H. Thimme

Žodžiai „malonė“ ir „būti maloningam“ Senajame Testamente gali žymėti ir žmonių geranoriškumą bei pasigailėjimą. Tačiau Senajame Testamente iš paminėtų 56 kartų 41 kartą šis žodis taikomas Dievui.
Naujajame Testamente kai kada šis žodis irgi vartojamas žmonių palankumui ir paslaugumui nusakyti. Tačiau Pauliui žodis „malonė“ yra centrinė sąvoka, aiškiausiai išreiškianti jo supratimą apie išganingą Dievo veikimą. Todėl žodis „malonė“ (graikiškai charis) ir jos vediniai Pauliaus laiškuose pasitaiko daug dažniau nei visose kitose Naujojo Testamento knygose kartu paėmus. Pažymėtina, kad ir žodyje „eucharistija“ (komunija, gr. eucharistia) ir veiksmažodyje „dėkoti“ (gr. eucharisteo) yra žodis charis, malonė.

Sąvoka Biblijoje

A. Senajame Testamente

Dievas parodo savo malonę bendraudamas su nepelnytai ir nevertai išrinkta tauta. Išėjimo knygoje, 33 ir 34 skyriuose aprašyta, kaip Izraelio tautą piligrimystės kelyje apima netikėjimas, ji ima garbinti aukso veršį, o Mozė, gresiant pelnytam teismui, prašo už ją atleidimo, ir tauta patiria Dievo malonę: „Viešpats, Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo…“ (Iš 34,6). Tokie ir panašūs žodžiai apie Dievo malonę (plg. Ps 103,8; 86,15) yra pagrindinis Izraelio išpažinimas apie savo Dievą. Tiesa, dažnai kalbama ir apie Dievo didybę ir jo šventą neprieinamumą, apie jo nepaperkamą teisingumą ir rūstų teismą. Tačiau nepelnytos malonės stebuklas po patriarchų išrinkimo lydi Izraelio tautą visose kelionėse. Ar iš išorės grasino priešai ir piktos jėgos, ar viduje nuodėmė ir atsimetimas užtraukė teismą ir siuntė malonę, vis tiek ir pirmas, ir paskutinis žodis priklauso malonei. „Gailestingas ir maloningas yra Viešpats, lėtas pykti ir turtingas gailestingumo“ (Ps 103,8). Malonė skirta ne tik atskiriems dievobaimingiesiems, pavyzdžiui, Nojui (Pr 6,8), Mozei (Iš 33,12), Dovydui (2 Sam 15,25), bet ir visai tautai (Ps 98,3; Jer 31,2). Ji galioja visose platumose (Ps 108,5) ir visais laikais (Ps 100,5). Dievo malonė įveikia visus pasipriešinimus (Iz 54,10) ir yra visiškai nepriklausoma: „… aš būsiu maloningas tam, kam būsiu maloningas“ (Iš 33,19). Todėl besimeldžiantis gali pasikliauti tikėjimu: „Dieve, pasigailėk manęs dėl savo malonės“ (Ps 51,1). Šis pažadas lydi Izraelio tautos išganymo istoriją (Iz 61,2; Zch 12,10) ir išsipildo Kristuje.

B. Naujajame Testamente

Evangelijos pagal Joną prologe yra esminis sakinys: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1,14). Dievo galia ir šlovė pasireiškė Jėzuje Kristuje kaip malonė ir priimama tikėjimu nieko nenusipelnius. Šią žinią ypač išplėtojo visomis kryptimis Paulius, kuris šį žodį dažniausiai kartoja. Ja apaštalas grindžia nusidėjėlio nuteisinimą vien iš malonės, per tikėjimą Kristaus atpirkimo auka. Kadangi yra ši atpirkimo auka, nereikia įstatymo darbų. Pastarieji savaime negali išganyti (Rom 11,6). Jėzaus Kristaus atpirkimo auka nuraminama pelnyta Dievo rūstybė, o nuodėmingam pražuvusiam žmogui tenka patikima malonė. Ji skirta visiems žmonėms – ir žydams, ir pagonims (Rom 11,32; Tit 2,11) ir sudaro visam pasauliui apaštalų skelbiamos išganymo žinios turinį (Apd 20,24). Savo laiškus dažniausiai pradėdamas ir baigdamas malonės sveikinimu, Paulius vartoja pasauliečiams įprastas formuluotes ir jas įterpia į bendrą savo laiško turinį.

