KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Lyties grožis: meilei ar pasimėgavimui?

Gintautas Vaitoška

Prieš porą metų vaikštinėdamas po Vašingtono knygynus, su nuostaba žvelgdavau į lentynas su užrašu „Sexuality“: išties, kurgi mūsų galimybių riba? Galbūt ir mes, save laikantys krikščioniškosios, vadinasi, ir tikrosios Vakarų kultūros atstovais, esame kalti dėl daugelio žmonių atsitraukimo nuo gilesniųjų gyvenimo nuostatų, nes teologija ir krikščioniškųjų tiesų perteikimas nebuvo susietas su grožiu ir realiai nekalbėjo žmogui jo rūpesčių ir modernaus gyvenimo kalba? Juk teisingai sako žymus šveicarų teologas Hansas Ursas fon Baltazaras (Balthasar) savo „Teologinėje estetikoje“: pasaulyje, kuriame grožis nebesuvokiamas, gėris taip pat praranda savo patrauklumą ir savaime akivaizdžią vertę, o tiesa – galią įtikinti. Tuomet žmogus, žiūrėdamas į gėrį, gali klausti: o kodėl būtent jo reikia siekti, o ne gėrio alternatyvos – blogio? Juk egzistuoja ir tokia galimybė, ir galbūt net labiau intriguojanti, – patyrinėti Šėtono gelmes! [1]
Prisipažinsiu, kad į minėtas lentynas pažvelgus, kartais kildavo pagunda ir tą vardą panaudoti kai kuriems jose gulėjusiems veikalams įvertinti. Tačiau, žinoma, tai būtų netikslu: juk negalime atmesti galimybės, kad įvairių knygelių autoriai tiki, jog savo raštais siekia gėrio ir sau, ir kitiems. Netgi kokio nors „Seksualinės pagalbos sau“ („Self-help sex“) vadovėlio, aprašančio, kaip tobulinti masturbacijos „techniką“, autoriai arba „homoseksualinio sekso“ tyrinėtojai, kibernetinės erdvės sekso puslapių kurjeriai ir pan. Suprimityvintos laisvės idealas gali būti labai patrauklus, ir kartais ant jo užkimba visai geros valios žmonės. Kita vertus, reikėtų turėti omeny ir dažnai daug ką lemiantį pasipelnymo motyvą, lengvai persipinantį su tai pačiai „apsirijimo“ klasei priklausančia tokia būdo savybe kaip gašlumas. Tačiau kaip ten bebūtų, šiame straipsnyje ruošiamės apžvelgti tas knygas apie lytiškumą, kurios pastaruoju metu pasirodė ne kur nors kitur, o mūsų šalies knygynuose. Tai ginekologės Ritos Banevičienės „Meilės paslaptys jaunuoliams“ („Europa“, Kaunas, 1996), anglo Niko Fišerio „Jaunimo sekso vadovas“ („Charibde“, Vilnius, 1997), danų autoriaus Agės Branto „Seksikonas“ („Tyto alba“, Vilnius, 1997) ir „Seksologijos enciklopedija“ („Nearti dirvonai“, Vilnius, 1996).

