KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Senojo Testamento kanonas

W. S. LaSor
D. A. Hubbard
F. W. Bush

Kanono reikšmė

Krikščionių Bažnyčia jau pačioje pradžioje laikėsi kanono [1]; ji negalėjo įsivaizduoti, kad galima apsieiti be autoritetingų raštų. [2] Tai išplaukė iš jos judėjiškų ištakų. Nuo Mozės laikų įkvėptieji Raštai sudaro hebrajų paveldą. Pats Jėzus savo gyvenimo dienomis kalbėdamas ir dirbdamas rėmėsi Senuoju Testamentu (plg. Mt 4,4. 7. 10; 5,18; Jn 10,35). Vien šis liudijimas įtikina, kaip aukštai Jėzus vertino šventuosius Raštus, kuriuos jis perėmė drauge su savo žydišku paveldu. Jo priešininkai negalėjo prikišti, kad jam stinga ištikimybės perduotam Dievo žodžiui. Galėjo kilti smarkus ginčas, kaip Raštą suprasti, bet niekas neabejojo dėl Šventraščio autoriteto. Jėzus ne tik didžiai gerbė ST, bet suprato save kaip įpareigotą jį įvykdyti: „Turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“ (Lk 24,44). Iš Petro pamokslo Sekminių dieną pagal Joelio pranašystę (Apd 2,16–21. 32 ir toliau) galima suprasti, kad nuo pat bendruomenės atsiradimo ST raštai – drauge su Jėzaus nurodymais – sudarė Bažnyčios kanoną. Dievas per šimtmečius apreiškė save tiek darbais, tiek ir žodžiais. Bausmes Egiptui būtų galima suprasti kaip aibę didelių stichinių gamtos nelaimių, jeigu Mozė nebūtų jų tinkamai išaiškinęs. Dovydo iškilimą iki Izraelio karaliaus drauge su Jeruzalės užėmimu galima laikyti menkos reikšmės neramių politinių įvykių raida Artimuosiuose Rytuose II ir I tūkstantmečių pr. Kr. sandūroje. Tačiau Samuelis ir Natanas šiuos įvykius pranašiškai iškėlė į šviesą. Jėzaus nukryžiavimas kaip istorinis įvykis liktų tik vienas tarp nesuskaičiuojamų romėnų valdžios nuosprendžių, jei jis pats nebūtų apreiškęs, kad tokiu būdu savo gyvybę atidavė kaip išpirką už daugelį (Mk 10,45).
Visa tai patvirtina, kad Šventraščio kanonas – tarpusavyje susietas knygų rinkinys, kurio mokymo laikosi visi tikintieji, – nebuvo jokia prabanga, pasidaryta pačios Bažnyčios. Pirmiausia tai buvo absoliuti būtinybė, kilusi iš dieviškojo apreiškimo charakterio. Dievas apsireiškė kalbėdamas ir veikdamas istorijoje. Apsireikšdamas jis rūpinosi, kad esminiai jo veiklos elementai ir žodžiai būtų perduodami jo tautai pakankamai tiksliai.

Senojo Testamento kanono atsiradimas

Senojo Testamento kanono atsiradimą sąlygojo svarbios ištarmės, jų dokumentavimas, tekstų rinkimas, kanono sudarymas ir jo ribų nustatymas.

Autoritetingos ištarmės
Kanoniškumo principas atsirado Izraelyje, kai ant Sinajaus kalno Mozė gavo Įstatymą. Dievas davė aiškius nurodymus; tauta įsipareigojo jų laikytis, o Mozė visa užrašė (Iš 24,3 ir toliau). Tokio supratimo ištakos tikriausiai siekia labai senus laikus, kai tauta ėmė vis labiau suvokti savo ypatingą vaidmenį Dievo gelbėjimo plane, rinko ir nagrinėjo Dievo duotus nurodymus ir pažadus tėvams ir kiekvieną kartą sėmėsi iš jų naujų jėgų ir pasitikėjimo.

