KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Svarbesnieji Bažnyčios istorijos įvykiai

Milano ediktas (313 m.)

David F. Wright

Šis susitarimas krikščionybę iš uždraustos, persekiojamos sektos pavertė pageidautina, o netrukus ir vyraujančia Romos imperijos religija.

Tai išsirutuliojo iš dvejeto aukščiausio lygio susitikimo Šiaurės Italijos mieste Milane 313 m. sausį. Tiedu vyrai buvo Romos imperatoriai – Konstantinas valdė Vakarus, o Licinijus – Rytus. Jie susitiko „palankiomis aplinkybėmis“, kaip tai išsakyta bendrame pareiškime. Po daugelio kovų už imperinės valdžios purpurą Romos pasaulis džiaugėsi tam tikra taika. Ir po didžiojo persekiojimo (inicijuoto imperatorių Diokletiano ir Galerijaus 303–304 m.) nesėkmės krikščionių Bažnyčia buvo pradėjusi atgauti stabilumą. Konstantinas ir Licinijus sutelkė dėmesį į dalykus, darančius įtaką bendrai imperijos gerovei.
Pirmiausia jie nusprendė rūpintis „Dievybei reiškiama pagarba“. Tai reikalavo garantuoti visišką religinę laisvę krikščionims, sulyginant juos su kitų religijų išpažinėjais. Vadinamasis Milano ediktas tai ir suteikė. Jis pažymi, kad Romos imperija galutinai atsisakė krikščionių persekiojimo politikos. Kankinių amžius baigėsi. Prasidėjo perėjimas į „krikščioniškosios imperijos“ erą.

Edikto nutarimai
Pasitarimas Milane neabejotinai baigėsi konkordatu. Bet jo sąlygos mums žinomos tik iš įsako, kurį po šešių mėnesių išleido Licinijus. Šis įsakas buvo pasiųstas iš jo sostinės Nikomedijoje (dabar Izmitas Turkijoje, į rytus netoli Bosforo esantis miestas) gretimos Bitinijos provincijos valdytojui. Krikščionių rašytojas Laktancijus išsaugojo originalą lotynų kalba, tuo tarpu Bažnyčios istorikas Eusebijus pateikia jį graikiškai. Štai kokios pagrindinės įsako nuostatos:
„Mūsų tikslas – suteikti tiek krikščionims, tiek visiems kitiems pilnutinę galią užsiimti tokiu garbinimu, kokio trokšta kiekvienas asmuo, idant kad ir kokia Dievybė gyventų danguje, ji būtų palanki ir maloninga mums ir visiems, kas yra atiduotas mūsų valdžiai. Todėl mes manėme esant sveika ir itin tinkama nustatyti savo tikslą, kad nebūtų atsakyta visiško pakantumo nė vienam asmeniui, kuris savo protu yra atsidavęs arba krikščionių kultui, arba tai religijai, kuriai jis asmeniškai jaučia esąs tinkamiausias. Mums malonu panaikinti visas sąlygas, kurios buvo ankstesniuose potvarkiuose, nusiųstuose jūsų tarnybai apie krikščionis, idant kiekvienas iš tų, kurie turi bendrą norą išpažinti krikščionių religiją, nuo šios akimirkos galėtų laisvai ir besąlygiškai pradėti anos laikytis be kokio nors trukdymo ar nerimo“.
Įsaku rūpinamasi laiduoti vienodą elgesį su visais: „negalima sumažinti nė vienos religijos garbės“. Bet nurodymuose grąžinti krikščionims visą per persekiojimus nusavintą nuosavybę galima pajusti stiprią prokrikščionišką nuotaiką. Tai galiojo nuosavybei, priklausančiai ir individualiems krikščionims, ir bendruomenėms – ir neatsižvelgiant į tai, kas buvo esami savininkai, kurie galėjo kreiptis į valstybę kompensacijos.
Įgyvendindamas šiuos potvarkius valdytojas turėjo teikti krikščionims „veiksmingiausią tarpininkavimą“ garantuodamas, kad sąlygos būtų paskelbtos visiems.
Konstantino ir Licinijaus manymu, „dieviškasis palankumas mums, kurie jau patyrėme jį tokioje daugybėje reikalų, ir toliau nuolat teiks klestėjimą ir sėkmę, o sykiu ir laimę valstybei.“

Edikto reikšmė
Iš tikrųjų Konstantino pavaldiniai Vakarų imperijoje jau buvo patyrę pakantumą ir naudojosi šiame įsake išvardytomis nuosavybės teisėmis. Vis dėlto edikto reikšmė yra neprilygstama (net jei turime pripažinti jo tradicinio pavadinimo netikslumą, nes tai nebuvo ediktas).
Tik prieš kelis mėnesius Konstantinas buvo tapęs pirmuoju Romos imperatoriumi, susiejusiu savo likimą su krikščionimis. Nors Milano aukščiausio lygio susitikimas įsakė tik griežtą lygybę krikščionims greta kitų religijų išpažinėjų, žinodami, kas bus toliau, skaitome tarp eilučių ir atpažįstame užuominą apie būsimus dalykus. Dar nepasibaigus IV a. ortodoksinė krikščionybė tapo vienintele oficialia Romos imperijos religija.
Pasikeitimai krikščionybei buvo reikšmingi. Iki šios dienos valstybinės Bažnyčios įamžina tą IV a. parengtą sureguliavimą tarp krikščionybės ir imperijos. Tuo tarpu krikščionys nepriklausomose, „laisvose“ Bažnyčiose Konstantino revoliuciją seniai laiko vos ne krikščionybės nuopuoliu, beveik tokiu pat pražūtingu kaip Adomo ir Ievos nuopuolis.
Viena aišku: Milane pareikštas nieko neišskiriantis pakantumas visiems ilgai netruko, nedažnai jis vyravo ir vėlesniais amžiais. Be abejo, įsako sentimentai jau vien dėl savo kilnumo šiandien pateisina mūsų dėmesį.

David F. Wright, Edinburgo universiteto Teologijos fakulteto dekanas

Nikėjos pirmasis Susirinkimas (325 m.)

Bruce L. Shelley

Pirmajame Bažnyčios visuotiniame Susirinkime buvo svarstomas paprasčiausias, tačiau ir giliausias klausimas: kas yra Jėzus Kristus?

325 m. liepos 4-oji buvo įsimintina diena. Apie 300 krikščionių vyskupų ir diakonų iš rytinės Romos imperijos pusės atvyko į Nikėją, mažą miestelį netoli Bosforo sąsiaurio, esančio tarp Juodosios ir Viduržemio jūrų.
Pasitarimų salėje, kur jie laukė, buvo stalas. Ant jo gulėjo atversta evangelijų kopija. Imperatorius Konstantinas Didysis įžengė į salę apsitaisęs didingais brangakmeniais inkrustuotais daugiaspalviais brokatais, bet iš pagarbos krikščionių vadovams be įprastos kareivių palydos. Kalbėjo trumpai. Bažnytininkams pasakė, kad jie turi pasiekti kokį nors susitarimą dėl esminių juos skiriančių klausimų. „Nesutarimas Bažnyčioje, – sakė jis, – yra blogiau nei karas“.

Nauja diena
Vyskupai ir diakonai buvo didžiai sujaudinti. Po trijų amžių periodiškų persekiojimų, sukurstytų kurio nors Romos imperatoriaus, ar tikrai jie susirinko vieno iš imperatorių akivaizdoje ne kaip priešai, bet kaip sąjungininkai? Kai kurie iš jų nešiojo randus nuo imperatoriaus rimbo kirčių. Vienam ganytojui iš Egipto trūko akies; kitas buvo luošas abiem rankom – nuo raudonai įkaitintų geležių.
Bet Konstantinas numetė persekiojimo kardą, kad paimtų kryžių. Prieš pat lemiamą mūšį 312 m. jis atsivertė į krikščionybę.
Nikėja ženklino naują krikščionybės dieną. Buvę persekioti Išganytojo sekėjai, apsivilkę lininiais drabužiais, tapo garbiais purpuru apsitaisiusių imperatorių patarėjais. Kadaise niekinta religija buvo betampanti valstybine, dvasiniu vieningos visuomenės cementu, visuomenės, kur viešas ir asmeninis gyvenimas buvo suvienytas krikščioniškos doktrinos.
Tačiau jei krikščionybė norėjo būti kaip imperijos cementas, ji turėjo laikytis vieno tikėjimo. Taigi imperatoriai šaukė tokius Bažnyčios susirinkimus kaip Nikėjos, mokėjo už kelią turintiems dalyvauti vyskupams ir spaudė Bažnyčios vadovus siekti mokymo vienybės. Krikščionių imperatorių amžius buvo tikėjimo išpažinimų (kredo) amžius; o tikėjimo išpažinimai buvo dermės įrankiai.