Esminės nuostatos

Kad minėtų knygų analizė būtų išsamesnė, derėtų trumpai prisiminti pačius esmingiausius teiginius, kuriuos apie lytiškumą išsako krikščioniškoji, o ir apskritai humanistinė tradicija. Pradėkime nuo drąsios ir radikalios naujojo Katalikų bažnyčios katekizmo pozicijos, teigiančios, kad asmens lytiškumas, t. y. vyro vyriškumas ir moters moteriškumas yra Dievo paveikslo žmoguje dalis. Tai reiškia, kad lytiškumas „pakeliamas“ į tokią pat garbingą pačių kilniausių žmogaus savybių vietą, kokioje buvo laikomi kiti du klasikiniai žmogaus panašumo į Dievo paveikslą požymiai: protas ir laisva valia. Žodį „pakeliamas“ ne atsitiktinai rašau kabutėse, nes gilioji krikščioniškosios tradicijos srovė visais laikais lytiškumą suvokė kaip nuostabią paslaptį, laiminančią žmogaus gyvenimą ir netgi tam tikru būdu kalbančią apie jo ryšį su Dievu – prisiminkime bent jau Giesmių giesmę, kuri yra Šventojo Rašto dalis. Kita vertus, toks lytiškumo įvertinimas oficialios doktrinos lygmeniu yra savotiškai ryžtingas žingsnis, kviečiantis atsispirti natūraliai iškylančiai pagundai vertinant lytiškumą į pirmą vietą iškelti neigiamąją jo dimensiją, kurios reiškimasis toks akivaizdus šiuolaikiniame pasaulyje. Kitaip sakant, šis doktrinos teiginys mus įpareigoja pirmiausia atskleisti lyties fenomeno grožį ir padėti suvokti, koks didelis turtas yra kiekvienam žmogui jo vyriškumas ar moteriškumas. Tada jau galima kalbėti ir apie tai, kaip kartais atsitinka, kad ši nuostabi energija ne sušildo, bet sudegina…
Adekvatus požiūris į lytiškumą nėra nei naiviai idealistinis („išsivaduokime iš visų civilizacijos ‘varžtų’ ir būsime laimingi!“), nei moralizuojantis („tai visų nuodėmių šaltinis“). Jis mato tiek laiminančią vyro ir moters tarpusavio ryšio dimensiją, tačiau neužsimerkia ir prieš destruktyvaus seksualinio instinkto reiškimosi galimybę. Tiek gimtosios nuodėmės doktrina, tiek filosofinė analizė (pavyzdžiui, Karolio Voitylos „Meilėje ir atsakomybėje“), taip pat iš įvairių tautų etoso gelmės ateinantys simboliški suvokimai (graikų mitologija, žydų tradicija, šiaurės Europos tautų pasakos) kalba apie galimą lytinio potraukio reiškimąsi vartotojiška, utilitarine kryptimi. Mūsų laikais iš to kyla įvairios moters išnaudojimo formos, tokios kaip prostitucija, pornografijos verslas etc., o logiškai nuosekli tendencijos pasinaudoti kitu sau patenkinti tolesnė „pakopa“ yra seksualiniai nusikaltimai. Primityviosios pakraipos seksualumo ryšys su agresyvumu yra gerai žinomas tiek krikščioniškoje tradicijoje, tiek, tarkime, psichoanalizėje; pasaulinio masto „Arkos“ bendruomenių judėjimo neįgaliesiems globoti įkūrėjas Žanas Vanjė (Vanier) pasakoja, kad dažnai audringa „Arkos“ globotinių lytiškumo raiška harmonizuodavosi ir prarasdavo prievartinį pobūdį jau vien tik atkūrus gražesnius, tarpusavio pagarba, o ne agresija pagrįstus santykius. [2]
„Lytiškumas, – rašo Vanjė, – niekada neturėtų būti atskirtas nuo meilės; jei taip įvyksta, jis tampa melagingas, manipuliatyvus ir suskaido asmenybę“ [3]. Tai ir yra pagrindinis krikščioniškosios tradicijos teiginys apie lytiškumą: jis turitarnauti meilei, kuri pilnatvę pasiekia laimingoje santuokoje. Taip pat ir lytinis ugdymas, arba, kaip jis dažnai (ir nelabai tinkamai) vadinamas, „švietimas“, turi padėti jaunuoliui subręsti santuokinei meilei ir gyvenimui šeimoje. Būtent „subręsti“, nes, kaip pastaruoju metu rodo statistika, sukurti stabilią ir laimingą šeimą vargu ar galima spontaniškai. Pripažįstant lyties anatomijos ir fiziologijos žinių reikalingumą kuriantiems šeimą žmonėms, reikia visiškai aiškiai suvokti, kad jos suteikia tik nedidelę dalį išsilavinimo, reikalingo laimingai santuokai sukurti. Negana to, kada „seksologijos žinios“ pateikiamos ne ugdymo brandžiai draugystei ir meilei kontekste, jos vulgarizuoja lytiškumo sampratą, nukreipdamos taip „šviečiamo“ jauno žmogaus lyties energiją vartotojiška linkme. Pasak žymaus austrų psichiatro Viktoro Franklio, bręstant jaunam vyrui iškyla uždavinys savo seksualines reakcijas sujungti su meile konkrečiai merginai – nes tik tai gali garantuoti ištikimą monogaminę santuoką [4]. Natūraliai jau ir be papildomo stimuliavimo moterį jaunuolis suvokia su tam tikru dvilypumu: dažnai kūnas jį traukia, nors žmogaus nemyli. Tuo atveju, kai literatūra apie „seksą“ nepakyla aukščiau fiziologijos lygmens – o juk ne paslaptis, kad taip dažniausiai ir būna – ne tik kad nepadeda humanizuoti seksualinių reakcijų, bet dar ir šliūkšteli žibalo ant jau ir taip stiprios subasmeniško lyties suvokimo liepsnos ankstyvaisiais jaunystės metais. Tad mažiausia, ką galima prikišti tiems lytinio „švietimo“ specialistams, kurie kartkartėmis prisipažįsta esą ir „už dorovę“ ir „už tvirtas šeimas“, tai bent jau elementarių psichikos funkcionavimo dėsnių nežinojimą: beasmenė seksualinė informacija formuoja tokį pat požiūrį į kitos lyties žmones.

