Į PRIZMĖS klausimus atsako Petras Kimbrys

Nekantriai laukiame kitąmet pasirodysiančio viso Šventojo Rašto (Senojo ir Naujojo Testamento) vientomio, pirmąkart į lietuvių kalbą versto tiesiai iš originalo kalbų – hebrajų, aramėjų ir graikų. Kokiems vertėjams turėsime būti dėkingi už šią dovaną?
Pirmiausia paminėsiu Naujojo Testamento vertėją – a. a. katalikų kunigą Česlovą Kavaliauską (1923 07 20 – 1997 02 20). Dievo apdovanotas daugeliu talentų (gabus poetas, plataus akiračio teologas ir filosofas, puikus paskaitininkas), šis tikrai krikščioniškos dvasios žmogus, nepaisydamas sovietų lageriuose palaužtos sveikatos, iki pat dienų pabaigos, visai pagal Evangelijos paraginimą (Mt 25,14–28) leido tuos talentus į apyvartą: skaitė paskaitas, rašė straipsnius, davė interviu spaudai ir radijui.     Aišku, daugelio atmintyje jis išliks pirmiausia kaip Naujojo Testamento vertėjas. Tačiau tikriausiai ne visi žino, jog su jo asmeniu susijusi ir pirmoji tarpkonfesinio krikščionių bendradarbiavimo mūsų tėvynėje iniciatyva.
Apie 1968 m. ėmęsi NT vertimo katalikai – vertėjas kunigas Česlovas Kavaliauskas bei redaktorius kunigas marijonas Vaclovas Aliulis – konsultuoti juos pakvietė evangelikų liuteronų senjorą (vėliau – vyskupą) Joną Kalvaną Vyresnįjį (1914–1995), ir šis sutiko. Tad nenuostabu, kad ir jų parengtas pirmas pokario Lietuvoje NT leidimas (1972), ir antras pataisytas 1988 m. leidimas (redakcinė komisija – kun. Vaclovas Aliulis MIC, Vytautas Ališauskas bei Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos sesuo dr. Antanė Kučinskaitė) buvo priimtas daugelio mūsų krašto evangelikų ir ne kartą perspausdintas šalyje bei užsienyje, nors greta plito Vakaruose anksčiau pasirodžiusio Algirdo Jurėno vertimo (1961) perspaudai. Pagaliau 1992 metais, beveik ketvirčiui amžiaus praėjus, ką tik įsisteigusios Lietuvos Biblijos draugijos pirmas ekumeninis leidinys – Česlovo Kavaliausko verstas Naujasis Testamentas (1988 m. redakcija) su ekumeniniais įvadais ir paaiškinimais – gražiai vainikavo nueitąjį tarpkonfesinio bendradarbiavimo tarpsnį. Ar bereikia stebėtis, kad šis NT vertimas pasirodė tinkamiausias viso Šventojo Rašto leidimui?
    Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų į lietuvių kalbą neseniai išvertęs kitas katalikų kunigas – ilgametis Manheteno kolegijos (Niujorkas, JAV) profesorius ir dabartinis Lietuvos Biblijos draugijos prezidentas (nuo 1995)Antanas Rubšys (g. 1923).
Gerai mokąs lietuviškai ir keletą užsienio kalbų, įskaitant senąsias Šventraščio kalbas bei šiuolaikinį ivritą, stažavęs Izraelyje, keliavęs po Biblijos kraštus ir net dalyvavęs archeologiniuose kasinėjimuose, gyvai valdąs plunksną ir išleidęs keletą biblistikos knygų [1], jis tarsi pačios Apvaizdos buvo parengtas Dievo žodį perteikti lietuviškai. Atsisakyti dėstymo ir visiškai atsidėti šiai kilniai misijai Lietuvos Vyskupų Konferencijos įpareigojimu Rubšį paskatino lietuvių išeivijos vyskupas pranciškonas Paulius Baltakis.
