KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Tikėjimas, viltis, meilė

Apie Ingmaro Bergmano kelią nuo abejonės iki netikėjimo

Holger Lahayne

„Tą naktį, kurią buvo išduotas, Viešpats Jėzus paėmė duoną…“ Prie altoriaus kunigas Tomas Eriksonas celebruoja komunijos liturgiją – tai pirmieji Bergmano filmo „Žiemos šviesa“ [1] kadrai. Gunaras Bjornstrandas, vaidinantis liuteronų dvasininką, stingiu žvilgsniu žvelgia pro nejudančią kamerą. Dar tik pati filmo pradžia, bet kiekvienam žiūrovui ir taip aišku: pamaldas laiko netikintis, tas žmogus tik iš profesijos tikintis, iš tikrųjų jo tikėjimas užgesęs.
Filmas „Žiemos šviesa“, sukurtas 1961–1962 metais, neabejotinai yra vienas didžiausių Bergmano (g. 1918), švedų kino ir teatro režisieriaus, šedevrų. Tai šedevras, nes (nors?) jam būdingas griežtumas, paprastumas, susitelkimas ties vienu objektu – Dievo klausimu. Bergmanas sąmoningai filmavo nespalvota juosta, atsisakė muzikos, filmo veiksmą apribojo keliomis niūrios lapkričio dienos valandomis Švedijoje, jame vaidina vos keli aktoriai. Niekas neturėjo mažinti filmo intensyvumo, niekas neturėjo „švelninti kietų smūgių į žiūrovų sąmonę“ (Bergmanas). Bet kuris kitas vidutinis režisierius šita tema būtų sukūręs šaltą ir nuobodžią didaktinę pjesę. Bergmanas savo filmą kūrė iš gilaus vidinio poreikio – kad pavaizduotų išgyventą „dvasinę krizę“, o savo tikėjimą galutinai palaidotų po „antkapiu“.

