KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Rask vietos kūdikiui

J. T. Burtchaell

Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt aštuntieji katalikams buvo krizės laikotarpis. Tais metais popiežius Paulius VI išleido encikliką Humanae Vitae, griežtą moralinę gimimų kontroliavimo kritiką. Seksualiniai santykiai, anot jo, negali būti suprantami kaip paprasčiausias apsikeitimas asmenišku potraukiu. Jų natūrali paskirtis – teikti gyvybę, todėl trukdymas pasireikšti vaisingumui, jų „pirmaeiliui tikslui“, yra nuodėmingas. Nors reguliuoti pastojimą, susilaikant nuo lytinių santykių kasmėnesiniais moters vaisingumo intervalais, būtų „natūralu“ ir priimtina, teigė jis, užkirsti kelią nėštumui kitokiais būdais – „dirbtina“ ir nemoralu. Ciklas priimtinas, kontracepcija – ne.
Kritikai linkę kaltinti popiežių dėl dviejų klaidingų požiūrių. Pirma, jo daroma „natūralių“ ir „dirbtinių“ gimimo kontroliavimo būdų atskyrimas pats atrodo nenatūralus. Vaistai ir chirurgija yra dirbtiniai dalykai, tačiau mes traktuojame juos kaip pagalbą gamtai. Be to, esama daug ištikimų katalikų liudijimų, rodančių, jog ir kalendorinis būdas nėra natūralus. Antra, anot kritikų, popiežius ignoravo išmintingą specialistų mintį, jog santuokinių seksualinių aktų moralumas įgyja prasmę tik turint prieš akis visą poros bendravimo bei tėvystės istoriją, ir jis nepriklauso nuo vaisingumo kiekvienų lytinių santykių metu.
Be to, kai kas tvirtina, jog higiena bei sveikatos apsauga drastiškai sumažino kūdikių mirtingumą. Todėl daugelio porų vaisingumas lemia, kad išgyvena daugiau vaikų, negu jos gali aprūpinti, ir atsiranda daugiau gyventojų, negu gali apgyvendinti daugelis tautų. Jei mokslas ir technologija pagerino daugelio šeimų dauginimosi galią, kas gi blogo, jeigu tas pats mokslas ir technologija naujai išrastomis kontracepcijos priemonėmis padės sumažinti tą vaisingumą?