Autoritetingi dokumentai

Įst 31,24–26 Mozė užrašė „šito įstatymo žodžius knygoje, įsakė levitams…: ‘Imkite šitą įstatymo knygą kaip liudijimą prieš jus ir ją padėkite prie Viešpaties, jūsų Dievo, Sandoros skrynios’“. [3] Jozuė patvirtino šios knygos autoritetingumą: „Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį“ (Joz 1,8).
Kai aštuonioliktaisiais karaliaus Jozijo valdymo metais (621 pr. Kr.) įstatymo knyga vėl buvo atrasta, šis įvykis tapo lemtingas sudarant Senojo Testamento kanoną (2 Kar 22). Ne taip, kaip Egipto ir Asirijos karaliai, kurie savo valią mėgo prilyginti įstatymui, Jozijas pakluso įstatymo ritinio autoritetui, pripažino jį kaip užrašytą įstatymą, kaip mandatą, kurio negalima nevykdyti (2 Kar 23,3). Tai, kad žmonės šios knygos turinį suprato ir jai pakluso įsitikinę, jog per šią knygą kalba pats Dievas, ir yra kanoniškumo esmė.

Autoritetingų tekstų rinkimas
Įprastas trigubas hebrajiškos Biblijos dalijimas į Įstatymą, Pranašus ir Raštus nurodo ne tik skirtingą tų knygų turinį, bet ir skirtingas kanono sudarymo pakopas laike.
Penkios Mozės knygos, vadinamasis Įstatymas (hebr. Thorah), dar vadinamas Penkiaknyge, sudėtas dar Dovydo laikais (apie 1000 m. pr. Kr.) ir iš esmės išlikęs turbūt beveik toks, kokį turime mūsų laikais. Gali būti, kad per šimtmečius iki Ezros (apie 450 m. pr. Kr.) buvo padaryta nedidelių, pirmiausia kalbos norminimo, pakeitimų.
Pranašai (hebr. Nebiim) padalyti į dvi grupes: ankstyvieji ir vėlyvieji Pranašai. Ankstyvieji Pranašai yra istorinės Jozuės, Teisėjų, Samuelio ir Karalių knygos. Vėlyvieji – tai didieji Izraelio pranašai: Izaijas, Jeremijas, Ezechielis, ir vadinamieji mažieji pranašai, surinkti į Dvylikos pranašų knygą. Apibrėžimas „mažasis“ nurodo apimtį, bet ne svarbą. Trumpesnį tekstą buvo galima visą užrašyti ant vieno rašto ritinio.
Galutinė ankstyvųjų Pranašų redakcija, pateikianti Izraelio valstybės istoriją nuo tautos atvykimo į kraštą iki jo praradimo ir Babilonijos tremties (1250–550 m. pr. Kr.), negalėjo būti atlikta iki tremties, nors pavieniai pasakojimai ar intarpai atsirado beveik tuo metu, kaip ir jų pateikiami įvykiai.
Tauta labai greitai pripažino ankstyvųjų Pranašų raštus kaip Dievo darbų istorijos Izraelyje po Mozės tęsinį. Svarbiausių vadovų Jozuės, Samuelio, Dovydo ir kitų vardai tariami su pagarba. O tai, kad šie raštai pasakojo svarbiausių pranašų Elijo ir Eliziejaus istorijas, kad jie Izraelio istoriją pateikė kaip ir kiti didieji pranašai, kėlė jiems pagarbą.