Bendras įspūdis

Toks esminių nuostatų išdėstymas, žinoma, nelabai išsamus: neaptarėme intymaus ryšio šeimoje tikslų, natūralaus šeimos planavimo ir kontracepcijos skirtumo ir pan. Ribojami straipsnio apimties ir tikslo, pereisime prie anksčiau išvardytų veikalų apžvalgos, tikėdamiesi, kad kalbėdami apie konkrečius klausimus, prie paminėtų esminių teiginių dar galėsime sugrįžti.
Kaip jau matėme, dvi iš minėtų knygų yra parašytos užsienio autorių, viena – lietuvės gydytojos, o „Seksologijos enciklopedija“ yra sudaryta iš daugelio knygų, tačiau tai bus padarę irgi, atrodo, lietuviai, nors ir nepasisakė, kas tokie. Vargu ar toks anonimiškumas kyla iš tam tikro drovumo, nors būtent šis jausmas galėtų būti neblogas bendrakeleivis, leidžiantis į žmogaus lytiškumo analizę. Juk, priešingai gana paplitusiam požiūriui, kuris drovesniam žmogui priskiria „nešiuolaikiškumo komplekso“ ir panašias „nuodėmes“, net kai kurių šiuolaikinių psichoterapeutų nuomone, drovos arba gėdos jausmas yra praturtinantis, asmenybę subtilesnę darantis dalykas [5]. O ir pačioje „Enciklopedijoje“, šalia kitų pateikiama ir Imanuelio Kanto gėdos jausmo samprata, ir reziumė, kad teigiamą ar neigiamą vaidmenį individo gyvenime gėda atliks priklausomai nuo šio jausmo intensyvumo. Turima omeny gėdos jausmo perlenkimas, kada visa, kas kūniška ir lytiška, laikoma „nedora“, tačiau pripažįstama ir tam tikra pozityvi šio jausmo reikšmė visuomeniniame gyvenime. Česlavas Milošas šio jausmo pranykimą sieja su žmogaus suprimityvėjimo pavojumi ir cituoja prancūzų poetą Polį Valeri, ironiškai aprašantį būsimus „naujuosius laikus“, kada pilvo ir papilvės reikalai nebėra susiję su tam tikru diskretiškumu. „Žmonių elgsenos vaizdas jau buvo be šešėlių, be jokių paslapčių, visiems žinomų ir kiekvieno nutylimų. …Gėdos kaina, skausmo ir šešėlių kaina… meilės kaina įvyko didžioji permaina. Liko tik algebra ir įspūdžių kolekcionavimas“ [6].
Ką gi, atrodo, kad jau gyvename tokiais laikais; tenka su liūdesiu pripažinti, kad šios knygos – ir ypatingai N. Fišerio „Jaunimo sekso vadovas“ ir A. Branto „Seksikonas“ – tik įrodo, kad Polio Valeri – ir ne tik jo! – pranašystė buvo teisinga. Tiesa, šiek tiek maloniau nuteikia pastebėjimas, kad lietuvės autorės parašyta, kaip ir tautiečių sudaryta „Enciklopedija“, palyginti su anglų ir danų autorių knygomis, yra bent kiek nuosaikesnio tono, ne taip revoliucingai „išvaduojančios“ lytiškumą iš psichologinės ir dvasinės dimensijos. Štai Vytautas Klimas „Enciklopedijos“ įžangoje „dar“ kalba apie šeimą ir rašo, kad intymaus gyvenimo problemų sprendimas padidina santuokinę harmoniją. Atrodytų, koks čia „pasiekimas“, ypač jeigu šiaip jau knygoje vyrauja naivusis požiūris į lytiškumą, netiksliai pateikiamas krikščionybės požiūris į intymų gyvenimą ir pan. – tačiau, palyginti su „toliau“ pažengusiais europiečių specialistais, tai vis dėlto nemažas dalykas. Antai N. Fišerio knygoje žodis „šeima“, atrodo, taip ir nepaminėtas nė karto (!), taip pat nė viename puslapyje, aprašant žmonių seksualinius santykius, nepakilta aukščiau anatomijos ir fiziologijos lygmens; apie šeimą nieko nepasakyta ir A. Branto „Seksikone“. Ką gi, tai išties revoliucija – „atgal į gamtą!“… Bevartant tokias knygas nenorom prisimena psichologijos klasiko Karlo Jungo mintis, kad vienas iš didesnių Europos kultūros pasiekimų yra daug pastangų kainavęs seksualinio instinkto humanizavimas. [7] Tad pirmiausia, ką galima apie šias knygas pasakyti, yra tai, kad jose vyrauja naivusis lytiškumo supratimas: gera yra viskas, ko žmogus nori. Neįvertinta paprasta psichologijos ir tiesiog sveiko proto tiesa, kad tarp noro ir poreikio yra nemažas skirtumas…