Sąvoka šiandien

Malonės žinia – nusidėjėlio išteisinimo vien iš malonės žinia. Ji remiasi juslinio žmogaus pražūtingumu, kuris prasidėjo nuo Adomo nuopuolio ir kuris pasireiškia jo nuodėmingumu, mirtimi ir priklausomybe nuo blogio galių. Tiesa, žmogui yra pasakyta, kas gera ir ko Viešpats reikalauja iš jo, būtent „teisingai elgtis, būti gailestingam ir vaikščioti nuolankiai su Dievu“ (Mch 6,8). Juslinis žmogus, net pagonis, nepažįstantis apreikštos Dievo valios, irgi šį tą nujaučia apie šventąjį Dievo įstatymą. Tačiau visos pastangos atlikti savo pareigą žlunga dėl žmogaus sugedimo. Nes biblinis žmogaus paveikslas yra kitoks, negu jį pateikia optimistinis Švietimo ir idealizmo supratimas. Įstatymo laikymasis negali garantuoti žmogui išganymo. Bet ten, kur „pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5,20).
Kadangi ši malonės žinia atsiriboja nuo išganymo per gerus darbus žmogaus pastangomis, tai jos pagrindą sudaro tik Dievo nutarimas per Kristų pasaulio nuodėmes užsikrauti sau. Savo kančia ir mirtimi Kristus leidžia nusidėjėliui gauti išganymą. O per žodį ir sakramentą šis išganymas skiriamas tikinčiam žmogui.
Tai patyręs žmogus privalo perduoti kitiems. „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4,20). Tačiau jusliniam žmogui tokia žinia ne iškart prieinama. „Tikiu, kad ne savo protu ar jėgomis galiu tikėti Jėzų Kristų, savo Viešpatį, ir pas jį nueiti“, „Mažojo katekizmo“ trečiojoje dalyje pareiškia Martynas Liuteris. Tikėjimas pašaukiamas į gyvenimą Šventosios Dvasios galia. Žinoma, kur toks tikėjimas tampa veiksmingas, po jo seka darbai. Nors jie nepagrindžia tikėjimo, bet jį patvirtina ir yra lyg dėkingumo Dievui ir meilės visiems žmonėms išbandymo ženklas.
Nuteisinimo žinia kaip Dievo malonės liudijimas įskaito nuodėmės išpažinimą ir blaivią pasaulėjautą, todėl ji yra išlaisvinanti ir džiuginanti žinia. Džiaugsmas dėl Kristaus gimimo yra neatskiriama Evangelijos dalis ir padrąsina visus žmones, tai patyrusius. Jis padeda pereiti kentėjimo ir pagundos laikus. Jis teikia drąsos tvirtai žvelgti į pažadėtą pabaigą.
Brangi malonė gali išsigimti į pigią malonę, kai žmonės dėl to nusiramina ir tampa tingūs ir abejingi. Kai kurie mano, kad Dievas galiausiai būtinai rūstybę pakeis malone. „Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė?“ – klausia apaštalas (Rom 6,1) ir atsako net dukart (eil. 2 ir 15): „Nieku būdu!“ Kas yra patyręs malonę, negali ir nebeturi teisės sudaryti pakto su nuodėme. Malonės negerbimas reiškia ne tik jos praradimą, bet dar griežtesnį teismą. Šia prasme svarbu visą gyvenimą su nuolankumu, dėkingumu ir gerais darbais garbinti nepelnytos malonės stebuklą.

H. Thimme, Vestfalijos evangelikų bažnyčios vyskupas

Vertė Zigmantas Ardickas

Versta iš: Biblisches Wörterbuch. – R. Brockhaus Verlag. – Wuppertal, 1985