KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Senajam Testamentui taikoma Biblijos kritika

W. J. Glashouwer

Kas yra Biblijos kritika?

Bendrąja prasme Biblijos kritika yra tiesiog mokslas, nagrinėjantis pirminio Biblijos teksto kilmę ir šiandieninę būklę. Čia turime atskirti dvi sąvokas: žemesnioji kritika, arba teksto kritika, kuri nustatinėja tikruosius pradinio Biblijos teksto žodžius – mokslas iš tiesų naudingas; ir aukštesnioji kritika, trumpiau – Biblijos kritika (siauresniąja prasme), kuri analizuoja teksto turinį įvairių Biblijos knygų esmės, formos ir temų pagrindu. Be to, ji atsižvelgia į autorių gyvenimo ir kūrybos aplinkybes ir knygų adresatus. Temos, kuriomis užsiima ši Biblijos kritika – tai įvairių raštų, sudarančių Bibliją, tikėtinumo, tikrumo, integralumo ir literatūrinės formos klausimai. Tokia studija galėtų išsaugoti tam tikrą objektyvumą, bet Dievo žodžio nuvertinimas ir abejojimas įkvėpimu, tiesą sakant, tegali vesti prie klaidingos išvados. Tai aiškiai įrodė ir istorija. Kai tik atsirado Biblijos knygos, atsirado ir Šventojo Rašto turinio bei apimties kritika: pavyzdžiui, prisiminkim sadukiejų ir samariečių, o vėliau Markiono atliktą kanono siaurinimą. Julianas Atskalūnas IV a. parengė savotišką evoliucionistinę Kristaus mokymo raidos istoriją. Kai ginčas dėl kanono galiausiai baigėsi ir kanonas buvo galutinai nustatytas, įsiplieskė naujas ginčas dėl klausimo, kas gi šiame kanone esminga, o kas neįtikinama arba nesvarbu. Dabar imta kalbėti nebe apie apimtį, o apie (istorinį ir dogminį) kanono autoritetą.
Šiame trumpame darbe, deja, galime tik paviršutiniškai susipažinti su Senojo Testamento Biblijos kritikos istorija. Modernią literatūrinę kritiką pirmasis pradėjo Karlštatas (Karlstadt, 1520), kuris, be kita ko, neigė, kad Mozė yra Penkiaknygės autorius. A. Masijus (1574) pirmąkart pasakė, kad Biblijos knygos galėjo būti sudarytos iš kelių dalių ir suredaguotos. Greta šio ir kitų Romos autorių matome humanistinę liniją (atstovaujamą Hugo Grocijaus), kuri pabrėžė istorinį kontekstą ir ieškojo paralelių su pagoniškomis kultūromis bei religijomis (taip pat J. Lightfootas ir J. J. Wettstein). Šią liniją toliau tęsė anglų deistai ir kiti, kurie neigė, kad Biblija kaip Dievo žodis yra įkvėpta (T. Hobsas, I. Pereras, B. Spinoza, R. Simonas; XVII a. 2-oji pusė). Ir visada viena pagrindinių priežasčių buvo Penkiaknygės kritika Mozės autorystės atžvilgiu.
Ši Penkiaknygės kritika XVIII a. pradžioje pirmiausia vedė prie šaltinių atskyrimo teorijos. Pirmasis, kanone bandęs išskirti įvairius šaltinius (t. y. skirtingus veikalus, kurie tik vėliau buvo sudėti į skirtingas Biblijos knygas), buvo H. B. Witteris, 1711). Jis Pradžios knygos 1–3 skyriuose manė atpažinęs du šaltinius, kuriuos atseit žymėjo skirtingai vartojamas Dievo vardas. J. Astrucas (1753) Pradžios knygoje manė galįs atpažinti net tris šaltinius, kurie buvo sudaryti Mozės ir vėliau turėjo visiškai susilydyti į dabartinę Pradžios knygą. Astriukas kaip ir Viteris pirmiausia nurodė skirtingus Dievo vardus Pradžios knygoje – tai esąs šaltinių skirtingumo ženklas. Šis supratimas pagrindė šaltinių atskyrimo teoriją, kurios naują liniją stipriai brėžė J. G. Eichhornas (1780– 1783). Taigi jis pirmąkart pavartojo sąvoką aukštesnioji kritika ir yra vadinamas Senojo Testamento kritikos tėvu. Jis Pradžios knygą dalija į jahvistinę (J), šaltinį, kuris vartojo Jahvės vardą, ir elohistinę (E), vartojusią Elohimo (Dievo) vardą. Jis įvedė ir naujus kriterijus, kaip kad lygiagrečios istorijos ir dublikatai (pavyzdžiui, „dvi istorijos“ tvano istorijoje).
Šie subjektyvūs kriterijai greta šaltinių atskyrimo teorijos netrukus atvedė prie fragmentų teorijos, kuri Pradžios knygoje „atrado“ daugybę šaltinių (K. D. Ilgenas, A.Gedas, J. Fateris; apie 1800 m.). Prie šios grupės priklauso ir žinomas teologas V. M. L. de Wette, kuris dar ir visą Izraelio religijos istoriją traktavo griežtai evoliucionistiškai ir pristatė visiškai naują šaltinį D (nuo Deuteronomium – Pakartoto Įstatymo knygos; jis esąs iš VII a. pr. Kr. pabaigos), kad paaiškintų Pakartoto Įstatymo knygos kilmę.
H. Ewaldas (1823) fragmentų teoriją atmetė ir pakeitė ją papildymų teorija, kur jis rėmėsi elohistiniu „pagrindiniu raštu“, esą pamažu papildytu vėlesnių šaltinių dalimis. 1840 m. jis šią teoriją išvystė į kristalizacijos teoriją, kurioje rėmėsi tuo, kad neva visi autoriai, vienas po kito įnešę savo dalį į šią Mozės knygą, sykiu pertvarkydavę visą disponuojamą medžiagą.