Knygų išvaizda, iliustracijos ir drovos fenomenas

Ne paslaptis, kad pirmą ir dažnai knygos likimą nulemiantį įspūdį suteikia vizualinė informacija – viršelio ir iliustruojančių piešinių ar nuotraukų. Žodį „informacija“ pavartojame neatsitiktinai: juk vaizdai kalba, ir, ko gero, stipriau negu žodžiai. Tai gerai žinoma ir reklamos specialistams, ir psichoterapeutams. Pastarieji teigia, kad jeigu verbalinė informacija, „patekdama“ į žmogų, praeina smegenų žievės, sąmoningo įvertinimo filtrą, tai vaizdinys yra „praryjamas nesukramčius“, t. y. „įkrenta“ tiesiai į pasąmonę [8]. Tad štai jaunuolis knygyne varto minėtą knygą visų pirma peržvelgdamas paveikslus. Ką gi jis pamato tuo metu?
Gausiausiai iliustracijų pateikta „Seksologijos enciklopedijoje“. Viršelyje – XIX a. anglų dailininko Dž. L. Džeromo paveikslas „Venera, kylanti iš bangų“, spalvotose įklijose – paveikslai iš įvairių epochų ir kultūrų, – nuo nuogo moters kūno iki lytinių santykių įvairaus vaizdavimo, atskleidžiant visas jų anatomijos detales. Piešiniai naudojami ir „Seksikone“, tuo tarpu R. Banevičienės knygos viršelį ir vidų iliustruoja daugausia nuotraukos, tiesa, jau nevaizduojančios lytinio akto, atvirai parodant genitalijas (tokiu atveju pagal plačiai priimtą skirstymą tai būtų jau pornografija).
Nupieštus paveikslus, ko gero, derėtų vertinti meno kriterijais, taigi pagal tai, kaip vaizduojamas žmogaus kūno grožis. Iš tiesų žmogaus kūnas yra gražus, ir ne „belytis“, o vyro arba moters kūnas. Ryšys tarp kūno apnuoginimo laipsnio ir erotinio įspūdžio taip pat reliatyvus dalykas: antikinės graikų mokyklos gimnastikos pamokose merginos ir vaikinai mankštinosi nuogi; karšto klimato kraštuose žmonės natūraliai labiau apsinuoginę, o patys seksologai teigia, kad tam tikru būdu pridengtas moters kūnas gali kelti didesnį erotinį įspūdį negu visiškai nuogas.
Taigi akivaizdu, kad drova, susijusi su nuogumo atidengimu, yra reliatyvus dalykas; tačiau to paties negalima pasakyti apie tą gėdos jausmą, kuris neleidžia vyrui ir moteriai intymiai glamonėti vienas kitą kitų akivaizdoje. Reliatyvumo čia nėra: bet kurioje kultūroje, išskiriant gal tik kokias nors ritualines seksualumo kultų apeigas, intymi sueitis yra slepiama nuo pašalinių akių. Šito nepaisyti gėdijasi netgi mūsų radikaliojo meto žmonės. Kokios yra tokio drovėjimosi priežastys? Kad atsakytume į šį klausimą, turime šiek tiek giliau pažvelgti į tai, kokia yra gėdos arba drovos jausmo esmė.
Knygoje „Meilė ir atsakomybė“, beje, pateikiančioje įspūdingai išsamią meilės analizę, Karolis Voityla gėdos arba drovos funkciją apibrėžia kaip spontanišką poreikį pridengti lyties požymius tam, kad žmogus visų pirma būtų suvokiamas kaip asmuo, o ne kaip daiktas pasimėgauti: gėdos paskirtis yra atmesti utilitarinį, vartotojišką požiūrį į žmogų. [9] Nors populiarus supratimas gėdos jausmą dažnai gretina su tam tikru susikaustymu ir „kūniškų jausmų“ baime, pats giliausias drovos troškimas yra sužadinti meilę: sužadinti ją taip, kad kūno grožis įkvėptų mylėti, o ne pasinaudoti. Ryškieji kūno lytiškumo bruožai pridengiami tam, kad, alegoriškai kalbant, jų daromo įspūdžio akinanti šviesa nesutrikdytų normalaus regėjimo, kuris reikalingas asmeniui pamatyti – o ir noro matyti daugiau negu kūną. Galima pastebėti, kad kalbėdami apie poreikį saugotis subasmeninės reakcijos į kūno grožį, labiau turime omenyje moters vidinę laikyseną. Tačiau, be šios fizinės drovos, K. Voityla kalba ir apie emocinę, arba, sakykime, psichologinę drovą: tai tokia žmogaus vidinė laikysena, kada jis nenori kito suvokti vien tik kaip galimo lytinio pasimėgavimo objekto; jis drovisi būtent tokios savo reakcijos į kitą asmenį, jausdamas, kad tokiu atveju jis pažemina ir tą žmogų, ir save patį. Kaip matome, dažniau šie žodžiai tinka vyro santykiui su moterimi apibūdinti. Taigi drovos funkcija – drovėjimosi būti nuogam arba nuogą kūną stebėti – yra teigti suprautilitarinę asmens prigimtį: moteris nenori būti suvokta kaip daiktas, vyras nenori suvokti moters kaip pasimėgavimo objekto, o drauge ir savęs pažeminti iki vartotojo lygmens. Priminsime, kad čia kalbame ne apskritai apie kūno apnuoginimą, kurio laipsnis kultūriniu ir tradiciniu požiūriu yra reliatyvus dalykas, bet apie apsinuoginimo suvokimą erotinėje šviesoje.
K. Voityla kalba, kad gėda būti nuogam ir matyti nuogą kūną gali būti „absorbuota“ tik mylint. Kada vyras ir moteris vienas kitą myli, drova gali atsitraukti, kadangi ji jau atliko savo funkciją: šie du žmonės lytiniu intymumu siekia ne pasinaudoti vienas kitu, o išreiškia švelnumą, džiaugsmą ir atsidavimą vienas kitam. [10] Akivaizdu, kad toks santykis, netemdomas minties, kad „aš galiu būti pakeista/pakeistas kita/kitu“, yra įmanomas tik santuokoje.
Taigi tik meilė įteisina nuogumo atskleidimą ir stebėjimą. Tačiau, kalbant apie kitos lyties žmogaus kūno suvokimą apskritai, kada yra žvelgiama į nepažįstamo žmogaus išryškintą kūno lytiškumą arba tai vyksta toje santykių fazėje, kada apie meilę kalbėti dar anksti, situacija yra sudėtingesnė. „Žmogus, deja, – rašo K. Voityla mūsų čia cituojamame „Gėdos metafizikos“ skyriuje, – nėra tokia tobula būtybė, kuriai kitos lyties žmogaus kūno vaizdas gali sukelti tik ‘nesuinteresuotą’ simpatiją, vėliau peraugančią į nekaltą prisirišimą. Praktiškai šis vaizdas taip pat kelia geidulius arba norą pasimėgauti kūno seksualumu be jokios pagarbos asmens vertei“ (kursyvas autoriaus).
Iš esmės minėti principai išlieka teisingi ir kalbant apie nuogo kūno, o ypač vyro ir moters intymumo atvaizdo stebėjimą. K. Voityla rašo, kad ta meilė, kuri personalistiniu požiūriu pateisina gėdos „ištirpimą“ vyrui ir moteriai esant nuogiems, yra vidinis dalykas. Bet kuris kitas žmogus, stebintis šią intymumo sceną, susiduria tik su išorinėmis lyties aistros manifestacijomis, tuo tarpu „pats asmenų susijungimas, objektyvioji meilės realybė pašaliniams lieka neprieinama“. Tas, kuris stebi kitų žmonių intymų bendravimą, neišvengiamai susiduria su aistros vaizdu, nepatirdamas meilės. Vargu ar tikėtina, kad lytinio akto ar panaši scena jam kels tik estetinį pasigėrėjimą kūnų grožiu ar vaizdavimo tikslumu. Drovos jausmas, teisėtai galintis ištirpti tik meilėje, šiuo atveju arba neleis žiūrėti į kitų žmonių intymų bendravimą, arba bus užgožtas geidulingumo, skatinančio pažeminti kitą asmenį iki pasimėgavimo objekto.
Akivaizdu, kad pornografinės literatūros leidėjai kaip tik to ir siekia: parduoti savo leidinį sužadinus nuasmenintą kūno geidimą. Mūsų nagrinėjamose knygose to, kas oficialiai apibrėžiama kaip pornografija, lyg ir nėra. Tačiau paveikslai, vaizduojantys vyrą ir moterį lytinės aistros metu, seksualines orgijas ir panašiai, be abejo, skatina nuasmenintą kitos lyties žmogaus kūno suvokimą. Tai, kad, pavyzdžiui, „Seksologijos enciklopedijoje“ pateikiama daug Rytų dailininkų kūrinių reprodukcijų arba kad eksponuojami, tarkime, ankstesnių amžių Europos dailininkų erotiniai paveikslai, dalyko esmės nekeičia. Tai argumentavimas ad auctoritatem, logikoje žinomas kaip silpnas: „žiūrėkite, įžymieji Rytai (prancūzai, vokiečiai ir kt.) tai vaizduoja, vadinasi, tai yra iš tiesų gera!“
Betgi karalius išlieka nuogas nepaisant to, kad jis yra karalius. „Seksologijos enciklopedijos“ vartytojas neišvengiamai tampa stebėtoju, matančiu tik išorinės meilės manifestacijas; jeigu jis neįsiklausys į natūralų drovos balsą – o taip bus tikriausiai daugeliu atvejų, turint omenyje vyraujančius požiūrius, – šis „žiūrinėtojas“ savo sąmonėje nusileis iki pasinaudojimo kūnu lygmens. Žvelgiant į visas mūsų nagrinėjamas knygas, gal tik apie dailininko Vido Drėgvos piešinius „Seksikone“ galima pasakyti, kad jie yra subtilesni; švelni grafika, nedetalizuojanti vyro ir moters veidų, tarsi nestumia į konkretų santykį su vaizduojamu asmeniu, piešiniai turi intymumo ir romantikos nuotaiką. Deja, tai vargu ar atsveria knygoje vyraujantį tikrai „toli pažengusį“, „europietišką“ lytiškumo supratimą, apie kurį detaliau dar kalbėsime. Grįžtant prie išvaizdos, belieka nusistebėti santūresnei savo turiniu Ritos Banevičienės knygai dailininko V. Beresniovo „atrastų“ muilo operos lygio nuotraukų (viena, regis, ir yra paimta iš šio žanro vaizdų). Tiesa, knygoje ne visos tokios; tačiau ir keleto užtenka, kad verbalinei knygelės informacijai suteiktų atitinkamą toną. Šiaip ar taip, atrodo akivaizdu, kad mūsų nagrinėjamų knygų išvaizda, kaip ir jose pateikti vaizdai, lytinio instinkto ir centrinių asmenybės galių integracijos išties neskatina. Bet gal buvo rūpintasi „komercine“ išvaizda?..