Kada po Malachijo (apie 450 m. pr. Kr.) vėlyvieji Pranašai buvo surinkti į vieną uždarą rinkinį, nėra tiksliai žinoma. Galima manyti, kad daugumos pranašų – Amoso, Ozėjo, Michėjo, Izaijo, Sofonijo, Jeremijo, Nahumo ir Habakuko raštai, parašyti iki tremties, buvo per tremtį surinkti, ir vėliau, kai sostinė ir šventykla virto griuvėsiais, nelaisvė pažadino supratimą, kad pats Dievas per šiuos pranašus kalbėjo, įspėjo apie teismą ir visa iš anksto pranešė.
Apie vadinamuosius Raštus (hebr. Kethubim) dar sunkiau ką nors tiksliai pasakyti, nes čia sudėtos labai įvairaus turinio knygos. Psalmių, Patarlių, Jobo knygos – tai maldų ir išminties raštai. Penkios Raštų knygos, parašytos ant atskirų ritinių, buvo skaitomos atitinkamai per kasmetines šventes: Giesmių giesmė per Paschą (Velykas), Rutos per Šavuotą (Sekmines), Raudos – Abo devintąją (Gedulo), Jeruzalės sugriovimo 586 m. pr. Kr. dieną. Ekleziastas – per Sukotą (Palapines) ir Estera – per Purimą. Danielius – vienintelis pranašas, kuris pasirodo Raštuose. Raštai užbaigia hebrajų Bibliją istoriniais Ezros, Nehemijo ir Kronikų knygų pasakojimais.
Atskiras knygas į Senojo Testamento kanoną įtraukti paskatino įvairūs motyvai. Psalmės ir – netiesiogiai – Rutos knyga siejosi su Dovydu, Rutos seneliu. Patarlės, Giesmių giesmė ir Ekleziasto knyga – su Saliamono, Raudos su Jeremijo vardu. Jobo išmintis ir Danieliaus vizijos buvo laikomi kaip paties Dievo tiesiogiai padiktuoti tekstai. Ezros, Nehemijo ir Kronikų knygos siejosi su svarbiomis Izraelio istorijoje asmenybėmis (reikia įvertinti, kokia svarbi vieta Kronikose skirta Dovydui ir jo giminėms) ir pateikė valstybės istorijos po tremties epizodus.
Dauguma Raštų parašyta ir, reikia manyti, surinkta tremties ar vėlesniu periodu, t. y. 550 m. pr. Kr., nors daug nagrinėjamų tekstų – ypač Psalmių ir Patarlių – siekia senuosius Izraelio, o drauge ir Judo karalystės laikus (1000–587 m.). Didelė tikimybė, kad šis paskutinis hebrajų raštų kanoninis rinkinys buvo sudarytas 200 m. pr. Kr. ar netgi iki II a. pr. Kr., nors nuorodos, kad Esteros knyga naudotasi anksčiau, yra labai neryškios.
Tremties periodu ir jai pasibaigus Judo tauta suprato savo praeitį. Nelaisvėje įžvelgę savo ištakas bandė atsistoti ant senovinio paveldo, kad apsisaugotų nuo panašaus naikinančio Dievo teismo. Ezra ir Nehemijas, pagrindiniai atsinaujinimo sąjūdžio vadovai, teisingai akcentavo Šventraščio svarbą ir autoritetą (Ez 7; Neh 8–10). Greičiausiai jie nulėmė ir kanono sudarymą.

