KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Bažnyčia keičia nuomonę

M. Gorman

Per visą krikščionybės istoriją diskusijoje apie gimimų kontroliavimą bei šeimos planavimą dominavo du klausimai: „Kokie santuokos ir sekso tikslai?“ ir „Kada bei kodėl leistina ‘kištis’ į prigimtį, kad būtų išvengta pastojimo ar gimdymo?“
Pirmieji krikščionys laikėsi savo pirmtakų žydų pažiūrų ir akcentavo nesantuokinį seksualinį susilaikymą bei vaikų, kaip Dievo dovanos, gimimą santuokoje. Nuo kontracepcijos žydus atskyrė dieviškas įsakymas daugintis.
Tačiau pagonių pasaulyje kontracepcija, abortai ir kūdikių pametimas buvo visuotinai priimtinas dalykas. Iki I a. po Kristaus krikščionys atvirai priešinosi šiai praktikai. Antrojo amžiaus pradžioje kai kurie krikščionys asketai gnostikai pasmerkė seksą ir dauginimąsi, o libertinai gnostikai įtraukė seksualinius santykius į savo garbinimo ritualus.
Bažnyčios reakcija į pagonišką ir gnostinę seksualinę praktiką buvo trejopa: geidulingos aistros pasmerkimas, grįžimas prie lytinių santykių dauginimosi prasme bei žmogaus gyvenimo ir viso gyvybę teikiančio proceso paskelbimas šventu. To rezultatas buvo seksualinių normų šeimoje bei už jos ribų ir susivaldymo akcentavimas, dauginimosi kaip seksualinių santykių tikslo iškėlimas ir celibato išaukštinimas.
Šių pažiūrų vystymasis maždaug nuo 150 m. po Kr. (Justinas Kankinys) iki 400 m. po Kr. (Jeronimas), atrodo, prasidėjo, krikščionių bendruomenei ginant savo seksualinį gyvenimą bei elgesį su vaikais nuo neteisingų gandų. Vėliau dauginimasis imtas laikyti vieninteliu santuokos tikslu, po to lytiniai santykiai, neskirti dauginimuisi šeimoje, buvo uždrausti ir kontracepcija prakeikta kaip žmogžudystės forma. Tik keli Bažnyčios Tėvai pripažino kai kuriuos ne su dauginimusi susijusius sekso tikslus.
Įtarų Bažnyčios požiūrį į lytinį gyvenimą ir jos priešiškumą kontracepcijai įtvirtino Augustinas. Jis teigė, jog seksas po nuopuolio visada turi „žiaurumo bei maištingo geismo atspalvį“. Jo manymu, jį pateisina tik dauginimosi funkcija. Sterilizaciją, kontracepciją ir abortą Augustinas įvardijo kaip žmogžudystę.
Viduramžių Bažnyčios įstatymas sutvirtino šią poziciją, paskelbdamas kontracepciją nusikaltimu. Teologas Tomas Akvinietis atnaujino „natūraliu dėsniu“ pagrįstą argumentą: seksas ir lytiniai organai turi aiškią, natūralią funkciją – daugintis, o kontracepcijos priemonių naudojimas ją pažeidžia.
Viduramžiais ir vėliau daugelis katalikų teologų toliau laikė kontracepciją žmogžudyste. Tačiau daugelis pasauliečių vis dėlto naudojo kontracepcijos priemones.

Onano nuodėmė

Nors protestantai reformatai buvo įsitikinę, jog santuoka bei seksas, be dauginimosi, turi ir kitų funkcijų, jie nepanaikino kontracepcijos uždraudimo. Kalvinas pasmerkė „Onano nuodėmę“ (atsitraukimą, dar žinomą kaip coitus interruptus) kaip sąmoningai žmogžudišką. Liuteris manė, jog lytiniai santykiai yra sutuoktinių teisė, tačiau jis teigė, kad seksas ir dauginimasis neatskiriami. Johnas Wesley ir ankstyvieji metodistai, visada akcentavę seksualinį susilaikymą, mokė, jog dauginimasis yra pagrindinis santuokos bei lytinių santykių tikslas ir griežtai priešinosi kontracepcijai.
Kontrreformacijos metu ir po jos daug katalikų teologų pradėjo mokyti, kad seksas leistinas ir ne dauginimosi tikslais. Ankstyvieji katalikų teologų modernistai pasinaudojo šiuo požiūriu, ir kai kurie leido apriboti šeimos dydį dėl ekonominių priežasčių, nors jie vis dar draudė kontracepcijos priemones.
Protestantai oficialiai draudė dirbtinę kontracepciją iki 1930 m., kai Lambeto konferencijoje anglikonų vyskupai panaikino draudimą. Tarp 1930–1960 m. jais pasekė ir kiti protestantų teologai, denominacijos bei tarybos. Šią permainą nulėmė XVIII amžiaus pabaigos ir XIX amžiaus naujovės, tokios kaip technologiniai atradimai, nerimas dėl pasaulio gyventojų daugėjimo, pasikeitęs moters vaidmuo bei vis dažniau teologų akcentuojama erotinės meilės svarba.
Kai kuriuose neseniai vykusiuose protestantų debatuose kontracepcijos priemonių prieinamumas tapo socialinio ir globalinio teisingumo klausimu. Be to, diskusijose dominuoja intrauterinių spiralių, abortų ir ankstyvą persileidimą sukeliančių piliulių (RU 486) moralumo temos. Tik nedaugelis evangelikų kritikuoja šeimos planavimą kaip vienam Dievui priklausančio vaidmens dauginantis uzurpavimą.
Anksčiau vieningą katalikų poziciją taip pat pakeitė ginčai. Tradiciniai katalikai laikosi popiežiaus mokymų, tokių kaip Humanae Vitae, ginančių „natūralius“ būdus, o kiti užtaria ir naudoja dirbtinį gimimų kontroliavimą.

Praeities pamokos

Daugelis krikščionių – katalikų ir protestantų – mano, jog šeimos planavimo būdai gali būti dovana, kuria reikia džiaugtis ir išmintingai naudotis (net jeigu jie nesutaria, kurie iš tų būdų moraliai priimtini). Ir nors mes galime sveikinti šį palyginti neseną Bažnyčios išsilaisvinimą iš savo negatyvizmo, vis dar gyvuoja ir Augustino epochos pažiūros į seksą bei perspėjimai.
Šiuolaikinė visuomenė linkusi išaukštinti seksualinį malonumą ir visiškai jį atskirti nuo lytinių santykių paskirties daugintis. Ištisus šimtmečius Bažnyčia teisingai suprato, jog tai turi pavojingų pasekmių. Argi toks atskyrimas nelėmė ikivedybinio sekso, homoseksualizmo, paleistuvystės bei abortų toleravimo?
Krikščionys gali mokytis iš šimtmečius trukusio Bažnyčios akcentavimo, kad šeima yra vienintelis tinkamas kontekstas seksui ir kad visi seksualiniai santykiai yra susiję su dauginimusi. Be šių pamokų gimimų kontroliavimas gali būti tiek pat prakeikimas, kiek ir palaiminimas.

M. Gorman, dėsto Bažnyčios istoriją bei moralinę teologiją Ekumeniniame teologijos institute Švč. Marijos seminarijoje Baltimorėje

Vertė Jolanta Korolkovaitė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).