Ritos Banevičienės „Meilės paslaptys jaunuoliams“

Mūsų gyvenimas susideda iš smulkmenų, kurios, geriau įsižiūrėjus, yra stebėtinai reikšmingos. Ir dažniausiai dėl to, kad talpina didelį informacijos krūvį. Štai paimkite į rankas šio skyrelio antraštėje minimą knygelę, ir jus tuo pat akimirksniu pasieks žodinė ir nežodinė informacija, išreiškianti tam tikrą vertybių hierarchiją. Taigi pavadinimas „Meilės paslaptys jaunuoliams“ žada žinias apie lytinę meilę ir remiasi prielaida, kad jaunuoliai – manykite, vaikinai ir merginos maždaug nuo 15 metų, – gali lytiškai santykiauti, nelaukdami santuokos. Antraip reikėjo parašyti „Meilės paslaptys sutuoktiniams“, ir šis vienas žodis pakeistų labai daug. Pavadinimo informacinį krūvį papildo vaizdinis fonas: dviejų patrauklių apsinuoginusių žmonių artumas, kūno detalės ir veido išraiška pasako, kad bus kalbama ne apie meilės psichologiją ar dvasingumą, bet apie kūniškąjį jos komponentą. Panašią aistrą vaizduojančią nuotrauką išvysite ir ant knygos galinio viršelio. Ar toks vaizdas gali neskatinti troškimo patirti fizinį artumą draugystės metu? Dabar, kada man šešiolika ar septyniolika, o ne kada nors, kai jau nuspręsiu kurti šeimą…
Tiesa, galiniame viršelyje knygos turinį apibūdinančiose frazėse perskaitysite ir tokią: „Motinystė – mano tikslas“. Jau minėjome, kad R. Banevičienės knygos turinys yra tam tikra prasme blaivesnis negu jos iliustracijos. Štai pratarmėje prof. Sadauskas pabrėžia, kad bus nagrinėjama aborto komplikacijos ir padariniai, taip pat kalba apie reikalingas jaunimui žinias – apie kūno sandarą ir fiziologinius procesus. Ir iš tiesų nemaža knygelės dalis kaip tik ir aprašo brendimo metu vykstančius pokyčius, pateikia medicinos informaciją apie venerines ligas, pataria, kada kreiptis į ginekologus ir pan.
Blaivesnio mąstymo užuomazgos jaučiamos aptariant ir karštesnes diskusijas sukeliančias temas, pavyzdžiui, kada autorė kalba apie masturbaciją ir nekaltybę. Štai po jau įprasto masturbacijos „normalumo“ užtikrinimo rašoma, kad „jei tu po to jautiesi prislėgta, irzli, turėtum daugiau dėmesio skirti fizinei bei protinei veiklai, ir tai tau suteiks daugiau dvasinio pasitenkinimo nei masturbacija“ (p. 36). Tiesa, nelabai aišku, paremia ar paneigia šį autorės patarimą greta teksto esanti nuotrauka, bet tai jau minėta knygos problema. Giliau nei fiziologija ir naivus hedonizmas siekia ir pora sakinių, aiškinančių realias priežastis, dėl kurių mergaitė gali vertinti savo nekaltybę: „Bet ir dabar, pradėdamos lytinius santykius, mergaitės jaučiasi suglumusios ir susirūpinusios, prislėgtos nekaltybės praradimo jausmo. Juk nekaltybė yra kažkas, ką ji praranda ar turi kažkam išsaugoti. Tai jos fizinė, dvasinė, emocinė visuma, jos pačios pagarba sau, jos kūno nedalomumas, laisvė rinktis“ (p. 42).
Tačiau tai bemaž ir visos gilesnį požiūrį atspindinčios knygos mintys. Išsami informacija apie kontracepciją nekvestionuojant ikisantuokinių santykių vertės pataria, kaip vengti nėštumo, skyrelyje apie kūdikio laukimą šeima ir vyras minimas taip nežymiai, kad susidaro įspūdis, jog vaiko gimimas merginai yra natūralesnis negu ištekėjusiai (čia tenka nusistebėti nuotraukomis, netikėtai parodančiomis keletą tekste mažai minimų tėvų), na, o informacija apie homoseksualizmą apsiriboja formule „daryk, kaip tau patinka“. Šį požiūrį autorė greičiausiai perima iš šioje srityje toliau pažengusių Vakarų kolegų, nė kiek nepamąstydama apie žygiavimo kryptį… Tačiau išties aukštą taip suprantamos pažangos, o kalbant iš esmės, destrukcijos ir dezintegracijos laipsnį, pasiekia p. Nikas Fišeris gana kukliai atrodančioje knygelėje „Jaunimo sekso vadovas“.