Šaltinių atskyrimo teorija

1853 m. H. Hupveldtui pavyko didysis persilaužimas. Jis padėjo pamatus moderniajai šaltinių atskyrimo teorijai tvirtindamas, kad jahvistinė dalis (J) Pradžios knygoje nėra papildymas, ir iš pradžių sudarė charakteringą rankraštį; be to, jis manė, kad elohistinis „pagrindinis raštas“ (E) yra ne vienas, o dviejų raštų (E1 ir E2) montažas; kad šie trys dokumentai rengėjo sudėti į šiandienines penkias Mozės knygas; ir pagaliau tai, kad D (=Deuteronomist, Pakartoto Įstatymo knygos šaltinis) iš tiesų kilęs iš visai kito šaltinio. E1 šaltinis vėliau buvo pavadintas P (=Priesterkodex, kunigų kodeksu), o E2 liko E. Hupveldto nuomone, chronologinė tų keturių šaltinių atsiradimo tvarka tokia: P-E-J-D. Tuo suabejojo E. Reussas ir didysis jo mokinys K. H. Grafas (1866); jie manė, kad P yra vėliausias dokumentas. Šią nuomonę parėmė olandas A. Kuenenas (1869), ir buvo nustatyta tokia 4 šaltinių eilės tvarka: JEDP.
Kuenenui pirmiausia rūpėjo evoliucionistinė Izraelio istorijos rekonstrukcija. Čia juo pasekė ir svarbiausias šaltinių atskyrimo teorijos atstovas J. Wellhausenas (1876–1878). Pastarasis nepridėjo naujų elementų, bet patikrino ir įspūdingai suformulavo Grafo ir Kueneno teoriją bei suteikė jai klasikinę formą, kuria ji žaibiškai užkariavo Europos, o vėliau ir Amerikos Senojo Testamento studijas. J jis „datavo“ apie 850 m. pr. Kr., o E – apie 750 m. pr. Kr.; maždaug 650 m. pr. Kr. iš jų turėjusi būti sudaryta rišli istorija: JE. Atgimimo metu, Jošijui valdant (621 m. pr. Kr.), turėjusi būti sudaryta D (plg. 2 Krn 34, 14–33) ir galiausiai laiku tarp Ezechielio ir Ezros pamažu išsirutuliojo P.
Jau šioje mūsų tyrinėjimo stadijoje atskleidžiame kelis įsidėmėtinus prieštaravimus. Skirtingas Dievo vardas turėjęs nurodyti skirtingus šaltinius (Astrucas, Eichhornas): tačiau esama skirtingų šaltinių su tuo pačiu Dievo vardu, būtent P ir E (Hupveldtas), tuo tarpu tematika, stiliumi ir žodynu E mažai tesiskiria nuo J. Žinoma, J yra vėlesnis negu E (taip teigia visi kritikai, išskyrus Grafą), nes Jahvė yra vėlesnis Dievo vardas negu Elohimas; bet ne, J iš tikrųjų senesnis negu E, – sako Kuenenas ir Welhausenas. P esąs elohistinis daugiausia besiskiriąs nuo J tematika ir stiliumi šaltinis, taigi P turėtų būti seniausias dokumentas – taip sako senesnieji kritikai; bet ne, P esąs vėliausias iš visų, nes tai geriau dera evoliuciniam mokymui apie žydų pamaldumo raidą nuo primityvaus politeizmo (daugelio dievų garbinimo) iki kunigų įvaldyto monoteizmo (mokymo apie vieną Dievą). Dar XIX a. šiuos abstrakčius protavimus atmetė V. H. Greenas (1895–1896). Jis atskleidė, kaip menkai šaltinių atskyrimo teorija atitinka faktinius Biblijos duomenis. Tačiau šaltinių atskyrimo teorija jau buvo užsikariavusi labai tvirtą padėtį; angliškai kalbančiose šalyse ją labai išpopuliarino V. R. Smithas, S. R. Driveris ir K. A. Briggsas, nors nuolat būdavo imamasi ribotų tos teorijos papildymų ir pakeitimų. K. Budde ir R. Smendas (1912) J padalijo į du šaltinius: J1 ir J2. V. Eichrodtas (1916) ir G. Eissfeldtas (1922) J išskyrė pasauliečių šaltinį(Laien, L), kai kur sutampantį su J1, turėjusį atsirasti Elijo laikais ir „patekti“ dar ir į Teisėjų bei Samuelio knygas. Šis L šiek tiek panašus į K, kenitinį šaltinį (nuo „Kenio“), kurį išskyrė J. Morgensternas (1927), o R. H. Pfeiferis (1941) pasirodė su S dokumentu (nuo „Seyro“), kuris, jo nuomone, buvo ir J, ir E Pradžios knygos dalyse. Taip žinoma schema JEDP dar buvo papildyta L, K ir S, tačiau sulaukė tik menko pripažinimo.
Taigi XX a. teologai šaltinių atskyrimo teoriją linkę visai arba iš dalies pakeisti esmingai radikaliomis teorijomis. Dalis diskusijos turėjo sąsajų su D dokumentu. R. H. Kenethas (1920) ir G. Hölscheris (1922) D laikė daug vėlesniu negu Jošijo laikų ir todėl priėjo prie nuomonės, kad įstatymų knyga, tuomet rasta šventykloje, negalėjo būti Deuteronomium. Tačiau M. Kegelis (1919), A. K. Welchas (1924) ir E. Robertsonas (1936–1944) tvirtai laikėsi požiūrio, kad D yra daug senesnis negu Jošijo laikai. Dar aštresnė buvo M. Löhro (1924) kritika, kuris užginčijo šaltinio P esamumą ir manė, kad Penkiaknygę sudarė Ezras remdamasis įvairia rašytine medžiaga, kuri negalinti būti tapatinama su J bei E ir panašiomis dalimis. Taip ir P. Volzas bei V. Rudolphas (1933) atmetė šaltinį E ir grįžo prie savotiškos papildymų teorijos.