Kanono ribos ir jo patvirtinimas
Nuorodos apie šventųjų Raštų rinkinio skirstymą į tris dalis siekia 200 m. pr. Kr. Siracido knygos leidėjo anūkas, kuris šį kūrinį apie 132 m. pr. Kr. išvertė į graikų kalbą, parašė prologą. Ten jis paminėjo, kad „mano senelis Jėzus su dideliu stropumu skaitė Įstatymą, Pranašus ir kitas knygas, paliktas mums mūsų tėvų“ (Sir 3). Todėl gali būti, kad jau Siracidas (apie 190 m. pr. Kr.) pateikė trijų dalių Senojo Testamento kanoną. Gaila, liko nepaminėta, kas iš tikrųjų skiriama prie „kitų knygų“. Svarbi žydų nuoroda į kanoną aptinkama Talmudo traktate Baba Bathra. Mus pasiekęs skirstymas galėjo atsirasti I arba II šimtmetyje pr. Kr. Čia vienareikšmiškai numatytas trijų dalių kanonas. Drauge išvardyti daugumos knygų autoriai. Visos šios knygos įtrauktos į dabartinį protestantiškąjį Biblijos kanoną. NT Jėzus remiasi Mozės Įstatymu, Pranašų knygomis ir Raštais (Lk 24,44). Dažniausiai ST apibrėžiamas kaip „Įstatymas ir Pranašai“ (pvz., Mt 5,17; Lk 16,16). Tai dar nereiškia, kad Raštai čia nepriskiriami. Naujojo Testamento autoriai, kaip matosi, niekada tiesiogiai necituoja apokrifų. Tai daug pasako, kad jų priimtas ST didžiąja dalimi sutampa su šiandieniniu. Nei Filono Aleksandriečio (De Vita Contemplativa 25), nei Juozapo Flavijaus (Contra Apionem I.8), kurie abu gyveno NT atsiradimo laikais, raštuose irgi nerandama vienareikšmių nuorodų, kad jų kanone (kurio turinys tiksliai negali būti apibrėžtas) būta mums nežinomų ST raštų. [4]
Žinoma, senovėje būta įvairaus kanono supratimo. Samariečiai, kurie nuo Nehemijo laikų (apie 450 m. pr. Kr.) buvo atskirti nuo žydų, sukūrė savitus papročius ir nuosavą kanoną, kuriame buvo tik Penkiaknygė. Buvo atmesti Pranašai, labai kritiški Šiaurinės izraelitų karalystės su jos sostine Samarija atžvilgiu, ir Raštai, glaudžiai susieti su Jeruzalės šventykla.
Populiariausias ST vertimas į graikų kalbą yra apie 250 m. pr. Kr. atsiradusi Septuaginta (sutrumpintai LXX). Jos santykį su hebrajų Biblija nesunku apibrėžti. Nors LXX yra apokrifinių tekstų, kurių neturi hebrajiškoji Biblija, per daug paprasta pasakyti, kad graikiškai kalbantys, kaip ir diasporos žydai, būtų turėję tokį išsamų kanoną kaip ir gyvenantys Palestinoje. Nepaisant keleto LXX fragmentų iš Kumrano, seniausieji mus pasiekę LXX rankraščiai datuojami IV a. po Kr.; juos išsaugojo krikščionys, ne žydai. Esamuose leidiniuose knygų skaičius skiriasi, ir sunku vienareikšmiškai apibrėžti, kas joms priklauso.
Krikščionybės laikais žydai kanoniškumo klausimo nebaigė spręsti. Tačiau atidžiau pasižiūrėję pamatysime, kad tik dėl keleto knygų abejota – priklauso jos Senojo Testamento kanonui ar ne. Buvo svarstoma, ar Estera (Dievas visiškai nepaminimas), Ekleziastas (nepatiko jo skeptiškumas ir hedonistiški bruožai), Giesmių giesmė (su jos erotine kalba) ir Ezechielis (kurio pasisakymai, atrodo, iš dalies prieštarauja Įstatymui) gali likti kanone. Diskutuota ne apie tai, ar reikia įtraukti į kanoną naujas knygas, bet ar visos esančios kanone knygos pakankamai šventos, kad ten pasiliktų.
Kai 70 m. po Kr. sugriovus Jeruzalę žydai prarado šventyklą ir kai staiga išplitus krikščionybei jų tikėjimui iškilo grėsmė, jie dar labiau prisirišo prie Rašto, kuris teikė jiems saugumą ir vienybę, nes jų religinė savastis buvo paliesta iš esmės. Ryžtingas atsigręžimas į Raštus atvedė prie hebrajų Biblijos, kokia ji yra šiandien, pripažinimo. Religinis Jamnijos judaizmo centras (dar vadinamas ir Jabne – Joz 15,11; 2 Krn 26,6) pietvakarių Judėjoje tapo paskutiniąja ginčų dėl kanono vieta. Kaip buvo priimtas šis paskutinis sprendimas 90 m. po Kr., šiandien sunku pasakyti. Greičiausiai tai pavyko dėl išlikusios rabiniškojo judaizmo vienybės. Buvo kalbama apie tai, kas skaitoma pamaldose kaip „Raštas“. Vargu ar tai galėjo būti formalus vadinamojo Jamnijos Sinodo nutarimas. [5]
Tiek Jamnijos Sinodo nutarimas, kurio tikslas apvalyti ir apsaugoti žydų tikėjimo paveldą, tiek ir NT tyrinėjimo išvados teigia, kad Jėzaus vartotas ST turėjo 39 knygas, kurios ir sudaro protestantų ST. Šios knygos perduoda su išganymo istorija susijusius įvykius bei tų įvykių paaiškinimus ir kalbėdamos apie išganymą nurodo ateitį. Knygos liudija, kad išganymo istorija tęsiasi ir ateityje pasieks visišką pilnatvę.

