Norbert Schnabel

Vieniems jis – pirmosios skaičiavimo mašinos išradėjas, kiti žino jį suformulavus pagrindinius fizikos ir matematikos dėsnius, tretiems – giliai religingas filosofas ir „Minčių“, plačios apimties krikščionybę ginančio poleminio veikalo autorius. Tai, kad jis buvo ir viena, ir antra, – mokslo genijus ir krikščionybės apologetas, – tikriausiai didžia dalimi rodo tas iškilnumas, kurį ir šiandien tebeskleidžia Blaise’as Pascalis (1623–1662).

Pascalis, vieno prancūzų finansininko sūnus, jau ankstyvoje vaikystėje pasižymi nepaprastais matematiniais gabumais. Jam sulaukus vos 16 metų, publikuojamas pirmasis jo matematikos veikalas „Kūgio pjūvių teorijos tyrimas“. Kad padėtų savo tėvui skaičiuoti mokesčius, jis sukonstruoja skaičiavimo mašiną. Pascalis suformulavo pirmuosius tikimybių teorijos teiginius, sudarė diferencialinio ir integralinio skaičiavimo taisykles. Nepaisydamas antikos tyrinėtojų prielaidų apie gamtoje egzistuojančią horror vacui (tuštumos baimę), jis su jo paties sukonstruotu barometru įrodo beorės erdvės buvimą ir tuo pat metu suformuluoja hidrostatinės pusiausvyros teoriją (pusiausvyros dėsnį susisiekiančiuose induose), kuriuo remdamasis žengia hidraulinio preso atradimo link.
XVII a. katalikiškoje Prancūzijoje aktyviai veikė asketiškas religinis ir visuomeninis sąjūdis – jansenizmas. Jis buvo griežtai orientuotas į Augustiną ir visų pirma į jo malonės mokslą. Katalikų bažnyčios, ypač jėzuitų, ūmai užgniaužtos jansenistų idėjos buvo pasmerktos (1653 m.) ir popiežiaus (daugel metų vedant aštrius teologinius ginčus) bei valstybės persekiojamos ir malšinamos.
1646 m. Pascalis susidomi jansenizmu. Dvasinė polemika, kurios metu jis tai nusigręžia nuo šio religinio judėjimo, tai vėl prie jo priartėja, pasiekia apogėjų išgyvenant atsivertimą, kurį Pascalis užfiksuoja savo garsiajame „Memoriale“. Ant pergamento jis užrašo 1654-ųjų lapkričio 23 d. „Ugnies nakties“ patyrimą bei naująjį savo „širdies įsitikinimą“ ir įsiuva šį lapelį už chalato pamušalo: [1]

Ugnis
Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas,
bet ne filosofų ir mokslininkų Dievas.
Tikrumas. Tikrumas. Jausmas, Džiaugsmas, Taika.
Jėzaus Kristaus Dievas.
Deum meum et Deum vestrum. [2]
Tavo Dievas bus mano Dievas.
Užmiršti pasaulį ir viską, išskyrus Dievą.
Jį rasti galima tik ten, kur nurodo Evangelija.
Žmogaus dvasios didybė.
Teisingasis Tėve, pasaulis nepažino tavęs, o aš tave pažinau.
Džiaugsmas, Džiaugsmas,
Džiaugsmas, džiaugsmo ašaros.
Aš išsiskyriau su juo.
Dereliquerunt me fontem aque vivae. [3]
Mano Dieve, nejaugi tu mane apleisi?
Nebesiskirsiu su juo per amžius.
Tai yra amžinasis gyvenimas, tegu pažins jie tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo atsiųstąjį Jėzų Kristų.
Jėzus Kristus!
Jėzus Kristus!
Aš išsiskyriau su juo. Aš bėgau nuo jo, išsižadėjau,nukryžiavau jį.
Nebesiskirsiu su juo niekada!
Jį išsaugoti galima tik ten, kur nurodo Evangelija.
Atsižadėjimas visiškas ir džiaugsmingas.
Visiškas nuolankumas Jėzui Kristui ir mano dvasios tėvui.
Amžinas džiaugsmas už vieną pareigos įvykdymo žemėje dieną.
Non obliviscar sermones tuos.
Amen. [4]