Niko Fišerio „Jaunimo sekso vadovas“

Galiniame knygelės puslapyje rašoma, kad „šis patogus naudotis vadovas, skiriamas 16–25 m. jaunuoliams, buvo parašytas Didžiosios Britanijos sveikatos švietimo valdybos užsakymu“, o paskui Sveikatos ministerijos nepriimtas dėl nepadorumo. Tačiau tėvai ir pedagogai (skamba rimtai!) palaikė šį leidinį labai reikalingu. Vox populi – vox Dei! Nepadorumas, žinoma, yra pasenusi pasenusių valdininkų vartojama kategorija… Apibūdinant knygą keletu frazių, galima pasakyti, kad ji pateikia agresyvią homoseksualizmo ir masturbacijos reklamą, nėštumą vadina ne kitaip, kaip tik „dažnu sekso su kitos lyties asmeniu pašaliniu efektu“ (p. 13), abortą –„legalia, saugia ir greitai atliekama procedūra“, ir dorą nuvertina jau vien patarimais „kaip kalbėti nepadoriai“ intymios sueities metu. Turint omenyje, kad išvardytiems dalykams skiriami atskiri knygos skyriai (išskyrus abortą ir nėštumą), galima nesunkiai numatyti pateikiamos informacijos poveikį ją „studijuojančiam“ jaunuoliui. Turėsime daugiau homoseksualistų, daugiau žmonių užsisklęs autistinės erotikos – masturbacijos izoliacijoje, gausesnis bus tokių merginų ratas, kurios vaikus laikys nepageidaujamu pašaliniu efektu ir lengviau pasiryš abortui (nurodoma net kaina: 60–100 litų). Na ir, žinoma, tokių, kurie atsisakys „nereikalingos drovos“, „išsivaduos nuo savęs pačių“, nuo „intelektualinių varžtų“ ir gerai įsidėmės įvairius pastebėjimus, panašius į pateiktą 77 puslapyje, iškart po skyrelio „Kaip kalbėti nepadoriai“ pavadinimo: „Nepadorus kalbėjimas į jūsų mylimojo ausį arba nešvankių dalykėlių šnibždėjimas į jūsų rožinį, kriauklės pavidalo daiktelį sekso metu gali veikti stulbinančiai“…
Kaip minėjome, autoerotika ir homoseksualizmas knygoje yra reklamuojami – tai yra vaizduojami išskirtinai teigiamai. Tai aiškiai matosi jau iš kai kurių skyrelių pavadinimų, pavyzdžiui, „Masturbacija jums naudinga“ arba „Kiekvienas tai daro“. Pateikiami masturbacijos būdai, „išradingai“ atrandama citatų, pasisakančių prieš masturbaciją; stengiantis sukelti groteskišką įspūdį, jos pateikiamos be kultūrinio ir istorinio cituojamų veikalų konteksto: „Nei maras, nei karas, nei raupai nei kitas panašus blogis nepaveikė žmonijos taip pražūtingai, kaip įprotis masturbuotis: jis žlugdo civilizuotos visuomenės pagrindus“. (Naujojo Orleano medicinos ir chirurgijos žurnalas, 1850). Arba: „Tu neturi masturbuotis nei ranka, nei koja“ (Talmudas). Po pastarąja citata pateikiamos kultūringos tolerancijos įspūdį teikiantys šiuolaikinių žmonių pasisakymai, dar labiau pabrėžiantys kokio nors Talmudo – beje, judaizmo tradicijoje svarbaus išminties šaltinio – „absurdiškumą“: „Nebūk pernelyg griežtas, juk tai tas pat kaip ir seksas su tuo, kurį tu myli“ (Vudis Alenas ir Ani Hal). Bene dviejuose ištisuose puslapiuose aprašomi „vibratoriai“ ir kaip jie gali žmogui „padėti“. Tačiau „išsilaisvinimo“ kulminaciją Nikas Fišeris pasiekia rašydamas apie vaizduotės panaudojimą masturbacijos metu: „Ir vyro, ir moters fantazijos gali būti labai malonios arba tiesiog laukinės. Jose gana reguliariai gali dalyvauti: jūsų mylimasis; kino žvaigždė; kelios kino žvaigždės; tos pačios lyties asmenys; jūsų šeimos nariai; draugai; darbo kolegos…“ – sąrašo nebaigiame. Frazę „jūsų šeimos nariai“ pabraukėme mes. Medicinos kalba ji reiškia fantazavimą apie incestą, arba kraujomaišą. Ar galėtų kas nors drąsiai teigti, kad tai, ką žmogus kuria vaizduotėje, nepaveikia jo konkrečių gyvenimo veiksmų? Ir jeigu seksualinis smurtas šeimoje yra plačiai pripažįstama problema visame pasaulyje, jeigu, sakysime, JAV plačiai veikia tarnyba jam užkirsti, telefono linijos tokiems atvejams pranešti („sexual abuse hot line“), tai ar p. Fišeris, siūlydamas tokio pobūdžio fantazijas, tvirtai jaučiasi esąs dar šiapus ribos, einančios tarp žodžio laisvės ir skatinimo nusikalstamai veiklai? Ir jeigu leidykla „Charibdė“, išleidusi šį „veikalą“, dėl savo pavadinimo gali jaustis įpareigota spausdinti būtent tokio pobūdžio lektūrą, tai vis dėlto ar už tokias „žinias“ oficialioje Lietuvos sveikatos ministerijos struktūroje – Šeimos planavimo centre – niekas nėra atsakingas, tarp to ir dirbanti psichologė Ramunė Kabašinskienė, kuriai leidėjai yra „dėkingi už konsultavimą“? [11]
Vargu tad ar bereikia reziumuoti, kad Niko Fišerio knyga yra ciniška, lytiškumą suvokianti stebėtino primityvumo lygmenyje. R. Kabašinskienė pratarmėje giria šį „veikalą“ už „puikų stilių“ ir „žaismingą humorą“. Deja, būtent šis pasakymas, regis, ir yra vienintelė humoristinė frazė visoje knygoje… Česlavas Milošas, atrodo, tokiam stiliui pavartotų rusišką žodį: pošlostj.