Talkinamas rašytojo Jurgio Jankaus, žurnalistės Salomėjos Narkėliūnaitės (abu – JAV) ir lituanistės Albinos Pribušauskaitės (Kaunas), vertėjas dirbo labai įtemptai ir su savo užduotimi susidorojo per rekordiškai trumpą laiką (1990–1995). Už ST vertimą, leidyklos „Krikščionis gyvenime“ (Putnam, CT) išleistą kaip bandomąjį keturtomį (1992–1995), Antanas Rubšys Lietuvoje apdovanotas Nacionaline premija (1995). Kaip tik šis tekstas, dar kartą atidžiai patikrintas paties vertėjo bei redaktorių, atlikus reikiamas pataisas, įtrauktas į rengiamą Šventojo Rašto leidimą.

Biblija, kartais pavadinama Dievo „Laišku žmonėms“, pasiekia mus per kalbą. Sakoma, jog išversti šią šventąją Knygą reiškia „pakrikštyti“ kalbą. Ar galima sakyti, jog lietuvių kalba jau „pakrikštyta“, t. y. susiformavusi tam tikra biblinė jos tradicija?
Matyt, čia derėtų prisiminti, jog tokio lietuvių kalbos „krikšto“ bandymai jau turi keleto amžių istoriją.
Pirmasis visą Šventąjį Raštą iš vadinamosios Liuterio Biblijos (t. y. vokiško vertimo) į lietuvių kalbą 1579–1590 m. vertė Karaliaučiaus evangelikų liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas (1536–1602); deja, jo vertimas, nors ir pasiekęs mūsų laikus, niekada nebuvo išleistas.
Panašus likimas ištiko evangeliko reformato Samuelio Bogus-lovo Chilinskio (apie 1634– 1668) bene iš olandų kalbos verstą Šventąjį Raštą: 1660–1662 m. Londone pradėti spausdinimo darbai buvo sustabdyti, o išlikęs rankraštis publikuotas tik 1984 m.
Daug sėkmingesnis buvo vėlesnis jungtinis evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bandymas – keleto vertėjų parengtas naujas Liuterio Biblijos lietuviškas vertimas, pirmą kartą išleistas 1735 m. Karaliaučiuje ir neretai pavadinamas jį globojusio Prūsijos evangelikų liuteronų generalinio superintendento (šiandien sakytume – arkivyskupo) prof. dr. Jono Jokūbo Kvanto (Quandt, 1686–1772) vardu. Šis vertimas plačiai pasklido tarp protestantų ir vien iki 1931 m. sulaukė devyniolikos leidimų, kuriuos nuolat tobulino Mažosios Lietuvos raštijos darbininkai: 1816 ir 1824 m. prof. dr. Liudvikas Rėza (1776–1840), 1853 ir 1865–1869 m. kun. prof. Frydrichas Kuršaitis (1806–1884), 1908 m. kun. dr. Vilius Gaigalaitis (1870–1945) ir kt.
Iš Vulgatos visą Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą išvertė ir kartu su lotynišku tekstu 1911–1937 m. (6 t.) Kaune išleido katalikų arkivyskupas (nuo 1926) prof. dr. Juozapas Skvireckas (1873–1959); pataisytas ST leidimas pasirodė 1955–1956 m. (2 t.) Romoje ir 1990–1991 m. (3 t.) buvo perspausdintas Vilniuje leidžiamoje „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijoje.
Beje, Alfredo Vėliaus (Brukfyldas, 1988) ir Kosto Burbulio (Vilnius, 1996) rengtos Biblijos nelaikytinos savarankiškais vertimais.