„… kodėl mane apleidai?“

„Kristaus kūnas,“ – abejingai, negyvu veidu Eriksonas dalija duoną ir vyną šešiems prieš jį klūpantiems tikintiesiems. Tarp jų ir sutuoktiniai Personai; pasibaigus pamaldoms, jie su kunigu dar nori pasikalbėti. Karina Person sako, kad jos vyrą apėmusi gili neviltis. Šis skaitęs laikraštyje, kad Kinijos gyventojai mokomi neapykantos ir kad Kinija netrukus turėsianti atominę bombą. Jaunoji moteris, trijų vaikų motina, besilaukianti ketvirto, nemoka padėti savo vyrui, tačiau lygiai toks pat bejėgis ir kunigas. Jis ragina abu sutuoktinius pasitikėti Dievu, tačiau netrukus prisipažįsta, kad pats yra visai pasimetęs: „Jaučiuosi toks bejėgis. Nežinau, ką pasakyti. Aš suprantu Jūsų baimę… Bet mes privalome gyventi.“ Jonas Personas klausia: „Kodėl mes privalome gyventi.“ Tačiau Eriksonas nežino, ką atsakyti: „Nes… mes privalome…“
Vyrai susitaria pratęsti pokalbį po pusvalandžio. Eriksonas lauks bažnyčioje. Merta Lundberg, kuri irgi dalyvavo pamaldose, gripuojančiam kunigui atneša kavos. Ji, neetatinė kaimo mokytoja, myli prieš keletą metų našliu tapusį Tomą. Jos raginamas Eriksonas prabyla apie savo paties bejėgiškumą. Ką jam, sielovadininkui, daryti ir sakyti, jei jis pats girdi tik „Dievo tylėjimą“. Merta tiesiai prisipažįsta netikinti: „Aš netgi tikiu, kad Dievas niekada nėra kalbėjęs, nes nėra jokio Dievo.“ Bet ji tiki kuo kitu – savo meile Tomui, kurią jis, beje, atstumia. Jis dar neskaitė ilgo Mertos laiško, tačiau nešiojasi jį. Ko gero, praradęs tikėjimą, Eriksonas bus praradęs ir gebėjimą mylėti. Prieš atsisveikinant Merta apgailestaudama taria: „Tu dar net nežinai, kas yra meilė“. „Ar tik nenori manęs pamokyti?“ karčiai atšauna Tomas. „Negaliu, aš ir pati nežinau“, nuskamba nevilties pilnas jos atsakymas.
Taip Bergmanas išryškina pagrindines filmo temas: tikėjimas ir meilė, arba, teisingiau, nesugebėjimas tikėti ir mylėti. Sugrįžęs į zakristiją, Eriksonas atplėšia Mertos laišką. Merta skaito tekstą žvelgdama tiesiai į nejudančią kamerą. Monologas trunka šešias minutes, ir visą tą laiką jos poza nekinta – kinematografo požiūriu, tai baisi rizika, tačiau filmas nepaprastai intensyvus, tad šioje vietoje veiksmas pirmą kartą pasiekia kulminaciją, tai, beje, ir Ingridos Tulin nuopelnas – ji nepriekaištingai atlieka Mertos vaidmenį.
Abi temos, glaudžiai supintos, vėl išnyra laiške. Merta beviltiškai kovoja už Tomo meilę. Ji žino, kad Tomui yra atgrasi dėl egzemos, kuri bjauroja ranką, o kartais atsiranda ir galvoje. Bet jeigu jis tiki maldos galia, o jis taip tvirtina, tai kodėl jis niekada nesimeldžia, kad ji pasveiktų? „Tu nebemoki melstis,“ blaiviai nusprendžia ji. Merta pasakoja apie savo tikėjimą arba netikėjimą. Ji užaugo nekrikščioniškoje šeimoje, kurioje „buvo daug šilumos, draugiškumo ir džiaugsmo“, todėl Dievas ir Kristus jai geriausiu atveju – tik miglotas vaizdinys. Tomas jai papasakojo apie savo tikėjimą; šis jai atrodo „niūrus ir slogus, kone žiaurus ir primityvus“. Kamera jau du kartus padidindama parodė Eriksono žvilgsnio kliudytus didžiuosius kryžius bažnyčioje ir zakristijoje, o štai pasigirsta ir balsu tariami žodžiai: „Vienintelio dalyko iš pat pradžių negalėjau suprasti: tavo visiško abejingumo Jėzui Kristui.“
Tačiau Merta – ne šalta, racionali ateistė. Kadangi tikintysis Tomas nepanoro už ją pasimelsti, ji, netikinčioji, pasimels pati. Laiške ji aprašo savo maldą: „Dieve, kokį likimą tu man ruoši, kad taip baisiai mane kankini?.. Jei mano kančios turi kokią nors prasmę, tai pasakyk, kokia ji!.. Skirk man gyvenime kokį nors uždavinį, ir aš būsiu ištikima tavo tarnaitė…“ Merta įsitikinusi – Dievas tikrai išklausė jos maldą. Ji meldė Dievą padėti jai susigaudyti, ir jai buvo padėta. Dabar jai visiškai aišku: „Aš myliu tave.“ Ji maldavo Dievą skirti jai uždavinį, kad jos gyvenimas taptų prasmingas, ir ji gavo jį: „Aš gyvenu tau.“ Tiesa, Merta jokiu būdu nemano, kad visa tai įrodo Dievo buvimą. Galų gale jai vis viena, ar tai, kad jos maldos buvo išklausytos, yra Dievo nuopelnas, ar jos pačios norų išsipildymas.
Eriksonas padeda laišką į šalį ir trumpam užsnūsta. Netikėtai zakristijoje pasirodo Jonas Personas. Sielovadininkas teiraujasi, kokios bėdos taip prislėgė Eriksoną: pinigų stygius, sunkumai darbe, nesutarimai šeimoje. Karo baimę jis mėgina išsklaidyti įprastais argumentais. Tačiau viskas veltui. Jis mato, kad žvejo nemoka paguosti. Jam nebelieka nieko kito, tik atvirai pripažinti savo bejėgiškumą. Trumpam stoja tyla, o paskui Personas klausosi kunigo. Tarsi atsakas į Mertos monologą laiške skamba paties Eriksono išpažintis: „Juk žinote, kad mano žmona pasimirė prieš ketverius metus. Aš ją mylėjau. Mano gyvenimas baigėsi… Kažkada puoselėjau dideles viltis… Nepažinojau tokių dalykų, kaip žiaurumas ir blogis. Kai buvau ordinuotas, buvau nekaltas kaip kūdikis. O paskui viskas labai greitai pasikeitė. Per pilietinį karą Ispanijoje buvau laivyno karo kapelionas Lisabonoje. Galima sakyti, sėdėjau pirmoje eilėje, bet nieko nenorėjau matyti ir suprasti. Aš nenorėjau pripažinti tikrovės. Aš ir mano Dievas gyvenome tokiame pasaulyje, kuriame viskas buvo tvarkinga… Aš netikau į kunigus… Tikėjau į gerąjį Dievą, į tokį, kuris priklauso man vienam ir kuris myli žmones, bet užvis labiausiai mane… Meldžiausi Dievui, kurį pats buvau susikūręs, kuris man meilikavo ir mane ramino. O kai staiga susidūriau su žiauria tikrove, mano Dievas virto pabaisa… Todėl visa, kas bjauru, stengiausi nuo savęs nustumti… Tik į ją [žmoną] galėjau atsiremti, ji mane drąsino, ji man padėjo, ji lopė visas skyles… Mano abejingumas Evangelijai, mano pavydulinga neapykanta Jėzui… Jeigu iš tikrųjų yra taip, kad Dievo nėra, – tai kas tada? Tada viską galima labai paprastai paaiškinti: tada mirtis yra pabaiga, kūno ir sielos suirimas. Tada žmogaus vienatvė, jo žiaurumas ir baimė – anokios problemos. Daugiau nebūtina mėginti paaiškinti kančios, kuri atrodo nesuprantama, – juk nėra jokio Dievo, jokio Kūrėjo ir Gaivintojo.“ Tad Dievo mirties akivaizdoje kunigas tik tiek gali patarti Personui: „Jūs privalote gyventi, Jonai. Ateis vasara. O ir tamsa neamžina. Juk turite braškių daržą ir žydintį jazminą… Ilgas karštas dienas. Tai rojus žemėje, Jonai. Dėl to verta gyventi!“