Pranašiška kritika

Dar vėliau katalikai kritikai apkaltino popiežiaus mokymą (uoliai tęsiamą Jono Pauliaus II) dėl katalikų tradicijos pranašiškos ir evangelinės kilmės ignoravimo.
Tai turi kelis aspektus. Pavyzdžiui, evangelijos atspindi Jėzaus pranašišką žydų tradicijos skyrybų klausimu atmetimą. Matas interpretuoja Kristaus nuomonę (19,3–15), pateikdamas ją pasakojime, kur Jėzus, atmesdamas Įstatymą, kalba apie mokinystę, kaip pakankamą amžinajam gyvenimui (16–29). Ir mokinystei, ir santuokai reikalinga beribė ištikimybė. Jėzus kviečia savo pasekėjus įsipareigoti tokiai pat tvirtai santuokinei ištikimybei, kokios iš jų reikalauja ir Tėvas.
Apaštalų laiškuose (ypač Kol 3 ir Ef 5–6) teigiama, jog ryšys tarp vyro ir žmonos atspindi nepalaužiamą ištikimybę tarp Dievo ir Izraelio, Jėzaus ir jo mokinių. Tačiau jeigu Jėzus ir ragina vyrus bei moteris atsiduoti vieni kitiems su tokiu pat beatodairišku pasiaukojimu, koks pasireiškia tikint, tai įmanoma tik per jo malonę. Krikščioniška santuoka yra ypatingas įsipareigojimas, kurį vykdydami rodome savo ištikimybę Jėzui.
Kaip tai susiję su gimdymu? Pagal bažnytinę tradiciją krikščioniškas sutuoktinių atsidavimas vienas kitam yra identiškas atsidavimui vaikams. Impotencija buvo laikoma santuoką luošinančia kliūtimi, nes gyvybės teikimas traktuotas kaip pagrindinis santuokos uždavinys. Priešvestuvinis susitarimas vengti vaikų taip pat laikytas iš pat pradžių deformuojančiu santuoką, kadangi atvirumas vaikams buvo būtina vedybinio gyvenimo dalis.
Taigi pagal tradicinį mokymą pora nedarydavo dviejų sprendimų: susituokti ir turėti vaikų. Vienintelis apsisprendimas įpareigojo sutuoktinius atsisakyti savo individualių norų kito labui, tarp to ir tenkinant vaikų poreikius. Pora nebuvo pasiruošusi tuoktis, kol nebuvo pasiruošusi tapti tėvais.
Pirmieji krikščionys tvirtino, kad ši moralinė programa jų praeityje buvo labai pažangi. Žydai pripažino keturias žmonių kategorijas, kurioms buvo įsipareigojusi tikinčiųjų bendruomenė: našlės, našlaičiai, nuolat gyvenantys svetimšaliai ir beturčiai. Šie žmonės negalėjo ilgai išgyventi iš natūraliai gaunamo išlaikymo, todėl jie priklausė kiekvienam žydui. Pirmieji krikščionių dokumentai rodo, jog to meto tikintieji priėmė šią papildomą moralinę atsakomybę.
Vėliau kiekvienas įsipareigojimas buvo išplėtotas. Žvelgdami į bejėgę našlę jie matė pavojų žmonai, kurią panorėjęs galėjo atleisti vyras. Todėl jie sekė Jėzumi, atsisakydami pripažinti skyrybas. Bejėgis našlaitis jiems rodė jauniausius vaikus – dar negimusius ir naujagimius, kurių nenori tėvai, – ir jie pasmerkė abortus bei kūdikių žudymus. Bejėgis tarp jų gyvenantis svetimšalis priminė tolimą priešą, ir jie priėmė griežtą Viešpaties mokymą, kad privalo padaryti jį savo artimu; beturtis – vergą, ir jie gerbė Pauliaus Laišką Filemonui, kur sakoma, kad jo vergas dabar yra jo brolis.
Taigi tapti Kristaus mokiniu reiškė artėti prie Viešpaties ne saldžialiežuvaujant meldžiantis, o tarnaujant tiems, kam labiausiai reikia. Ši tarnyba neleido pasirinkti ar išsirinkti, kadangi tai, kas turėjo būti atlikta, nulemdavo ne padėjėjo norai, o poreikiai žmogaus, kuriam reikia padėti.
Tai lėmė kito unikalaus krikščioniško požiūrio atsiradimą: vaikams taip nereikia tėvų, kaip tėvams reikia vaikų. Mes paprastai matome, kaip vaikai auga ir vystosi. Tačiau tėvų augimas dažnai greitesnis ir reikšmingesnis už jų vaikų augimą. Tokio augimo nebūtų, jeigu vaikų poreikiai neišprovokuotų jų nusigręžti nuo savanaudiškumo ir atsigręžti į meilę. Tam tikra prasme vaikai augina savo tėvus daugiau negu tėvai vaikus.