Savaime suprantama, ir protestantai, ir katalikai dar leido nemaža postilių (pamokslų Biblijos temomis), Šventraščio ištraukų ir įvairių perdirbinių, kurių čia neįmanoma suminėti. Deja, tiek jie, tiek anksčiau išvardytieji Biblijos leidimai lietuvius pasiekė, taip sakant, „iš kelintų rankų“, t. y. versti ne tiesiai iš originalo. Iki pat XIX a. pabaigos ne tik viešajame gyvenime, bet ir bažnyčiose vyravusios svetimos kalbos (lenkų, vokiečių) stelbė lietuvių kalbos vartoseną paprasčiausiose apeigose, o ką jau kalbėti apie jos turtinimą Šventojo Rašto terminais ar įvaizdžiais. Trumpo tarpukario nepriklausomybės laikotarpio tiesiog nepakako šiai sričiai gaivinti, o okupacijos penkiasdešimtmetis buvo palaidojęs net pažangos viltis. Religinė, kartu ir biblinė kalba tuo metu laisvai plėtojosi tik išeivijoje, bet ten ją stabdė atotrūkis nuo gyvosios gimtojo krašto šnekos. Štai kodėl vos vieno kito poeto kūryboje jaučiamas biblinės dvasios dvelktelėjimas, o iš prozos būtų galima paminėti nebent Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Dangaus ir žemės sūnus“, rašytus evangeliniais motyvais, bet savo dvasia jei ne antikrikščioniškus, tai jau tikrai akrikščioniškus.
Nieko gero negalima pasakyti nė apie Biblijos vardų funkcionavimą mūsų kultūros apyvartoje. Trikdomas iš pasenusių vertimų paveldėtos lietuviškųjų formų maišaties, tūlas dėstytojas, vertėjas, redaktorius šiandien tiesiog nepajėgus atsirinkti teiktiną asmenvardį (Achazas ar Ahazas? Ismaelis, Išmaelis ar Izmaelis? Jehus, Jėhus ar Jehuvas? Nechajas, Nechas ar Nekojas?), vietovardį (Asoras, Chacoras ar Hacoras?), kilmėvardį (arditai, heredaičiai ar ardai? saulaičiai, saulitai ar saulia?), tautovardį (peletiečiai, peletitai ar peletai?).
Susidūrė su šia problema ir „Krikščioniškosios ikonografijos žodyno“ (1997) sudarytoja Dalia Ramonienė bei redaktorė Teresė Valiuvienė. Jos konsultavosi su Lietuvos Biblijos draugija (LBD), tačiau Šventojo Rašto ekumeninio leidimo rengėjai nedaug galėjo padėti: visuotinai priimto nusistovėjusio biblinių vardų sąvado nebuvo, kai kurių lietuviškosios formos kėlė abejonių, o aiškaus sprendimo neturėta. Žinyno pobūdžio leidinių, turinčių norminamąją funkciją, vardynai Lietuvoje turi būti patvirtinti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) prie Lietuvos Respublikos Seimo, todėl kalbamojo žodyno rengėjos pranešė jai apie iškilusius sunkumus. Spaudai rengiamų Šventojo Rašto vardų lietuviškųjų formų darybai, rašybai ir kirčiavimui patikslinti VLKK Ekspertų komisija 1997 m. posėdyje pasiūlė suburti darbo grupę iš autoritetingų įvairių šakų kalbininkų. Vėliau dar papildytą, šią grupę sudarė: akad. prof. habil. dr. Aleksas Girdenis (fonologija), dr. Jonas Klimavičius (leksikografija ir terminologija), doc. Kazimieras Kuzavinis (onomastika), prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia (akcentologija); visuose tolesniuose svarstymuose taip pat dalyvavo VLKK pirmininkas prof. habil. dr. Albertas Rosinas ir jo pavaduotoja doc. dr. Danguolė Mikulėnienė. Kadangi vykstant posėdžiams (nuo balandžio iki rugpjūčio) LBD prezidento Lietuvoje nebuvo, o katalikų leidimo redakcijos atstovai svarstymuose nedalyvavo, ekumeninio leidimo rengėjams juose atstovauti teko man. Šių svarstymų dėka VLKK patvirtintas LBD spaudai rengiamo Šventojo Rašto ekumeninio leidimo vardynas ir priimtas nutarimas „Dėl Biblijos vardų adaptavimo principų“. Pastarajame dokumente nurodyta, kurios vardų formos laikytinos tradicinėmis, o kurios – priartintinos prie originalo kalbų, kaip adaptuotuose varduose perteiktini hebrajiški ir aramėjiški garsai, kokiomis lietuviškomis galūnėmis ar baigmenimis virsta originalo kamiengalių balsiai ir priebalsiai, kaip sudaromos kilmėvardžių, tautovardžių ir grupinių vardų lietuviškosios formos [2].
