Lina Andronovienė

„Tuose miestuose, kurie tau duoti paveldėti, nepalik nieko gyvo, kas kvėpuoja. Visiškai išnaikink hetitus, amoritus, kanaaniečius, periziečius, hevitus ir jebusiečius, kaip Viešpats Dievas tau įsakė, kad jie neišmokytų jūsų daryti tų bjaurysčių, kurias jie patys darė savo dievams, ir jūs nenusidėtumėte Viešpačiui, savo Dievui“ (Įst 20,16–18).

Tokį įsakymą Jahvė davė izraelitams, prieš jiems įžengiant į Kanaaną. Nemaža Biblijos skaitytojų čia sutrinka. Kodėl Dievas, žmonijos Kūrėjas, buvo toks žiaurus kanaaniečiams, duodamas įsakymą juos visus išžudyti? Kodėl tai buvo taip svarbu? Ir jei tai iš tikrųjų buvo svarbu, kokios buvo tos kanaaniečių „bjaurystės“? Ar jų bausmė buvo pelnyta? Ar Dievas jiems irgi buvo parodęs savo meilę? Pažvelkime į šiuos žmones ir šią problemą iš arčiau.  Dievas yra visagalis. Jis sukūrė žmones ir turi į juos visas teises. Niekas negali jam uždrausti elgtis su jais taip, kaip jis panorės. Bet Biblijoje Dievas apreiškiamas kaip mylintis, teisingas ir niekada nesikeičiantis, ir nors jo įsakymas išnaikinti ištisas tautas, atrodytų, visiškai nedera prie mylinčio Tėvo paveikslo, būtent čia glūdi atsakymas, pakankamai nušviečiantis šį humanizmo epochai opų klausimą.
Prieš izraelitams užkariaujant kraštą, kanaaniečiai gyveno Palestinoje, anksčiau vadintoje Kanaanu. Kanaaniečiais buvo vadinamos kelios tautos bei gentys, tarp jų finikiečiai, filistinai, amonitai, hetitai, jebusiečiai ir hivai. Daugelis jų buvo Kanaano, Chamo sūnaus, palikuonys (Pr 9,22–27; 10,6. 15–20). Manoma, kad kanaaniečių vardas galėjo kilti iš jo, bet šiandien daugelis mokslininkų spėja, jog žodis „kanaaniečiai“ buvo sugalvotas finikiečių, kurie dažnai aplankydavo kraštą ir pirkdavo purpuro dažus, gaminamus iš tam tikros rūšies sraigės kiaukuto. Purpuro dažai buvo vienas pagrindinių Kanaano eksporto produktų. Tokiu atveju žodis „Kanaanas“ galėtų reikšti „priklausantis Purpuro (žemei)“.
Išskyrus Biblijoje randamus duomenis, apie kanaaniečių religiją nebuvo daug žinoma iki senovės miesto Ugarito, dabar vadinamo Ras Šamra, esančio dabartinėje Sirijos teritorijoje, atradimo 1929 metais. Ten buvo surasta visa molinių lentelių biblioteka, kuriai priklausantys religinės epinės literatūros kūriniai datuojami XV–XIV šimtmečiais prieš Kristų. Šis archeologų atradimas gerokai praturtino mūsų žinias apie to laiko istorinius įvykius. Būtent tada paaiškėjo, kad kanaaniečių religija buvo labai glaudžiai susijusi su derlingumo ir vaisingumo kultu. Žemės ir įsčių vaisingumas buvo labai pabrėžiamas, todėl ir seksualiniai ryšiai kanaaniečių kultūroje bei religijoje užėmė itin svarbią vietą. Kanaaniečiai vertėsi žemdirbyste ir tikėjo, kad yra visiškai priklausomi nuo dievų malonės. Tam tikrais veiksmais dievus buvo galima supykinti arba suminkštinti jų širdis. Atlikdamas tam tikras apeigas žmogus galėjo keisti dievų valią. Kanaaniečių kultūroje, – o ji buvo labai susipynusi su jų religija, – didelę svarbą turėjo hierogamijos, šventos dievų santuokos, imitavimas apeiginiais lytiniais santykiais. Buvo tikima, jog tokiu būdu dievai prikeliami lytiškai santykiauti, po ko atsibus ir gamta, – vadinasi, bus geras derlius.
Kanaaniečių dievai buvo žiaurūs, kariaujantys tarpusavyje, trokštantys kraujo ir praktikuojantys nežabotą paleistuvystę. Žmonių jie nemylėjo, o kartais rodomas palankumas žmonėms buvo tik jų užgaidų tenkinimas.