Alternatyvios radikalios teorijos

Toliausiai su savo kritika pažengė teologai, įkūrę iš esmės visai naujas Penkiaknygės kritikos mokyklas. Taip greta šaltinių atskyrimo teorijos visų pirma atsirado formos istorijos ir oraltradicionistai (Upsalos mokykla). Formos istorijos pagrindėjai buvo H. Gunkelis (apie 1900) ir H. Gressmannas (apie 1920). Ir jų mokykla mokė, kad Penkiaknygė buvo sudarymo (kompiliacijos) produktas, o apie seniausias fazes nėra ką sakyti. Ji atmetė JEDP šaltinius („tvirtai nustatytus“ rašytinius dokumentus!) ir manė, kad daugių daugiausia galima bandyti Penkiaknygėje atpažinti žodinį perdavimą, iš kurio esą kildinami raštai. Todėl reikią skirti tam tikrus „žanrus“: literatūrinius žanrus, kurių kiekvienas savaime nurodo būdingą „vietą gyvenime“ (gyvenimo situaciją). Dėl to viena svarbiausių pagalbinių priemonių buvo istorinis religijos tyrimas, kuris atsigręžė į lygiagrečias senųjų Izraelio kaimyninių tautų religijos formas ir literatūrą, visų pirma į egiptiečių ir Mesopotamijos, kur „žanrai“ ir „vieta gyvenime“ buvo aiškiau atskiriami. Taip šiuo požiūriu Pradžios knyga iš tiesų turėjo būti rinkinys „legendų“, perduotų pakitusia žodine forma ir turėjusių būti užrašytų tik prieš pat Babilonijos nelaisvę arba tuoj po jos. Iš tikrųjų Gunkelis mums padarė didelę paslaugą, nes aiškiai parodė šaltinių teorijos nepagrįstumą ir dirbtinumą. Deja, jo paties teorija buvo dar blogesnė; būtent, kaip dar matysim, ji buvo grubus senos ir aukštos Izraelio literatūrinės kultūros nepaisymas.
Vėlesnysis antikinės raštijos ir literatūros pažinimas padėjo iš esmės taikliai atsiskaityti su formos istorija. Tas pats tinka ir Upsalos mokyklos oraltradicionistams, kurie taip pat radikaliai atmetė šaltinių atskyrimo teoriją ir dar labiau negu Gunkelis ir formos kritikai pabrėžė žodinio perdavimo svarbą. Kai kurie net tvirtino, kad buvo kalbama apie istorinės medžiagos perdavimą, esą žodinis perdavimas antikos Rytuose buvo svarbesnis negu rašymas. Anot jų, turėtume ieškoti ne užrašytų šaltinių, o oralinių tradicijų („žodinių perdavimų“) vienetų, „tradicijos ratų“ ir įvairių „mokyklų“ šių ratų ribose. Šią liniją pirmiausia palaikė J. Pedersenas (1931), o parengė L. Engnellis (1954) iš Upsalos. Medžiagą jie taip pat stengėsi padalyti į literatūrinius „žanrus“ ir pabrėžė „vietos gyvenime“ svarbą. Engnelis skyrė du fundamentalius Penkiaknygės perdavimo šaltinius: vienas esą tęsiasi nuo Pradžios iki Skaičių knygos ir nurodo kunigišką mokyklą (todėl „P“ nuo ž. „Priester“); kitas tęsiasi nuo Pakartoto Įstatymo knygos iki 2 Karalių – deuteronominė mokykla (todėl „D“). Pastarasis esąs kito stiliaus ir turi rodyti į „tradicionalistų“ D ratą. P esą kilęs iš Judos, o D labiau nurodąs šiaurinės dešimties giminių karalystės kryptį. Čia esą svarbu, kad esama įvairių kultinio pobūdžio legendų grupių, taigi susijusių su įvairiomis šventenybėmis. Šią kultinę įvairių perdavimo mokyklų reikšmę stipriai pabrėžė dar S. Mowinckelis (1930).
Šio vienpusio kulto (pamaldų) pabrėžimo kritika ateina iš Leipcigo mokyklos, kuri remiasi A. Alto (1929) darbu. Jis dar rafinuočiau stengėsi surasti įvairių „kategorijų“ (žanrų) „vietas gyvenime“. Šiai krypčiai pirmiausia priklauso M. Nothas ir G. von Radas, iš kurių ypač pastarasis labiau pabrėžia teologinį negu istorinį Senojo Testamento turinį. Lygiagrečiai su Naujojo Testamento kritikos raida istorinis kritinis metodas (kaip šaltinių atskyrimo teorija ir formos istorija) šiek tiek nustumiama į šalį. Taip išlaisvinama daugiau erdvės teologinei egzegezei, kuri stengiasi prasiskverbti iki branduolio, iki turinio, iki „dalyko“, iki „kerigmos“ (žinios, pranešimo, pamokslo). Pirmiausia kalbama apie senojo Izraelio liudijimus ir pranešimus, apie kerigminius perdavimo tikslus. Šią idėją, be kitų, išvystė V. Pannenbergas (1961) ir jo mokykla. Knygos formos istorijoje (tariamoje) dabar ieškoma ir „teologinio impulso“, kuris pirmiausia ir vedė prie knygos atsiradimo ir sudarymo. Tokie vyrai kaip Nothas ir von Radas, taip pat W. Zimmerlis ir H. W. Wolffas sukūrė naujos rūšies Senojo Testamento hermeneutiką (aiškinimo mokslą), – savotišką filosofiją ir dogmatiką, kuri užsiima galima senojo Izraelio žodžio reikšme dabartinei mūsų situacijai.
Žvelgdami į šiandieninę situaciją, galime konstatuoti, kad Vokietijoje paprastai siekiama savotiško ryšio tarp šaltinių atskyrimo teorijos ir formos istorijos (pradedant O. Eisfeltu, 1934). Skandinavijos šalyse vyraujančios yra formos istorija ir tradicijos istorija. O anglosaksų šalyse populiariausia tebėra šaltinių atskyrimo teorija, nepaisant fakto, kad teologų kartos sugriovė šios teorijos atramas – tik tam, kad paskui sugalvotų dar neįtikinamesnes teorijas, pavyzdžiui, kad izraelitai savo požiūrius ir istorijas raštu išdėstė tik apie 500 m. pr. Kr. Vargu ar galima išgalvoti tvirtinimą, kuris labiau prieštarautų didžiulės apimties faktinei medžiagai, kaip šis…