Kitąmet planuojama išleisti išsamią Biblijos vardų rodyklę, į kurią bus įtrauktos ne tik abiejuose dabar rengiamuose Šventojo Rašto leidimuose, bet ir Juozapo Skvirecko vertime (gal net abiejuose jo leidimuose) vartojamos vardų formos. Naudodamasis ja, ne tik specialistas, bet ir kiekvienas besidomįs Biblija nesunkiai ras kiekvieną vardą ir jo vietą reikiamame leidime.

Verčiant Šventąjį Raštą, svarbiausia – kuo ištikimiau perteikti Dievo žodžio prasmę. Ar pakankamai paslanki šiuo požiūriu lietuvių kalba? Kaip nusakytumėte santykį tarp originalo ir vertimo?
Sakoma, jog lietuvių kalba labai sinonimiška (antai vien žodžio „eiti“ sinonimų nesunku prirankioti gerą šimtą), bet tai labiau pasakytina apie veiksmažodžius, o daiktavardžių pasirinkimas – daug skurdesnis. Pavyzdžiui, šventyklai arba šventovei pavadinti Senajame Testamente vartojami bent penki hebrajiški žodžiai, o mes tik tuodu ir teturime. Paties ST vertėjo liudijimu, sunkiausia buvo rasti terminų (faunos, floros, architektūros ir pan.) atitikmenų. Na, o apie tai, kiek lietuvių kalba išlavinta biblinės stilistikos ir poetikos požiūriu, jau kalbėjau.
Dėl vertimo santykio su originalu sunku ką nors tikra pasakyti. Kai kuriais atžvilgiais galima kalbėti apie kopijos ir originalo santykį. Ne be reikalo vienas patyręs vertėjas kadaise yra išsitaręs: „Vertimai visada vienas nuo kito skiriasi tik netobulumo laipsniu.“
Antanas Rubšys, viename interviu paklaustas, ar septyniasdešimt vienas vertėjas, šiandien pasodintas versti Senojo Testamento iš hebrajų kalbos į lietuvių, išverstų taip pat kaip jis (aliuzija į garsųjį pasakojimą apie Septuagintos vertimą), atsakė trumpai drūtai: „Abejoju, labai abejoju…“

Bibliją, nors ir užrašytą ne vienu metu ir ne vieno žmogaus, mes priimame kaip vientisą knygą. Tačiau Senąjį Testamentą nuo Naujojo skiria dar ir semitų-chamitų kalbų nuotolis nuo indoeuropiečių šeimos, istorinės patirties bei kultūros netapatumas ir daugelis kitų dalykų. Turbūt ir verčiant bei redaguojant jų tekstus kilo skirtingų sunkumų?
Viena didžiausių problemų, ties kuria pynėsi Šventojo Rašto, Izraelio religijos ir krikščionybės tradicijos, buvo tokia: kaip įvardyti izraelitų šventę, minimą ir Senajame Testamente (hebr. pâsah), ir Naujajame (gr. pascha)? Bepigu tautoms, kurios vienodai įvardija ir izraelitų švenčiamą Išėjimą iš Egipto, ir iš jų perimtu vardu pavadintą krikščionišką Kristaus Prisikėlimo šventę (plg. pranc. Pâque, rus. Пacxa ir kt.)! O ką daryti mums, lietuviams, Kristaus Prisikėlimo šventę nuo seno vadinantiems slavų kilmės žodžiu Velykos? Naujojo Testamento vertime izraelitų šventė taip ir vadinama – žydų Velykos, bet perkelti šį vardą ir į Senąjį Testamentą atrodė visiškas anachronizmas. Antanas Rubšys čia pavartojo žodįPérėjimas, nors ir nebuvo juo galutinai patenkintas. Ekumeninio leidimo rengėjams tai neatrodė tinkama nei dėl paties žodžio prasmės, nei dėl pavojaus jį klaidingai sukirčiuoti ir drauge neteisingai suprasti, nei dėl beveik nebeapčiuopiamo ryšio su Naujajame Testamente pasiliekančiomis Velykomis. Po ilgų svarstymų ir konsultacijų su kalbininkais apsispręsta Senajame Testamente vartoti graikiškąjį vardą Paschâ, viena vertus, leidžiantį nujausti ryšį ir su hebrajišku žodžiu (psa), ir su Naujojo Testamento Velykomis, antra vertus, turintį šiokią tokią vartosenos lietuvių kalboje (daugiausia protestantų religinėje raštijoje) tradiciją. Aišku, toks sprendimas – kompromisiškas, ir ačiū Dievui, kad kitose atsakingose vietose panašių keblumų nebeteko patirti…

Kokio pobūdžio pataisų buvo daugiausia?