Netrukus Pascalis pasitraukia į Port Rojalį, jansenistų vienuolyną, ir kuria ten anonimines brošiūrėles – „Laiškus provincialui“, vadinamuosius laiškus prieš jėzuitus, kurie greitai įtraukiami į popiežiaus draudžiamų raštų sąrašą.
1657–1660 m. Pascalis dirba prie stambios krikščionybės apologijos. Tačiau, būdamas tik 39-erių metų, suserga ir 1662 m. rugpjūčio 9 d. miršta taip jos ir neužbaigęs. 1670 m. pirmą kartą išleidžiami šio darbo fragmentai – iš tikrųjų tik nesutvarkyta šūsnis chaotiškai prirašytų lapelių, pavadintų „Mintimis“.
Tai, kad Pascalis ir nūdien yra stebinančiai populiarus filosofas, kurio minčių eiga nepraranda įtikinamos galios, rodo dvi svarbiausios paskališkojo mąstymo sąvokos: pirmoji – „proto nužeminimas“ (282 fragmentas) – yra aiškus jo poleminių raštų tikslas; greta to Pascalis turėjo visų pirma padėti pajusti „žmogaus didybę ir menkystę“ (416 fragmentas), atvesti žmogų į „dvilypės jo prigimties“ pažinimą.
Siekdamas įrodyti proto menkumą Pascalis visų pirma atsigręžia į Descartes’o racionalizmą ir proto suabsoliutinimą. Jei nepajudinamas tikrumas grindžiamas teikiant pirmenybę teiginiui Cogito, ergo sum (mąstau, vadinasi, esu) ir tuo remdamasis protas palaipsniui leidžiasi vis gilesnio pažinimo link, tai Pascalis kaip tik siekia atskleisti būtent šio pažinimo mechanizmo netobulumą ir ribotumą. Jo nuomone, tokios prigimties proto galutinė išvada gali būti tik ta, „kad egzistuoja begalybė dalykų, kurie pranoksta jo suvokimo galimybes“ (267 fragmentas). Protas turi pripažinti galįs suvokti tik vienintelę mintį – būtent savąjį bejėgiškumą. Racionalizmo dvasia, kuria buvo tikima esant pašaukta viską išmatuoti, iš tikro įstengė, Pascalio nuomone, pažinti vien tik savąsias ribas.
„Protą“ Pascalis priešpriešina žmogaus „širdžiai“ – pagrindiniam Dievo pažinimo šaltiniui: „Širdis jaučia Dievą, o ne protas. Tikėjimas yra tai, kad Dievas jaučiamas širdimi, o ne protu (278 fragmentas). Ir: „Širdis turi savų argumentų [tikėti], kurių visai nežino protas“ (277 fragmentas).
Kadangi, anot Pascalio, tikrasis Dievo pažinimas vyksta širdimi, racionalistiškoji teologija praranda pagrįstumą. Juk paaiškėjus, kad įsitikinimas Dievo buvimu – „širdies jautimas“, nuvertėja visi bandymai įrodyti Dievo buvimą.
Jei Descartes’o įsitikinimas grindžiamas anuo neginčytinu sakiniu, tai Pascalio pagrindinis teiginys – vidinis pažinimas, pajautimas, todėl ir jo „Minčių“ tikslas – tiesą aiškinti ne akivaizdžiu, nenuginčijamu ir logišku mąstymu, bet jutimu padėti priartėti prie tiesos tiems, kurie jos dar nerado. Pascaliui svarbu, kad apsispręstų širdis; tai atsispindi ir jo nebaigtame veikale – puolusio, riboto žmogaus apsisprendimas leistis ieškoti Dievo.
