KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Pagonių naikinimas ir neapykanta žydams

Apie kai kuriuos tamsius krikščionių Bažnyčios istorijos puslapius

Holger Lahayne

Panagrinėjus Kristaus Bažnyčios istoriją, negalima nesistebėti. Mažos žydų „sektos“ tikėjimas paplito žaibo greitumu, o negausaus apaštalų būrelio išpažintas mokymas per porą šimtmečių išaugino pasaulinę Bažnyčią. Taip pat stebina ir kelia šiurpą krikščionių kančios, kurias teko patirti pirmaisiais persekiojimų metais dėl tikėjimo, nes tais laikais būti krikščioniu buvo tolygu mirčiai. Be to, reikia pripažinti ir vėlgi dažnai stebėtis, kokią didelę įtaką krikščionių tikėjimas padarė visuotinei kultūrai, politikai, mokslui ir socialiniam gyvenimui.
Pripažįstame, kad pats Dievas per šimtmečius kūrė, saugojo ir puoselėjo savo bendruomenę. Vis dėlto taip pat aišku, kad ši Bažnyčia iš pat pradžių buvo žmonių Bažnyčia ir joje dėjosi gana žmogiški dalykai. Jau Naujajame Testamente skaitome apie aiškius ginčus ir nesutarimus, kurie ne visada atrodydavo labai krikščioniški. Kristaus Bažnyčia yra Dvasios, o kartu ir žmonių Bažnyčia. Todėl nederėtų pamiršti ir to, kas Bažnyčios istorijoje ne itin spindi, kuo ne visada galima didžiuotis. Tą pripažinti reikia, bet to dar nepakanka. Mes taip pat turime sutikti, kad Bažnyčios istorijoje yra ne tik miglotų vietų, bet net labai tamsių puslapių, kurie verčia gėdytis. Šiame straipsnyje norėčiau pirmiausia panagrinėti pagonių naikinimą ir neapykantą žydams. Mes, krikščionys, turime išmokti gyventi su istorijos mums palikta našta. Tai reiškia, jog pirmiausia reikia tuos tamsius puslapius atversti ir patyrinėti.

Konstantino „posūkis“

313 m. kartu valdantys Romos imperatoriai Konstantinas ir Licinijus krikščionims suteikė neribotą religijos laisvę. Kai 324 m. Konstantinas tapo vienvaldžiu valdovu, krikščionis galutinai liautasi persekioti ir Rytuose. Prieš tai valdovų laikyta priešiška valstybei krikščionybė staiga tapo visiškai lygiateisė su kitomis religijomis. Vakaruose (Galijoje, Ispanijoje, Britanijoje) krikščionys dar buvo tik nedidelė mažuma. Tad apie viešpataujančią krikščionybės padėtį kol kas negalėjo būti ir kalbos.
Už tokį tikrai staigų posūkį krikščionys turi būti dėkingi Konstantinui, kuris tikriausiai siekė politinių tikslų, be to, kaip dabar žinoma, ir pats buvo krikščionis. Vis dėlto tiltų su pagonybe jis galutinai neišardė. Dar ilgą laiką ant monetų buvo kaldinami pagoniški simboliai, tebebuvo statomos naujos pagonių šventyklos, kai kurios ir sostinėje. Konstantinas neatsisakė ir pagoniško titulo pontifex maximus, t. y. vyriausiojo žynio.
Tačiau tai truko neilgai. Kad ir labai pakantus, krikščionybei Konstantinas teikė aiškią pirmenybę prieš pagonybę. Jis rūpinosi, kad Bažnyčioms būtų mokami pinigai (beje, ir kaip atlyginimas už nuostolius, patirtus dėl buvusių persekiojimų); jis liovėsi puoselėti pagonišką imperatoriaus kultą (itin piktinusį krikščionis) ir greitai uždraudė atstatinėti griūvančias pagonių šventyklas. 321 m. jis paskelbė sekmadienį visuotine poilsio diena. Pagaliau jis uždraudė gladiatorių kovas, magiją, šiek tiek pataisė kai kurias bausmines nuostatas (uždraudė kryžiuoti žmones, išmesti naujagimius).