Varginantis klausimas
Šį imperatoriaus spaudimą matome iš darbo Nikėjoje, pirmajame visuotiniame Bažnyčios Susirinkime. Problema, kurią Konstantinas tikėjosi vyskupus išspręsiant, buvo diskusija dėl arijonizmo.
Arijus, įtakingas Baukalio Bažnyčios Aleksandrijoje, Egipte, ganytojas, mokė, kad Kristus buvo daugiau nei žmogus, bet kažkas mažiau nei Dievas. Jis sakė, kad Dievas iš pradžių gyveno vienas ir neturėjo Sūnaus. Paskui sukūrė Sūnų, kuris savo ruožtu sukūrė visa kita. Ši idėja kai kuriuose kultuose išlikusi ir šiandien.
Arijus tikėjimą į Kristų padarė suprantamą, ypač kai savo mokymą surimavo sąmojingais rimais ir pritaikė jiems lengvai įsimenamas melodijas. Net krovikai Aleksandrijos prieplaukose iškraudami žuvį galėjo niūniuoti paprastas daineles.
Arijaus mokymas buvo ypač patrauklus daugeliui neseniai į krikščionybę atsivertusiųjų. Tai buvo lyg jų vaikystės pagonių religijos: aukščiausias Dievas, kuris gyvena vienas, sukuria kelis mažesnius dievus, kurie atlieka Dievo darbą, kursuodami pirmyn atgal iš dangaus į žemę. Šiems buvusiems pagonims pasirodė sunkiai suprantamas krikščionių tikėjimas, kad Kristus, Dievo Žodis, egzistavo nuo amžių pradžios ir kad jis lygus Visagaliui Tėvui. Taigi arijonizmas plito sukeldamas rūpestį Konstantinui.
Susirinkimui susibūrus, daugelis Nikėjos vyskupų buvo pasirengę kompromisui. Tačiau vienas jaunas diakonas iš Aleksandrijos pasipriešino. Atanazas, remiamas savo vyskupo Aleksandro, atkakliai tvirtino, kad Arijaus doktrina krikščionybę paliko be dieviškojo Išganytojo. Jis reikalavo tikėjimo išpažinimo, kuris aiškiai nusakytų pilnutinę Jėzaus Kristaus dievystę.
Ginčuose dalyvavęs mokyčiausias vyskupas Bažnyčios istorikas Eusebijus iš Cezarėjos (imperatoriaus draugas bei gerbėjas ir neryžtingas Arijaus rėmėjas) iškėlė savo kredo – tikriausiai kaip savo abejotinos ortodoksijos įrodymą.
Tačiau dauguma ganytojų pripažino, jog tam, kad būtų užkirstas kelias Arijaus mokymui, reikia kažko specifiškesnio. Šiam tikslui jie ištraukė dar vieną kredo, tikriausiai iš Palestinos. Jame jie įterpė ypač svarbią frazių seriją: „Tikras Dievas iš Dievo, gimęs, bet ne sukurtas, vienos prigimties su Tėvu…“ Sąvoką homo ousion, „vienos prigimties“ tikriausiai pateikė vyskupas Osijus iš Kordobos (miestas šiandieninėje Ispanijoje). Kadangi jis turėjo didelę įtaką Konstantinui, imperatoriaus nuomonės svoris buvo mestas į tą svarstyklių pusę.
Po ilgų debatų visi Susirinkimo vyskupai, išskyrus du, sutiko su kredo, kuriuo išpažįstamas tikėjimas „Vieną Viešpatį Jėzų Kristų, …tikrą Dievą iš tikro Dievo.“ Konstantinas buvo patenkintas manydamas, kad klausimas išspręstas.

Neišspręstas klausimas
Tačiau pasirodė, kad vien Nikėja mažai ką išsprendė. Visą kitą šimtmetį Nikėjos ir Arijaus požiūriai į Kristų grūmėsi dėl viršenybės. Pirmiausia Konstantinas, o paskui jo įpėdiniai nuolatos įsikišdavo, kad atsikratytų vienu bažnytininku arba ištremtų kitą. Bažnyčios pamaldų kontrolė pernelyg dažnai priklausė nuo imperatoriaus palankumo.
Ilga kova dėl imperinės valdžios ir teologinės kalbos pasiekė apogėjų V a. viduryje Chalkedono Susirinkime Mažojoje Azijoje (šiandieninė Turkija). Ten Bažnyčios Tėvai galutinai nusprendė, kad Jėzus buvo tikras Dievas. Ir pagaliau Susirinkimas išpažino, kad šis absoliutus žmogus ir šis absoliutus Dievas buvo vienas visiškai normalus asmuo. Kitaip tariant, Jėzus viename asmenyje suderino dvi prigimtis – žmogišką ir dievišką.
Šis klasikinis, ortodoksinis tvirtinimas iš Chalkedono padarė įmanomą Jėzaus istoriją pasakoti kaip gerąją naujieną. Kadangi Jėzus buvo normalus žmogus, kaulas iš mūsų kaulo ir kūnas iš mūsų kūno, jis galėjo įvykdyti kiekvieną Dievo moralinio įstatymo reikalavimą ir galėjo kentėti ir mirti tikra mirtimi. Kadangi jis buvo tikrai Dievas, jo mirtis galėjo atsiteisti dieviškam teisingumui. Pats Dievas pateikė auką.
Taigi Nikėjos Susirinkimas padėjo kertinį akmenį ortodoksiniam Jėzaus Kristaus supratimui. Tas pamatas nuo tol tebestovi.

Bruce L. Shelley, Bažnyčios istorijos profesorius Denverio seminarijoje

Benediktas parašo „Regulą“ (540 m.)


Bennett D. Hill

Jo lanksčios, atlaidžios gairės krikščionių bendruomenei visiems laikams suformavo vienuolinį gyvenimą – ir paveikė Vakarų visuomenę.

Taigi turime įkurti Viešpaties tarnystės mokyklą, instituciją, kuria tikimės neliepti nieko šiurkštaus ir žiauraus,“ – rašė Benediktas savo Regulos pratarmėje. Šv. Benedikto Regula yra trumpas dokumentas, gal kokie 13 tūkst. žodžių, tačiau jis paveikė visas organizuoto religinio gyvenimo, protestantų ir katalikų, formas Vakaruose.

Skaitant „Regulą“

Mokslininkai spėlioja, kad Benediktas (apie 480–549 m.) Regulą parašė VI a. pradžioje (a) kaip konstituciją savo paties tarp Romos ir Neapolio įkurtam Monte Kasino vienuolynui arba (b) prašant kitoms vietinėms vienuolinėms bendruomenėms, arba (c) atsiliepdamas į popiežiaus prašymą sudaryti normatyvinį vadovą daugeliui vienuolių grupių visoje Italijoje ir krikščioniškuosiuose Vakaruose.
    Regula – tai sukaupta dvasinė ankstesnių vienuolinės patirties amžių išmintis. Ji kyla iš Egipto dykumų tėvų mokymų, vienuolinio gyvenimo pietų Europoje patirties ir (ypač) iš Mokytojo Regulos, ilgo, labai detalaus ir pamokomojo dokumento. Klasikiniais mastais Benediktas nebuvo labai išsilavinęs: jo Reguloje nėra nė vienos nuorodos į kokį nors senovės graikų ar lotynų autorių. Bet ji parodo jį giliai pažįstant Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvų raštus ir Egipto vienuolinę tradiciją, tokią, kokia ji atėjo į Vakarus per Jono Kasijono Institutus ir Konferencijas. Šiuolaikiniai mokslininkai pabrėžia, kad didelę įtaką jam padariusi Senojo Testamento (ir deuterokanoninių knygų) išminties literatūra – Psalmynas, Siracido ir Išminties knygos.

Gyvenant pagal „Regulą“
Benedikto Regula apima tiek teorinius vienuolinio gyvenimo principus, tiek praktinius, kasdieninius nurodymus. Benediktas leido įstatymus pasauliečių bendruomenei, geranoriškai valdomai abato – bendruomenei, kurios tikslas buvo Dievo šlovinimas ir individualaus vienuolio išsigelbėjimas. Po noviciato (naujokyno) arba bandymo metų vienuolis priimdavo tris įžadus: pastovumo, vienuolio gyvensenos tobulinimo ir klusnumo. Benediktinis gyvenimas reiškė apsimarinimą tylos dvasia meldžiantis bei dirbant ir apibūdinamą nuosaikumu ir lankstumu visur kur. Šis lankstumas ir tai, ką šv. Grigalius Didysis vadina Regulos „diskretiškumu“, išskiria benediktinį gyvenimą iš ankstesnių griežtesnių vienuolinio gyvenimo formų ir padeda paaiškinti Regulos paplitimą. Pavyzdžiui, aptardamas valgį ir gėrimą, Benediktas rašė (40 sk.): „Nors skaitome, kad vynas vienuoliams nėra tinkamas gėrimas, tačiau kadangi mūsų dienomis jų neįmanoma tuo įtikinti, bent sutikime negerti per daug, o tik saikingai, ‘nes vynas išveda iš kelio protingus vyrus (Sir 19,2)“.
Benediktas norėjo, kad vienuolio dienos ašis būtų liturgija, opus Dei (Dievo darbas): „Taigi tenebūna nieko aukščiau už Dievo darbuotę“ (43 sk.). Liturginis kodeksas susidėjo iš naktinio budėjimo, t. y. vigilijų ir septynių dienos valandų (aušrinės, pirmosios, trečiosios, šeštosios, devintosios, vakarinės ir dienos baigiamosios), kaip patariama Ps 119,147. 164. Per kiekvieną liturginę valandą vienuoliai garsiai skaitė psalmes su priegiesmiais, perskirtas tylios maldos, himną ir skaitinius iš Šventojo Rašto bei Bažnyčios Tėvų šioms Šv. Rašto vietoms parašytus komentarus. Benedikto dienomis buvo praktikuojama per savaitę perskaityti visas 150 psalmių.
Šv. Benediktas planavo, kad vienuolynas būtų ekonomiškai nepriklausomas visuomeninis-ūkinis vienetas, „taip sudarytas, kad jame būtų visa, kas reikalingiausia, – vanduo, malūnas ir sodas, įvairių amatų dirbtuvės. Tada vienuoliams nereikės bastytis už vienuolyno, nes tai anaiptol nėra gerai jų sieloms“ (66 sk.). Tvirtinama, kad „dykumas yra sielos priešas; todėl tam tikru metu broliai turėtų užsiimti rankų darbu, o kitu – dvasiniais skaitymais“ (48 sk.). Regula nurodo, kad visi sveiki vienuoliai dalį dienos praleistų dirbdami rankų darbą. Čia Benediktas įnešė didžiulį indėlį į darbo orumo sampratą. Senovės pasaulis rankų darbą laikė žeminančiu ir idealizavo laisvalaikio kupiną gyvenimą. Laisvas žmogus, bajoras, nedirbo rankomis. Benediktas davė suprasti, kad rankų darbas, net be jo ekonominės naudos, fiziniu bei psichologiniu požiūriu yra sveikas, vertingas užsiėmimas.
Benediktas savo vienuolyną vadino „tarnystės Viešpačiui mokykla“, ir žodį „mokykla“ vartojo tiek dvasine, tiek intelektine prasme. Vienuolyne vienuolis mokėsi tarnauti Viešpačiui, pamažu naikindamas savo klaidas bei nuodėmes ir garbindamas Visagalį liturginėmis valandomis. Tačiau kad šlovintų Viešpatį per opus Dei, vienuolis turėjo išmokti skaityti. Iš Benedikto grynai dvasinės sampratos vienuolynuose palaipsniui išsirutuliojo mokyklos, kurių praktinis tikslas buvo jaunų vienuolių ir vietinės diduomenės vaikų švietimas. Tarp 600 ir 1000 metų, periodu, kurį Johnas Henry Newmanas (Niūmanas) pavadino „Benedikto amžiais“, vienuolynų mokyklos teikė didžiumą iš Vakarų Europoje prieinamo lavinimo. Knygos būtinos bet kuriai mokyklai, ir knygų bei rankraščių ruošimas tapo būdingu vienuolių amatu. Tačiau priešingai populiariam šiuolaikiniam požiūriui, dauguma viduramžių vienuolių nebuvo įtraukti į rankraščių perrašinėjimą. Greta akivaizdaus fakto, kad dideliame (ar mažame) ūkyje reikėjo dirbti įvairų darbą, aišku ir tai, kad bet kuriame amžiuje nedaug žmonių teturi polinkio ar ištvermės ilgam literatūriniam ir intelektiniam darbui.