Daugiausia tvarkėme stilių, rašybą ir skyrybą, derinome įvairiose vietose pavartotus terminus ir sąvokas, lyginome pasikartojančius teksto fragmentus. Naujojo Testamento vertimas apskritai jau buvo beveik visiškai sklandus. Na, o Antano Rubšio verstas Senasis Testamentas vietomis tiesiog žavėjo žodingumu, vaizdingumu, sodrumu. Ir vertėjas dar sako dorai nemokąs jokios kalbos, išskyrus žemaičių! O gal tai viską ir paaiškina? Ar daug kas iš mūsų gali pasigirti išlaikęs (ir išvis turėjęs!) gimtąją tarmę?!

Ar tiesa, kad jūsų parengtas Biblijos leidimas bus spausdinamas ne Lietuvoje? Kodėl?
Taip, tai tiesa. Lietuva atkrito bent dėl dviejų priežasčių. Pirma, spausdinimo kainos pas mus jau pasiekė vakarietiškas, o kai kuriose šalyse, ypač Tolimuosiuose Rytuose (Pietų Korėjoje, Singapūre ir kt.), įskaitant ir gabenimo išlaidas, gamyba netgi pigesnė. Antra, Lietuvos spaustuvės nėra pakankamai įgudusios spausdinti ant specialaus plono, bet nesiglamžančio ir tvirto popieriaus (vadinamojo „bibldruko“) ir kokybiškai jį įrišti. Apskritai šiais klausimais geriau pasitikėti Jungtinėmis Biblijos Draugijomis, kurios yra apsiėmusios pasirūpinti Šventojo Rašto ekumeninio leidimo spausdinimu ir šioje srityje sukaupusios neprilygstamą patirtį.

Minėjote, jog dabar rengiami net du lietuviški viso Šventojo Rašto leidimai – katalikų ir ekumeninis. Kas juos leis ir kuo jie skirsis?
1992 m. išleidusi NT su ekumeniniais įvadais, Lietuvos Biblijos draugija nenorėjo juo tenkintis ir toliau brandino sumanymą, pirmą kartą iškilusį 1982 m. Kaune pas katalikų vyskupą (vėliau – arkivyskupą) marijoną Liudviką Povilonį (1910–1990) apsilankius keleto protestantiškų denominacijų atstovams ir sutarus rūpintis bendru visos Biblijos vertimu.
Įgyvendinti šią idėją, kurios didelis entuziastas buvo pirmasis LBD prezidentas (1992–1995) Vaclovas Aliulis, pagaliau tapo įmanoma 1995 m.: Antanas Rubšys leido panaudoti jo ST vertimo tekstą, o Jungtinės Biblijos Draugijos (JBD; angl. United Bible Societies, UBS) pažadėjo finansuoti leidybą bei pasirūpinti spausdinimu. LBD Direktorių taryba sudarė tarpkonfesinę redakcijos komisiją (katalikas Petras Kimbrys, baptistas Albertas Latužis, evangelikas reformatas Mykolas Mikalajūnas, Septintosios dienos adventistas Danielius Oželis), ir ši ėmėsi darbo, nuolat tardamasi su ST vertėju ir NT vertimo ankstesnio leidimo redaktoriais (Vaclovu Aliuliu bei Vytautu Ališausku).