Nauja valstybinė religija

Konstantino sūnūs liovėsi vykdyti pakančią savo tėvo politiką. Jie vis smarkiau spaudė pagonis, nors tolimesnėse Romos imperijos dalyse krikščionys vis dar sudarė mažumą. 346 m. Konstancijus įsakė uždaryti visas pagonių šventyklas, o 356 įvedė mirties bausmę už aukojimus stabams.
Lemiamą žingsnį žengė imperatorius ispanas: Teodosijus (Didysis, 379–395) krikščionybę paskelbė valstybine religija, tuo galutinai suvaržydamas religijos laisvę. Nepaisant didelio pagonių senatorių priešinimosi, iš Romos senato buvo pašalintas Viktorijos altorius. Ilgainiui pagonybė vis labiau nyko ir nyko iš viešojo gyvenimo.
Dar griežčiau netrukus ėmė valdyti Teodosijus II (416–450). 416 m. jis įsakė iš valstybinės tarnybos atleisti visus nekrikščionis, o po dvejų metų – sudeginti visus nekrikščioniškus raštus. 435/ 438 jis pagrasino bausti mirties bausme už pagoniškas apeigas. (Gausybė per kelis dešimtmečius leistų įsakymų rodo, kaip ilgai ir atkakliai pagonybė laikėsi gyvenime, nepaisant suvaržymų ir draudimų).
Valdant Justinianui I (527–565) Bažnyčia galų gale pateko visiškon imperatoriaus priežiūron. Paskutiniai pagonys buvo toliau engiami. Nekrikščioniškai pakrikštyti tapo kone beteisiais asmenimis. Visus tuos veiksmus vainikavo paskutinis žingsnis, kai buvo uždaryta garsioji (pagoniška) Atėnų filosofijos mokykla, prieš kelis šimtmečius įkurta Platono.

Su kryžiumi ir kardu

Kai krikščionybė įsigalėjo rytinėje imperijos dalyje ir visose Viduržemio jūros pakrančių žemėse, buvo imtasi į imperiją įsijungusių daugelio germanų genčių. Krikščionybė čia buvo įvesta palyginti taikiai, tačiau, žinoma, ir čia dažnai „iš viršaus“. Maždaug apie 500 m. frankų karalius Chlodvigas, o su juo ir visa gentis priėmė katalikų tikėjimą.
Tapę katalikais (ir atmetę tuo metu tarp germanų buvusį „madingą“ arijonizmą), frankai galėjo lengviau siekti viešpatauti Vakarų Europoje. Po Chlodvigo praėjus dviem šimtmečiams į Frankų valstybės sostą įžengė Karolis Didysis. Jis vėl atgaivino žlugus Vakarų Romos imperijai nustojusį galioti imperatoriaus titulą (imperatorius nuo 800 m.) ir sukūrė vieningą krikščionišką imperiją, kuriai priklausė Prancūzija, dalis Ispanijos, Italija ir germanų genčių apgyventos žemės.
Daug germanų(tarp kurių uoliai darbavosi airių ir škotų vienuoliai) jau buvo priėmę krikščionybę. Karolio valdžiai nepakluso tik saksai, kurie užsispyrę laikėsi savo pagoniško tikėjimo. 30 metų Karolis kariavo su dabartinėje Šiaurės Vokietijoje gyvenusiomis gentimis. Tam, kad tautos būtų pavergtos politiškai, buvo naikinama pagonybė.
772 m. Karolis pradėjo religinį karą su saksais. Iš pradžiųjį lydėjo sėkmė. Buvo net sugriauta pagrindinė saksų šventovė. Tačiau vos tik karalius išvyko iš jų žemių, saksai vėl ėmė priešintis. Karolis pradėjo baudžiamąjį žygį. Po 777 m. Paderborno reichstago buvo pradėta masiškai krikštyti pagonis. Saksai nusilenkė (galbūt tik tariamai) kryžiui ir kardui. Įvykiai kartojasi. Kai karalius išvyko į tolimąją Ispaniją, saksai, vadovaujami savo vado Vidukindo, ir vėl ryžosi sukilti. Skubiai grįžęs Karolis vargais negalais sukilimą numalšino. Ir kai kilo kitas sukilimas, karalius nesusitvardė. 782 m. jis įsakė Verdene prie Alerio (netoli dabartinio Brėmeno) nubausti mirtimi 4500 saksų didikų. Ar tik ne tais pačiais metais įsigaliojo ir be galo griežtų bausmių įstatymas – Capitulato Saxonica. Mirties bausmė grėsė kiekvienam, kas gadins arba sugriaus Bažnyčią, kas nesilaikys 40 dienų krikščionių pasninko, kas pagonių papročiu degins mirusiuosius, kas slapstysis, vengdamas pasikrikštyti. Visi vaikai per metus turėjo būti pakrikštyti, visi pagonių šventikai išduoti krikščionių Bažnyčiai. Karolis nori visiems laikams palaužti ginkluotą pasipriešinimą ir išnaikinti pagonybę. Vidukindas 785 m. liaujasi kovojęs ir pasikrikštija. Pavienės vietinės grupės dar iki 804 m. retkarčiais mėgins priešintis, bet saksai jau laikomi užgrobtais, nuramintais ir atverstais į tikrąjį tikėjimą.

