oro pasipriešinimas, vėjas ir t. t. , todėl tiksliai apskaičiuoti nepaprastai sudėtinga. Tačiau kiekvienas iš mūsų gali aprašyti esminį kamuolio poelgį – tam tikrą laiką kilęs, traukos jėgos veikiamas jis krinta žemyn.
Modelis – ne realybė. Visuomet išlieka tam tikra paklaida. Daugelio šiame pasaulyje vykstančių procesų mes niekuomet iki galo nesuprasime. Todėl negalima padaryti išvados, kad pasitelkę atitinkamas priemones turėtume palaukti, kol visas problemas galutinai suvoksime. Nūdien turimų žinių pakanka tam, kad imtumės darbo. Laikas nelaukia!
Tačiau iš letargo pažadinti žmoniją nebuvo taip lengva. Kadangi buvo paliesta „šventa“ augimo teorija, paskelbus pranešimą užsiliepsnojo aštrios diskusijos, kilo prieštaravimų ir atsirado nuomonių skirtumų. Gal autoriai nepakankamai įvertino technologinių ateities galimybių? Argi visų problemų neišspręsime su genetikos ir vandenilio technikos, nano? ar bioelektronikos pagalba? Tik panagrinėkime mikropuslaidininkių raidą: jeigu nuo 1972-ųjų metų pirmieji egzemplioriai turėjo tik 2 tūkst. 300 tranzistorių, tai naujausieji „Intel“ puslaidininkiai turi 5,5 milijono (!). Ir ką reiškia tos kalbos apie ribas? Galų gale tik tada, 1969-aisiais, išsipildė žmonijos sena tūkstantmečio svajonė nuskristi į mėnulį. Taigi nėra nieko neįmanomo…
Argi nepasirodė, kad svarbiausių žaliavų stygius nejaučiamas, – priešingai pranešimo „prognozėms“? Naftos, aliuminio, cinko ir vario telkinių gavyba nenutrūks daug ilgiau, nei buvo manyta 1972 metais. Dar nurodomi ir laimėjimai, kurių buvo siekiama nuo aštuntojo dešimtmečio: energijos sąnaudos (industriniuose kraštuose) sumažintos; šiandien pramonėje naudojama daug žaliavų pakaitalų, pavyzdžiui, kabeliuose stiklo pluoštas vietoj vario; ir galiausiai sumažėjęs pasaulinis gyventojų prieaugis nuo 2 iki 1,6 procentų.
Kadangi po dviejų dešimtmečių neišryškėjo jokių esminių žmonijos pasikeitimų, 1992 metais Meidausas su keliais bendraminčiais sumanė pateikti naują, aktualizuotą, apgalvotesnę ir brandesnę pranešimo versiją – „Anapus augimo ribų“2. Jie dar kartą primygtinai reikalavo pagaliau įvertinti ribas, kurias iš dalies jau esame peržengę. Kad viską išspręstume, neturime pasitikėti vien tik laisvosios rinkos technologijomis ir galimybėmis. Ir toliau nesiimdami svarbių priemonių, vėliau iš karto pasieksime vis daugiau ribų ir, užplūdus problemų srautui, pagaliau tapsime nebeveiksnūs. Jei dabar nepradėsime stabdyti, tai vėliau mūsų pasaulio mašina dideliu greičiu trenksis į sieną!
Meidausas ir jo bendražygiai pasisakė už ilgalaikę, tvirtą egzistenciją, tai reiškia ilgai egzistuoti sugebančią („sustainable“) visuomenę šiandien. Tik priemonių kompleksas gali tą egzistenciją garantuoti ir apsaugoti žmoniją nuo žlugimo. Tai gimstamumo ir gamybos apribojimai; technologijos, kurios padėtų tausoti resursus, apsaugoti kultivuotus žemės plotus, kelti žemės ūkio derlingumą ir kovoti prieš aplinkos teršimą. Pagal scenarijų (žr. iliustraciją), – Meidausas, beje, nebevartojo ginčytinos sąvokos „modelis“, – pasaulio gyventojų skaičius pakyla iki 7,7 milijardų, sistema atsiduria pusiausvyroje.