Iš pradžių tikėtasi, kad abiejų leidimų – Katalikų Bažnyčios rengiamo JAV, kurio spausdinimu Lietuvoje pasirūpins „Katalikų pasaulio“ leidykla, ir LBD rengiamo Lietuvoje, kurį spausdinti JBD užsakys užsienyje – Šventojo Rašto tekstus pavyks suvienodinti, juoba kad jų pagrindą sudaro tie patys vertimai. Deja, iškilo labai rimtų priežasčių, dėl kurių tai padaryti tapo neįmanoma.
Pirmoji jų – LBD saisčiusi būtinybė laikytis Šventojo Rašto ekumeninių leidimų rengimo taisyklių, JBD sudarytų drauge su Šventojo Sosto sekretoriatu krikščionių vienybei skatinti. Kai kurios šių „Gairių“ nuostatos ne itin esmingos, pvz., kad įvadai, pagalbinės antraštės ir paaiškinimai nekeltų komplikacijų dėl įvairių Bažnyčių mokymo skirtumų ir kad ekumeninio leidimo rengėjai būtų deleguoti krašte veikiančių Bažnyčių, nors, žinoma, irgi privalomos. Tačiau daug svarbesnis yra reikalavimas dėl Senojo Testamento knygų išdėstymo tvarkos.
Kaip žinoma, protestantai pripažįsta kanoninėmis tik tas trisdešimt devynias ST knygas, kurios sudaro hebrajų Bibliją ir yra išlikusios hebrajiškai, o katalikai laiko įkvėptomis ir dar septynias graikiškai išlikusias vadinamąsias antrojokanono, arba deuterokanonines knygas, protestantų dažniausiai vadinamas apokrifais (o pastaruoju metu – ir Vėlyvosiomis knygomis). Be to, katalikai naudojasi platesne graikiškąja Esteros knyga, besiskiriančia nuo hebrajiškosios intarpais, žymimais raidėmis A, B, C, D, E bei F, ir ilgesne Danieliaus knygos redakcija su dviem papildomais graikiškais skyriais (13 bei 14), o protestantai pripažįsta tik hebrajiškus šių knygų variantus. Todėl pagal „Gairių“ reikalavimus ekumeniniame leidime pirmiausiai dedamos minėtosios trisdešimt devynios ST knygos, tradiciškai suskirstytos į keturis rinkinius (Penkiaknygė, Istorinės knygos, Išminties knygos ir Pranašų knygos), o tarp jų ir Naujojo Testamento – Antrojo kanono knygų rinkinys: Tobijo knyga, Juditos knyga, graikiškoji Esteros knyga su intarpais A, B, C, D, E ir F, kurią specialiai šiam leidimui ištisai iš graikų kalbos vertė Antanas Rubšys, bei abi Makabiejų knygos (visos penkios katalikų traukiamos į Istorinių knygų rinkinį), Išminties knyga bei Siracido knyga (abi katalikų priskiriamos prie Išminties knygų) ir Barucho knyga bei Danieliaus knygos (katalikų leidimuose abi – Pranašų knygų rinkinyje) graikiškieji skyriai(13 ir 14).
Katalikų leidimo rengėjai, kaip sakyta, nedalyvavę Biblijos vardų adaptavimo principų svarstymuose ir su jais susipažinę tik po paskelbimo, nesijaučia jų saistomi ir vartos skirtingas kai kurių vardų formas. Tarp vardų, kurių forma ekumeniniame leidime kitokia negu katalikų leidime, bus kai kurių Šventojo Rašto knygų pavadinimų, būtent: Rūtos (vietoj „Rutos“), Metraščių (vietoj „Kronikų“), Ezros (vietoj „Ezdro“), Mokytojo (vietoj „Koheleto“), Ezechielio (vietoj „Ezekielio“), Danieliaus (vietoj „Danielio“), Makabiejų (vietoj „Makabėjų“) knygos ir Laiškas hebrajams (vietoj „Laiško žydams“).