Kryžiaus žygiai į pagonių kraštus

Karolis veikė ne tik kaip valstybės galva, bet ir kaip Bažnyčios gynėjas ir vadovas. Jis manė šitaip tęsiąs tradicijas savo senelio, kuris 732 m. laimėjo svarbią pergalę prieš musulmonus, įsibrovusius iki pat Prancūzijos širdies. Taip buvo sutramdytas į Vakarus besiveržiantis pagoniškas islamas [1] ir apginta krikščionybė. Ispanijoje ir Pietų Italijoje Karolis net puola ir susigrąžina islamo užgrobtas sritis.
Bet iš Rytų vėl ėmė veržtis musulmonų armijos. Iš Vidurinės Azijos atklydę tiurkai seldžiukai užpuolė Bizantijos imperiją. 1071 m. jie sutriuškino krikščionių armėnų kariuomenę ir žaibišku greičiu užgrobė kone visą Mažąją Aziją (dabartinę Turkiją). Staiga pagonys ėmė grėsti net sostinei Konstantinopoliui. Negana to, tiurkai iš savo tikėjimo brolių Egipto mameliukų atėmė Palestiną ir Jeruzalę. Iki tol netrukdomi į šventąjį miestą keliavę krikščionių maldininkai dabar jau turėjo įveikti kai kurias kliūtis. Kebli padėtis, nes maldininkųį šventąją žemę vis gausėjo. Juk už tai buvo žadama atleisti visas bausmes už nuodėmes.
Pajutęs pavojų Bizantijos imperatorius Aleksijus prašydamas pagalbos kreipėsi į Vakarų krikščionis ir popiežių. Ir jo kvietimas buvo išgirstas. 1095 m. Klemonto (Pietų Prancūzija) sinode popiežius Urbonas II kalbėdamas miniai ragino padėti tikėjimo broliams. Be to, jis kvietė iš netikėlių rankų išvaduoti Jeruzalę ir šventąsias vietas. „Dievas to nori!“ – atsišaukė minia.
Kibirkštis įžiebė ugnį ne tik Klemonte. Visur, kur tik per artimiausius mėnesius Urbonas ir kiti Bažnyčios vyrai prakalbdavo apie karo žygį su kryžiaus ženklu, – apie Kryžiaus žygį, – riteriai segėsi kryžius ir ruošėsi lankyti šventąsias vietas Palestinoje. Pagaliau 1096 m. kelios dešimtys tūkstančių kovotojų iš Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos išsirengė į žygį. Religinę neapykantą kitatikiams netruko pajusti Pareinio žydai. Traukianti kariauna surengė kelis pogromus.
1097–1098 m. Mažojoje Azijoje ir Sirijoje krikščionių kariuomenė mūšių lauke laimėjo keletą svarbių pergalių. Pagaliau 1099 m. birželio mėnesį jau smarkiai sumažėjusi kariuomenė priartėjo prie Jeruzalės sienų. Apgultis truko kelis mėnesius. Laikas buvo palankus miesto gynėjams – ilgainiui krikščionims baigėsi vanduo ir kiti ištekliai, juos kankino kaitra, be to, apgultųjų vaduoti artinosi Egipto kariuomenė. Kryžiuočių vadams – kunigaikščiams iš Normandijos, Provanso, Flandrijos ir Pietų Italijos – pamažu ėmė gesti nuotaika. Kilo ginčai dėl būsimo valdžios pasidalijimo ir Jeruzalės ateities. Iš visko buvo galima spėti, kad laimės musulmonai.
Tačiau Kryžiaus žygiai prieš pagonis buvo ne tik karinis sumanymas (tada juos būtų galima priskirti pasaulietinei istorijai). Jų priežastys buvo religinės, juos įkvėpė ir skatino Bažnyčia (popiežius davė leidimą ginkluotų maldininkų kelionei) ir, nepaisant visų kitų veiksnių, jų pobūdis buvo grynai religinis ir krikščioniškas. Tai padėjo išjudinti ir stovinčią prie Jeruzalės sienų kariuomenę. Liepos 6 dieną vienam kunigui pasirodė žygyje į šventąją žemę mirusio vyskupo Adhemaro, dvasinio Kryžiaus žygio tėvo, regėjimas. Jis pasirodęs ir raginęs riterius nuplauti visas savo nuodėmes, nusigręžti nuo visko, kas pikta. Atgailaudama visa kariuomenė basa turinti apeiti miestą, melstis Dievui ir pasninkauti. Tada jie tikrai laimės pergalę. Iki tol regėjimai Kryžiaus žygių metu nebuvo retenybė, tik, tiesą sakant, jais niekas netikėjo. Bet šį kartą patikėjo visi, net kunigaikščiai ir princai. Liepos 8 dieną procesija pajudėjo. Musulmonai stovėjo ant miesto sienų, stebėjo keistą reginį ir šaipėsi.