Dvi pagrindinės kanaaniečių garbinamos deivės buvo Anata, arba Astartė, – dievo Baalo žmona, ir Ašera – viršiausiojo iš dievų, Elio žmona, sekso ir karo globėjos. Biblijoje taip pat minimas amonitų ugnies dievas Molochas, kurio garbinimas buvo susijęs su žmonių, dažniausiai vaikų, aukojimu. Sunku pasakyti, ar šios apeigos buvo atliekamos dažnai. Greičiausiai žmonės buvo aukojami tik ypatingais atvejais, kai, kanaaniečių manymu, dievų rūstybę galėjo permaldauti tik tokia ypatinga auka. Biblijoje minimi du Judos karalystės karaliai, savo vaikus paaukoję Molochui: Achazas (2 Kar 16,3) ir Manasas (2 Kar 21,6). Praėjus daugeliui metų, pranašas Ezechielis priekaištauja Jeruzalei: „Ar dar neužteko tau paleistuvystės, kad mano vaikus žudei ir aukojai jiems [dievams], leisdama per ugnį?“ (Ez 16,20–21).
Dėl izraelitų ir kanaaniečių kalbų priklausymo tai pačiai semitų kalbų grupei, jų kalbose ir religijose, kokios skirtingos jos bebūtų, galime rasti bendrų sąvokų ir terminų. Pavyzdžiui, ir Biblijos, ir Ugarito tekstuose galima aptikti žodžiuskadeš ir kadeša, reiškiančius „šventąjį“ arba „šventąją“. Ugarito tekstuose šiais žodžiais buvo apibūdinami homoseksualūs kunigai bei kunigės, kurių funkcija buvo panaši į prostitučių. Net žodis „El“ buvo vartojamas abiejose kalbose. Izraelitai juo žymėjo gyvąjį Dievą, o kanaaniečiams Elis buvo visų dievų valdovas – žiaurus, kraujo ištroškęs dievas, iš savo tėvo paveržęs sostą, nužudęs savo mylimiausiąjį sūnų ir nukirtęs galvą savo dukteriai. Kanaaniečiai tikėjo, kad Elis turėjęs septyniasdešimt vaikų. Baalas, vienas iš Elio sūnų, Biblijos skaitytojams pažįstamas labiausiai, nes jis dažnai ten minimas. Tai dangaus dievas, valdantis lietų, rasą ir rūką. Nuo Baalo priklausė žemės derliaus gausumas. Ši kanaaniečių dievybė buvo garbinama lytinėmis apeigomis. Kanaaniečiai tikėjo, kad Baalų ir Astarčių yra daug. Net pati Kanaano religija Senajame Testamente vadinama baalim – hebrajiškoji daugiskaita, Baalų ir Astarčių garbinimas. Baalo vardas reiškia „šeimininkas“, arba „viešpats“. Kartais Baalas buvo vaizduojamas jaučiu, o Astartė – liūte. Šios dievybės būdavo apgyvendintos šventyklose arba įkūnytos tiesiog lauke pastatytuose stulpuose arba kolonose iš medžio ar akmens (Įst 12,2–3).
Į tokią aplinką ir pateko užkariavęs Kanaaną, bet Dievo įsakymui išnaikinti visus kanaaniečius nepaklusęs Izraelis. Būtų tikrai trumparegiška ir nesąžininga šiame Izraelio istorijos tarpsnyje nepastebėti Dievo Apvaizdos globos ir išminties. Dar prieš Izraeliui įžengiant į Pažadėtąją žemę Dievas ne kartą juos perspėja nesekti Kanaano tautų papročiais: „Kai Viešpats, tavo Dievas, išnaikins tautas, kurių žemės eini užimti, ir kai jas nugalėjęs, gyvensi jų žemėje, žiūrėk, kad nepatektum į spąstus sekdamas jomis…, kad neieškotum tų tautų dievų… Nedaryk taip Viešpačiui, savo Dievui. Nes jos darė savo dievams tai, kas bjauru Viešpaties akyse ir tai, ko jis nekenčia; net savo sūnus ir dukteris jos degindavo savo dievams“ (Įst 12,29–31). Izraelis yra Dievo išrinktoji tauta, turinti savo užduotį – liudyti Gyvąjį Dievą. Todėl ši tauta privalo elgtis kitaip negu pagonys kanaaniečiai. Ji turi būti šventa – paskirta vien Jahvei ir jam ištikima.