Deja, visiems bendros hebrajiškų rašmenų transkripcijos šį kartą nepavyko sukurti, ir VLKK nuostatose kai kas liko nepriimtina katalikų leidimo rengėjams: hebrajiško priebalsio 7 perteikimas lietuvišku c, o ne „z“, kilmėvardžių formosgadai, benjaminai, sauliai ir t. t., o ne „gadaičiai“, „benjaminaičiai“, „saulaičiai“, vardų formos Idojas, Jehuvas ir t. t., o ne „Ido’as“, „Jehu’as“ ir pan.
Kai kurie smulkūs nesutapimai buvo tiesiog neišvengiami, atskirai dirbant dviem Šventojo Rašto rengėjų grupėms. Sujungti visus redaktorius į vieną kolektyvą buvo neįmanoma dėl kelių priežasčių: redakcijos sudarytos ne vienu metu (išeivijoje – anksčiau, Lietuvoje – vėliau) ir ne pagal tuos pačius kriterijus, dirbo atskirtos Atlanto vandenyno ir finansuojamos iš skirtingų šaltinių (viena – privačių aukotojų, kita – JBD), be to, naudodamosi skirtingų sistemų kompiuteriais. Galiausiai dar šiek tiek skirtumų atsirado NT ankstesnio leidimo redaktoriams po atidaus sugretinimo su originalu šen bei ten pataisius vertimo tekstą.

Iš tikrųjų Dievo įkvėptieji autoriai nerašė nei „katalikiškos“, nei „protestantiškos“, nei „ekumeninės” Biblijos, o tiesiog užrašinėjo tai, ką jiems apreiškė Viešpats. Ar yra vilties kada nors išvysti būtent tokį Šventąjį Raštą, t. y. „tiesiog“ Dievo žodį?
Šiuo klausimu, matyt, norite patikrinti mano ortodoksalumą? Labai jau jis asocijuoja su tokiais „šiuolaikiniais“ postringavimais, kaip „bedogmė krikščionybė“, „nekonfesinis krikščionis“, „išganymas be Bažnyčios“, „Kristui – taip, Bažnyčiai –ne!“ ir t. t., ir pan. Ženkime dar žingsnelį, ir rasime „bedievę krikščionybę“ išpažįstančius „netikinčius krikščionis“, susibūrusius „nebažnytinėn bendruomenėn“ garbinti ne įsikūnijusio Dievo Sūnaus, o „paprasto žmogaus Kristaus“ ir beskaitančius ne Šventąjį Raštą, o „tiesiog raštą“!
Taip, įkvėptieji autoriai iš tikrųjų nerašė nei „katalikiškos“, nei „protestantiškos“, nei „ekumeninės“ Biblijos. Tačiau Viešpaties jiems apreikštas žodis buvo skirtas Dievo tautai, susirinkusiai į sueigą (hebr. qâhâl), o vėliau Kristaus suburtai į Bažnyčią (gr. ekklsia), kurioje kaip jo Kūne „tegul visi bus viena!“ (Jn 17, 21). Tik dėl mūsų kaltės tasai Kūnas vėliau prarado vienybę, todėl dabar mes gailimės, bet tikime Dievo padedami vėl susivienysią.
O kol tai dar neįvyko, kreipimesi į ekumeninio leidimo skaitytojus pirmasis LBD prezidentas Vaclovas Aliulis viliasi, jog mes skaitysime Šventąjį Raštą būtent taip:
„(…) stengdamiesi jį kuo geriau suprasti kiekvienas pagal savosios Bažnyčios aiškinimo tradicijas. Kartu mėginsime pažinti ir kitų seseriškų Bažnyčių Biblijos suvokimą. Vengsime subjektyvių interpretacijų pagal kiekvieno asmeninį skonį, nes tai dar labiau mus skaidytų.
Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis ir vesk mus į tikėjimo ir gyvenimo vienybę!“

Biblijos keliai į lietuvių kalbą