Dar neatsigavęs po persirgto gripo, savo karštos kalbos nualintas Eriksonas atsisėda prie stalo ir panarina galvą delnuose. Pasinaudojęs proga, žvejys tylomis išeina. Priešais Nukryžiuotąjį kunigas tyliai pakartoja žodžius, Jėzaus ištartus ant kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“
Išsikalbėjęs Personui, Eriksonas pasijunta laisvas, „pagaliau laisvas“. Nuo jo pečių nusirito visas kalnas, tačiau juo sunkesnė, nepakeliama našta prislėgė Personą. Net dvasininkas jam neįstengė atskleisti gyvenimo prasmės, netgi priešingai, todėl jis nueina prie upės ir nusišauna. Drauge su policininkais Eriksonas apžiūri mirusįjį. Savižudybė, kurios ekrane nematyti, atrodo savaime suprantamas dalykas, į ją žiūrima labai ramiai. Ir šioje filmo vietoje visas dėmesys sutelktas į kunigą ir jo meilužę.
Bažnyčioje Eriksonas vėl susitinka Mertą. Jis palydi ją į mokyklą, paskui turi pranešti poniai Person apie jos vyro mirtį, o po to gretimame kaime laikyti vakarines pamaldas. Jiedu atsisveikina prie mokyklos, bet, Mertos kviečiamas, kunigas sutinka užeiti. Eriksonas nori pabūti su pažįstamu žmogumi, kad jam nereikėtų likti vienam, tačiau mokykloje kalbėdamasis su Merta, jis ją šiurkščiai atstumia: „Mane žemina tos paskalos apie mudu… Aš nenoriu tavęs daugiau matyti. Man tiesiog nebepakenčiama ta tavo globa, tavo patarimai, tavo kvaili plepalai, tavo sunkios rankos, tavo baikštumas, tavo perdėtos glamonės – aš noriu nusimesti nuo savęs viską, kas man primena tave.“ Jis mylėjęs tik savo žmoną, kitos jis nenorįs arba negalįs mylėti, nes „kai ji mirė, ir aš miriau.“ Merta verkia, tačiau atrodo, kad ji vis tiek jaučia prieraišumą kunigui, jos neatbaido net šiurkštūs žodžiai: „Tu neišgyvensi vienas. Tu žūsti, mylimas Tomai. Tavęs niekas nebeišgelbės. Tu pražūsi per savo neapykantą.“ Jiedu sujungti neapykantos ir meilės pančiais. Tad galiausiai Tomas paklausia, ir jo klausimas visai nestebina: „Ar eisi su manim į Friostną? Pasistengsiu nebūti bjaurus.“ Ji atsako: „Aišku, eisiu. Neturiu kitos išeities, argi ne taip?“
Eriksonas aplanko ponią Person. Vyro mirtis jos visai nesujaudina, atrodo, toji savižudybė jai anaiptol nebuvo netikėta; ji tik tepasako: „Taigi dabar likau viena.“ Kunigo pasiūlymą pasimelsti ji padėkojusi atmeta.
Friostno kaime jie sutinka luošą zakristijoną Frioviką, kuris uoliai atlieka varpininko, giedotojo ir kūriko pareigas. Prieš pamaldas jis dar nori šnektelti su kunigu apie vieną jam ramybės neduodantį atradimą, kurį jis padarė skaitydamas Kristaus kančių aprašymą evangelijose: „Kristus kentėjo, bet argi nėra klaidinga tiek daug kalbėti apie jo kančias?.. Drįstu pasakyti, aš esu patyręs tikrai nemažiau fizinių kančių…“ Jo nuomone, daug sunkesnis negu fizinės kančios Kristui buvo kitas dalykas: „Jį paliko visi mokiniai – kaip baisu jam turėjo būti! Bet tai dar ne blogiausia… Prieš pat mirtį jį apniko baisios dvejonės: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Tikriausiai tą akimirką jis labiausiai kentėjo – nes Dievas tylėjo.“ Taip Friovikas atkartojo paties Eriksono patyrimą – jausmą, kad Dievas ir žmonės jį apleido, – todėl kunigas tik pritariamai tarsteli „taip“.
Jiems besišnekant, į bažnyčią atskuba vargonininkas Frederikas Blomas. Jis viliasi, kad pamaldų nebus, nes neatėjo nė vienas žmogus; vargonininkas įsitaiso greta Mertos galiniuose klauptuose. Kažkada garsus vargonininkas, Blomas dabar priverstas groti beveik tuščiose bažnyčiose, – jis nusivylęs savimi, Eriksonu ir Dievu. Jis prabėgomis duoda Mertai rimtą patarimą: „Kunigas, paskui kurį jūs sekiojate, Merta, to nevertas. Leiskite jums tai pasakyti… Dėl jūsų pačios – jūs dar galite iš čia išsikraustyti, negaišuokite! Čia, Mitsundoje ir Friostne, viską valdo mirtis ir žūtis. Tik pažvelkite į mane…“ Pasakodamas apie ankstesnius laikus, jis netrukus užveda kalbą apie kunigą: „O ko Tomas pasiekė? Abi bažnyčios, šita ir Mitsundos, būdavo pilnos žmonių! Bet ne jis, o jo žmona buvo visa ko gaivintoja. Apie žmogaus prigimtį Tomas išmano ne daugiau už mano šituos nudrengtus batus. Jis nieko daugiau nematė, tik savo žmoną, jis tik jai gyveno.“ Anksčiau pats buvęs tikintis, uolus pamokslų klausytojas, dabar nusivylęs Blomas dar labiau kritikuoja kunigą: „Jis taip mėgdavo sakyti: „Meilė yra Dievas – Dievas yra meilė. Mylėdami įsitikiname, kad yra Dievas, nes meilė yra mūsų egzistencijos prasmė, vienintelis tikras dalykas pasaulyje!“ …Nesąmonė, viskas nesąmonė!“ Bergmanas dar kartą susieja tikėjimo ir meilės aspektus.
Išklausiusi nemeilių Blomo patarimų, Merta dar aiškiau pamato, koks beviltiškas jos jausmas Tomui. Nevilties apimta, ji klūpodama šaukiasi … – atrodo, jos absurdiška meilė ją vėl priartina prie Dievo: „Jeigu mes būtume tikri, kad galėtume ryžtis parodyti meilę. Jei galėtume tikėti kokia nors tiesa. Jei galėtume tikėti…“
„Išpažįstanti netikinčioji“ Merta nesigėdi savo nevilties; ji elgiasi – formaliai – beveik kaip krikščionė. Priešingai, Eriksonas toliau vaidina – atlikdamas pareigą – dvasininką, nors jo Dievas seniai miręs. Tiesa, be Mertos, daugiau niekas neatėjo į pamaldas, tačiau apeigos pradedamos, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas. Kunigo tariami žodžiai: „Šventas, šventas…“ skamba panašiai kaip filmo pradžioje.