Suprantant „Regulą“
Benediktas savo Regulą laikė vadovu paprastiems vyrams ir moterims, o ne šventiesiems, mistikams ar intelektualams. Regula numato, kad naujai atvykusis į vienuolyną gali neturėti jokios ankstesnės asketinės patirties ir net nebūti itin stipriai linkęs į religinį (vienuolinį) gyvenimą. Patarime abatui „Tegu jis vienuolyne neišskiria nė vieno… Tegu aukštakilmis nebūna laikomas svarbesniu nei buvęs vergas“ (2 sk.) Benediktas numatė, kad į vienuolyną gali įstoti asmenys iš visų socialinių klasių. Jo patarimas vienuoliams –„Tegu jie kuo kantriausiai pakelia vienas kito trūkumus, ar jie būtų kūno, ar būdo“ (72 sk.) – aiškiai numatė bendruomenėje būsiant labai skirtingų (ir galbūt sunkių) asmenybės tipų. Ir vėl savo rekomendacijoje abatui – „tegu jis visada gailestingumą iškelia virš teisingumo …tegu prieš akis laiko savo paties trapumą ir prisimena, kad nereikia nulaužti silpnos nendrės“ (64 sk.) – Benediktas primygtinai siūlė gailestingą, o ne diktatorišką valdymą.
Kokios yra Regulos didžios įtakos Vakarų kultūrai priežastys? Tai Reguloje atsiskleidžianti silpnumo ir nesėkmės atjauta, sykiu iškeliant aukštus idealus; jos lankstumas ir pritaikomumas; jos monarchinio valdymo forma, o drauge ir pagarba individo laisvei; ir jos priežodžiu virtęs diskretiškumas.
Šv. Benedikto Regula turi išliekamąją vertę. Šiuolaikiniam pasauliui ji paliko sutvarkyto ir disciplinuoto gyvenimo tradiciją, didį senovinės liturgijos vertinimą, turtingos literatūrinės kultūros išmintį, pagarbą darbo orumui, užjautos kupiną žmogaus dalios sampratą.

Bennett D. Hill, istorijos profesorius Džordžtauno universitete Vašingtone

Jeronimas užbaigia Vulgatą (405 m.)

Stephen Lang

Šis vertimas į lotynų kalbą šimtmečiais buvo išskirtinis Biblijos tekstas – ir nustatė matą būsimiems vertėjams.

Eusebijus Hieronimas Sofronijus, su dėkingumu prisimenamas kaip Jeronimas, ėjo aplinkkeliu ir tapo vienu iš reikšmingiausių Biblijos vertėjų istorijoje. Jis gimė Šiaurės rytų Italijoje 345 m. 29-erių metų jis jau buvo išsilavinęs mokslininkas ir asketas. Tada susapnavo sapną, kaltinantį jį už tai, kad jam rūpi pasaulietinis mokytumas („Tu esi Cicerono, – išgirdo per sapną, – ne Kristaus sekėjas“). Tad keletą kitų metų Jeronimas gyveno asketišką gyvenimą Sirijos dykumoje, studijuodamas ir perrašinėdamas Šventąjį Raštą ir mokydamasis hebrajų kalbos. 382 m. jis tapo popiežiaus Damazo sekretoriumi, ir tai, kaip pasirodė, buvo lemtinga data. Kai stojo Damazo tarnybon, jis turbūt buvo didžiausias krikščionių mokslininkas.

Motyvacija
Jeronimo dienomis bendroji graikų, Naujojo Testamento kalba, buvo plačiai žinoma visoje Romos imperijoje. Senasis Testamentas irgi egzistavo populiaria graikiška forma, Septuaginta, taigi kas mokėjo graikų kalbą, galėjo susipažinti su visa Biblija.
Tačiau kai kurie imperijos gyventojai nemokėjo graikiškai. Tad ankstyvieji vertimai pasirodydavo įvairiomis kalbomis, dažniausiai lotynų (tampančia literatūrine Vakarų imperijos kalba), sirų ir koptų. Kad ir kokie stropūs buvo ankstyvieji vertėjai, jie ne visad gerai mokėjo graikiškai. Netrukus ėmė cirkuliuoti daug senąja lotynų kalba rašytų rankraščių, prastos kokybės ir dažnai vienas nuo kito gerokai besiskiriančių.
Laiške popiežiui Damazui Jeronimas paaiškino problemą ir pasiūlė sprendimą: „Jei mes turime susieti savo tikėjimą su lotyniškais tekstais, mūsų oponentams reikia pasakyti, su kuriais; nes yra beveik tiek pat tekstų rūšių, kiek yra kopijų. Jei, kita vertus, turime surankioti tiesą lygindami daugelį, kodėl negrįžus prie originalaus graikiško ir nepataisius neatidžių vertėjų įvestų klaidų ir klaidinančių pakeitimų, padarytų savimi pasitikinčių, bet nemokšų kritikų, ir dar visa, kas buvo įterpta ar pakeista veikiau miegančių, nei budrių perrašinėtojų?“
Damazas pasiūlė Jeronimui atlikti naują Biblijos vertimą į lotynų kalbą, tokį, kuris atmestų senesnių vertimų netikslumus. Damazas norėjo, kad Vakarų Bažnyčia būtų aiškiai lotyniška; vienas būdas tam įvykdyti buvo pateikti patikimą lotynišką Biblijos vertimą.

Darbas
Jeronimas pradėjo versti 382 m. Jis skelbė griežtą asketizmą ir į savo gyvenimo būdą patraukė daug moterų. Tačiau netrukus priekaištai dėl jo santykių su jomis ir kaltinimas, kad asketiniai suvaržymai paskatino vienos moters mirtį, privertė Jeronimą tuoj po popiežiaus Damazo mirties 384 m. iš Romos persikelti į šventąją žemę. Jis įsikūrė Betliejuje, rašė ir studijavo, prižiūrėjo vienuolyną ir patarinėjo moterims, atsekusioms paskui jį iš Romos.
Po 23 metų Jeronimas baigė savo vertimą (404 m. pabaigoje arba 405 m.). Jei 23 vertimo metai atrodo ilgas laikas, atsižvelkim į tai, kad Jeronimas dirbo vienas. Be to, jis prirašė daug tomų komentarų ir kitų raštų, – į kiekvieną dienos teologinį mūšį įsitraukdavo iškalbingais, kartais kandžiais laiškais.
Iš pradžių Jeronimas vertė iš graikiško Senojo Testamento, Septuagintos. Bet paskui jis nustatė precedentą visiems geriems vertėjams: Senasis Testamentas turėtų būti verčiamas iš hebrajiško originalo. Siekdamas tikslumo, Jeronimas konsultuodavosi su žydų rabinais.
Verčiant Senąjį Testamentą, kai kas Jeronimą pribloškė: prie knygų, kurias žydai laikė Šventuoju Raštu, nepriklausė mūsų žinomos kaip deuterokanoninės. Šios knygos buvo įtrauktos į Septuagintą, imtą pagrindu daugeliui senesnių vertimų, ir Bažnyčia privertė Jeronimą jas įtraukti. Bet jis aiškiai davė suprasti, kad, jo nuomone, minėtos knygos yra tik liber ecclesiastici (bažnytinės knygos, skaitytinos pamokymui), priešingai nei visiškai įkvėptos liber canonici(kanoninės knygos, pagal kurias nustatytina doktrina). Daugiau kaip po tūkstančio metų Reformacijos vadovai paseks Jeronimo nurodymu ir neįtrauks deuterokanoninių knygų į protestantiškąsias Biblijas.

Įtakos
Pagaliau „dieviškoji biblioteka“, kaip Jeronimas vadino Bibliją, buvo prieinama gero, tikslaus vertimo pavidalu, kalba, įprastai vartojama Vakarų imperijos bažnyčiose. Jeronimo vertimas, žinomas kaip Vulgata (iš lotyniško žodžio vulgus, reiškiančio „paprastas“), tapo norma. Pavyzdžiui, po tūkstantmečio Martynas Liuteris, nors mokėjo hebrajų ir graikų kalbas, per visą gyvenimą citavo Jeronimo Vulgatą. Vulgata buvo aukštai vertinama mokslininkų ir tūkstantį metų naudojama kaip pagrindas vertimams į kitas kalbas. Tridento Susirinkimas 1546 m. paskelbė Vulgatą vieninteliu autentišku lotynišku Šventojo Rašto tekstu.
Gaila, kad Vulgatos tekstas, cirkuliavęs visus viduramžius, buvo pagadinta Jeronimo darbo forma, pilna kopijuotojų klaidų. (XVI a. pabaigoje buvo išleista pataisytų leidimų). Be to, Jeronimo darbas buvo taip visuotinai gerbiamas, kad iki Reformacijos vertėjai versdavo iš Vulgatos; dar tūkstantį metų mokslininkai nevertė tiesiai iš graikiško Naujojo Testamento. Ironiška, kad Jeronimo Biblija pridėjo akstino vartoti lotynų kalbą kaip Bažnyčios kalbą, ir rezultatas po daugelio amžių buvo tas, kad pasaulie-čiai nesuprato pamaldų apeigų ir Biblijos, – kaip tik priešingai tam, ką Jeronimas pirmiausia buvo nuveikęs.
Jeronimo Vulgata davė ir ilgalaikį biblinio išsimokslinimo palikimą.

Vladimiras priima krikščionybę (988 m.)