Agės Branto „Seksikonas“

Iš pirmo žvilgsnio ši knyga atrodo solidesnė ir kultūringesnė nei dvi aprašytos aukščiau. Apie meniškesnes jos iliustracijas jau rašėme, o ir knygos įžangoje autorius šalia „sekso“ mini ir „meilę“. Aprašant abėcėlės tvarka išvardytus terminus, pateikiama kai kurių psichologijos žinių, pavyzdžiui, apie įsimylėjimą ir emocijų bangavimą jo metu, ištikimybę, poreikius ir pan. Lyginant su kraštutiniu Niko Fišerio „veikalu“, „Seksikonas“ yra intelektualesnis ir jau pakyla laipteliu aukščiau grynos fiziologijos. Tačiau laiptelis nedidelis, ir tenka paabejoti, ar Agės Branto „intelektualumas“ nepadarys meškos paslaugos: išleista gražiai, kalba „nuosaikiai“ ir „kultūringai“, o vis dėlto …meluoja.
Koks tas melas? Visų pirma tas, kad autorius jaunimui žada parodysiąs laimę meilėje, visoje knygoje beveik niekur neužsimindamas apie santuoką! Pateikiami patarimai, kaip masturbuotis, kaip mergina erotinių žaidimų metu gali „gydyti“ vaikino seksualinius sutrikimus, detaliai aprašoma, kaip elgtis pirmosios lytinės sueities metu – lyg žmonės intymios sueities niekada nesiejo su santuokos institucija! Klausimas, ar pradėti intymų santykiavimą prieš vedybas, ar ne, nėra vertas nė paminėjimo. Savaime suprantama, knyga uždega žalią šviesą jaunimo lytiniam santykiavimui; tačiau apie tokį ryšį jaunimui ji pasako ne per daug, bet per mažai. Ar sąmoningai, ar tiesiog dėl žinių stokos Agė Brantas praktiškai nekalba apie psichologinę ir etinę šios problemos dimensijas; tačiau tai, kad jos nepaminimos ir „užliejamos“ seksualinės aistros srauto, jų nepanaikina, o tik nustumia giliau, – psichologine kalba sakant, įvyksta represija. Juk į pasąmonę išstumti galima ne tik iš instinktų kylančius impulsus, tačiau ir aukštesniąsias vertybes, gyvenimo prasmės troškimą, patikimos ir stabilios meilės ilgesį. Galima vaidinti, kad seksualiniai ryšiai yra tik viena iš modernaus gyvenimo būtinybių ir gerai „suprasti“, kad visiškai nemodernu yra turėti per daug sentimentų savo partneriui, arba, atvirkščiai, laikyti, kad karšta meilė reikalauja visiško atsidavimo emocijai, ir užsiimti pedantiškais apskaičiavimais apie galimybę sukurti šeimą yra labai senamadiška ir neintelektualu – tačiau, vis dėlto …„ar manęs nepaliks?“ …Ar yra tokia ne santuokoje intymiai susirišusi pora, kurioje bent vienas iš mylimųjų galėtų ranką ant širdies padėjęs pasakyti, kad toks klausimas jam (jai) niekada nekyla?
Ar įmanoma atrasti tokią ne santuokoje intymiai susirišusią porą, kai bent vienas iš mylimųjų galėtų ranką ant širdies padėjęs pasakyti: „negaliu būti tikras, kad manęs nepaliks“? Ar visgi nepritrūksta mums kažkokios mažos kruopelės iki visiško išsilaisvinimo nuo „puritoniškų“ prietarų? Ir ar nėra toji „kruopelė“ pati širdies gelmė, kurios neišeina taip lengvai priskirti nei „krikščioniškųjų moralistų“ įkaltoms nuostatoms, nei „supsichologizuoti“ į „superego“ struktūrą? Kūniškas atsidavimas visada yra kažkas daugiau negu tik „geras nuotykis“ arba „laisvas susitarimas“ pasimėgauti vienas kito meile, nes maksimalus intymumas reikalauja ir maksimalaus vidinio saugumo. Ar gali tai suteikti prezervatyvas arba tabletė? Bijau, kad čia maišomi skirtingi lygmenys: kontracepcija gali apsaugoti nuo fiziologinių lytinių santykių pasekmių (beje, gyvybės pradėjimą prilygindama tokių pat vengtinų reiškinių kategorijai kaip ir užkrečiamos ligos…), tačiau psichologinį ir dvasinį saugumą – žinojimą, kad tavęs nenumes po „panaudojimo“ – gali suteikti tik analogiško, t. y. dvasinio lygmens veiksmas. Per tarptautinę konferenciją, vykusią 1993 m. JAV, Omahoje, skirtą paminėti enciklikos Humanae Vitae dvidešimtmečiui, šio straipsnio autoriui teko klausyti žymios amerikiečių šeimos psichoterapeutės, liuteronų pastoriaus žmonos Ingrid Trobiš (Trobisch) pasakojimo, kad savo pacientams ji visada primena, jog santuoką jie sudaro trise: du mylintys vienas kitą ir Kristus. Tuo tarpu pretenzingai pavadintą knygos skyrelį „Kontracepcija: apsaugok savo meilę“ A. Brantas pradeda fraze „Pasimatymas bus sėkmingas tik tada, jei jame dalyvausite trise: tu, tavo mylimas žmogus ir atsargumas!“ Toliau paaiškinta, kas yra atsargumas: prezervatyvas, spiralė, sterilizacija… Tad išties savo meilę apsaugoti galima skirtingais lygmenimis…
Paminėsime dar vieną iš krentančių į akis danų autoriaus „subtilybių“: siūlymą „pasitelkti savo vaizduotę ir išradingumą“ siekiant padėti patirti seksualinį pasitenkinimą tiems žmonėms, kurie kenčia nuo fizinės ar psichinės negalios (p. 194–195). Nueinama net iki „dirbtinių varpų ir makščių, erekciją sukeliančių vaistų“ ir paminima, kad galima net tai viršyti, „jei tik būtų noro (…)“. Išties, atrodo, toliau A. Branto humanizmui jau ir nebėra kur eiti… Siekiantiems blaivesnio atsakymo į neįgaliųjų lytiškumo keliamus klausimus dar kartą priminsime fundamentalios gelmės Žano Vanjė knygą „Jis sukūrė juos vyru ir moterimi“, kurioje auto-rius pasidalija ilgamete darbo su neįgaliaisiais patirtimi. Vanjė parodo, jog už „laukinio“ neįgaliųjų lytiškumo slepiasi meilės ir švelnumo poreikis, kuris nebūtinai turi būti patenkintas lytiniu keliu. „[Kai kurie specialistai] patys nori būti ‘laisvi’ ir stengiasi kitiems padėti seksualiai išsilaisvinti“, rašo Ž. Vanjė. „Jie kalba apie teisę į lytinį malonumą, tačiau labai mažai apie teisę į žmogiškus santykius, tarytum genitalinis lytiškumas egzistuoja visiškai atsietai nuo paties asmens ir gyvenimo“ [12]. Išties, nors ir mėgindamas suteikti savo rašiniui estetikos, intelektualumo ar net dvasingumo aurą, žmogaus seksualumą Agė Brantas redukuoja iki genitališkumo – t. y. anatominio-fiziologinio lygmens. [13]