Deuterokanoninės, arba apokrifinės knygos

Romos katalikų Bažnyčia knygas, kurios yra hebrajų Biblijoje, vadina protokanoninėmis (gr. protos – pirmas), o papildomas knygas, esančias greta protokanoninių Septuagintoje – deuterokanoninėmis (gr. deuteros – antras). [6]
Protestantai ir žydai taiko atitinkamus apibrėžimus „kanoniškos“ ir „apokrifinės“. Tridento Susirinkime (1546 m.) ir Vatikano I Susirinkime (1870 m.) buvo nuspręsta, kad Romos katalikų Bažnyčioje protokanoninės ir deuterokanoninės yra dieviškai įkvėptos ir todėl autoritetingai galioja.
Anglikonų ir kai kuriose liuteronų Biblijos draugijų laidose šios nekanoninės knygos pažymėtos kaip „apokrifinės“ ir išspausdintos skyrium tarp ST ir NT. „Tai knygos, kurios neprilygsta Šventajam Raštui, tačiau jas skaityti yra naudinga ir gera“, sakė Martinas Lutheris. [7] Pavadinimas „apokrifas“ reiškia „slaptas“ ir ženklina paslėptą knygą, t. y. tokią, kuri nėra viešai skaitoma pamaldų metu. Romos katalikų Bažnyčia vengia šios sąvokos, kadangi tuomet reikėtų suprasti, jog apokrifinis kūrinys „nei įkvėptas, nei autentiškas“ [8].
Graikų stačiatikių Bažnyčios nuostata nėra tokia kategoriška. Iki Reformacijos vyravo tendencija naudoti visą graikų ST (Septuagintą) nedarant skirtumų. Nors ir nėra jokio susirinkimo ar sinodo nutarimo šiuo klausimu, šiandien bendrai laikomasi reformatiškojo padalijimo skiriant kanoninius ir apokrifinius raštus. Tokios nuostatos laikosi ir Rusijos stačiatikių Bažnyčia. [9]
Kanonines knygas apribojus hebrajiška Biblija, kaip tai darė jau Jeronimas [10] kiti ankstyvosios Bažnyčios vyrai, padarytos išvados, kad tik hebrajų leidžiami raštai laikomi kanoniškais ir atitinkamai kad visos hebrajų išleistos knygos taip pat kanoniškos. Tam prieštaravo jau Origenas (185–254 m. po Kr.) sakydamas, kad 1-oji Makabiejų knyga nekanoninė, nors parašyta hebrajiškai. [11] Galų gale konkretaus teksto kanoniškumas remiasi ne kalba, kuria parašytas, bet liudijimu tikinčiųjų, kurie kanoniniuose tekstuose girdi Dievo balsą. Žydijai, tokiems teologams kaip Jeronimui (347–419 m. po Kr.) ar Grigaliui I Didžiajam (540–604 m. po Kr.) ir reformatoriams dieviškąjį autoritetą turėjo tik hebrajų Biblijos tekstai, nes tik jie buvo įtraukti į ST kanoną. [12]
Galų gale kanoniškumas ir dieviškasis įkvėpimas yra neatskiriami. Giliausias kanoniškumo pamatas yra įžvalga: jei tekstas Dievo įkvėptas, jis kanoniškas. Tai, kas nėra įkvėpta, nėra ir kanoniška. NT šis klausimas sprendžiamas žodžiu Jėzaus ir apaštalų, kurie patvirtina ST įkvėptumą ir autoritetą (plg. 2 Tim 3,16 ir toliau).

W. S. LaSor, D. A. Hubbard ir F. W. Bush yra Senojo Testamento profesoriai, dirba Fulerio teologijos seminarijoje Pasadenoje (Kalifornija)

Vertė Julius Norvila

Versta iš: LaSor W. S., Hubbard D. A., Bush F. W. Old Testament Survey. – Wm. B. Eerdmans Publ. Co.: Grand Rapids, 1996





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).