Šaltinių atskyrimo teorijos pagrindai

Dabar mums laikas artimiau susipažinti su Biblijos kritikos argumentais ir jų paneigimu. Jų metodai taikomi visam Senajam Testamentui, bet pirmiausia Penkiaknygei, todėl jai ir skiriame ypatingą dėmesį. Pirmiausia norime pakalbėti apie šaltinių atskyrimo teorijos pamatą ir netobulumą; po to savaime pereisime prie abejonių dėl „formos ir tradicijos istorijos“. Leiskite atidžiau pažvelgti į (Eisfelto nuomone) keturis svarbiausius šaltinių atskyrimo teorijos pamatus.

1. Dievo vardo pasikeitimas (Elohimas ir Jahvė)
Kaip jau matėme, tai buvo pirmasis argumentas, pavartotas šaltinių atskyrimo teorijos naudai; vadovautasi tuo, kad esą Pradžios knygos pagrindu imti skirtingi šaltiniai, kurių kiekvienas teikė pirmenybę vienam iš dviejų Dievo vardų. Šis argumentas atmestinas dėl štai kokių priežasčių:
A. Lygiai toks pat vardų pasikeitimas pasitaiko Korane, kur niekas neabejoja autorystės vienove. Tą patį reiškinį randame daugelyje antikos veikalų, ir būtų labai keista, jei senieji hebrajiški šaltiniai nuolat vartotų tik vieną Dievo vardą.
B. Dalijimas į skirtingus šalti-nius Dievo vardų pagrindu yra toks dirbtinis, kad kritikai dažnai negalėjo nuosekliai pagrįsti šio argumento; taigi Elohimas pasitaiko tokiuose J tekstuose: Pr 3,1–5; 31,50; 33,5.11, o Jahvė tokiuose E tekstuose: Pr 21,33; 22,11.14; 28,17–22. Tokias problemas kritikai paprastai suverčia „redaktoriui“, kuris greičiausiai buvęs ne itin protingas.
C. Tarp masoretinio teksto ir Septuagintos esama daugybės Dievo vardų buvimo skirtumų. Tačiau „šaltinių atskyrėjai“ nuolat vadovaujasi masoretų tekstu, tarsi tik jų tekstas būtų neklaidingai perdavęs Dievo vardus. Šiek tiek keista to sulaukti iš teologų, kurie tą tekstą visais atžvilgiais laiko netobulu…
D. Kaip vėliau pripažino net daugelis kritikų, skirtingų Dievo vardų vartojimą tekste galima vykusiai (taikliai) paaiškinti kontekstu. Elohimas nurodo Dievą kaip visagalį visatos Kūrėją ir gamtos bei žmogaus Viešpatį; tuo tarpu Jahvė yra sandoros Dievo vardas, kuris vartojamas tada, kai tekste kalbama apie artimus Dievo ir žmogaus santykius.