„Dievo atvaizdai sudaužyti į šipulius“

„Tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.“ Bergmanas tikriausiai pritartų šiems Pauliaus žodžiams, pasakytiems Pirmajame laiške korintiečiams, nes jais išaukštinama meilė. „Žiemos šviesoje“ tikėjimas be meilės tampa tuščiu ritualu. Panašiai rašo ir apaštalas: be meilės mūsų žodžiai „tik žvangantis varis ir skambantys cimbolai“. Tačiau Bergmanas žengia dar toliau. Jei „Dievas yra meilė“ – tik tuščia teologų frazė, kuri jokiu būdu neatitinka tikrovės, tai kuo tada virsta tikėjimas ir viltis? Gal tada jie irgi sunyksta?
„Žiemos šviesoje“ meilės Dievas dingęs, miręs, jo nebėra. Jis išnyra nebent prisiminimuose apie geresnius praėjusius laikus arba miglotose svajonėse. Šis filmas yra posūkio taškas Bergmano gyvenime, juo jis „iššlavė“ iš savo namų visus tikėjimo į Dievą trupinius. Bergmanas rašo: „Žiemos šviesa“ – tai mano atsisveikinimas su religiniais ginčais, tai mano ataskaita… Šis filmas – tai antkapis, po kuriuo palaidotas skausmingas konfliktas, tarsi skaudamas nervas rangęsis per visą mano sąmoningą gyvenimą. Dievo atvaizdai sudaužyti į šipu-lius, tačiau tai nenuveikia mano išvados, kad žmogus – šventos paskirties nešėjas. Pagaliau operacija baigta.“ [2]
„Žiemos šviesoje“ švedų režisierių pirmą kartą regime kaip tvirtą ir įsitikinusį netikintįjį. Tiesa, dar būdamas vaikas jis skeptiškai vertino tradicinį savo tėvo, liuteronų kunigo, tikėjimą, o suaugęs į jaunuolį, nutraukė ryšius su tėvais ir Bažnyčia. Tačiau Dievo klausimas dar ilgus dešimtmečius jam nedavė ramybės. Jau sukūręs tuziną filmų, o 1955 metais pirmąkart pelnęs tarptautinį pripažinimą už „Vasaros nakties šypsnius“, Bergmanas pagaliau ėmėsi „Septintojo antspaudo“, kuriame dar labiau išaštrino asmeninį „skausmingą konfliktą“. Filmo veiksmas vyksta viduramžiais; riteris Antonijus Blokas dar kovoja su Dievu ir nevilties apimtas mėgina tikėti. Su baltaveide mirtimi jis žaidžia šachmatų partiją iš savo gyvybės. Koplyčioje girdime Bloko išpažintį (jo žodžiuose neabejotinai ataidi vis dar ieškančio Bergmano mintys): „Aš noriu žinoti. Kodėl jis [Dievas] nuo mūsų slepiasi?.. Jei mes norime tikėti, bet negalime… Aš noriu, kad Dievas man ištiestų ranką, man kalbėtų.“ Kiek vėliau: „Sunkiausia pasaulyje tikėti. Tai tas pat, kaip mylėti ką nors, kas gyvena tamsoje ir šaukiamas niekada nepasirodo.“ Šalia Dievo besišaukiančio riterio vaizduojamas jo ginklanešys Jonsas, blaivus ateistas ir pašaipa, bei menininkų pora Jofas ir Marija, nekalti ir naivūs, susikūrę savo pačių tikėjimą, vizijas ir valią gyventi. Bergmanas rašo:
„Anuo metu man nedavė ramybės religijos klausimai, todėl aš sugretinau du požiūrius. Kiekvienam jų leidau kalbėti savo kalba. Todėl vaikiškas pamaldumas ir griežtas racionalizmas sudarė šiokias tokias paliaubas… Tada manyje dar blankiai ruseno vaikiško pamaldumo liekanos, labai naivios, taip sakant, nežemiško išganymo sampratos liekanos… „Antspaudas“ yra pati paskutinė išraiška aiškių tikėjimo vaizdinių, kuriuos paveldėjau iš savo tėvo ir kurie nuo pat vaikystės gyveno manyje. Kai kūriau „Antspaudą“, malda ir maldavimai buvo svarbiausia mano gyvenimo tikrovė“ (Bilder, S. 208–209).
Su tikėjimu Bergmanas pirmiausia sieja klausimą apie mirtį: „Kiek tik save prisimenu, gyvenau kamuojamas piktos mirties baimės, kuri paauglystėje ir sukakus dvidešimtuosius metus daiktais tapdavo nebepakeliama. Tai, kad aš turėsiu eiti pro tamsius vartus, kad vyks kažkas, ko aš negalėsiu kontroliuoti, valdyti arba iš anksto nuspėti, man be perstogės kėlė siaubą. Tai, kad staiga įgavau drąsos ir mirtį pavaizdavau baltu klounu, buvo pirmasis žingsnis kovoje su mirties baime…“ (Bilder, S. 210–211).
Mirties problemą Bergmanas išsprendė ne intelektualiai, o veikiau meniškai ir intuityviai. Operacija, atlikta apie 1960 metus (konkrečios datos Bergmanas niekur nemini), jam galiausiai padeda įgyti jį išlaisvinančią įžvalgą: „Manoji mirties baimė daugiausia buvo susijusi su mano religiniais vaizdiniais. Paskui man buvo atlikta nedidelė operacija. Per neapsižiūrėjimą gavau per didelę narkozės dozę; pojūčių pasaulis išnyko. Kur pasidėjo laikas?… Staiga supratau: šitai yra taip. Labai sunku suvokti, kad mano būtis bus pakeista nebūtimi. Tačiau žmogų, be paliovos kamuojamą mirties baimės, ji išlaisvina… Iš pradžių tu būvi, o paskui ne. Tai nepaprastai suramina. Anksčiau kėlę baimę, mįslingi dalykai, visa tai, kas yra už pasaulio, daugiau nebeegzistuoja. Viskas yra žemiška. Viskas yra mūsų viduje, viskas vyksta mumyse…“ (Bilder, S. 212).