Po kelių dienų, trečiadienį, liepos 13-ąją, kryžiuočiai ryžosi pulti – apgulimo bokštai ir kiti puolimo prietaisai jau buvo parengti. Dvi dienas truko žūtbūtinis mūšis. Su 15 tūkstančių riterių kovėsi maždaug dvigubai daugiau gynėjų. Pagaliau penktadienį krikščionims pasisekė prasiveržti pro vieną bokštą. Riteriai užplūdo miestą ir puolė medžioti musulmonus. Skerdynės nesiliovė kelias dienas. Žuvo beveik visi 60 tūkstančių Jeruzalės gyventojų. Savo akimis viską matęs liudytojas rašė:
„Ir tada atėjo valanda, kai mūsųViešpats Jėzus Kristus, dėl mūsų miręs ant kryžiaus, tai leido, ir mūsų ant bokšto sustatyti riteriai karštai puolė… Greitai… visi gynėjai nuo sienų spruko į miestą, o mūsiškiai nusivijo juos, ginė juos priešais save žudydami ir kapodami kardais iki Saliamono šventyklos [t. y. iki Uolos rūmų], kur prasidėjo tokios skerdynės, kad mūsiškiai iki kulkšnių braidė kraujyje… Paskui kryžiuočiai apieškojo visą miestą, grobė auksą, sidabrą, arklius ir mulus, plėšė turtų pilnus namus. Tada laimingi ir verkdami iš džiaugsmo mūsiškiai ėjo pagerbti mūsų Išganytojo kapo… Likę gyvi saracėnai vilko lavonus iš miesto ir sukrovė namo aukščio jų krūvas. Niekas niekad nebuvo girdėjęs ir matęs tokių pagoniškos tautos skerdynių.“ [2]
Su krauju suteptais kardais buvo meldžiamasi Dievui Viešpaties karsto bažnyčioje, – matyt, tai netrikdė to meto dvasininkų ir riterių. Tačiau dievotumas greitai vėl turėjo užleisti vietą valdžios interesams. Buvo įsteigta keletas kryžiuočių kunigaikštysčių. Rytų Romos imperatoriui apskritai nenorėta nieko perduoti (ketvirtojo Kryžiaus žygio metu net buvo apgrobta jo sostinė). Devyniasdešimt metų Jeruzalė buvo krikščionių rankose ir dar šimtą – iki 1291-ųjų – kryžiuočiai išlaikė kelias tvirtoves rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje.
XIII a. žavėjimasis žygiais į Rytų šalis atslūgo. Kai kurie Kryžiaus žygiai baigėsi pralaimėjimu, kartais net nepasiekus Palestinos. Paskui susiprasta, jog tam, kad gautum už Kryžiaus žygį teikiamą palaiminimą, traukti taip toli ir kęsti tokį vargą visai nereikia. Juk kur kas arčiau už pagonis musulmonus buvo pagonys baltai!
Čia viskas prasidėjo panašiai kaip ir Azijoje. Vienas kunigaikštis (lenkas Mazovijos hercogas) dėl politinių priežasčių paprašė tikėjimo brolių Vokiečių ordino riterių pagalbos (riteriai Palestinoje buvo netekę darbo). Jis norėjo įsigalėti Vyslos žemupyje. Bet tam reikėjo nugalėti pagonis prūsus, kurie priešinosi ir nesutiko būti taikiai pakrikštyti misionierių. 1220–1280 m. buvo surengti keli Kryžiaus žygiai į Prūsiją. Visi jie nebuvo tokie ryškūs kaip Rytų šalyse, bet užtat labai sėkmingi. Grobikai nukariavo prūsus, asimiliavo, o vėliau ir visai išnaikino. Į pagonišką Lietuvą kryžiuočiai atsikando dantis. Vėliau lietuviai laisvai priėmė krikščionybę.
Apibendrinkime. Krikščionys karaliai ir riteriai Bažnyčios vardu ir jos remiami griebėsi baisių žiaurybių. Jų paskatos dažnai buvo nedoros, tačiau nederėtų pamiršti dvasinių siekių – juk norėta ginti ir skelbti kitiems krikščionių tikėjimą ir už tai gauti nuodėmių atleidimą. Be to, kiekvienas karas su pagonimis atrodė geras ir teisingas (Augustinas sugalvojo „teisingo karo“ sąvoką). Vis dėlto net nekaltindami tų laikų žmonių, gyvenusių kitokiame pasaulyje, turime pripažinti, kad ir tada Bažnyčiai derėjo laikytis šiek tiek atokiau nuo ginklų. Pernelyg artimi ryšiai su valstybe ir karo dalykais jai kenkia. Naujasis Testamentas neskelbia paties griežčiausio pacifizmo, tačiau skelbti tikėjimo prievarta ir ginklu jis tikrai neragina.