2. Tariamieji dublikatai ir lygiagrečios istorijos
Tai beveik nuo pradžių buvo vienas dažniausiai vartojamų argumentų. Pradžios knygos 1 ir 2 skyriuose „matyta“ dvi skirtingas sukūrimo istorijas, o 6–8 skyriuose – dvi susikertančias (pranešimas apie tvaną). Todėl šios skirtingos istorijos esą kilusios iš skirtingų šaltinių, o šiandieninėse Biblijos knygose sudarytojų sudėtos greta. Iš tikrųjų čia galėtų būti kalbama arba a) apie skirtingas istorijas su sutampančiomis detalėmis, arba b) apie faktiškus pasikartojimus, tačiau visiškai nauju požiūriu, arba c) apie pasikartojimą, kuris priskirtinas hebrajiškos kultūros savitumui. Visiems trims punktams duodame po pavyzdį.
Pirmojo atvejo pavyzdžių galima duoti daugiausia, kaip antai: dvigubas Hagaros pabėgimas (Pr 16 ir 21); triskart aiškinamas Izaoko vardo pagrindimas (Pr 17,17; 18,12; 21,6); dvigubas Abraomo žmonos slėpimas (Pr 12 ir 20); dvigubas apgaulingas apsistojimas Gerare (Pr 20 ir 26); dvigubas vardo davimas Bersabėjos šuliniui (Pr 21,31; 26,33). Visais šiais atvejais nėra tikrų įrodymų, kad iš tikrųjų kalbama vis apie tą pačią istoriją, kuri būtų perduota skirtingų šaltinių. Priešingai, visais atvejais turime pakankamo pagrindo manyti, kad čia greičiausiai kalbama apie skirtingus įvykius, net jei jie turi sutampančių detalių. Dabar negalime leistis į detales, bet daugeliu atvejų blaiviai mąstantis skaitytojas visai paprastai gali tuo įsitikinti pats.
Antrojo atvejo pavyzdys yra „dviguba sukūrimo istorija“ Pradžios knygos 1 ir 2 skyriuose, sustiprinta skirtingų Dievo vardų vartojimu (Elohimas arba Jahvė Elohimas). Tačiau lengva pastebėti, jog tai nėra lygiagrečios istorijos, bet kad nuo Pr 1,1 iki 2,4a randame bendrą Dievo kūrimo darbo per šešias dienas ir jo poilsio septintąją dieną pavaizdavimą, tuo tarpu nuo 2,4b eilutės autorius artimiau nagrinėja svarbiausią Dievo kūrimo dalį: žmogaus sukūrimą. Ten jis ir papasakoja, kur Dievas žmogui leido gyventi ir kaip jam davė žmoną, ir čia, suprantama, Dievui tinka kitas vardas. Vadinamieji prieštaravimai tarp dviejų dalių (žr. visų pirma Pr 2,5 ir 19) tuoj pat dingsta, kai remiamasi tiksliu vertimu.
Trečiasis atvejis geriausiai iliustruojamas faktais, kai tariamai dvi istorijos suaudžiamos į vieną, pavyzdžiui, tvano istorija (Pr 6–8), pranešimas apie Abraomo kelionę į Kanaaną (Pr 11–13), Izaoko palaiminimas (Pr 27) ir Juozapo suėmimas (Pr 37). Ir čia aiškiai atpažįstamas šaltinių atskyrimo teorijos dirbtinumas. Tariamieji prieštaravimai aiškinami paprastai, ypač tada, kai atsižvelgiama į hebrajiško stiliaus ypatybes. Šis stilius dažnai vartoja šalutinio sakinio jungimą; mielai kai ką pakartoja pakeista forma, kad dar aiškiau tai pabrėžtų, ir mėgsta poetinius pakartojimus (paralelizmus) su žodžių ir turinio variacijomis – net vartojant Dievo vardus (plg. Pr 30,23. 24!). Toks stilius būdingas ir kitai antikinei literatūrai.

3. Vadinamieji prieštaravimai, anachronizmai ir beprasmybės
Kritikai mano, kad tokie atsitikimai rodo buvus įvairių šaltinių, kurie kilo iš įvairių autorių, rašiusių visiškai skirtingomis sąlygomis.
A. Manoma atradus prieštaravimą duodant vardus (pavyzdžiui, Sinajus priešstatomas Horebui, Jetras – Ragueliui), duodant įstatymą (tačiau neatsižvelgiama į laiko ir aplinkybių sąlygotus skirtumus), papročiuose (pvz., P šaltinyje vaikams vardus duoda tėvas, o J ir E – motina; bet ši taisyklė turi daug išimčių!) ir dar daug kur.
B. Tokie anachronizmai (Penkiaknygės žodžiai, kurie aiškiai yra kilę iš daug vėlesnių laikų) kaip „filistinai“ Iš 13,17, „Danas“ Pr 14,14 ir Įst 34,1 ir „hebrajų kraštas“ Pr 40,15 iš tiesų gali gluminti. Bet jie galėtų būti vėlesnių Rašto žinovų revizijų rezultatas, visai tuo nesikėsinant į Mozės autorystę.
C. „Vėlesnieji žodžiai“ (kurie Senajame Testamente pasitaiko retai, bet dažnai – vėlesnėje hebrajų literatūroje) turėtų nurodyti tai, kad Rašto vietos, kuriose šie žodžiai pasitaiko, irgi esančios vėlesnės kilmės. Čia paprastai nekreipiama dėmesio į tai, kad „vėlesnieji žodžiai“ iš tikrųjų gali būti gana seni, bet retai pasitaikantys Biblijoje; arba jie iš tikrųjų „vėlyvi“, bet vėliau įtraukti į tekstą tam, kad pakeistų pasenusius arba neaiškius žodžius. Literatūroje sutinkama pakankamai abiejų galimybių pavyzdžių.
D. Aramėizmai (aramėjiški žodžiai arba idiomos hebrajiškame Biblijos tekste) taip pat turėtų nurodyti, kad minėtos vietos nesenos (t. y. kilusios laikais po nelaisvės). Bet didžioji šių „aramėizmų“ dalis ilgainiui pasirodo esanti gryna hebrajų kalba arba bent galėjo tokia būti. Todėl šis argumentas kaip ir nepagrįstas.
E. „Beprasmybė“, pavyzdžiui, turėtų būti tai, kad Mozė, jei jis Penkiaknygės autorius, apie save būtų rašęs trečiuoju asmeniu ir pavaizdavęs savo mirtį (Įst 34). Bet pirmasis dalykas anaiptol nėra problema, nes antikinėje literatūroje tai pasitaiko dažnai; tai galima paaiškinti ir tuo, kad Mozė savo raštus diktavęs. Antrasis punktas irgi nesudėtingas: Įst 34 iš tiesų yra tiesiog vėlesnė knygos pabaiga, priedas, kuris, be to, laikomas ir labai paprastu (paviršutinišku).

4. Temos, stiliaus ir žodžių parinkimo skirtumai
Ir šiuo atveju manoma, kad tokie skirtumai nurodo skirtingus šaltinius, kurie turėtų kilti iš skirtingų autorių ir laikų. Bet tam tikslui pateikiami pavyzdžiai yra taip pat pritempti ir gali būti paaiškinti ir visai kitaip.
A. Nesuprantama, kodėl turėtume manyti, kad vienas hebrajų autorius negalėtų rašyti įvairiomis temomis (biografijų, dorovinių pamokų, giminių sąrašų, sąskaitų, ceremonijų), kaip kad šiuolaikiniai autoriai ir kiti iš likusios antikinės literatūros.
B. Lygiai tas pats tinka ir rašymo stiliaus skirtumams. Visuotinai žinoma, kad vienas autorius gali būti labai gerai įvaldęs kelis stilius, ypač jei rašo skirtingomis temomis; ir tai nėra nepažįstama antikinei literatūrai.
C. Taip pat žodžių vartojimo skirtumus – teologai sudarė didžiulį sąrašą žodžių, kurie turį žymėti skirtingus šaltinius! – galima labai paprastai paaiškinti skirtingomis temomis (kurių kiekvienai žinomas savas taiklus žodis) ir autoriaus pomėgiu vartoti įvairius posakius, kurie pagyvina jo stilių arba pabrėžia tam tikrus dalykus. Be to, ir šiuo atveju antikinė literatūra iškėlė į šviesą tuos pačius vieno ir to paties autoriaus kūrybinius skirtumus.