„Antspaude“ mirtis dar tebėra neišvengiama. Nepaisant išlaisvinimo, netgi, sakytume, saugumo, kurį Bergmanas nuo šiol tariasi jaučiąs, susidūręs su užgesimu mirtyje, mirtis jam vis dar yra „nenugalimas siaubas“ ir problema, ypač todėl, kad ji išskiria su mylimais žmonėmis: „Kada nors giljotinos ašmenys smigs žemyn ir išskirs mus [jį ir jo žmoną Ingridą]… Aš negaliu ir nenoriu įsivaizduoti kito gyvenimo, tam tikro gyvenimo kitoje sienos pusėje, todėl toji perspektyva man kelia baimę. Iš žmogaus aš virsiu Nieku.“ [3]
„Septintasis antspaudas“ ir du vėlesni filmai buvo skirti pamaldžiam viduramžių pasauliui; 1960–1961 metais sukurta „Velnio akimi“ Bergmanas sugrįžta į šiapusinį, šiuolaikinį pasaulį. Šio veikiau ginčytino filmo centre – šeima, jos savitarpio santykių sunkumai. Davidas, tėvas, garsus rašytojas, po žmonos mirties visa galva pasineria į kūrybą, per savo karjerą pamiršdamas vaikus ir jų pasitikėjimą: Peteris, jaunesnysis sūnus, mėgina rasti savo seksualinį tapatumą, jis niekina moteris, bet skaito pornografinius žurnalus; dukteriai Karinai kelia baimę vėl atsinaujinusi psichinė liga, ją vis labiau persekioja regesiai, kuriuos ji mato už sienos apmušalo, ir tik Martinas, Karinos vyras, dar gali normaliai bendrauti su žmonėmis, bet ir jis nevalioja pasakyti savo žmonai tiesos, kokia sunki jos liga.
Bergmanas jau išstūmė mirtį. Tad sulig šiuo filmu juo svarbesnė tampa bendravimo tema. Filme „Velnio akis“ Dievas dar yra tam tikra „tema“, tačiau visiškai aišku, kad krikščionių Dievas – tai kažkoks destruktyvumas, fantastinė pabaisa. Antai Karina pasakoja apie jai siaubą keliančias haliucinacijas: „Atsidarė durys ir įėjo Dievas, bet jis buvo voras.“ O štai Bergmano žodžiai: „Velnio akyje“ sunaikinamas vaikystės paveldas. Šiame filme sakoma, kad kiekvienas žmogaus susikurtas Dievo vaizdinys turi būti monstras…“ (Bilder, S. 209).
Vis dėlto tuo metu Bergmanas dar tebeturėjo tam tikrą religinį tikėjimą. Tačiau jį domino kone vien šiapusinė nuostata: Dievas yra meilė, o meilė yra Dievas – maždaug taip filmo epiloge Davidas kalba savo sūnui. Deja, nekyla abejonių, kad šiuo atveju pabrėžiama antroji frazės dalis: Dievas yra, jei mes mylime. Arba: Dievas yra tai, kuo mes paverčiame savo ir kitų sambūvį. Bergmanas buvo dažnai kritikuojamas už šią pasipūtėliškai skambančią „teologinę“ išvadą. Iš tikrųjų ji jau nebeatitiko anuometinių režisieriaus pažiūrų. Kaip žinoma, po metų „Žiemos šviesoje“ jis galutinai atsisakė Dievą vaizduoti teigiamai.
Tais metais Bergmanas vis labiau įtikėjo, kad už tradicinių religinių jausmų neslypi jokia tikrovė. Visa, kas lieka žmogui, yra jis pats, žmogus. Išstūmus Dievą, Bergmano pažiūros tam tikru aspektu tapo „humanistinės“. Kai Bergmanas jau nebeįžvelgė jokio ryšio tarp Dievo ir meilės, jis galėjo pasakyti: „Dabar aš manau, kad visas tas savybes, kurias taip ilgai siejau su Dievu, – meilę, švelnumą, malonę, visus tuos gražius dalykus, – sukuria pats žmogus, jos kyla iš mūsų vidinio pasaulio. Tai ir visas stebuklas.“ [4] Kai Dievo nebėra, viskas priklauso žmogui: „Mano tėvai daug kalbėdavo apie pamaldumą, meilę, nuolankumą… dabar, kai Dievo nebėra, aš jaučiu, kad visa tai priklauso man: pamaldumas gyvenimui; nuolankumas mano beprasmiškam likimui; meilė kitiems baugštiems, iškankintiems, žiauriems vaikams“ (Bilder, S. 53). Iš Dievo Bergmanas nebesitiki jokio išganymo. Nebesvarbu, kas yra Dievas arba koks jis yra ar nėra žmonėms. Svarbu tik tai, kokie žmonės „būna vieni kitiems. Žmonės patys turi rasti sprendimus, tai egzistencinis teiginys.“ [5] Viltis begali rastis iš žmogaus, kuris „neša savąjį žemiškąjį šventumą“ (Bilder, S. 209), o nebe iš Dievo.
Jei žmogui viskas priklauso, tai jis sykiu pats už viską atsakingas: jis pats turi suteikti prasmę savo gyvenimui, pats nešti sunkią to „savojo šventumo“ naštą. Bergmanas niekada nėra užsiminęs, kad tai lengvas dalykas. Savižudybei „Žiemos šviesoje“ jis nepriešina nieko, kas pozityvu. Štai ir jo paties blaivūs žodžiai: „Būtina tenkintis arba savižudybe, arba pritarimu gyvenimui. Žmogus save arba sugriauna (tai romantiška), arba pritaria gyvenimui. Aš ryžausi pritarti“ (Cowie, S. 217).