Stephen Lang

Kijevo Rusios pagonis kunigaikštis priėmė naują tikėjimą, atverdamas krikščionybei kelią į Ukrainos, Rusijos ir Gudijos tautas.

1988 m. krikščioniškas pasaulis šventė krikščionybės Rusijoje tūkstančio metų jubiliejų. Nors 988-ieji rusų krikščionims tikrai buvo reikšmingiausi metai, netikslu apibūdinti juos kaip krikščionybės gimimo Rusijoje metus.
Iš tikrųjų krikščionybė Rusią prasiskverbė X a. pradžioje, kai senoviniame Kijevo mieste buvo pastatyta mažiausiai viena bažnyčia. X a. 6-ajame dešimtmetyje pasikrikštijo Olga, Vladimiro senelė. Ji germanų karalių Otą prašė atsiųsti į jos šalį misionierių, bet tikriausiai jiems nelabai sekėsi.
Olgos anūkas Vladimiras praktikavo senąją religiją. Jis pastatė nemažai pagoniškų šventyklų ir garsėjo savo žiaurumu ir klasta. Vladimiras turėjo aštuonis šimtus sugulovių ir kelias žmonas, o kai nekariavo, laiką leido medžiodamas ir puotaudamas. Vargu ar jis atrodė panašus į asmenį, turintį išplatinti krikščionybę tarp rytų slavų.

Bažnyčios pirktuvės
Vladimiras tikriausiai norėjo viena religija suvienyti tautą, taigi apie 988 m. jis išsiuntinėjo agentus ištirti didesniųjų religijų. Koks buvo pasirinkimas? Islamas, judaizmas, katalikiška Vakarų Europos krikščionybė ir ortodoksinė Rytų Europos krikščionybė (nors oficialus skilimas tarp krikščionių ortodoksų ir katalikų dar nebuvo įvykęs).
Vladimiro krikščionybės pasirinkimo istorija iš dalies yra legenda, iš dalies – faktas. Pasak tradicijos, Vladimirui nepatiko dietiniai islamo ir judaizmo apribojimai. Katalikų krikščionybė buvo tinkama, bet didžiajam kunigaikščiui įspūdį paliko aki nančios pamaldos, kurias jo ambasadoriai apsakė matę didžiojoje Hagia Sophia katedroje Konstantinopolyje: „Mes nežinojome, ar esame danguje, ar žemėje, nes, žinoma, niekur žemėje nėra tokio spindesio ir grožio. Negalime tau to apsakyti. Tik žinome, kad Dievas ten gyvena tarp žmonių ir kad jų pamaldos pranoksta visų kitų vietų šlovinimą. Negalime pamiršti to grožio.“
Taigi Vladimiras pasirinko ortodoksiją dėl jos gražaus šlovinimo. Vladimiro pasirinktas religijos pavadinimas iš tiesų buvo pravoslavija, žodis, reiškiąs „tikrą šlovinimą“ arba „teisingą šlovę“. Ortodoksija buvo ir galingiausios, turtingiausios ir civilizuočiausios Rusios kaimyninės tautos, Bizantijos imperijos, religija. Ir jei Vladimirui padarė įspūdį ortodoksijos grožis, jį paveikė ir kitoks grožis: Ana, Bizantijos imperatorių Bazilijaus II ir Konstantino sesuo; šie pasiūlė ją Vladimirui kaip nuotaką su sąlyga, kad jis pasikrikštys.
988 m. Vladimiras buvo pakrikštytas. 989 m. jis vedė Aną. Nė vienas veiksmas nebuvo ženklas, kad jis nusilenkia Bizantijos imperijos valdžiai – religinei ar politinei. Nors ir priėmusi Bizantijos religiją, Rusios Bažnyčia visada buvo nepriklausoma.

Formuojant nacionalinę Bažnyčią
Reikšminga Bažnyčios istorijai tai, kad Vladimiras tada liepė visiems Kijevo gyventojams pasirodyti prie Dniepro upės krikštytis, kitaip jie bus laikomi karalystės priešais. Tai nereiškia, kad slavų tauta žaibiškai tapo krikščioniška visuomene. Bet padedant vienuoliams, kurie visada buvo pagrindinė Rytų ortodoksų krikščionybės jėga, naujoji religija ėmė daryti juntamą įtaką.
Kai dėl paties Vladimiro, jo gyvenimo stilius buvo aiškiai paveiktas. Vedęs Aną, jis atsisakė penkių ankstesnių žmonų. Ne tik statė bažnyčias, bet ir griovė stabus, panaikino mirties bausmę, globojo vargšus, kūrė mokyklas ir sugebėjo gyventi taikoje su kaimyninėmis tautomis. Mirties patale visus savo turtus atidavė vargšams.
Po kelių amžių, kai nebe Kijevas, o Maskva buvo Rusios sostinė, rusų ortodoksija tapo tokia jėga, kad Maskva save laikė Trečiąja Roma, nauja krikščioniškos imperijos sostine. Vladimiras to nežinojo, bet priimdamas krikščionybę jis tiesė kelią Rusijos respublikai, kuri vieno rašytojo apibūdinta kaip esanti „tarp ‘krikščioniškiausių pasaulio tautų – šalis su turtinga ilgaamže Bažnyčių ir vienuolynų istorija, daugybės gerbiamų šventųjų ir kankinių šaltinis su saugojamu ir gausiu bažnytinės muzikos, ikonografijos ir dvasinės literatūros palikimu“.
Vis dėlto Rusijos ortodoksų Bažnyčia tapo taip artimai susijusi su cariniais režimais, kad 1917 m. bolševikų revoliucijai buvo kaip ir nepasiruošusi. Bažnyčia didžiai nukentėjo, bet tebegyvuoja. Istorija Bažnyčios, kurios šaknys siekia kunigaikščio Vladimiro laikus, nesibaigė.

Rytų–Vakarų schizma (1054 m.)

George T. Dennis

Ilgalaikiai skirtumai tarp Vakarų ir Rytų krikščionių galiausiai tapo gilaus skilimo priežastimi, ir nuo to laiko Romos katalikai bei Rytų ortodoksai tebėra atsiskyrę.

1054 m. liepos 16 d., šeštadienį, kai turėjo prasidėti popiečio maldos, kardinolas Humbertas, popiežiaus Leono IX legatas, įžengė į Hagia Sophia katedrą, nudrožė tiesiai prie pagrindinio altoriaus ir padėjo ant jo pergamentą, kuris skelbė, kad Konstantinopolio patriarchas Mykolas Kerularijus ekskomunikuojamas. Tada išėjo iš bažnyčios, nusipurtė dulkes nuo kojų ir paliko miestą. Po savaitės patriarchas iškilmingai prakeikė kardinolą.
Po kelių amžių šis dramatiškas įvykis imtas laikyti schizmos tarp Lotynų ir Graikų Bažnyčių pradžia, skilimo, kuris tebeskiria Romos katalikus ir Rytų ortodoksus (graikus, rusus ir kitus). Tačiau šiandien joks rimtas mokslininkas netvirtina, kad schizma prasidėjo 1054 m. Procesas, vedęs prie galutinio skilimo, buvo daug sudėtingesnis, ir nė viena atskira priežastis ar įvykis negali būti įvardyti kaip jį pagreitinusieji.

Betarpiškos skilimo priežastys
1048 m. prancūzų vyskupas buvo išrinktas popiežiumi ir tapo Leonu IX. Jis pats ir jį Romon lydėję dvasininkai buvo nusiteikę reformuoti popiežiaus instituciją ir visą Bažnyčią. Penkeriais metais anksčiau Konstantinopolyje griežtas ir ambicingas Mykolas Kerularijus buvo paskirtas patriarchu.
Problemų kilo Pietų Italijoje (tada valdomoje Bizantijos) XI a. penktąjį dešimtmetį, kai normanų kariai užkariavo regioną ir Graikų (Rytų) vyskupus pakeitė Lotynų (Vakarų). Žmonės buvo sutrikdyti ir ginčijosi dėl teisingos liturgijos formos ir kitų išorinių dalykų. Skirtumai dėl kunigų vedybų, Eucharistijai vartojamos duonos, pasninkų dienų ir kitų papročių įgavo beprecedentinę svarbą.
Kai Kerularijus išgirdo, kad normanai draudžia graikų papročius Pietų Italijoje, jis atsakė tuo pačiu, 1052 m. uždarydamas Lotynų bažnyčias Konstantinopolyje. Paskui paskatino vyskupą Leoną iš Ochridos literatūriškai užsipulti lotyniškąjį neraugintos duonos vartojimą ir kitas praktikas. Atsakydamas į šį provokacinį veikalą popiežius Leonas pasiuntė savo vyriausiąjį patarėją Humbertą, grubų ir siauraprotį žmogų su stipriu popiežiaus autoriteto jausmu, į Konstantinopolį, kad tiesiogiai užsiimtų šia problema.
Atvykęs į imperatoriaus miestą 1054 m. balandį, Humbertas ėmėsi tūžmingai kritikuoti Kerularijų ir jo rėmėjus. Bet patriarchas ignoravo popiežiaus legatą, ir piktas Humbertas išdidžiai įžengė į Hagia Sophia ir padėjo ant altoriaus ekskomunikos bulę. Jis grįžo į Romą įsitikinęs, kad laimėjo pergalę Šventajam Sostui.
Kad ir dramatiški, 1054 m. įvykiai to meto metraštininkų nebuvo užrašyti ir greitai buvo užmiršti. Derybos tarp popiežiaus ir Bizantijos imperatoriaus tęsėsi, ypač du paskutinius amžiaus dešimtmečius, kai bizantiečiai ieškojo pagalbos atremti besiveržiantiems turkams. 1095 m., kad suteiktų tokią pagalbą, popiežius Urbonas II paskelbė Kryžiaus žygius; akivaizdu, kad tuomet tarp Bažnyčių nebuvo jokios schizmos. Nepaisant įtampos ir konfliktų periodų, Rytų ir Vakarų krikščionys gyveno ir šlovino Dievą kartu.
Tačiau XII a. antrojoje pusėje trintis tarp grupių didėjo, ne tiek dėl religinių, kiek dėl politinių ir kultūrinių priežasčių. 1182 m. Konstantinopolyje kilo stiprūs antilotyniški maištai, o 1204 m. Vakarų riteriai žiauriai nusiaubė patį Konstantinopolį. Įtampa stiprėjo, ir apie 1234-uosius, kai Graikų ir Lotynų Bažnyčių atstovai susitiko aptarti savo skirtumų, buvo akivaizdu, kad jie atstovauja skirtingoms Bažnyčioms.