„Padegti jų sinagogas…“

Kitas tamsus ir liūdnas krikščionių Bažnyčios skirsnis – antisemitizmas, arba tiksliau antijudaizmas.
Be abejo, judaizmas stipriai veikė krikščionių tikėjimą. Krikščionys perėmė žydų Šventąjį Raštą – Senąjį Testamentą. Jų pamaldos turi panašumų su žydiškosiomis. Naujojo Testamento raštai taip pat daugiau ar mažiau turi žydiškų bruožų, bet juose vietomis jau galima justi šiokią tokią žydų kritiką. Evangelistai (Matas, Jonas) dažnokai skundžiasi, kad jų tautiečiai yra netikintys, kad vadovaujantys sluoksniai laikosi atsainiai. Vis dėlto bendrų sprendimų apie žydus apskritai, neapykantos žydams dar nepasitaiko. Net Paulius, pagonių apaštalas, dažnai itin niršdavęs dėl netikusio judaizmo, visada išlaikydavo pusiausvyrą – dalis žydų esą kietakakčiai, bet pačią tautą Dievas ir toliau myli ir ji kada nors būsianti išganyta (Rom 9–11). Apie atmetimą negali būti ir kalbos.
Krikščionių bendruomenei galutinai atsiskyrus nuo žydų po pirmojo Žydų karo (70 m. po Kr.) krikščioniųtonas po truputį kito. Tikriausiai jie dar prisiminė, kaip buvo žydų persekiojami.
Krikščionių gynėjas nuo žydų ir pagonių Justinas (Kankinys, 110–165) „Dialoge su žydu Trifonu“ jau piktokai burnoja prieš „Dievo tautą“ – žydai esą blogi žmonės, dvasios ligoniai, stabmeldžiai, sukčiai, klastūnai, akli ir tušti, neteisingi, nuodėmingi, baisūs kietaširdžiai ir neišmintingi. Bažnyčiai stiprėjant, žodiniai puolimai vis griežtėjo. Bažnyčios Tėvai – Augustinas, Kiprijonas ir Tertulijonas rašė žydams priešiškus raštus. Tertulijonas rašė: „Net jeigu izraelitas kiekvieną dieną visą kūną praustųsi, vis tiek jis niekada netaptų švarus.“ [3] 386 m. Jonas Auksaburnis aštuoniuose pamoksluose griežtai puolė žydus tikindamas, jog jie „niekuo ne geresni už kiaules ir ožius“. [4] Beveik sutartinai (prieštaraudami Pauliui) jie tvirtino, kad krikščionių Bažnyčia užėmė „Dievo tautos“ vietą ir kad žydus jau apleido Dievas. Izraelis netgi visais laikais buvęs „velnio bažnyčia“. Šie kaltinimai iš esmės nepasikeitė iki Naujųjų laikų.
Žodiniai ankstyvųjų krikščionybės teologų puolimai buvo tik pradžia. Neapykantos sėklai (kitaip sunku pavadinti Bažnyčios Tėvų kalbas) dirvą paruošė Romos imperijos imperatoriai krikščionys. Konstantinas prieš žydus nesiėmė nieko, bet vadino juos „nedorėlių tauta“. Jo sūnūs jau pradėjo juridiškai diskriminuoti ir varžyti žydus. Kai kurie iš tų suvaržymų liko galioti iki XIX ir XX a. Grasindami mirties bausme, jie uždraudė žydams vesti krikščiones, perėjusiam į žydų tikėjimą krikščioniui buvo atimamas visas jo turtas. 404 m. žydai buvo išvaryti iš kariuomenės. 553 m. Justinianas net uždraudė Talmudą. Jau buvo sugriauta ir viena kita sinagoga, nors imperatoriai jas paprastai dar gynė ir saugojo.
Viduramžiais kai kurie karaliai (Karolis Didysis, Liudvikas Pamaldusis, Henrikas IV) teikė privilegijų žydams, bet ir tais laikais buvo leidžiami įsakai, gerokai varžantys žydų gyvenimą. Nuo 423 m. nepritarus Bažnyčiai nebuvo galima statyti sinagogų. 506 m. vienas sinodas numatė ekskomuniką už valgymą kartu su žydais.
Ypač žydai buvo neapkenčiami Ispanijoje. Neapykantą jiems kurstė Sevilijos arkivyskupas Izidorius. 638 m. VI visuotinis Bažnyčios Susirinkimas Tolede įsakė pakrikštyti visus Ispanijoje gyvenančius žydus. Viešpataujant musulmonams žydai atsikvėpė, bet kai vėl grįžo krikščionys, buvo dar blogiau. 1313 m. vadovaujant Sevilijos arkivyskupui Martinezui buvo nužudyta 4 tūkstančiai žydų, o 25 tūkst. parduoti į vergiją. Pagaliau 1492 m. Ispanijos ir Portugalijos valdovai žydus ištrėmė iš savo šalių. Prancūzai tai jau buvo padarę 1182–1394 metais, o nuo 1290 m. jų savo krašte nepakentė ir anglai.
Vokietijoje padėtis pablogėjo prasidėjus Kryžiaus žygiams, padažnėjo žydų pogromų. Didžiojo maro metais buvo ieškoma kaltininkų ir užsipuolami žydai. 1349 m. Strasbūre buvo sudeginti 2 tūkst. žydų. Apskritai tai buvo patys juodžiausi metai iki pat genocido. Daugelyje bendruomenių žydai buvo persekiojami ir žudomi. Vėlyvaisiais viduramžiais juos pradėta tremti iš atskirų miestų arba uždaryti į getus.