„Veidrodis sudaužytas“

Bergmanas suprato: jei krikščionių Dievo nebėra, tai vienišą žmogų apgaubia tamsa – „nuo tos akimirkos, kai numiršta tavo tikėjimas, tu išgyveni gilią vidinę sumaištį…“ (Cowie, S. 251). Žmogus priverstas išgyventi prasmės praradimą ir iš naujo ieškoti savo tapatumo. Šią naują situaciją Bergmanas labai taikliai pavaizdavo trečiame savo „tikėjimo trilogijos“ [6] filme „Tylėjimas“ (1962). Ir vėl filmo veiksmas apribotas vos keliomis valandomis ir dar ankštesne negu „Žiemos šviesoje“ erdve. Netekėjusi vertėja Estera ir jos sesuo Ana su sūneliu Johanu važiuoja namo (iš kur? kur?), bet, paūmėjus Esteros plaučių ligai, jos priverstos apsistoti viešbutyje viename „anoniminiame“ krašte. Žiūrovas įtraukiamas į pačias neapykantos, nepasitikėjimo ir pažeminimo gelmes. Viso to seserys negaili viena kitai. Filmui būdinga tai, kad komunikacija jame pažeista arba jos apskritai nėra (svetima krašto kalba!). Tenkinamasi minimaliais dialogais – tai priešingybė abiem ankstesniems filmams. Nė vienas nebeturi ko pasakyti. Kalbos vietą užima seksualumas. Estera patenkina pati save, Ana stebi varjetė teatre ant suolų lytiškai santykiaujančią porą ir pati leidžiasi į nuotykį su padavėju: „Kaip tu gerai atrodai. Kaip puiku, kad mes nesuprantame vienas kito… Aš noriu, kad Estera numirtų.“ Tuštuma ir platūs viešbučio koridoriai, tankai gatvėse, kaitra ir liga – visa tai pabrėžia beviltišką, slegiančią nuotaiką. Atrodo, jiedu dar žino, kas yra meilė. Jie jos gedi ir ilgisi. Tačiau tame „pragaro priekiemyje“ ji atrodo nepasiekiama.
Pats filmo veiksmas niekaip nebesusijęs su Dievu, protagonistai turi kliautis vien savimi. Vis dėlto nebūtų klaidinga, ypač turint galvoje religinei tematikai skirtus abu ankstesnius filmus, ir šį filmą interpretuoti religijos požiūriu ir jį suprasti kaip bėdino pasaulio be Dievo pavaizdavimą. Žmogaus tylėjimas galiausiai šaknijasi Dievo tylėjime. Filme ši mintis – simbolių kalba – perteikiama seserų tėvo mirtimi. Ana sako Esterai: „Kai tėvas numirė, tu pasakei: „Aš nebenoriu gyventi.“ Tai kodėl tu gyveni?“ Kodėl mes vis dar gyvename, jei Dievas jau miręs? Bergmanas taikliai pavaizdavo pasaulį be Dievo, be religinio tikėjimo ir prasmės – šį pasaulį apgaubė sutemos, neperregimos sutemos. „Be Dievo pasaulis yra srutų duobė“; visai panašiai kalbėjo Judas Rozentalis Woody Alleno filme „Crimes and Misdemeanors“ („Piktadarystės ir nusikaltimai“, 1989).
Taigi Bergmano pirmosios „trilogijos“ rezultatas yra neigiamas – Bergmanas anaiptol nėra švytintis, pasitikinčiai besišypsantis ateistas! Remdamasis šiomis išvadomis, kituose filmuose jis gvildena klausimą, kas kliudo užsimegzti tikriems žmogiškiems santykiams. Filmuose „Persona“, „Vilko valanda“, „Gėda“ ir „Pasija“ (1965–1969) žmonės vėlei daug kalba, bet niekad nesišneka tarpusavyje. Atrodo, individo egoizmas yra nenugalimas. E. Weise’as Bergmano biografijoje rašo: „Rozenbergo pavyzdys [filme „Gėda“] rodo, kad, Bergmano manymu, žmonės, neturintys jokio, religinio arba politinio požiūrio, tikėjimo yra palikti bejėgiai savo baimės akivaizdoje“ [7]. Žmonės, „milijoninė armija emociškai suluošintų būtybių“ (filme „Akis į akį“, 1975), palikti savo egoizmui, nusigręžę nuo Dievo ir atskirti nuo savo artimo – „veidrodis sudužęs, tačiau kas atsispindi šukėse?“ Ir Bergmanas, ir Johanas Borgas iš „Vilko valandos“ nežino, ką atsakyti.
Bergmanas atmeta krikščionių ir teistinį tikėjimą. Vis dėlto jį supančiame universe tikėjimas dar būtinas, nes universas gūdus, o tikėjimas leidžia išlikti. Tikėjimas meile, šiuo vieninteliu trapiu skydu, saugančiu pasaulyje nuo neapykantos ir kančios, tikėjimas tuo, kieno dėka mūsų santykiai tampa žmoniški, tikėjimas meile „kaip mūsų vienintele galimybe išlikti“ (Weise, S. 125). Dar kartą Bergmanas: „Kiekvieną sykį, kai mane apninka abejonės arba netikrumas, aš gelbsčiuosi paprastos ir tyros meilės vizija. Tą meilę randu spontaniškose moteryse, jos… yra tyrumo įsikūnijimas“ (Cowie, S. 145).
Suprantama, šis tikėjimas paprastesnis, kai vis dėlto tikima ir į Dievą – Bergmanui tai tikrai buvo žinoma. Todėl patys ryškiausi jo filmų veikėjai elgiasi taip, tarsi Dievas būtų! (Geriausiai tai matyti Anos paveiksle filme „Šauksmai ir šnabždesiai“, 1971). Tačiau Bergmanas tokios galimybės daugiau nebeturėjo. Jam beliko tikėtis trumpų harmonijos, laimės ir prasmės akimirkų. Jos ryškiausiai trumpai sušvyti klausantis muzikos (kone vienintelis tikras susišnekėjimas „Tylėjime“ tai pokalbis apie J. S. Bachą!). Iš dalies pastovią laimę teikia kasdienė, rami mūsų buitis: „Harmonija – nėra neįprastas arba nepažįstamas jausmas. Jei galiu tiesiog nekliudomai ir tykiai gyventi ramiai srūvančiame kasdieniame kūrybiniame darbe, kuriame galiu aprėpti savąją tikrovę, kuriame aš paprasčiausiai galiu būti malonus ir draugiškas ir neprivalau norėti daugybės dalykų ir žiūrėti, kad visur suspėčiau, tada aš puikiai funkcionuoju“ (Bilder, S. 325). Kone tam tikru Bergmano tikėjimo išpažinimu laikytina Karlo Gustavo užstalės kalba, pasakyta filmo „Fani ir Aleksandras“ pabaigoje (paskutinis Bergmano filmas, 1981–1982): „Pasaulis tai plėšikų urvas, naktį jame tamsu, piktybė sutrauko savo pančius ir lekia per pasaulį kaip patrakęs šuo – tegu niekas nelaukia pasigailėjimo. Todėl žmogus turėtų būti laimingas, kai yra laimingas, būti draugiškas, dosnus, švelnus ir geras. Todėl būtina… džiaugtis šiuo mažu pasauliu.“

Beveik prieš keturiasdešimt metų Ingmaras Bergmanas, galimas daiktas, galutinai nusigręžė nuo krikščionių tikėjimo. Dievo ieškotojas virto Dievo neigėju. Vis dėlto jis ligi šiol išliko religingas ir tam tikru požiūriu tikintis. Taigi klausiame – kodėl ieškotojas nerado to, ko ieškojo? Kodėl jis paprasčiausiai negalėjo tikėti, nors su tikėjimo turiniu jis susipažino dar savo pamaldžių tėvų namuose? Bergmanas niekada nesigilino į dogmines ir filosofines teologijos ir tikėjimo pretenzijas, jis visada suvokė save kaip reginių kūrėją, o ne kaip intelektualą. Jis žvelgė ne į doktriną, o į tikėjimo praktiką. Šiuo požiūriu neišdildomą žymę įspaudė Bergmano vaikystė ir jaunystė. Šie jo gyvenimo tarpsniai buvo nesenkanti versmė, teikusi jam įkvėpimą („Visi kanalai, jungę mane su vaikyste, nuolat būdavo atidaryti.“ Gaukler im Grenzland, S. 172), tas patyrimas tarsi neįveikiama kliūtis užtvėrė jam kelią į tikėjimą.
Pabaigoje dar apžvelkime tris Bergmano gyvenimo ir kūrybos aspektus, kurie mums galbūt padės atsakyti į klausimą „kodėl?“