Esminės skilimo priežastys
Kas sukėlė schizmą? To priežastys nebuvo 1054 m. ekskomunika; nei teologijos, disciplinos ar liturgijos skirtumai, nei politiniai ar kariniai konfliktai. Šie dalykai galbūt nuteikė Bažnyčias tolti, kaip ir prietarai, nesusipratimas, arogancija ir grynas kvailumas. Tikriausiai esmingiau buvo tai, kaip kiekviena Bažnyčia ėmė suvokti save.
XI a. reforma Vakarų Bažnyčioje reikalavo stiprinti popie- žiaus valdžią, o tai privertė Bažnyčią tapti autokratiškesne ir centralizuotesne. Pretenzijas grįsdamas šv. Petro įpėdinystės teise, popiežius pareiškė savo tiesioginę jurisdikciją visai Bažnyčiai, tiek Rytų, tiek ir Vakarų.
Kita vertus, bizantiečiai savo Bažnyčią matė imperinės sistemos kontekste; jų įstatymo ir vienybės šaltiniai buvo ekumeniniai susirinkimai ir imperatorius, kurį Dievas iškėlė virš visų dalykų, dvasinių ir žemiškų. Jie tikėjo, kad Rytų Bažnyčios visada naudojosi valdymo autonomija, ir atmetė popiežiaus pretenzijas į absoliutų viešpatavimą. Bet nė viena pusė iš tikrųjų neklausė kitos.
Be to, nuo IX a. teologinis ginčas susitelkė į Šventosios Dvasios ištakas. Ar Trejybės gyvenime Dvasia kyla tik iš Tėvo, ar iš Tėvo ir Sūnaus (lotyniškai Filioque)? Vakarų Bažnyčia, susirūpinusi dėl atsigaunančio arijonizmo beveik per neapsižiūrėjimą pridėjo tą žodį prie Nikėjos Tikėjimo Išpažinimo, tvirtindama, kad jis patikslina Išpažinime jau nusakytą mokymą. Graikai prieštaravo dėl vienpusiško priedo prie Išpažinimo ir stipriai nesutiko su įtrauktu teologiniu teiginiu, kuris, jų manymu, mažino individualius visų Trejybės Asmenų ypatumus. 1439 m. Graikų ir Lotynų teologai Florencijos Susirinkime, diskutavę tuo klausimu daugiau kaip metus, pasiekė kompromisą, kuris, nors ir protingas, nebuvo visiškai patenkinamas.
Po to, kai 1453 m. Bizantijos imperija žlugo, Rytų Bažnyčia tebegyvavo valdant turkams, o paskui – įvairiose tautose. Milijonai krikščionių ortodoksų tose šalyse tebėra atskirti nuo milijonų ištikimų Romai krikščionių. Šiandien stengiamasi imtis ginčytinų klausimų, bet nė viena pusė, regis, nenori padaryti būtinų nuolaidų. Tad krikščionys, kurie turi bendrą tikėjimą ir Jėzų pripažįsta Bažnyčios galva, jaučia, kad jie negali pasidalyti jo Eucharistija.

George T. Dennis, Amerikos katalikų universiteto Vašingtone istorijos profesorius

Tomas Akvinietis užbaigia „Summa Theologiae“ (Teologijos sąvadą, 1272 m.)

Stephen Lang

Šiame dideliame veikale išdėstyta tokia įtakinga teologinė sistema, kad ji buvo paskelbta amžinai galiojanti.

„Nebylys jautis“ – tokią pravardę jo kolegijos klasės draugai davė stambiam, tyliam ir rimtam vaikinui iš grafo Akviniečio šeimos. Jie negalėjo nė įtarti, kad tas Jautis sukurs aštuoniolika storų teologijos tomų ir kad jo sukonstruota teologinė sistema taps oficialia katalikybės teologija.
Žymiausias viduramžių teologas gimė apie 1225 m. turtingoje didikų šeimoje. Penkerių metų žemas ir storas berniukas buvo pasiųstas į netoliese buvusį Monte Kasino vienuolyną (bendruomenę, prieš septynis šimtus metų įkurtą Benedikto). 14 metų Tomas nuvyko į Neapolio universitetą, kur jo mokytojas dominikonas padarė jam tokį įspūdį, kad ir Tomas nusprendė prisijungti prie naujo, į studijas orientuoto dominikonų ordino.
Jo šeima nuožmiai priešinosi tam sprendimui (tikriausiai norėdama, kad jis taptų įtakingu ir finansiškai saugiu abatu arba arkivyskupu, o ne duotų elgetaujančio vienuolio neturto įžadą). Tomo bro-liai pagrobė jį ir uždarė penkiolikai mėnesių; jo šeima gundė jį prostitute ir pasiūlymu nupirkti jam Neapolio arkivyskupo postą.
Visos pastangos nuėjo niekais, ir Tomas išvyko į Paryžių, viduramžių Europos teologijos studijų centrą. Ten buvo sužavėtas įžymiojo mokytojo Alberto Didžiojo.

Auklėjamasis klimatas

Viduramžių Europoje niekam nė į galvą nebuvo atėjusi „pasaulietinio švietimo“ mintis. Visas mokymas vyko prižiūrint Bažnyčiai, ir teologija absoliučiai viešpatavo mokslams. Vis dėlto Tomas gyveno laiku, kai nekrikščionys filosofai jaudino daugelio mąstytojų protus. Graiko Aristotelio, musulmono Averojaus, žydo Maimonido – jų (ir kitų) veikalai buvo verčiami į lotynų kalbą. Mokslininkai ypač žavėjosi Aristoteliu, kurio veikalai Europoje daug amžių buvo nežinomi. Regėjos, jis paaiškino visatą ne naudodamasis Šv. Raštu, bet vien savo stebėjimo ir logikos galiomis.
Tačiau naujų (ar neseniai išverstų) filosofijų proto pabrėžimas grėsė pakirsti tradicinius krikščionių įsitikinimus. Ar galėjo intelektualus asmuo, kuris laikėsi protingų naujųjų filosofijų, išlaikyti savo tikėjimą?

Tomo „Summa“
Tomas godžiai sekė Aristotelį. Bet, jausdamasis Bažnyčiai atsidavęs labiau negu kokiai nors filosofijos rūšiai, jis nusprendė išspausti iš Aristotelio veikalų tai, kas buvo priimtina krikščionybei.
Savo didžiulės Summa Theologiae („Teologinio pažinimo visumos“) pradžioje Tomas tvirtino: „Šventojoje teologijoje visi dalykai traktuojami Dievo požiūriu“. Tomas ėmėsi atskirti filosofiją ir teologiją, protą ir Apreiškimą, nors pabrėžė, kad šie neprieš tarauja vienas kitam. Abu yra pažinimo šaltiniai, abu ateina iš Dievo.
Protas, sakė Tomas (sekdamas Aristoteliu), yra pagrįstas jutimų duomenimis – tuo, ką matome, juntame, girdime, užuodžiame ir liečiame. Apreiškimas pagrįstas kai kuo daugiau. Protas gali mus paskatinti tikėti Dievą – tai buvo teigę ir kiti teologai, – tačiau tik Apreiškimas gali parodyti Dievą tokį, koks jis yra iš tikrųjų, Triasmenį Biblijos Dievą.
Tomo teologija nėra lengvas pasiskaitymas. Mažai šiuolaikinių skaitytojų geba ištverti daugelį jo painių samprotavimų puslapių. Vis dėlto visi gali įvertinti jo pastangas derinti Apreiškimą su protu. Jis parodė, kad nors Apreiškimas niekad neprieštarauja protui – išvada, kurią daug kas gali užginčyti – vien proto nepakanka, kad suprastume save ar Dievą. Kokia nors patirtis gali paaiškinti kai kuriuos gamtos procesus, bet tik dangiškasis pažinimas, kurį kiekvienas tikintysis patirs po mirties, duoda aiškų Dievo pažinimą.
Ir nors asmuo atskirai nuo krikščionybės gali praktikuoti tam tikras „prigimtas dorybes“, tik tikintysis gali praktikuoti tikėjimą, viltį ir meilę – tikrąsias krikščioniškas dorybes.

Tomo palikimas
Tomo veikalas, greta daugelio kitų jo kūrinių (pažymėtina Summa Contra Gentiles, vadovas misionieriams pas musulmonus, jame yra ir žavių himnų), iš pradžių nebuvo visuotinai gerai priimtas. Kai kurie teiginiai po jo mirties buvo pasmerkti, nors vėliau tie smerkimai atšaukti. Bet jau seniai Tomo sistema užėmė iškilią vietą. Kai katalikybė susidūrė su protestantizmo kilimu Europoje, Tomo veikalus ji naudojo apmesdama Tridento Susirinkimo dekretus (1545–1563). Po ketverių metų Tomas buvo paskelbtas Bažnyčios mokytoju. O 1879 m. popiežiaus bulė Aeterni Patris tomizmą (Akviniečio teologiją) patvirtino kaip autentišką doktrinos išraišką ir liepė jį studijuoti visiems teologijos studentams. Šiandien ir protestantai, ir katalikai mokosi iš jo kūrinių, ir niekas negali tvirtinti esąs teologas, jei nėra susipažinęs su jo darbais.
Pats Tomas Akvinietis galėjo tam nepritarti. Nepaisydamas mokytojo ir rašytojo autoriteto, jis visą gyvenimą liko kuklus. Nuolat atmesdavo pasiūlymus tapti vyskupu ar abatu. Dar nuostabesnis buvo jo pareiškimas tris mėnesius prieš mirtį 1274 m. Po to, kai tikriausiai matė dangišką viziją per pamaldas, jis pasakė: „Visa, ką iki šiol parašiau, man atrodo tik šiaudas …palyginti su tuo, kas man buvo atskleista“. Jis atsisakė bet kokios teologinės kūrybos, taigi Summa Theologiae iš tikrųjų nebuvo baigta.

Liuteris iškabina 95 tezes (1517 m.)