Norėdamas tiesas padaryti „patiriamas“, Pascalis pirmiausia atkreipia dėmesį į vieną, jo nuomone, išaiškinančią ir išsprendžiančią visus prieštaravimus, su kuriais susiduria žmogus, pagalvojęs apie savo prigimtį: į mokymą apie nuopuolį, arba pirmąją nuodėmę. Pascaliui svarbūs du dalykai: tai, kad visatą sukūrė Dievas ir kad žmogus bando pasidaryti pasaulio centru. Po nuopuolio žmogus prarado savo „pirmąją prigimtį“ (t. y. bendrystę su Dievu, kuriai kaip jo paveikslas ir buvo sukurtas); iš tos prigimties liko tik „randas ir visiškai tuščias pėdsakas“ (425 fragmentas).
„Žmogus nežino, kokią vietą jis užima. Jis aiškiai paklydęs, iškritęs iš tikrosios vietos ir negali jos vėlei surasti; jis ieško jos visur neįžvelgiamose tamsybėse sunerimęs ir nesėkmingai“ (427 fragmentas).
„Tokia yra dabartinė žmogaus būties padėtis. Jam liko tik bejėgė jo pirmosios prigimties laimės idėja, paskandinta menkystėje jo aklumo ir geidulių, tapusių jo antrąja prigimtimi“ (430 fragmentas).
Kalbėdamas apie žmogaus prigimtį Pascalis siekė priversti jį susimąstyti apie savo esmę, kad jis susiremtų su visais prieštaravimais ir abejonėmis, kad atsigręžtų į religiją ir pasižiūrėtų, kas ten kalbama apie žmogų, kad klaustų apie Dievą, ieškotų Dievo.
Pascaliui svarbu leisti pajusti žmogui didybę ir menkystę sykiu:
„Kas gi vis dėlto yra žmogus tarp šių neišmatuojamų begalybių? Niekas, palyginti su begalybe, ir viskas, palyginti su niekuo, – vidurys tarp nieko ir visko. Jam dar be galo toli iki galutinių ribų suvokimo, daiktų pabaiga ir jų esmė neatrandamai paslėpta nuo jo neįžvelgiamoje paslaptyje: jis nesugeba matyti nei to nieko, iš kurio jis atsirado, nei tos begalybės, kurioje jis skendi“ (72 fragmentas).
„Aš nežinau, nei kas mane paleido į pasaulį, nei kas tas pasaulis, nei kas esu aš. Aš klaikiai ir visiškai nieko nežinau (…). Matau šias siaubingas visatos erdves, kurių paglemžtas esu, ir jaučiuosi prirakintas viename šio plataus pasaulio kamputyje, nežinodamas, kodėl esu kaip tik šioje, o ne kitoje vietoje, ir kodėl tą trumputį man duotą gyventi laiką gavau kaip tik dabar, o ne kitame prieš mane buvusios ar po manęs būsiančios amžinybės taške. Aplinkui tematau begalybes, kurios praryja mane tarsi atomą, lyg šešėlį, po akimirkos išnyksiantį ir niekada nesugrįšiantį. Visa, ką aš suvokiu, tai tik tiek, kad greitai mirsiu. Bet labiausiai nežinau, kas gi ta mirtis, kurios aš negalėsiu išvengti“ (194 fragmentas).
„Kada matau, koks aklas ir menkas žmogus, kai pamąstau, kad visata bežadė, o žmogus kaip paklydėlis paliktas šio kosmoso kamputyje rūpintis pačiu savimi nežinant, nei kas jį čia atnešė ar ką jam daryti, nei kas jį ištiks ar kada jis mirs; kai pagalvoju, kad jis negali nieko tikrai žinoti, – tada mane apima siaubas, kaip ir žmogų turėtų apimti, jį bemiegantį nukėlus į dykią, kraupią salą taip, kad prabudęs nežinotų, nei kur yra, nei kaip jam ištrūkti“ (693 fragmentas).