Akivaizdu, kad Dievas siekė apsaugoti dvasiškai dar silpną Izraelio tautos savimonę nuo pražūtingos pagoniškų tautų pasaulėžiūros ir pasaulėjautos įtakos. Keturiasdešimt metų gyvenę kaip klajokliai, izraelitai nuo šiol turėjo dirbti žemę. Vieninteliai žmonės, į kuriuos jie galėjo kreiptis žemdirbystės patarimų, buvo Kanaano tautų likučiai. Kanaano senbuvių patarimuose atsiskleisdavo jų religiniai įsitikinimai. Izraelitams, be viso kito, jie būtinai patardavo gerai elgtis su Baalu ir kitomis dievybėmis – kad šie neužsirūstintų ir derlius būtų geras.
Kita nelaimė, užgriuvusi Izraelio tautą, buvo mišrios vedybos. Poligamiškos šeimos sampratos aplinkoje šis pavojus dar padidėjo. Kiekvienos naujos, kilusios ne iš Izraelio, žmonos kraitį paprastai sudarydavo ir rinkinys statulėlių bei talismanų, atspindinčių jos religinius įsitikinimus. Dar Pradžios knygoje skaitome apie Rachelę, pavogusią savo tėvo dievukus (31,19). Norėdamas įtikti žmonai, vyras paprastai netrukdydavo, o kartais ir pats prisidėdavo prie pagoniškų religinių ritualų. Būtent tai tapo karaliaus Saliamono atpuolimo priežastimi: „Saliamonui pasenus, jo žmonos nukreipė jo širdį į kitus dievus“ (1 Kar 11,4).
Šie ir daugelis kitų pavyzdžių atviram ir neturinčiam išankstinės nuostatos Biblijos tyrinėtojui pakankamai aiškiai parodo, kodėl Dievas įsakė išnaikinti kanaaniečius, jų kultūrą bei religiją, taip pat parodo nepaklusimo padarinius.
Vienas iš teiginių, sukeliančių daugiausia diskusijų ir pasmerkiančių jei ne patį Dievą, tai bent kai kuriuos jo sprendimus, yra tariama prieštara tarp skelbiamos amžinos meilės ir tokio „žiauraus“ elgesio su kūrinija. Visgi jei pažvelgsime giliau, pamatysime, kad Dievas kanaaniečiams buvo davęs kelis šimtus malonės metų, kurių, deja, jie neišnaudojo: „Ketvirtoji [po Abraomo] karta sugrįš čia [į Kanaaną], nes amoritų nusikaltimų saikas dar nėra pilnas“ (Pr 15,16). Po to atėjo atpildo laikas. Ir netgi tada Dievas, keturiasdešimt metų vedžiodamas Izraelį po dykumą, davė tiek pat malonės metų Kanaanui. Dievas pasirinko ir savo tautai paaiškino savo pasirinkimo priežastį: „Viešpats jus pamilo ir pasirinko ne dėl to, kad buvote gausesnė tauta už kitas tautas, nes jūsų tauta mažesnė už kitas tautas, bet dėl to, kad Viešpats jus pamilo ir kad ištesėtų jūsų tėvams duotą priesaiką“ (Įst 7,7–8). „Ne dėl savo teisumo ir širdies dorumo įeisi jų žemę paveldėti; jie yra išvaromi dėl jų pikto elgesio“ (Įst 9,4–5). Kanaaniečiai neatgailavo, ir Izraelis tapo Dievo įrankiu, turėjusiu sunaikinti šias tautas ir jų religiją (Įst 7,2–5). Izraelis ir pats ne vieną kartą buvo įspėtas, kad jeigu seks šių tautų elgesiu ir tarnaus svetimiems dievams, jo laukia labai panašus likimas (Įst 7,4). Vėliau taip ir atsitiko Izraelis nuolatos nusigręždavo nuo Gyvojo Dievo, ir galiausiai Jahvė atsiuntė žadėtą atpildą – okupaciją ir tremtį. Jos metu dešimt Izraelio genčių visiškai išnyko, o iš likusių dviejų po tremties grįžo tik likutis.
Turbūt geriausia būtų ne kaltinti Dievą dėl žiaurumo ar negailestingumo, o pasistengti suprasti, kad Dievas visiems duoda malonės metų. Jis laukia. Ir vargas mums, jei kaip kanaaniečiai mes nepaisome jo perspėjimų ir nenusigręžiame nuo savo stabų – kas jie bebūtų. Ir izraelitams, ir mums jis primena: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas… Neturėk kitų dievų šalia manęs“ (Iš 20,2–3). Tik jam turėtų priklausyti visa garbė, visas mūsų dėmesys ir visa mūsų meilė.

Lina Andronovienė, vertėja, studijavo teologiją Tarptautinėje baptistų akademijoje Budapešte. Dabar studijuoja Lietuvos krikščioniškojo fondo kolegijoje