Eric W. Gritsch

Nežymus vienuolis kvietė į diskusiją dėl neatidėliotino Bažnyčios klausimo – ir sukėlė istoriją sukrečiantį reformų sąjūdį.

Kažkuriuo 1517 m. spalio 31 d. metu, Visų Šventųjų išvakarėse 33 metų Martynas Liuteris iškabino tezes ant Pilies bažnyčios Vitenberge durų. Tos durys tarnavo kaip lenta įvairiems skelbimams, susijusiems su akademiniais ir bažnytiniais reikalais. Tezės buvo parašytos lotyniškai ir ant popieriaus lakšto išspausdintos spaustuvininko Johano Grünenbergo, vieno iš daugelio verslininkų, pasinaudojusių nauju spausdinimo būdu, pirmiausia panaudotu Vokietijoje apie 1450 m. Liuteris kvietė į „disputą apie indulgencijų galią ir veiksmingumą iš meilės ir aistros tiesai bei troškimo iškelti ją į šviesą“. Jis taip darė kaip ištikimas vienuolis bei kunigas, kuris buvo paskirtas biblinės teologijos profesoriumi Vitenbergo universitete, mažoje, faktiškai nežinomoje institucijoje mažame mieste.
Keli šių tezių egzemplioriai buvo pasiųsti draugams ir Bažnyčios pareigūnams, bet disputas niekad neįvyko. Mainco arkivyskupas Albertas Brandenburgietis nusiuntė šias tezes kai kuriems teologams, kurių nuomonė pa skatino jį pasiųsti egzempliorių į Romą ir pareikalauti veiksmų prieš Liuterį. Pirmaisiais 1518 m. mėnesiais šios tezės buvo perspausdintos daugelyje miestų, ir Liuterio vardas imtas sieti su radikalių permainų Bažnyčioje reikalavimais. Jis tapo sensacinga naujiena.

Indulgencijų klausimas
Kodėl? Liuteris reikalavo diskusijos skausmingiausiu jo laiko klausimu: tai santykis tarp pinigų ir religijos. Indulgencijos (iš lotyniško indulgentia – leidimas) buvo tapusios sudėtingu įrankiu suteikiant atleidimą už nuodėmes. Atleidimo suteikimas atgailos sakramente pagal Mt 16, 19 buvo pagrįstas apaštalams suteikta „raktų“ galia ir buvo naudojamas drausminti nusidėjėliams. Atgailaujantys nusidėjėliai buvo prašomi parodyti gailestį dėl savo nuodėmių (atgaila), išpažinti jas kunigui (išpažintis) ir atlikti atgailos darbą, kad gautų už jas atleidimą (atsiteisimas).
Indulgencijos buvo leidžiamos vykdomuoju popiežiaus įsakymu ir raštišku įvairių vyskupijų leidimu. Jos skirtos sušvelninti arba pakeisti atgailaujančio nusidėjėlio atsiteisimą. XI a. pabaigoje tapo įprasta leisti indulgencijas savanoriams, dalyvaujantiems Kryžiaus žygiuose į šventąją žemę prieš musulmonus; būdavo atleidžiamos visos nuodėmės kiekvienam, dalyvaujančiam tokioje pavojingoje, bet šventoje iniciatyvoje. Po 1300 m. visiškas atsiteisimo pakeitimas („visa indulgencija“) buvo teikiamas visiems piligrimams, lankantiems šventas vietas Romoje „jubiliejiniais metais“ (iš pradžių kas šimtą metų; galiausiai kas dvidešimt penkerius metus).
Netrukus pagausėjo piktnaudžiavimų: „leidimai“ buvo duodami išlaisvinti nuo bet kokios laikinos bausmės – iš tikro nuo bausmės skaistykloje – už tam tikrą Bažnyčios nustatytą mokestį. Kai kurie popiežiai, surinkdami dideles sumas iš indulgencijų pardavimo, vykdė savo „pastato kompleksą“. Pavyzdžiui, popie-žius Julijus II 1510 m. suteikė jubiliejaus indulgenciją, kurios įplaukos buvo panaudotos statant naują Šv. Petro baziliką Romoje.
1515 m. popiežius Leonas X įgaliojo Albertą Brandenburgietį panaudoti dominikonų ordiną parduodant šv. Petro indulgencijas jo kraštuose. Albertas buvo skolingas didelę sumą Romai už tai, kad ši suteikė jam specialų leidimą tapti Bažnyčios princu, valdančiu tris teritorijas (Maincą, Magdeburgą ir Halberštatą). Jis pasiskolino pinigų iš Fugerio banko Augsburge, kuris pasamdė patyrusį indulgencijų pardavėją dominikoną Johaną Tecelį prekiauti indulgencijomis; pusė pajamų ėjo Albertui ir Fugeriams, kita pusė – Romai. Tecelio kampanija padėjo atsirasti garsiajam posakiui: „Tik sužvangink pinigais, siela iš ugnies išeis“.
Indulgencijų klausimas buvo susietas su vyraujančiu nerimu dėl mirties ir Paskutiniojo Teismo. Šį nerimą pakurstė greit auganti kredito sistema, pagrįsta spausdintais pinigais ir nauja bankininkystės sistema.

Martyno Liuterio žinia
Piktnaudžiavimą indulgencijų pardavimu Liuteris užsipuolė per pamokslus, patariamuosius užsiėmimus ir pagaliau 95 tezėse, kurios nuskardėjo revoliucine Reformacijos tema: „Kai mūsų Viešpats ir Mokytojas Jėzus Kristus sakė: ‘Atsiverskite, Jis norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgailos gyvenimas“ (1-oji tezė).
1520 m. Liuteris paskelbė, kad krikštas yra vienintelė išganymui būtina indulgencija. Visas gyvenimas yra „grįžimas prie krikšto“ ta prasme, kad žmogus laikosi dieviško išgelbėjimo pažado vien per tikėjimą į Jėzų Kristų, kuris savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu išvadavo žmoniją nuo bet kokios bausmės už nuodėmę. Žmogus gyvena vien pasitikėdamas Kristumi ir taip tapdamas Kristumi stokojančiam artimui, o ne stengdamasis numaldyti Dievą.
Tai šis paprastas pakartotinis senosios krikščioniškos „gerosios naujienos“, t. y. Evangelijos, patvirtinimas katalikų Bažnyčioje sukūrė reformų sąjūdį, kuris patraukė daugybę žmonių Vokietijoje ir kitose Europos teritorijose. Sąjūdį išjudino šūkiai, pabrėžiantys krikščionybės esmę: vien tikėjimas (sola fides), vien malonė (sola gratia), vien Kristus (solus Christus). Daugelis prisijungė todėl, kad Liuteris kritikavo popiežiaus instituciją, kuri tvirtino turinti valdžią kiekvienai sielai. „Kodėl popiežius, kurio turtai šiandien didesni nei turtingiausiojo Kraso (turtingas romėnas, pravarde „Turčius“, miręs 53 m. pr. Kr), stato šią Šv. Petro baziliką ne savo, o vargšų tikinčiųjų pinigais?“ (87-oji tezė).
95 tezės buvo lašas, perpildęs katalikų kantrybės taurę. Kai Liuterio vėliau paklausė, kodėl jis padarė tai, ką padarė, jis atsakė: „Aš niekada nenorėjau to daryti, bet buvau priverstas, kai prieš savo valią turėjau tapti Šventojo Rašto daktaru“. Nors pasmerktas Bažnyčios ir valstybės, Liuteris laimingai ištvėrė bandymus sudeginti jį kaip eretiką.
Žvilgsnis į praeitį pakiša mintį, kad Liuterio tezės pasėjo ekumeninio dialogo sėklas, tai, kas svarbu krikščionių vienybei, o iš tiesų ir išlikimui tarp Kristaus pirmojo ir antrojo atėjimo. Tas dialogas neš vaisius, kol jis kovoja, kaip tai darė Liuteris, kad nebūtų supainiota Dievo žodžio galia ir žmogaus nuodėmės galia.

Eric W. Gritsch, Merilendo sinodo Bažnyčios istorijos profesorius

Jonas Kalvinas išleidžia „Krikščionių tikėjimo pamokymus“ (1536 m.)

Stephen Lang

Arba garbinami, arba neapkenčiami, reformatorius ir jo mokymas gyvuoja monumentaliame jo veikale.

„Pasaulyje nėra nė vieno žolės lapo, nė vienos spalvos, kurie nebūtų padaryti tam, kad mus džiugintų“. Šiuos žodžius užrašė žmogus, kuris kaltinamas sukūręs bedžiaugsmę krikščionybę. Jis prisimenamas kaip žmogus, mokęs apie predestinaciją – atgrasią šiuolaikiniams protams idėją. Istorikas Willas Durantas skundėsi: „Mums visada bus sunku mylėti tą, kuris aptemdė žmogaus sielą absurdiškiausia ir šventvagiškiausia Dievo samprata visoje ilgoje ir garbioje nesąmonės istorijoje“.
Vis dėlto gerai pažįstantys Kalviną laiko jį šventuoju. Philipas Schaffas rašė, kad Kalvinas „turi būti laikomas vienu iš didžiausių ir geriausių žmonių, kuriuos krikščionybės istorijoje iškėlė Dievas“.