Išimtį tam tikra prasme sudarė Lenkija ir Lietuva. Į jas iš Vidurio ir Vakarų Europos ir suplaukė ten vėlyvaisiais metais pradėti uiti žydai. Nuo seno tolerantiškas Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių požiūris į žydus skatino juos tai daryti. Tačiau Lenkijoje taip pat būta susidūrimų su jais: 1648 m. čia kilo pogromų banga ir buvo nužudyta 200 tūkst. žydų.
Žydai buvo žudomi, deginami, skandinami, traiškomi ant rato ir kariami – ir viskas dėl tikėjimo (rasinis antijudaizmas atsirado tik paskutiniajame šimtmetyje.) Net ir tada, kai žydai buvo išvyti iš daugelio šalių ir miestų, Bažnyčia jų neėmė gailėtis. Viduramžių popiežiai vadino juos šunimis (Steponas II) ir „Dievo prakeiktais vergais“ (Inocentas III). Bažnyčios IV Susirinkime, vadovaujamame to paties Inocento, buvo nutarta uždrausti žydams užimti visas viešas tarnybas, o didžiųjų krikščioniškų švenčių metu – rodytis gatvėje.
Reformatorius Martynas Liuteris iš pradžių labai palankiai kalbėjo apie žydus. Skelbdamas savo naują gryną Evangelijos mokymą jis tikėjosi atversti žydus į krikščionybę. Jis ilgą laiką manė, kad jeigu jie vėl išgirs aiškią Gerąją Naujieną, grįš į tikrąjį tikėjimą. Todėl jis be galo nusivylė, kai nepaisant Evangelijos skelbimo žydai neperėjo į kitą tikėjimą. 1543 m. įskaudintas Liuteris parašė „Apie žydus ir jų melus“. Čia jis niekuo nenusileido katalikams: „Padegti jų sinagogas arba mokyklas, o kas liks nesudegę, užberti ir užkasti žemėmis, kad žmonės per amžius daugiau nematytų nei jų akmenų, nei išdagų. Ir visa tai reikia daryti mūsų Viešpaties ir krikščionybės garbei, kad Dievas matytų, jog mes esame krikščionys ir sąmoningai nepakentėme ir nepritarėme tokiam atviram melui apie Jo Sūnų, keikimui ir šmeižimui jo ir jo krikščionių… Taip pat reikia griauti ir jų namus, nes jie juose daro tą patį, ką ir savo mokyklose. O tai jie gali daryti kokioje nors pastogėje arba tvarte kaip čigonai… Ir atimti iš jų visas maldų knygas ir Talmudus, iš kurių mokoma visų tų stabmeldžių melų, keiksmų ir šmeižimų… Grasinant gyvybe uždrausti jų rabinams toliau mokyti… Grasinant prarasti gyvybę uždrausti jiems pas mus mokyti, viešai Dievą garbinti, jam dėkoti ir melstis.“ [5] Dėl tokių savo žodžių Liuteris dažnai buvo laikomas Hitlerio pirmtaku, tad čia reikia pabrėžti: Liuteris šlykštėjosi žydų tikėjimu, bet ne pačiais žydais. Prieš apsikrikštijusius krikščionis žydus jis nebuvo nusistatęs.
Posūkį pasiekti padėjo nekrikščioniškas arba iš dalies ateistinis švietimas. Žydų emancipacija tapo jų šūkiu. Tačiau dėl to pogromai žaibiškai nesibaigė, ypač Rytų Europoje, kurios Švietimo idėjos beveik nepasiekė. Čia jie išliko iki pat XX amžiaus. Europoje antijudaizmas vis labiau krypo nuo religinės prie nacionalistinės ir rasistinės priešpriešos. Labai negražų pavyzdį parodė Prancūzija – tauta, kėlusi revoliuciją ir puoselėjusi Švietimą. 1894 m. artilerijos kapitonas žydas Alfredas Dreifusas buvo neteisingai nuteistas už valstybės paslapčių išdavimą. Ilgai buvo delsiama ir vilkinama ir tik 1906 m. jis buvo reabilituotas.
Kai Hitleris ėmėsi „galutinai spręsti žydų klausimą“ ir pradėjo naikinti visus Europos žydus, Bažnyčios jau buvo pasikeitusios. Katalikų ir evangelikų Bažnyčios nepritarė žydų naikinimui per II pasaulinį karą, tačiau jo ir nesukliudė. Jos oficialiai nekritikavo nacionalsocialistų budelių. [6] Be abejo, dvasininkai ir tikintieji gynė žydus [7], bet jų vadovai tylėjo. Kai kurios evangelikų Bažnyčios Vokietijoje parodė ypatingą artumą valstybės propaguojamai neapykantai žydams ir atsisakė priimti į savo bendriją žydus ir tuos, kurių vienas iš protėvių buvo žydas. Net jeigu žydas norėjo tapti krikščioniu, prakeikimas liko! Ar būtų pasisekę sustabdyti masines 6 milijonų žydų žudynes, jeigu Bažnyčios vieningai būtų paraginusios jų neleisti? Galbūt, bet tikriausiai kai kam iš vyskupųtai būtų kainavę gyvybę. O kas ryšis palydėti galvą už žydą… [8]