Bendros prieštaros Senojo Testamento kritikai

Patikrinę šaltinių atskyrimo teorijos priežastis, dabar norime giliau panagrinėti ir šaltinių atskyrimo teorijos, ir formos istorijos užkulisius. Pirmiausia išsakysime seką bendrų prieštarų šaltinių teorijos ir formos bei tradicijos istorijos metodams. Paskui žvilgtelėsime, kaip naujesnieji archeologijos atradimai paneigė tradicinius Biblijos kritikos argumentus. Galiausiai panagrinėsime ir pavojingus visos Senojo Testamento biblinės kritikos filosofinius užkulisius. Turime tokias prieštaras:

1. Vakarietiška interpretacija
Tiesą sakant, nesuprantama, kaip modernūs Vakarų kritikai drįsta spręsti apie stiliaus ir žodžių vartojimo skirtumus, nedisponuodami kita lyginamąja hebrajiška literatūra (iš Biblijos laikų). Jie atmeta sakinius arba tiesiog juos kitaip formuluoja (visur, kur prievartaujama jų vakarietiška idėja apie sąryšį arba stilių). Jie tvirtina galį pagerinti tekstą, pakeisdami retus arba nevartojamus masoretų teksto žodžius (kurių jie nesupranta arba „nesitiki“ kontekste).

2. Jokių objektyvių įrodymų
Gamtos tyrinėtojui šioje teologijoje į akis ypač krinta absoliutus kokių nors objektyvių įrodymų nebuvimas. Net aistringiausias šaltinių atskyrimo teorijos gynėjas turi pripažinti, jog nėra nė menkiausio įrodymo, kad JEDP dokumentai, kuriuos išsigalvojo kritikai, kada nors egzistavo. Priešingai, kaip vėliau pamatysime, istorinis liudijimas jiems prieštarauja.

3. Nenuoseklumas
Įprasta, kad analizuojant ir vertinant antikos literatūrą yra paisoma harmonijos. Čia (išsaugant kūrinio vienovę) tariami prieštaravimai kiek įmanoma paaiškinami iš konteksto, kol jie aiškiai nerodo priešingai. Bet su Biblija taip neatsitiko. Senojo Testamento nenuosekliam nagrinėjimui ypač pasipriešino žydų teologai (U. Kasuto ir M. H. Segalas). Šie kritikams prikišo, kad visada rasi prieštaravimų, jei godžiai jų ieškosi. Jie iš visų jėgų gynė knygų vienovę ir harmoniją.

4. Užburtas ratas
Kadangi kritikai nepaisant trūkstamų objektyvių įrodymų būtinai nori tikėti skirtingais šaltiniais ir kadangi jie imasi nenuoseklaus Biblijos nagrinėjimo, jie nesunkiai išgalvoja keturis (arba daugiau) šaltinius, turinčius savo požymį. Tada Rašto vietas jie gražiai padalija šaltiniams, kad galiausiai galėtų tvirtinti: rezultatai įrodo, jog esama 4 (arba x) šaltinių. Toks elgesys neturi tvirto mokslinio pagrindo, nes „galutinė išvada“ iš anksto buvo įkomponuota į išeities poziciją! Be objektyviai nustatyto išeities punkto rezultatas niekad nebus kas nors daugiau nei spekuliacija. Rezultatas, ko gero, galėtų būti dar įspūdingesnis, jei iš tiesų paaiškėtų, kad visus sakinius Pradžios knygoje galima paskirstyti 4 šaltiniams (kiekvienas su daugeliu gerai skiriamų požymių!). Bet kaip tik tai ir neįmanoma, taigi kritikai turi griebtis dar ir kito požymio. Visos problemos, kurias tekstas iškelia jų teorijai, paprastai išsprendžiamos apkaltinus redaktorių ir vėlesnius Rašto tyrinėtojus sufabrikavus tekstą! Taigi ta pati teksto medžiaga, kuria pasitikima norint įrodyti šaltinių atskyrimo teoriją, vos tik susidūrus su prieštaravimu tiesiog atmetama kaip klaidinga! Tai aiškiai parodo jos nenuoseklumą.

Archeologijos kontrargumentai

Itin keista stebėti, kaip stipriai kritikai savo šaltinių atskyrimo teorijoje remiasi subjektyviais neigiamais išankstiniais nusistatymais ir kaip mažai atsižvelgia į objektyvią ir geriau kontroliuojamą informaciją, kurią teikia archeologija. Jų teorijai sykį nusistovėjus, jiems menkai terūpėjo naujesnieji tyrimai ir pasiekimai šioje mokslo srityje. Nes būtent archeologiniai įrodymai kartkartėmis įrodo kritikus melavus.
Be to, buvo labai keista, kad kritikai mažai paisė Senojo Testamento kaip archeologinio dokumento vertės. Visur, kur Biblija nesutapo su pagonišku dokumentu, net kai jis buvo vėlesnis, pastarasis, o ne Biblija automatiškai buvo laikomas istoriniu dokumentu! Nepasitikėta nė vienu Biblijos posakiu, kol jis nebuvo patvirtintas nebiblinio šaltinio. Nesvarbu, kiek biblinių duomenų, kuriuos atmetė XIX a. kritikai, patvirtino vėlesni archeologiniai tyrimai (kaip Belšacaro, hetitų ir horitų istorija) – Biblijos atžvilgiu ir toliau atkakliai laikytasi skeptiško išankstinio nusistatymo. Dabar nurodysime tris punktus.