Seksologijos enciklopedija

Kaip minėjome praeito numerio rašinyje, nėra nurodyti „Enciklopedijos“ autoriai: neaišku, ar dėl perdėto drovumo, kurį taip kritikuoja seksualinės revoliucijos pakraipos mąstymas, ar tiesiog šiaip, dėl didesnio įspūdžio? Paprasčiausiai „Seksologijos enciklopedija“, solidi knyga, aprašanti viską nuo A iki Z, išmintis iš „aukštesnio šaltinio“, taigi – nekvestionuojama. Tik V. Klimas pasirašo po pratarme. Kas joje?
Tiesa tai, kad kai kuriais atvejais žinios apie lyties anatomiją ir fiziologiją, o ir seksologo ar kito gydytojo konsultacija gali būti reikalingi: aprašoma pora klinikinių istorijų, kada dėl elementarių dalykų nežinojimo nesusiklostė santuokinis gyvenimas. Deja, vis dėlto tenka abejoti, kad būtent dėl šitų žinių stokos Lietuvoje išsiskiria kartais daugiau nei 50 procentų tais metais susituokusių… Seksualinė aistra išsprendžia tik tam tikro laipsnio konfliktus, ir netgi intymaus gyvenimo nesklandumų gilesnės priežastys dažnai glūdi ne fiziologijos, bet bent jau psichologijos – išsakytų ir neišsakytų žodžių, suvoktų ir neįsisąmonintų požiūrių vienas į kitą – srityje. Tad rimčiau žiūrint, tokios seksologijos, kokia ji dabar yra, funkcija gali būti pagalbinė, įvertinant visus sutuoktinių santykių aspektus. Jei atsispirsime pagundai viską suversti „seksui“ ir „neatitikimui“…
V. Klimas taria „pagiriamąjį žodį“ seksualinei revoliucijai, jai priskirdamas ir seksualumo nebežeminančio požiūrio visuomenėje atsiradimą, ir nedidelį abortų skaičių kai kuriose šalyse. Deja, ne taip lengva būtų teigiamais pavadinti kai kuriuos su minima „revoliucija“ susijusius reiškinius, pavyzdžiui, pornografiją. [14]
„Seksologijos enciklopedija“, žinoma, nesiekia Niko Fišerio seksualinio „išsilaisvinimo“ lygio. Gal dėl mūsų „atsilikimo“ nuo Europos, o gal ir dėl pretenzijų į „mokslinį objektyvumą“. Tam tikru požiūriu tai dar blogiau, nes melui suteikiamas įtaigus pavidalas. Štai straipsnyje apie pornografiją minima tūlo danų seksologo tyrimų išvada, teigianti, kad netgi „kietosios pornografijos“ scenos (t. y. homoseksualinių santykių, pedofilijos, sadomazochizmo vaizdai) kelia suaugusiųjų pasibjaurėjimą bei protestą, o vaikams ir jaunimui tai nekelia neigiamų emocijų“. Įdomu, kas gi buvo šio savo amato meistro tiriamieji? Gal panašūs į garsiojo seksologo Alfredo Kinsio (Kinsey)?
Kadangi didesnės dalies straipsnių aptarimas pranoktų šio rašinio apimtį, apsiribosime tik knygos bendros pozicijos apibūdinimu: seksualumas suvokiamas iš esmės tik kaip malonių fiziologinių ir žemesniųjų psichologinių patyrimų šaltinis (geismas, aistros aštrumas ir pan.), o pats erotinis išgyvenimas iškeltas iki savaime suprantamų vertybių kategorijos, tik nedidelėje straipsnių dalyje suprantant jį kaip santuokinės meilės dalį. Knygoje pasitaiko ir vienas kitas labiau išbalansuotas požiūris: pavyzdžiui, straipsnyje „Sutuoktiniai“ rašoma, kad seksualinė disharmonija dažnai atsiranda dėl nesuvoktų psichologinių konfliktų, ir kad šios abi problemos viena kitą sustiprina; skyrelyje apie meilę išsamiai apžvelgiami jos raidos etapai, gana kritiškas straipsnis apie „grupinį seksą“ ir kai kurie kiti. Tačiau tai yra labiau išimtis nei taisyklė.
Visa tai peržvelgus, taip ir kyla pagunda pagalvoti, kad geriau šios knygos būtų nepasirodžiusios mūsų knygynuose… Tačiau gal tai kiek vienpusiška išvada. Iš tiesų kai kurių žinių apie lyties anatomiją ir fiziologiją pas mus trūko, ir buvo, o gal ir dabar tebesama šeimų, kurios nukenčia nuo šio nežinojimo. Norėtųsi, kad šios žinios tarnautų sugebėjimui mylėti ir sukurti tvirtą santuoką. Deja, pateikdamos siaurą hedonistinį lytiškumo supratimą, jos to padaryti neįstengs. Ar įstengsime mes patys?

Gintautas Vaitoška, teologijos magistras, gydytojas psichoterapeutas, dirba Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centre





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).