Kas kaltas?

Matome, kad tamsių puslapių tikrai buvo. Nejučiomis kyla klausimas, kokios to priežastys ir kieno kaltė. Daugelis krikščionių turi jau ir atsakymą. Kai Konstantinas krikščionybę priartino prie valstybės, kai valstybė priglaudė Bažnyčią savo glėbyje, o valdant Teodosijui sudarė su ja santuoką, kai Bažnyčia tapo valstybine religija ir pasaulio dalimi – tada ji ir padarė „didžiąją nuodėmę“. Taigi didžiausi kaltininkai yra Konstantinas ir Teodosijus, o Bažnyčia padarė klaidą, leidusi susaistyti save tais ryšiais.
Be abejo, per didelis Bažnyčios priartėjimas prie valstybės jai kenkia. Bažnyčia turi taisyti visuomenę, jos balsas turi būti nepriklausomas, ir klaidinga yra prisitaikyti prie nuodėmingo pasaulio. Tačiau kaip tiksliai reikia nustatyti Bažnyčios ir valstybės santykius, kaip Bažnyčia turi organizuotis pasaulyje ir kaip ji turi veikti kultūrą – visa tai jau yra ekleziologijos (krikščionių dogmatikos mokslas apie Bažnyčią) klausimai, kurių čia išsamiau nenagrinėsime. Bet turime pasakyti viena: pernelyg supaprastintas požiūris čia netiktų. Pavyzdžiui, negalima teigti, kad Šventoji Dvasia veikia tik tose Bažnyčiose ir bendruomenėse, kurios per visą istoriją išsilaikė „švarios“ nuo valstybės ir tvarkėsi Naujojo Testamento pavyzdžiu. Asmeniškai man patinka lygiavimasis į pirmykštę Naujojo Testamento bendruomenę. Vis dėlto Bažnyčių, kurios istoriškai vystėsi toliau ir šiandien jau yra visai kitokios, mes negalime laikyti klaidingomis, o jų istorijos – bedvase. IV šimtmetyje padaryta daug klaidų, bet apskritai Konstantino posūkis nebuvo nuodėmė.
Tamsūs Bažnyčios puslapiai ir lieka tamsūs. Kai kurie žmonės užsidėjo sau ant pečių daug kalčių. Tačiau nuostabiausia, kad Dievas veikė nepaisydamas abejotinų veiksmų. Jis neapleido susitepusių Bažnyčių ir padėdavo joms vis atsinaujinti, vėl prabusti, dovanodavo joms reikiamų žmonių, asmenybių. O „švaresniosios“ Bažnyčios turi pagalvoti, jog ir jas veikia žmogiškasis faktorius. Pabaigoje pateikiame tris istorinius pavyzdžius, kurie rodo, kaip yra būtina diferencijuoti istorinį požiūrį.
Nikėjos I visuotinis Bažnyčios Susirinkimas: imperatorius Konstantinas sušaukė Susirinkimą, kad priimtų teologinius sprendimus, turėjusius suvienyti Bažnyčią. Be to, jis sukūrė tos vienybės pagrindus ir savo autoritetu rūpinosi, kad Nikėjos sprendimai būtų įgyvendinami. Taigi svarbiausi krikščionių Bažnyčios sprendimai buvo priimti įsikišus valstybės valdžiai ir galiai. Ir vis dėlto dabar visi krikščionys kalba net neabejodami viso to teisėtumu.