Kalvino Ženeva
Šis ginčus kėlęs teologas gimė 1509 m. Pikardijoje, Prancūzijoje. Kalvinas buvo talentingas. Iš pradžių jis ketino būti kunigu, bet tėvas įkalbėjo studijuoti teisę. Kalvinas studijavo įvairiuose universitetuose, įskaitant Paryžiaus, aštrindamas jau ir taip logišką protą ir godžiai skaitydamas graikų ir lotynų klasikus.
Apie 1533 m. Kalvinas patyrė, kaip vadino, „staigų atsivertimą“. „Dievas palenkė mano širdį klusnumui“. Tikriausiai jis buvo susidūręs su Liuterio raštais. Jis nutraukė santykius su katalikybe, paliko Prancūziją ir kaip tremtinys įsikūrė Šveicarijoje.
1536 m. Bazelyje Kalvinas išleido pirmąjį leidimą vieno didžiausių kada nors parašytų religinių veikalų: Krikščionių religijos institutus (pamokymus). Pavadinimas, galbūt geriau verstinas kaip „Krikščionių tikėjimo principai“, kalbėjo apie sumanymą „perteikti tam tikrą elementarų mokymą, kuris formuotų kiekvieno, susidomėjusio religija, tikrąjį dieviškumą“. 27 metų Kalvinas jau buvo sukūręs sistemingą teologiją, aiškų Reformacijos mokymo gynimą.
Jo raštai darė įspūdį, įskaitant Guillaume’ą Farelį, Šveicarijoje gyvenusį reformatorių. Pakeliui į Strasbūrą Kalvinas nakčiai apsistojo Ženevoje. Farelis, patyręs, kad mieste yra „Institutų“ („Pamokymų“) autorius, susirado jį ir maldavo pasilikti bei padėti Bažnyčiai Ženevoje. Kalvinas atsisakė, norėdamas tik ramaus studijų gyvenimo. Tada Farelis užkeikė Kalvino studijas, jei jis nepasiliks. „Jaučiau, tarsi Dievas iš dangaus uždėjo ant manęs ranką“, sakė Kalvinas, ir Ženeva turėjo tapti jo namais (su viena trumpa tremtimi), iki pat mirties 1564 m.
Kalvinas pastoriavo Šv. Petro bažnyčioje beveik kasdien pamokslaudamas. Jis išleido komentarus kone kiekvienai Biblijos knygai ir parašė tuzinus apeiginių bei doktrininių pamfletų. (Visa tai jis sugebėjo nuveikti nuolat kovodamas su įvairiais negalavimais, įskaitant migreninius galvos skausmus.) Vedė ir turėjo vaiką. Deja, žmona mirė jauna kaip ir sūnus. Kalvinas atsisakė vesti dar kartą, jausdamas, kad jį visą užims darbas. Taip ir buvo.
Kalvinas norėjo, kad Ženeva, pagarsėjusi palaidais papročiais, taptų šventu miestu. Jo įtaka buvo jaučiama visur, ypač mokyklose. Jis ragino ekskomunikuoti Bažnyčios narius, kurių gyvenimas neatitiko dvasinių normų, ir kiekvienas Ženevos pilietis turėjo pasirašyti po Tikėjimo Išpažinimu.
Kai kas spyriojosi dėl moralinių apribojimų, bet Ženeva tapo moraliniu magnetu, traukdama protestantus tremtinius iš visos Europos. Vienas jų, Johnas Knoxas, apibūdino Ženevą kaip „tobuliausią nuo apaštalų laikų Kristaus mokyklą“.

Kalvino „Institutai“
Kuo įspūdingi tie Institutai? Viena, joks kitas reformatorius niekad taip sistemingai neišdėstė protestantų įsitikinimų. Kalvino knyga, kurią jis ir toliau pildė per visą gyvenimą, aprėpė visus pagrindus.
Visada logiškas Kalvinas ir pradėjo logiškai: nuo visų krikščionių pripažįstamo Apaštalų Tikėjimo Išpažinimo. Jis matė keturis svarbiausius punktus: „Tikiu Dievą Tėvą …Jėzų Kristų …Šventąją Dvasią …šventąją visuotinę Bažnyčią“. Tokios yra keturios Institutų dalys. Naudodamasis savo plačiu apsiskaitymu ir remdamasis kitų reformatorių darbais, Kalvinas suformulavo teologiją ir jos praktinį pritaikymą Bažnyčios gyvenime.
    Institutų III knyga susilaukė didelio dėmesio. Aptardamas Šventąją Dvasią, Kalvinas tyrinėjo atgimimo klausimą – tai yra kaip mes išgelbstimi? Jis tvirtino, kad išganymas įmanomas tik per Dievo malonę. Dar prieš sukūrimą Dievas pasirinko tam tikrus žmones, kad jie būtų išgelbėti. Tai kaulas, kuriuo paspringo daugelis: predestinacija. Įdomu, kad tai nėra išskirtinai kalvinistinė idėja. Ja tikėjo Liuteris, kaip ir dauguma kitų reformatorių. Tačiau Kalvinas jos laikėsi taip absoliučiai ir teigė ją taip stipriai, kad tas mokymas nuolat tapatinamas su juo.
Kalvinui Dievas visų pirma buvo valdovas. Svarbiausioji Kalvino tema tokia: jei tu išgelbstimas, tai Dievo darbas, ne tavo paties. Vien Dievas žino, kas yra išrinktas (išganytas), o kas ne.
Bet, sakė Kalvinas, dorovingas gyvenimas rodo, kad asmuo (tikriausiai) yra vienas iš išrinktųjų. Pats Kalvinas, itin dorovingas ir energingas vyras, įteigė kitiems poreikį parengti savo išgelbėjimą – ne kad būtų išgelbėti, bet kad parodytų, jog jie išgelbėti.
Kalvino Institutai taip pat nustatė presbiterinę Bažnyčios tvarką. Institutų IV knyga aprašo Bažnyčią, vadovaujamą vyresniųjų (graikiškai presbyteroi), Bažnyčios išrinktų moralinių lyderių. Kiti tarnystės rangai yra pastorius, daktaras (mokytojas) ir diakonas. Su pakeitimais šios sistemos tebesilaikoma vadinamosiose presbiterijonų, arba reformatų Bažnyčiose.
Pabrėždami Dievo suverenumą, Kalvino Institutai taip pat skatina skaitytoją manyti, kad joks asmuo – karalius ar vyskupas – negali reikalauti visiškos mūsų ištikimybės. Kalvinas niekad neteigė teisės į revoliuciją, bet jo mokymas šiai idėjai padėjo pamatus. Šia prasme jo darbai yra nuostabiai „šiuolaikiški“ ir jis yra laikomas demokratijos tėvu.

Kalvino įtaka
Pavienis straipsnis negali deramai įvertinti Kalvino įtakos. Kalvino teologija įsitvirtino tokiose viena nuo kitos nutolusiose vietose kaip Škotija, Lenkija, Olandija ir Amerika. Apie jį prirašyti ištisi tomai, kai kurie giriantys, kai kurie vadinantys jį puritoniška hiena. Bet nesuklysime pasakę, kad nedaug buvo talentingesnių, energingesnių, nuoširdesnių, dorovingesnių ir labiau atsidavusių Bažnyčios grynumui krikščionių.

Tridento Susirinkimas (1545 m.)

Stephen Lang

Atsiliepdamas į Reformaciją, Susirinkimas nužymėjo katalikų Bažnyčios kelią ateinantiems 400 metų.

Jei 1517 m. ženklina protestantų Reformacijos pradžią, tai 1540 m. (jėzuitų ordino įkūrimas) ir 1545 m. (Tridento Susirinkimo atidarymas) – katalikų Reformacijos, žinomos kaip Kontrreformacija, pradžią. Kai Liuteris išgarsino kvietimą reformuoti, ne visi katalikai pabėgo iš savo Bažnyčios ir tapo protestantais. Daugelis pasiliko, tikėdamiesi atsinaujinimo. Malonumus mėgstantis popiežius Leonas X nebuvo reformai vykdyti tinkamas asmuo. Bet vėlesnis popiežius, Paulius III (1534–1549) paskyrė komisiją ištirti Bažnyčios padėčiai. Komisijos pranešimas Dėl Bažnyčios reformos buvo aštrus: popiežiai ir kardinolai tapę pernelyg pasaulietiški; plačiai paplitęs kyšininkavimas, norint gauti bažnytines pareigas; vienuolynai praradę drausmę; ir indulgencijų pardavimu plačiai piktnaudžiaujama (protestantai išgavo egzempliorių ir paskelbė jį kaip Bažnyčios sugedimo įrodymą).

Besikertantys interesai
1537 m. Paulius III sukvietė Susirinkimą, bet dėl politinių kivirčų jo atidarymas buvo atidėtas aštuoneriems metams. 1545 m. Susirinkimas galiausiai prasidėjo Šiaurės Italijos mieste Tridente. Susirinkime surengta nemažai susitikimų, trims pagrindinėms sesijoms vykstant 1545–1547, 1551–1552 ir 1562–1563 m. Ištęstos sesijos, ilgi delsimai tarp jų reiškė, kad Susirinkimo metu keitėsi atstovai. Ir dalyvavimas buvo negausus; atidaromoji sesija sutraukė tik 34 vadovus, o didžiausiame trečiosios sesijos susitikime jų buvo tik 255.
Susirinkimas suderino besivaržančių dienotvarkių įvairovę. Kai kurie bažnytininkai, ypač popiežiaus kurijos nariai, priešinosi bet kokioms reformoms, kurios galėtų trukdyti jų gyvenimo stiliui. Vyskupai iš Ispanijos ir Prancūzijos norėjo sau stipresnio, nepriklausomo vaidmens. Kita vertus, jėzuitai tvirtai stojo už popiežiaus viršenybę. Kai kurie Susirinkimo delegatai, kaip imperatorius Karolis V (kuris savo viešpatijoje, didžiulėje Šventojoje Romos imperijoje, susidūrė su protestantų iššūkiu), norėjo, kad protestantai ir katalikai pasiektų kompromisą. (Jam spaudžiant Susirinkimas leido protestantams dalyvauti antrojoje sesijoje, ir būta neformalių pokalbių. Bet kai protestantų reikalavimai nebuvo įtraukti į dienotvarkę, jie 1552 m. pasišalino). Keliais atvejais delegatai ėmė muštis.