Laisvė

Jau pirmuose savo autobiografijos puslapiuose Bergmanas rašo: „Mūsų auklėjimas daugiausia buvo pagrįstas tokiomis sąvokomis kaip nuodėmė, išpažintis, bausmė, atleidimas ir malonė – tai buvo konkretūs tėvų ir vaikų santykių bei santykio su Dievu faktoriai… Mes nieko nebuvome girdėję apie laisvę, dar mažiau žinojome, koks jos skonis. Hierarchinėje sistemoje uždarytos visos durys“ (Mein Leben, S. 12). Autoritariška mokykla irgi buvo panaši į tėvų namus. Jaunasis Ingmaras jautė turįs nešti perdėtų reikalavimų naštą, jo įsitikinimu, jis nuolat buvo verčiamas jaustis kaltas, iš jo nuolat buvo reikalaujama gailėtis. Stigas Bjorkmanas labai taikliai nusako Bergmano vaikystės sampratą, kurią suformavo jo vaikystės patyrimas: „Čia, vaikystės šalyje, pirmąkart susiduria nekaltybė ir jėga… Vaikas – nepriklausomas, smalsus žmogus – jėga turi būti verčiamas paklusti. Jis turi būti drausminamas, turi mokytis nutylėti savo spontaniškas pažiūras į gyvenimą, turi būti verčiamas…“ (Gaukler im Grenzland, S. 168).
Bergmanas visada būdavo išteisinamas tik įvykus žeminančiam „teismo procesui“, kurį vesdavo tėvas. Kad galėtų pasijusti tikrai laisvas, Ingmaras vaikystėje ieškodavo prieglobsčio fantazijos ir išgalvotų dalykų pasaulyje, jis augo melagis: „Aš susigalvojau kitą asmenį, kuris beveik neturėjo nieko bendra su mano tikruoju Aš“ (Mein Leben, S. 19).
Šią laisvės ir nelaisvės prieštarą Bergmanas atviriausiai pavaizdavo filme „Fani ir Aleksandras“, turinčiame daugiausiai autobiografinių bruožų. Abu vaikai priversti palikti laisvą bei fantazijos pilną teatro pasaulį ir apsigyventi ankštame, pilkame, mizantropiškame jų patėvio vyskupo pasaulyje. Iš pradžių Fani ir Aleksandras (pagrindinis filmo veikėjas ir Bergmano „alter ego“) įkalinami dvasiškai – vyskupas priverčia Aleksandrą prisipažinti ir apgailėti savo pramanytas istorijas, po to ir fiziškai – vaikai ir jų motina uždaromi namie. Negailestingasis vyskupas yra įsitikinęs, kad tiesa ir teisumas jo pusėje. Į nesusigaudančio Aleksandro klausimą „Už ką baudžiate?“ jis atsako: „Bausmė tave turi išmokyti mylėti tiesą“.
Bergmanas augo nepatirdamas nei vidinės, nei išorinės laisvės, tad iš kur jis galėjo suprasti dvasinę Jėzaus žodžių tiesą: „Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi“ (Jn 8,36). Ką daugiau, jei ne pašaipą, jam galėjo reikšti šie žodžiai: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5,1).

Pažeminimas

Šiek tiek nelaisvės gali – ir turi – būti kiekvieno vaiko gyvenime. Tačiau jaunajam Bergmanui bausmės ir prisipažinimo sistema buvo nepakeliama, nes jis ją išgyveno kaip nuolatinį pažeminimą: „Už sunkias pražangas būdavo baudžiama taip, kad imtų baimė. Viskas prasidėdavo nuo to, kad būdavo demaskuojamas nusikaltimas. Nusikaltėlis prisipažindavo pirmajai instancijai, tai yra tarnaitėms ir motinai… Tada jis būdavo ignoruojamas – tai būdavo tiesioginis prisipažinimo padarinys. Su juo niekas nesikalbėdavo, niekas neatsakydavo į jo klausimus. Kiek suprantu, tai prasikaltėlį turėdavo priversti trokšti bausmės ir atleidimo. Po pietų ir kavos abi šalys būdavo pakviečiamos į tėvo kambarį. Jame iš naujo būdavo tardoma ir reikalaujama prisipažinti. Paskui kas nors atnešdavo kilimų daužyklę, ir nusikaltėlis pats galėdavo nuspręsti, kiek kirčių, jo nuomone, jis nusipelnęs… Negaliu tvirtinti, kad būtų labai skaudėję, – iš tikrųjų skaudino ritualas ir pažeminimas… Įkirtus nustatytą skaičių, reikėdavo pabučiuoti tėvo ranką, ir tada būdavo duodamas atleidimas. Nuodėmės našta nusirisdavo nuo pečių, ateidavo išganymas ir malonė“ (Mein Leben, S. 13).
Tolėliau Bergmanas aprašo ypatingą bausmę: „Be to, dar būta tam tikros spontaniškos bausmės, kuri bijančiam tamsos vaikui galėdavo būti labai nemaloni, nes vaikas ilgesniam arba trumpesniam laikui būdavo uždaromas į drabužinę. Kartą Alma virtuvėje papasakojo, kad toje drabužinėje gyvena maža būtybė, kuri negeriems vaikams nugraužia kojų pirštus. Aš aiškiai girdėdavau, kaip ten tamsoje kažkas krebžda. Mano siaubas buvo neapsakomas…“ (Mein Leben, S. 13).
Tokie išgyvenimai jaunojo Bergmano sieloje paliko labai gilias įspaudas, teisingiau, – žaizdas. Visą gyvenimą jis kovojo su pažeminimo baime, kurią buvo paveldėjęs iš vaikystės, – pažeminimas yra „viena svarbiausių patirčių“ (Weise, S. 56). Todėl pažeminimo motyvas išnyra beveik visuose jo filmuose. Pačiame „Vilko valandos“ (1966) viduryje Johanas Borgas giliai susijaudinęs pasakoja savo žmonai „drabužinės išgyvenimą“, taip, kaip jį patyrė Bergmanas. Jis dar kartą pasirodo filme „Akis į akį“ kaip Jeni Isakson prisipažinimas. Filme „Juokdarių vakaras“ (1953) pažeminimas pirmąkart tampa pagrindiniu filmo motyvu; „Veide“ (1958) iliuzionistas Albertas Emanuelis Vogleris apklausos metu priverstas žemintis prieš valstybinius organus; „Tylėjime“ Ana sąmoningai žemina savo seserį, kai toji aptinka ją lovoje su savo meilužiu; „Personoje“ (1965) medicinos sesuo Alma padeda stiklo šukę, kad ant jos užmintų Elisabeta Vogler; ypač ryškų pavyzdį rasime „Rudens sonatoje“ (1977–1978): pianistė Šarlotė žeminančiu būdu aiškina savo dukrai Evai, kad ji tik pusėtinai pagrojusi pjesę fortepijonui; galiausiai nebūtina dar kartą minėti tų „Fani ir Aleksandro“ scenų, kuriose vaizduojamas vyskupo tardomas Aleksandras ir kurios atskleidžia paties Bergmano išgyvenimus. Pabaigoje dar kartą leiskime trumpai prabilti režisieriui: „Mano nuomone, nepaprastai svarbu, kad mene vaizduojamas pažeminimas, kad menas parodo, kaip žmonės vieni kitus žemina, nes pažeminimas yra vienas baisiausių žmonijos palydovų, ir visa mūsų socialinė sistema daugiausia pagrįsta pažeminimu… įstatymai, mokyklinis auklėjimas… O aš išgyvenau religiją, kurią mes oficialiai išpažįstame“ (Cowie, S. 246).
„Savo“ liuteronybę kaip nežmonišką pažeminimą Bergmanas iš dalies išgyveno savo tėvo, kunigo, auklėjimo dėka. Anot jo, argi Dievas, kuris reikalauja iš žmonių nuolankumo (Mch 6,8; Pat 29,23; Sof 2,3 ir t. t.), dar gali būti kitoks, ne tik žeminanti, gniuždanti dangaus būtybė? Savo aplinkoje Bergmanas nematė, kad būtų laikomasi Biblijos nurodymo „Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save…“ (Fil 2,3). Tai argi Naujojo Testamento žodžius „Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka“ (1 Pt 5,6) ir „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs…“ (Mt 16,24) jis galėjo suprasti kaip nors kitaip, ne kaip raginimą toliau kentėti vaikystėje patirtas kančias?