Donatistų ginčas: 310 m. Šiaurės Afrikoje Bažnyčia suskilo dėl jos grynumo. Kai imperatorius Diokletianas persekiojo krikščionis (apie 300 m.), kai kurie Bažnyčios vadovai, kaip tada buvo manoma, padarė sunkią nuodėmę, nes atidavė pagonių valdininkams šventus raštus. Jie buvo vadinami traditores – puolusieji. Kai 311 m. Cecilianas buvo paskirtas vyskupu, rigoristai pasipriešino išrinkdami savo vyskupą (kurio sekėjas vėliau tapo vyskupas Donatas, todėl judėjimas ir pavadintas donatistų judėjimu). Mat, jų manymu, renkant Cecilianą dalyvavo ir traditores. Taigi Bažnyčia sutepta mirtina nuodėme, Šventoji Dvasia neturi jai galios, sakramentai neveiksmingi. Griežtieji pasitraukė. Puikus dvasingumo pavyzdys? Ne visai. Teologinis kivirčas slėpė įžeistą savimeilę, nenuolaidumą ir t. t., ir t. t. Mat Cecilianas dar būdamas kunigo padėjėju padarė klaidą – pakritikavo turtingą, mėgstančią viešai rodyti savo dievobaimingumą damą Lucilą. Jis neleido jai bučiuoti relikvijų. Ji atkeršijo jam ir pasistengė, kad jos dvaro kapelionas būtų išrinktas donatistų vyskupu. Ir kai išaiškėjo, jog renkant Cecilianą traditores nedalyvavo, donatistai nenusileido. Jie atmetė net Ceciliano pasiūlymą pakartoti rinkimus ir įšventinimą.
Anglikonų Bažnyčia: anglikonųBažnyčios, valstybinės Anglijos Bažnyčios, istorija nuo pat pradžių buvo keista, dorovės prasme daugiau negu abejotina, galima sakyti, kone nekrikščioniška. Henrikas VIII, „tikėjimo gynėjas“ (taip jis buvo vadinamas dėl to, kad kritikavo Lutherio raštus), būtinai norėjo išardyti savo santuoką su nekenčiama Kotryna Aragoniete ir vesti savo mylimąją Aną Bulin. Tačiau derybos su Romos Kurija dėl skyrybų patvirtinimo žlugo. Ilgai nelaukęs, Henrikas VIII privertė Anglijos dvasininkijos vadovus pripažinti karaliųAnglijos Bažnyčios galva (1531, 1534 m. tai patvirtino parlamentas). Taip sąžinės nesaistomas monarchas pats save „bažnytiškai“ ištuokė ir pagaliau galėjo vesti Aną. Tiesa, jau 1536 m. jis ją nuteisė mirti ir vėliau dar keturis kartus tuokėsi su kitomis moterimis. Šis žingsnis Henrikui davė ir kitos naudos. 1534–1539 m. buvo uždaryti visi vienuolynai. Jų turtas perėjo karaliui, tai yra Henrikui, kuris daugumą jo pardavė.
Bet visi šie veiksmai „nesutepė“ anglikonų Bažnyčios. Apie 1550 m. ši Bažnyčia buvo Thomo Cranmerio reformuota ir, nepaisant visokių kolizijų, gyvuoja ir iki šiol. Jai priklauso net daug svarbių šio šimtmečio antrosios pusės teologų evangelikų: F. F. Bruce’as, Michaelis Greenas, James Packeris, Johnas Stottas ir Alistairis McGrathas.
Išvada: Dievo ir Bažnyčios vardu padaryti žiaurumai didžia dalimi slegia visus krikščionis. Kai kalbama apie Bažnyčios praeitį, iš tikinčiojo reikia pareikalauti daugiau savikritikos negu iš kitų. Pirmiausia pradėkime ieškoti gėdos žymių savo pačių religijoje (tik sektos laiko savo istoriją šventa!), o tik paskui imkime naršyti mums giminingų Bažnyčių istoriją.

Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).