1. Rašto senumas
Kritikų manymu, rašymo menas iki Dovydo laikų Izraelyje praktiškai buvo nežinomas, taigi Mozė negalėjęs parašyti Penkiaknygės!
Šiam tvirtinimui pagrįsti nėra nieko, kaip tik evoliucionistinis išankstinis nusistatymas. Šian-dien, remdamiesi naujesniaisiais archeologiniais tyrinėjimais, žinome, kad Izraelyje raštas buvo paplitęs ne tik (šimtus metų) prieš Dovydo laikus (rašyti mokėjo net gatvės vaikiūkščiai! Ts 8,14), bet kad šis menas Rytuose aptinkamas dar maždaug 1500 metų prieš Mozę. Naujausi radiniai Tel Mardiche tai vėl „netikėtai“ patvirtino.

2. Patriarchų istorijos
Jų kritikai taip pat atsisako kaip neįtikinamų ir dažnai neistoriškų. Kai kas net abejoja, ar kada nors gyveno toks žmogus kaip Abraomas. Bet XX a. tyrimų rezultatai kritikus parodo esant neteisius. Tai, pavyzdžiui, rodo kasinėjimai Chaldėjos Ūre, Sicheme, Betelyje ir daugelyje kitų Palestinos vietų, įžymios Mario, Nucio ir Tel Mardicho molinės lentelės, kurios nurodo įvairias patriarchų istorijos smulkmenas, be to, ir atradimas hetitų įstatymų knygos, kuri nušviečia Pr 23 aprašytas derybas.

3. Mozės įstatymo atsiradimas
Čia ieškota aiškių požymių, rodančių, kad šis įstatymas atsirado ne anksčiau kaip V arba VI a. pr. Kr. (taigi izraelitams esant nelaisvėje arba po jos). Čia vėl būta evoliucionistinio išankstinio neigiamo nusistatymo, kuris kritikams neleido pripažinti, kad tokie rafinuoti, aukštos moralės įstatymai galėtų būti senesni. Ir šiuo atveju archeologai vėl įrodė, kad ir kitos tautos jau daugiau kaip tūkstantį metų prieš Babilonijos nelaisvę turėjo panašius įstatymus. Prisiminkime taiklius panašumus tarp Hamurabio įstatymų knygos ir Ugarito atradimų (Ras Šamra). Šio argumento negalima paprastai paneigti tvirtinant, kad Mozė ar vėlesni mokytieji esą pasiskolinę savo įstatymus iš Hamurabio arba Ras Šamros.
Išanalizavus bendrą vaizdą paaiškėja, kad archeologija ne tik įspūdingai paneigė pasitikinčių savimi kritikų teiginius, bet ir patvirtino seną Penkiaknygės amžių (ir sykiu Mozės autorystę). Pateiksime tris pavyzdžius:
1. Tai, ką iš archeologijos žinome apie senovės Egiptą, rodo mums, kad Penkiaknygės rašytojas turėjo puikiai pažinti Egiptą, visų pirma geografines realijas, asmenvardžius ir specialius Egipto papročius. Be to, Pradžios ir Išėjimo knygose randame daugiau egiptietiškų žodžių negu visame likusiame Senajame Testamente. Visa tai bus suprantamiau, jeigu vadovausimės prielaida, kad šias knygas parašė žmogus, kuris pats irgi išėjo iš Egipto; ir daug mažiau suprantama, jei turėtume pripažinti, kad šios knygos buvo užrašytos tik po daugelio šimtmečių.
2. Išėjimo, Kunigų ir Skaičių knygų autoriaus požiūris aiškiai yra vieno žmogaus, gyvenančio už Palestinos ribų (aplinkybės, oras, flora, fauna ir geografija aiškiai yra egiptiški arba sinajiški, bet ne palestiniški). Be to, aiškiai atpažįstama, kad šios knygos parašytos dykumoje gyvenančiai tautai, o ne Palestinos žemdirbių tautai, kuri gyveno tūkstančiu metų vėliau. Tai rodo, be kita ko, daugiapusis ir smulkus palapinių išdėstymo ir stovyklos įrengimo aprašymas (Sk 2), žygio tvarka (Sk 10) ir higienos nurodymai, kaip gyventi dykumoje (Įst 23,11–14), taip pat ožio išvarymas į dykumą (Kun 16,10).
3. Pradžios knygoje gausu archajiškų papročių, kurie archeologijos požiūriu galbūt tinka antrajam tūkstantmečiui pr. Kr., bet ne vėlesniam laikotarpiui. Kalboje pasitaiko ir įvairių archaizmų, kurie, be abejo, nurodo seną Penkiaknygės amžių. Apskritai negalime neprieiti prie išvados, kad Penkiaknygės autorius iš pradžių turėjo būti Egipto (o ne Palestinos) gyventojas, ten įgijęs gerą išauklėjimą, mokytumą ir literatūrinį sumanumą, patyręs išėjimą ir kelionę po dykumą. Kaipgi dar galima tvirtinti, kad neturime pagrindo laikytis Mozės autorystės?