Didžiausia šeimų problema

Šios krikščioniškos tradicijos šviesoje didžiausia šeiminio gyvenimo mūsų laikais problema yra ne kontracepcija, ne abortai, ne kūdikių žudymas. Tai šeimų nenoras – ypač „besivystančioje“ pasaulio dalyje – vaikams savo šeimose rasti vietos.
Šią mintį akcentavo motina Teresė, priimdama Nobelio taikos premiją: „Vargšams nereikia mūsų gailesčio ir užuojautos… mes turime į juos žiūrėti su pagarba… Mano akimis, tautos, kurios legalizavo abortus, yra didžiausios vargšės… Jos nenori maitinti dar vieno vaiko, nenori išlavinti dar vieno vaiko. Todėl tas vaikas turi mirti.“
Žinoma, pati kontracepcija dar nėra atsikratymas negimusiu vaiku. Ir net jeigu, kaip aš manau, kontracepcija nėra moraliniu atžvilgiu nepageidautina, tas neapsakomas lengvumas, su kuriuo Amerikos krikščionys pradėjo atsikratyti vaikų, rodo savanaudiškumą, kuris ardo mūsų supratimą apie krikščionišką santuoką.
Kas vyksta? Gal pora ir norėtų vaiko, bet ne su fiziniais trūkumais. Jie gal ir norėtų berniuko, bet ne antros mergaitės. Jie gal ir norėtų vaiko, bet tik po 10 ar 15 metų lipimo karjeros laiptais, o tuo metu jų širdyse ar gyvenime jam vietos nėra. Jie gal ir norėtų vaiko, bet šykšti laiko bei priežiūros, kurios jis reikalauja. Noras turėti vaikų apribotas jų augančio egoizmo.
Mūsų moralinės išminties tradicijoje niekas neįpareigoja krikščionių leisti į pasaulį kuo daugiau vaikų. Tačiau mūsų stiprėjantis polinkis sieti „pasirinkimą“ su apsisprendimu daugintis turi kažką labai grėsmingo ir beprasmiško. Kas gali būti svetimesnio už lozungą pasirinkti žmonėms, kurie pasižadėjo, kad jų vaikų poreikiai (poreikiai, ne norai) valdys jų pasirinkimus? Augindami vaikus, mes netenkame daugelio pasirinkimų, bet randame džiaugsmo.

Vaikų prižiūrėtojai

Tai nulemia galutinį krikščionišką požiūrį į vaikus. Neseniai psichologai ir visuomenės informavimo priemonės mums priminė apie nepilnavertiškumą šeimos, kurioje yra tik vienas iš tėvų. Tačiau Bažnyčia visada žinojo, jog neužtenka irdviejų tėvų šeimos. Pagal daugelį tradicijų krikštynose dalyvauja krikštatėviai, taigi šeima papildoma artimais tikinčiaisiais, kurie įsipareigoja padėti naujakrikštui augti tikėjimu ir tampa tų daugybės žmonių vedliais, kurių, be šeimos, kiekvienam iš mūsų reikia, kad galėtume keliauti iš savarankiškumo į meilę.
Mes esame ne tik savo vaikų prižiūrėtojai, mes turime prisidėti, augindami ir kitų vaikus. Aš turiu omeny ne vien tai, kad siūlome profesionalias paslaugas kitų vaikams, bet ir tai, jog esame jiems įsipareigoję. Kaip pasižadėjimo ryšys (tarp sutuoktinių) yra moralinis kraujo ryšio (tarp tėvų ir vaikų) ekvivalentas, taip bendrystės bei tikėjimo ryšiai implikuoja ištikimybės ryšius tarp šeimų.
Kai vyras ir žmona nusprendžia turėti vaiką, jie iš tikrųjų pastato kliūtį savo partnerystei. Jų pasiruošimas atsiverti naujam nepažįstamajam eikvoja jų energiją, reikalingą dar daugiau aukojantis vienas kitam. Jeigu santuoka yra mokinystės įsikūnijimas, tai vaikų auginimas yra mūsų krikščioniškumo įrodymas.
Vaikai yra našta. Jie yra sunkiausia našta, nes niekada negali apskaičiuoti ar sukontroliuoti, ko jie iš tavęs pareikalaus. Bet ar ne taip yra ir tarp sutuoktinių? Ar ne taip ir su Viešpačiu?

D. T. Burtchaell, katalikų kunigas, 25 metus Notre Damo universitete dėstė teologiją, dabar atlieka tyrimus Prinstono universitete

Vertė Jolanta Korolkovaitė

Versta iš: Christianity Today, 1991 11 11





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).