Rezoliucijos

Reforma buvo nepaprastai aktuali. Vienu klausimu, kuris įkvėpė Reformaciją, – dėl indulgencijų pardavimo, Susirinkimas priėmė sprendimą – atšaukė indulgencijų pardavėjus ir sustabdė kai kuriuos didžiausius piktnaudžiavimus. Be to, Susirinkimas priėmė nemaža priemonių siekdamas sustabdyti dvasininkų korupciją. Pripažindamas, kad Liuterio maištą paskatino dvasininkijos „ambicija, šykštumas ir godumas“, jis paragino vadovus vengti „net ma- žiausių klaidų“. Daug piktnaudžiavimų buvo pasmerkta, kaip antai postų užėmimas keliose katedrose, giminaičių favorizavimas ir meilužių turėjimas.
Susirinkimas nagrinėjo ne tik moralės, bet ir doktrinos klausimus. Jis vėl patvirtino tradicinį viduramžišką supratimą ir atmetė tuometinį protestantų mokymą – beveik kiekvienu klausimu.
Susirinkimas pažymėjo, kad yra septyni sakramentai, o ne du, kaip tvirtino protestantai, ir kad jie būtini išganymui. Visos protestantų komunijos interpretacijos buvo pasmerktos, ir vėl patvirtinta transsubstanciacija. Protestantai šlovino savo kalbomis, bet Susirinkimas palaikė lotyniškas mišias ir tiksliau apibrėžė aukojamąją mišių prasmę.
Kritiniu nuteisinimo klausimu Susirinkimas negalėjo paremti Reformacijos supratimo apie išganymą vien per tikėjimą. Jis patvirtino, kad niekas negali būti tikras, ar yra išteisintas, ir kad geri darbai prisideda prie teisingo bendravimo su Dievu.
Raštų ir autoriteto klausimais katalikų Bažnyčia dar labiau nutolo nuo protestantų. Reformatoriai, tokie kaip Liuteris, vertė Bibliją į paprastam žmogui suprantamą kalbą. Priešingai, Susirinkimas pabrėžė, kad vienintelė oficiali Biblijos versija yra lotyniška Vulgata ir kad jokios privačios Rašto interpretacijos negali nukrypti nuo Bažnyčios mokymo. Susirinkimas atmetė ir protestantų požiūrį „vien Raštas“ ir pareiškė, kad, be Rašto, autoriteto šaltinis yra ir Bažnyčios išlaikyta tradicija.

Rezultatai
Tridento Susirinkimas padėjo į katalikų Bažnyčią įnešti labai reikalingą reformą. Taip pat jis patobulino Bažnyčios struktūrą ir išrikiavo savo jėgas daugeliui metų į priekį.
Tačiau doktrinos klausimais Susirinkimas pagilino prarają tarp katalikų ir protestantų. Bet kokios dar išlikusios susijungimo viltys buvo sužlugdytos.
Tridento Susirinkimas apibrėžė, kas Bažnyčia bus keturis amžius. Iki pat Vatikano II, XX a. septintojo dešimtmečio, nevyko jokia didesnė peržiūra.

Johnas ir Charlesas Wesley patiria atsivertimą (1738 m.)

Roger J. Green

Jie buvo paskirti pasiuntiniais ir misionieriais. Paskui jų širdys „keistai sušilo“ ir jų pasikeitęs gyvenimas sukėlė pasaulinį sąjūdį.

Johnas ir Charlesas Wesley buvo du iš devyniolikos Samueliui ir Suzannah Wesley’iams gimusių vaikų. Samuelis ėjo anglikonų dvasininko pareigas Epvorte, Anglijoje, o Suzannah, visada pavyzdinga krikščionė, formavo ir dvasinius, ir mokslinius vaikų polinkius.
Nors gan skirtingo temperamento Johnas ir Charlesas siekė panašių mokslinių ir dvasinių tikslų. Abu įstojo į Kristaus bažnyčią, vieną didžiausių Oksfordo kolegijų; Johnas pradėjo 1720 m., o Charlesas 1726. Įgijęs išsilavinimą, Johnas buvo išrinktas koledžo tarybos nariu Linkolno kolegijoje, Oksforde, o po dvejų metų įšventintas į kunigus.

„Šventasis klubas“ ir nepavykusi misija
Charleso pirmieji metai Oksforde buvo negausūs įvykių, bet antraisiais metais jis surimtėjo ir su keliais draugais įkūrė „Šventąjį klubą“. Jie sudarė tarpusavio sutartį gyventi disciplinuoto krikščionio gyvenimą, atiduotą rimtoms Biblijos studijoms, maldai, pasninkui ir labdaringai veiklai. Charlesas buvo pirmasis iš grupės, kuriam bendramoksliai pajuokiamai prikabino „metodisto“ etiketę, bet šis pavadinimas šiems krikščioniško kelio ieškotojams tapo garbės žymeniu. Po laikino nebuvimo Oksforde, kada padėjo sergančiam tėvui aptarnauti parapiją, Johnas Wesley’is prisijungė prie klubo ir galiausiai tapo jo lyderiu.
1735 m. broliai Wesley su generolu Oglethorpe’u išplaukė į jo antrąją ekspediciją į Džordžiją, bet net per šią misionierišką tarnystę iškilo senosios abejonės dėl išganymo. Nei Johnas, nei Charlesas negalėjo būti garantuotas, kad jis tikrai yra Dievo vaikas iš malonės. Jie grįžo į Angliją manydami, jog jų gyvenimas ir tarnystė žlugę. Johnas Wesley apie savo patirtį Džordžijoje rašė: „Vykau į Ameriką atversti indėnų; bet ak, kas atvers mane?“

„Keistai sušilusios“ širdys
Atsakymas į šį klausimą atėjo netrukus po jo grįžimo iš Amerikos. Ir jį, ir Charlesą paveikė draugai iš Moravijos, kurie liudijo apie išgelbėjimą iš malonės per tikėjimą į Kristų.
Charlesas Wesley buvo pirmasis iš jųdviejų nuteisintas tikėjimu, – gegužės 21 d., per Sekmines, jis patyrė Šv. Dvasios atsiuntimą. Savo dienoraštyje jis rašė, kad „Dievo Dvasia išvijo mano netikėjimo tamsą“. Produktyvusis giesmių kūrėjas (jis yra parašęs šešis – septynis tūkstančius giesmių) išgelbėjimo dienai pažymėti parašė giesmę. Kol mokslininkai ginčijasi, kuri iš trijų buvo atsivertimo giesmė, ja laikoma ta, kuri klausia: „Ar gali būti, kad aš susidomėčiau Išganytojo krauju?“ Paskutinis posmas triumfuojančiai skelbia:
    Nebijau dabar pasmerkimo / Jėzus, ir visa Jame yra mano / Gyvas esu Jame, savo gyvojoj Galvoj / Ir aprengtas dievišku teisumu /drąsiai artinuos prie amžinojo sosto / Ir teigiu, kad Kristaus dėka karūna yra mano.

Po trijų dienų, 1738 m. gegužės 24 d., susitikimų namuose Aldersgeito gatvėje Londone Johnas gavo Dievo malonę. Apie šį atsivertimą jis padarė garsųjį įrašą savo dienoraštyje: „Vakare aš labai nenoriai nuėjau į draugiją Aldersgeito gatvėje, kur buvo skaitomas Liuterio įvadas į Laišką romiečiams. Apie ketvirtį prieš devynias, kai jis aprašinėjo permainą, kurią Dievas padaro širdyje dėl tikėjimo į Kristų, aš pajutau savo širdį keistai sušilusią“.
Johnas tuoj pat pasidalijo gerąja naujiena su Charlesu. Charlesas rašė, kad „Apie dešimtą valandą mano brolis buvo su triumfu atvestas būrio mūsų draugų ir pareiškė: ‚Aš tikiu‘. Didžiai džiaugdamiesi sugiedojome giesmę ir išsiskyrėme su malda“.
Iki savo atsivertimų Wesley turėjo tai, ką Johnas apibūdino kaip „nebloga vasariška religija“. Jie abu buvo įšventinti. Jie abu pamokslavo, mokė, rašė, kūrė giesmes ir net atsidavė misionieriškai veiklai – ir visa tai tarsi be naudos. Jie neturėjo Kristaus, arba veikiau Kristus neturėjo jų. Jie gyveno gerais darbais, bet ne tikėjimu.

Herkuliška tarnystė
Kadangi suvalstybinta Bažnyčia jo tarnystei buvo uždaryta, Johnas Wesleyis pamėgo laukus, pamokslavo angliakasiams ir paprastiems žmonėms. Nepaisant vis atsinaujinančios opozicijos jo klajoklinis evangelizmas netrukus išplito po visas Britų salas. Manoma, kad jis nujojo per 250 tūkst. mylių ir pasakė daugiau kaip 40 tūkst. pamokslų. Jis išleido savo pamokslų rinkinį ir daug rašė. Per pasauliečius pamokslininkus ir mažas „draugijas“ judėjimas išplito tiek, kad jo mirties metu turėjo kokius 120 tūkst. šalininkų.
Brolis Charlesas irgi plačiai pamokslavo, galiausiai apsistojo Londone. Jis tapo produktyviausiu ir labiausiai įgudusiu giesmių autoriumi Anglijos istorijoje, parašė giesmių, kurios plačiai giedamos ir šiandien.
Vis dėlto Johno ir Charleso Wesley atsivertimas ir vėlesnės tarnystės nebuvo izoliuoti įvykiai, kurių įtaka būtų pasibaigusi su XVIII amžiumi. Jų gyvenimai ir toliau didžiai veikia Bažnyčią. Daugelis metodistų denominacijų šiandien (Pasaulinė metodistų taryba turi apie 50 mln. žmonių) tebenaudoja tuos įsidėmėtinus Wesley tarnystės elementus: pamokslavimo pabrėžimas, mažų grupių organizavimas maldai ir Biblijos studijoms (metodistų draugijų ekvivalentas ir svarbus dabartinių Bažnyčios augimo strategijų elementas); knygų ir brošiūrų platinimas; rūpinimasis vargšais, engiamaisiais ir tais, kuriems atimtos pilietinės teisės. Visa tai Wesley’iams ir jų sekėjams buvo natūrali religinio gyvenimo išraiška.
Johno ir Charleso teologija ir toliau plinta už griežtai metodistinių denominacinių ribų. Wesley’ių Šventosios Dvasios vaidmens tikinčiojo ir Bažnyčios gyvenime pabrėžimas paveikė Šventumo sąjūdį, sekminininkų ir net neseną charizmininkų sąjūdį. Tai, kad dvasininkija būtų apsišvietusi, o pasauliečiai nusimanantys, irgi rūpėjo broliams Wesley’iams, ir tas rūpestis paskatino įkurti daugelį kolegijų ir seminarijų Wesley’ių dvasia. Pusiausvyra tarp proto gyvenimo ir dvasios gyvenimo Wesleyių tradicijoje tebėra lemiama. Ji siekia skelbti Evangeliją kiekvienam, kad ir kas jis būtų, atversti nusidėjėlį ir išugdyti šventąjį.

Roger J. Green, Biblijos ir teologijos studijų Gordono kolegijoje Venheme profesorius

Vertė Zigmantas Ardickas





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).