Atleidimas

ukūręs „Fani ir Aleksandrą“, Bergmanas galutinai atsisveikino su filmavimo kamera („Aš nebevalioju, nei fiziškai, nei psichiškai.“ Bilder, S. 197). Tačiau prieš penkerius metus ekranuose pasirodė dano Bilės Augusto filmas „Geriausi ketinimai“, sukurtas pagal Bergmano, sumaniusio pradėti scenaristo karjerą, scenarijų. Bergmanas pasakoja apie savo jaunus įsimylėjusius tėvus ir jų vedybinio gyvenimo pradžią iki savo gimimo. Per visą filmą raudona gija driekiasi atleidimo, teisingiau, neatleidimo idėja. Ši tema nuaidi jau pačiose pirmosiose scenose: Henriko Bergmano (Ingmaro tėvas Erikas) senelis maldauja savo anūką paskutinį kartą aplankyti mirties patale gulinčią senelę. Tačiau Henrikas nenori užmiršti, ką jo seneliai kadaise padarė jam ir jo motinai: „Aš jai niekada nedovanosiu!“, o paskutiniuose filmo kadruose regime Ingmaro besilaukiančią Aną Bergman, kuri klausia savo vyro: „Ar mes mokėsime atleisti vienas kitam?“
Bergmanas niekada nepatyrė tikro atleidimo, tik jo karikatūrą bausmės sistemoje. Jis rašo: „Iš tamsių vaikystės baimių staiga išnyra nerimą keliantis jausmas. Aš prasikaltau. Aš nesuvokiu, ką gi iš tikrųjų padariau, bet jaučiuosi kaltas… Vienintelis dalykas, galėjęs vėl sugrąžinti ramybę, buvo bausmė, gailestis, nors aš neturėjau dėl ko gailėtis, ir galiausiai atleidimas, netikėta malonė, kuri iš kažkur atplūsdavo“ (Bilder, S. 175). Atleidimas jam reiškė mušimu išgaunamą, su atgailavimu ir bausme susijusį atleidimą. Atleidimas buvo grynai psichologinis išsivadavimas iš įkalto į galvą kaltės jausmo. Dievo pažadas Biblijoje nebeatminti nuodėmės (Jer 31,34), įmesti ją į gelmes (Mch 7,19), išsklaidyti nusižengimus kaip debesį (Iz 44,22) ir išbaltinti raudoną kaip kraujas nuodėmę (Iz 1,18) kunigo sūnui atrodė nerealus dalykas. Nes tokio, tikro užmiršimo ir nebeatminimo jis nepatyrė. Nusprendęs, kad prašymas „…būkite atlaidūs vieni kitiems“ nerealus, jis padarė išvadą, kad lygiai taip pat nerealūs ir šie žodžiai: „…kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4,32).
Šis Jėzus Kristus Ingmarui Bergmanui visada liko svetimas, taip, kaip kunigui Tomui Eriksonui „Žiemos šviesoje“. Iš pradžių Bergmano pasaulyje dar buvo šiek tiek vietos Dievui, bet tik Dievui Tėvui. Ieškodamas Dievo, jis visada prasilenkdavo su Išganytojo asmeniu, todėl jaunystėje išgyventa antipatija („Manęs nejaudino nei Kristaus kraujas, nei jo įtartinas paslaugumas“ (Mein Leben, S .85) jam suaugus virto neapykanta („Kristus yra gerasis ganytojas, o Aš negali jo mylėti. Aš turi jo neapkęsti…“ (Bilder, S. 228). Todėl Bergmanui atstūmus Sūnų, numirė ir Dievas Tėvas, įvyko visai taip, kaip sakė Jonas: „Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo“ (1 Jn 2,23).
Ar už tai, kad Bergmano abejonės virto netikėjimu, didžiausia kaltė turi tekti tėvams bei tam gyvenimui, kurį jie gyveno? Religijos tradicijai, iškeliančiai griežtojo Dievo Tėvo vaidmenį ir sumenkinančiai realų atleidimą Jėzaus Kristaus asmenyje? Taip, jį pasiekė vos keli kreivi spindulėliai skaisčiosios Evangelijos šviesos. Gerąją Naujieną jis regėjo iškreiptą – „tarsi veidrodyje“. Dievas pats teis kaltuosius. Tačiau nepaisydamas visų kliūčių savo kelyje pas Dievą, Bergmanas pats žengė sąmoningą žingsnį – jis nusigręžė nuo Dievo ir užgesino jame „smilkstantį“ ieškančios dvejonės „dagtį“: „Verčiau jau tįsiu savąjį slegiantį kosminio siaubo paveldą, negu nusilenksiu Dievo reikalavimui jo klausyti ir jį garbinti“ (Bilder, S. 228). Dievo garbinimas – Bergmanas puikiai suprato, prieš ką jis stojo savo netikėjimu.

Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Giedrė Sodeikienė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).