Žmogaus menkystės priežastis – ne koks nors konkretus įvykis; ji kyla dėl saugumo, tikrumo, patikimumo, pastovumo ilgesio, o to tikimasi ir iš daugelio žemiškų gėrybių, tačiau nė viena jų neįstengia to duoti: nes žmogus yra sukurtas begalybei, amžinybei, jis sukurtas draugystei su Dievu, ir niekas negali jos atstoti. Mūsų žmogiška menkystė yra mūsų didysis įrodymas ne žemiškos didybės, tačiau mūsų kilmės – iš kur nupuolėme ir iš kur buvome išvaryti; juk tuo labiau kenčiame, kuo aukštesnė vieta buvo, iš kurios kritome. Žmogus žino, koks jis menkas, betgi žmogaus didybė ir yra tai, kad jis žino savo menkystę: „Medis nesuvokia esąs menkas. Taigi menkas yra tas, kas suvokia savo menkystę, bet suvokti, kad esi menkas, ir reiškia būti didžiam“ (397 fragmentas).
Ši Pascalio minima menkystė nėra žmogaus natūrali būsena; tai susiję su žinojimu apie netektį ir jos jautimu: „Visa ši menkystė įrodo jo didybę, tai yra didžio viešpaties, nukarūnuoto valdovo menkystė“ (398 fragmentas). Jei žmogus nebūtų iš viso nupuolęs, tai nekaltas jis nedrumsčiamai džiaugtųsi tiesa ir palaima Dievo bendrystėje; bet jei būtų atvirkščiai, – jei žmogus visuomet būtų buvęs sugedęs kaip ir dabar, tuomet jis neturėtų nė menkiausio supratimo apie tiesą ir palaimą. Žmogus suvokia ir jaučia savo menkumą ir bėga nuo Dievo į išsiblaškymą:
„Nieko žmogui nėra labiau nepakeliamo kaip visiškas neveiklumas – tai buvimas be aistrų, sandėrių, pramogų, užduočių. Tuomet jis jaučia savo menkystę, savo niekingumą, savo apleistumą, savo netobulumą, savo priklausomybę, savo bejėgiškumą, savo tuštybę. Bematant iš jo sielos gelmių kyla nuobodulys, nykumas, liūdesys, rūpestis, apmaudas, nusivylimas“ (131 fragmentas).
„Vienintelis dalykas, kuris mus paguodžia mūsų menkystėje – tai prasiblaškymai, kartu esantys mūsų menkumo viršūnė“ (171 fragmentas).
Pascalis nieko nepraleidžia: visa, ką žmogus daro, kad galėtų pasipuikuoti arba jaustis svarbus ir užsimiršti, jis laiko blaškymusi, siekimu išvengti mąstymo apie save. Bet vis dėlto, ko tik žmogus besitvertų norėdamas prasiblaškyti, lieka tuštuma. Jei jis tvirtina, neva praėjus veiklumui ieškąs ramybės, tai iš tiesų visomis tomis priemonėmis jis vengia jos, nes jei žmogus ramybę atrastų iš tikrųjų, jis norėtų iš jos išsivaduoti, kadangi ji taptų „nepakeliama“ (139 fragmentas). Pascalis mano, kad kiek žmoguje įsigalėjo nuobodulys, tiek Dievo realybė jo pojūčiuose išblėso, pavirtusi į šešėlį. Patyrimai, kuriuos žmonės įgyja nuobodžiaudami ar pramogaudami, įrodo žmogaus menkystę ir leidžia daryti išvadą, jog tai, ką vadiname „prigimtimi“, yra „antroji prigimtis“ (430 fragmentas). Tik krikščionių tikėjimas nurodo čia matomus prieštaravimus, būtent žmogaus didybę ir menkystę, ir tik čia žmogus gali pradėti suvokti save. Pascalis nori išreikalauti iš proto tokių išvadų, kad žmogus būtų pasirengęs ieškoti Dievo. Lydėti klausiantįjį jo ieškojimuose, nurodyti jam kryptį, atskleisti reintegracijos į Dievo karalystę galimybę per tikėjimą Jėzaus Kristaus atpirkimu – tokia užduotis keliama kitoje pagrindinėje „Minčių“ dalyje, kurioje sutelpa ir išsamus krikščionių mokymas apie išganymą.

Norbert Schnabel, žurnalo „Christsein heute“ vyriausiasis redaktorius

Vertė Daiva Dauskurdytė

Versta iš: factum, 3/4, 1990