Filosofinės tezės

Jei principinė Biblijos kritikos pozicija nedarni, jei kritikų metodams galime pateikti tiek prieštarų, jei jų pačių argumentai vienas kitą neigia ir jei archeologija vis dažniau įrodo juos melavus, kodėl tada kritikai taip atkakliai laikosi savo teorijų? Atsakymas tas pats, kaip ir į klausimą, kodėl tiek daug gamtininkų dar laikosi evoliucijos teorijos: ne tiek mokslinių įrodymų pagrindu, o labiau savo evoliucionistinių išankstinių nusistatymų pagrindu. Čia išsigąstama vienintelės alternatyvos: įkvėpto, neklystamo Dievo žodžio liudijimo.
Biblijos kritika pirmiausia suklestėjo XVIII a. Švietimo fone; Švietimas rėmėsi nuostata, kad Dievas, jei jis išvis egzistuoja, daugiau nebesikiša į natūralią visatos tvarką, todėl negalėjo (Hugas Grocijus) ir duoti ko nors tokio kaip antgamtinis apreiškimas. Humanizmas, keliavęs visų pirma iš Anglijos, per deizmą (Hobsas, Simonas), Vokietijoje praskynė kelią radikaliai istorinei kritikai, kurioje Dievo veikimui istorijoje nebeliko vietos. Istorijos apie tokį vyrą kaip Mozė, kuris dukart po keturiasdešimt dienų laukia Dievo ant Sinajaus kalno ir ten gauna įsakymą rašyti (Pr 34,27), iš pat pradžių atsisakoma kaip neįmanomos! Tamsūs akiniai, kuriuos užsideda kritikai, nebeleidžia jiems įžiūrėti margų spalvų, kuriomis Biblija išreiškia savo dieviškąjį Apreiškimą.
Kaip alternatyva pasakoma mintis, kad istorija ir religija rutuliojosi lėtai ir natūraliu keliu. Šis raidos kelias pirmiausia nagrinėtas romantikos mąstysena (J. G. Herderis, J. G. Eichhornas, V. M. L. de Wette), o vėliau pirmiausia Hegelio vokiečių idealizmo mąstysena, kuri istorijos paveikslą interpretavo „dialektiškai“ (W. Watke, H. Ewaldas). Kai Darwinas šią „dialektikos“ sąvoką gamtos moksle perteikė kaip natūralią atranką ir taip priėjo modernią evoliucijos teoriją, kuri lietė ir gyvybės bei kultūros raidą, ši teorija užkariavo visą mokslo pasaulį, o sykiu ir teologiją. Augimo nuo primityviausio animizmo iki labai brandaus monoteizmo teorija puikiai tiko prie Hegelio dialektikos ir Darwino evoliucijos teorijos. Pirmiausia tai įsisąmonino Wellhausenas, ir kaip tik šiame fone jam pavyko šaltinių atskyrimo teorijai padėti įgyti milžiniško populiarumo. Ir Wellhauseno mokykla vadovavosi visiškai nepagrįsta prielaida, kad Izraelio religijos istorija esanti lygiai tokia pat kaip ir visa kita grynai žmogiškos prigimties istorija ir todėl ją galima paaiškinti išimtinai tik evoliucionistiškai. Tai, kad nė viena kita religinė tikėjimo kryptis niekad neišaugo iki tikro monoteizmo, jam nieko nereiškė: ir Izraelis negalėjęs pradėti kitaip, kaip nuo animizmo ir šiurkštaus politeizmo. Nepaneigiami įrodymai to, kad nuo Pradžios knygos Izraelio religija yra aukšta ir iš pat pradžių buvo grynai monoteistinio pobūdžio, buvo pašalinti aiškinant juos kaip vėliau pridėtus ir iškraipytus. Mūsų atsakymas į tai yra toks:
1. Gamtos mokslai, tūkstančių šiandieninių gamtos tyrinėtojų nuomone, moko, kad yra pakankamai mokslinių priežasčių atmesti evoliucijos modelį ir pirmenybę teikti sukūrimo modeliui. Taip dingsta teologinis evoliucionizmo pagrindas.
2. Archeologija įtikinamai parodė, kad ne tik Izraelio žemėje, bet ir kaimyninėse šalyse religija jau šimtus metų prieš Dovydą, nors ir sumišusi su įvairiais daugelio dievų garbinimais, buvo vyraujančiai monoteistinė. Kaip jų priešprieša nuo pradžių stovi Izraelio tauta su grynu monoteizmu. Todėl absurdiška įsivaizduoti, kad Izraelio monoteizmas išaugęs per mainų santykius su kaimyninėmis šalimis: nuo pat pradžių buvo didžiulių skirtumų tarp Izraelio ir jo kaimynų religijos. Izraelio tauta savo Dievui nepriskyrė jokios lyties, nežino jokių dievybės mitų, taip pat moteriškų dievybių. Kad Izraelis vis tiek garbino daugelį stabų ir įvedė paveikslų kultą, deja, yra gryna tiesa, bet tai tebuvo jo kaimynų stabai (ir paveikslai); Jahvės paveikslų jie nedarė niekad!
3. Gamtos mokslų filosofija turėjo kritikus išmokyti, kad jų antipatija antgamtiniams dalykams yra tik filosofinis išankstinis nusistatymas ir kad jų sistema atitinkamai nėra iš pat pradžių geresnė už požiūrį, jog tikrovė susideda ne tik iš gamtamoksliškai įžvelgiamų dalykų, bet pažįstama ir glaudžiame mainų santykyje su tuo, kas neįžvelgiama. Skirtumas tarp šių dviejų požiūrių yra tas, kad pastarasis už savęs turi visos Biblijos liudijimą, o pirmasis – ne.

W. J. Glashouwer,
olandas, sukūrė scenarijų kino serialui „Taip atsirado Biblija“. Filmas buvo rodomas per olandų televiziją, vėliau pagal šį scenarijų buvo išleista knyga. Čia publikuojama ištrauka iš autoriaus knygos

Vertė Zigmantas Ardickas

Versta iš: Glashouwer W. J. So entstand die Bibel… – CLV: Bielfeld, 1987





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).