Kiekvienas pasaulio regionas, aišku, turi atlikti kitus „namų darbus“: „trečiojo pasaulio“ šalys turi žymiai sumažinti gimstamumą ir tausoti pasėlių bei miškų plotus; turtingose Vakarų pramonės šalyse turi būti sumažintos energijos ir žaliavų sąnaudos vienam gyventojui; buvusiose Rytų bloko šalyse – kuo skubiau ir veiksmingiau panaudoti technologijos priemones aplinkai apsaugoti.
Taigi technologijos užima labai svarbią vietą tarp taikomų priemonių. Tiktai svarbiausias klausimas – kokiems tikslams jos panaudojamos? Ar tam, kad užtikrintų ilgalaikę žmonijos egzistenciją ir atstatytų socialinį teisingumą? O gal tam, kad per kiek galima trumpesnį laiką greičiau būtų gautas didesnis pelnas? Kalbėdami apie tikslus autoriai priartėjo prie esminės problemos, t. y. prie klausimo apie žmonijos egzistencijos prasmę ir tikslą: „Žmonėms nereikia nei prabangių automobilių, nei gramozdiškų drabužių spintų, bet pagarbos ir supratimo, jiems reikia įspūdingumo, ir ne tik išoriško. Žmonėms reikia iniciatyvos ir įvairumo. Jiems ne nuolatinis elektroninis bendravimas būtinas, bet jausmas, kad jie gali ką nors padaryti. Žmonės nori tapatumo, bendrumo, paskatų ir pripažinimo, taip pat meilės ir malonumo. Jei visa tai bandoma patenkinti materialiais dalykais, nenumaldomas troškulys išspręsti visas problemas nuolat auga. Taip atsiradusi tuštuma yra varomoji materialinio augimo jėga“ (Die neuen Grenzen des Wachstums, S. 258).
Vien materialūs dalykai negali padaryti mūsų gyvenimo pilnaverčio. Todėl apriboti materialių dalykų reikšmę niekam iš mūsų nepakenktų. Jeigu savo vaikams norime palikti tvirtą gyvenimo pagrindą ir pusiausvirą pasaulį, kažkada juk privalome ir galime sau pasakyti „užteks“, bet ne „vis daugiau“. Bet kada ateis tas „kažkada“? Savaime suprantama, kad daugelyje trečiojo pasaulio šalių bendras gyvenimo standartas dažnai nežmoniškai žemas. Lietuvoje šiandien irgi būtų ciniška reikalauti įšaldyti turimą materialinį turtą. Kvietimas būti saikingiems, pirmiausia, žinoma, yra nukreiptas į pasaulio turtinguosius vakaruose, rytuose, pietuose.
Abiejų knygų autoriai niekada nereikalavo pasaulyje vienodai sustabdyti augimą. Tai tik sustiprintų šiandieninį socialinį neteisingumą. Tiek turtingas, tiek ir neturtingas šalis jie ragina atlikti diferencijuotą, kritinę apklausą augimui įvertinti: „Kas turi augti? Kam? Kiek laiko? Kokia kaina? Kas už tai atsakingas? Ko mums iš tikro reikia? Ir koks yra veiksmingiausias kelias padėti neturtingiems?“ (ten pat, p. 66–67). Augimo mitui turi būti nuimta šventumo aureolė, daugiau jis nebeturi būti garbinamas. Bet neturi būti ir kategoriškai atmestas. Mums reikia kontroliuojamo, apsvarstyto, kokybinio augimo.
Nors mūsų šalyje džiūgaujama, kad ekonomika po 1991–1993 metų atoslūgio vėl auga, bet ar kam nors rūpi augimo Lietuvoje ribos? Nė vienam nepavyks ateinančiais dešimtmečiais išvengti atsakomybės dėl mūsų žemės. Dėmesys mūsų bendrai aplinkai nėra prabanga, – jis būtinas dėl mūsų vaikų gyvenimo. Susirūpinę jų ateitimi mes privalome šiandien rimtai apsvarstyti savo tikslus. Ar norime žūtbūt pasiekti turtingųjų gyvenimo lygį, kopijuoti jų gyvenimo būdą ir importuoti vartotojų visuomenės stabus? O gal sieksime ilgesnio žmonijos išgyvenimo per socialinį teisingumą? Šiandien – kol dar ne vėlu – būtina ugdyti toliaregiškumą, atsakomybę, teisingumą, drąsą, solidarumą ir pasirengimą mokytis, – viso to mums prireiks.

Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Gintautas Gustas