KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Tiesos ieškojimas

Kaip ankstyvoji Bažnyčia nusprendė, kad, be kitų, klysta ir Markijonas bei gnostikai

Gusto Gonzalez

Bažnyčia kurį laiką kovojo su erezija dar gerokai iki IV ir V amžiaus prieštaravimų. Anksti atsirado mokytojų, kurie sakėsi ypatingai perpratę „tikrąjį Jėzaus mokymą“. Todėl Bažnyčia veikiai turėjo rasti būdų, kaip atpažinti tiesą ir atmesti klaidą. Savo straipsnyje Gustas Gonzalezas (Gonsalesas) aptaria dvi galingiausias ankstyvosios Bažnyčios erezijas ir jos reakciją.

Slaptas pažinimas

Iš visų krikščionybės interpretacijų nė viena nebuvo tokia pavojinga ar taip arti pergalės kaip gnosticizmas. Tai buvo milžiniškas ir stichiškas judėjimas, egzistavęs ir Bažnyčioje, ir už jos ribų.
Gnosticizmo pavadinimas kilo iš graikiško žodžio gnosis, kuris reiškia „pažinimas“. Pasak gnostikų, jie turį ypatingą, mistinį pažinimą, kuris prieinamas tik turintiems tikrąjį supratimą. Tas pažinimas jiems buvo slaptas išganymo raktas.
Išganymas buvo pagrindinė gnostikų problema. Jie buvo padarę išvadą, jog visa materija bloga ar geriausiu atveju nereali. Žmogus esąs amžina dvasia, kuri kažkaip buvo įkalinta kūne. Kadangi kūnas yra dvasios kalėjimas ir kadangi jis nukreipia mus nuo mūsų tikrosios prigimties, jis blogas. Todėl galutinis gnostikų tikslas buvo ištrūkti iš kūno ir šio materialaus pasaulio, į kurį esame ištremti. Pasaulis nėra mūsų tikrieji namai, o greičiau kliūtis dvasiai išganyti.
Tad kaipgi paaiškinama pasaulio ir kūno kilmė? Gnosticizmas teigia, kad iš pradžių visa tikrovė buvo dvasinė. Aukščiausioji būtybė ketino sukurti tik dvasinį pasaulį, o materialaus – ne. Taip buvo sukurta daug dvasinių būtybių. Gnostikų mokytojai nesutaria dėl jų tikslaus skaičiaus, bet kai kurie mano, kad tokių dvasinių būtybių, arba „eonų“, buvo 365. Bet kuriuo atveju vienas iš šių eonų, labai nutolęs nuo aukščiausiosios būtybės, suklydo ir taip sukūrė materialųjį pasaulį. Pavyzdžiui, pagal vieną iš gnosticizmo sistemų, vienas iš eonų, Išmintis, pats norėjo kurti, ir to „nesėkmė“ buvo pasaulis. Taigi gnosticizmui pasaulis yra dvasios išsigimimas ir ne dieviškas kūrinys.
Bet kadangi šį pasaulį sukūrė dvasinė būtybė, jame vis dar egzistuoja dvasios „kibirkštys“ ir „krislai“. Būtent jos buvo įkalintos žmonių kūnuose ir turi būti išlaisvintos per gnozę.
Kad būtų pasiektas toks išlaisvinimas, į šį pasaulį turi ateiti dvasinis pasiuntinys ir prižadinti mus iš „miego“. Mūsų dvasios „miega“ kūnuose, valdomuose impulsų ir kūniškų aistrų, ir kažkas turi ateiti iš anapus, priminti mums, kas iš tikrųjų esame, bei pakviesti kovoti su savo įkalinimu. Šis pasiuntinys atneša gnozę, slaptą pažinimą ir išganymui būtiną inspiraciją.
Virš mūsų esančios dangiškos sferos, kurių kiekviena valdoma blogio jėgos, siekiančios sutrukdyti mums žengti į dvasinę karalystę. Kad pasiektume dvasinę „pilnatvę“, turime prasilaužti pro kiekvieną iš tų sferų. Vienintelis būdas tai padaryti – turėti slaptą pažinimą, kuris atveria kelią, – tarsi dvasinį slaptažodį. Dangiškas pasiuntinys buvo atsiųstas būtent tam, kad suteiktų mums tą pažinimą, be kurio nėra išganymo.
Krikščioniškajam gnosticizmui tas pasiuntinys yra Kristus. Kristus buvo atėjęs į žemę, kad primintų mums mūsų dangišką kilmę ir suteiktų slaptą pažinimą, be kurio negalime grįžti į dvasinius rūmus.
Kadangi Kristus yra dangiškas pasiuntinys, o kūnas ir materija – blogi, daugelis krikščionių gnostikų atmetė nuomonę, kad Kristus turėjo tokį pat kūną kaip ir mes. Kai kurie teigia, kad jo kūnas buvo tik išvaizda, tam tikra dvasia, kuri stebuklingai atrodė kaip tikras kūnas. Nemažai jų įžvelgė skirtumą tarp dangiško „Kristaus“ ir žemiško „Jėzaus“. Kai kuriais atvejais tai buvo palydima nuomonės, kad Jėzus turėjo kūną, bet tai buvo nuo mūsų besiskirianti „dvasinė materija“. Daugelis apskritai neigė Jėzaus gimimą, kuris būtų reiškęs, jog jis buvo materialaus pasaulio valdžioje.
Visos šios nuomonės yra įvairiausios variacijos to, ką likusi Bažnyčios dalis vadina doketizmu (graikų k. žodis, reiškiantis „atrodyti“), nes visos šios doktrinos vienaip ar kitaip mokė, kad Jėzaus kūnas tik atrodė žmogiškas, bet toks nebuvo.
Tad kaipgi reikėtų nugyventi šį gyvenimą? Į šį klausimą gnostikai pateikė du skirtingus atsakymus. Vieni skelbė, jog žmogus turi kontroliuoti kūną bei jo aistras ir taip susilpninti kūno valdžią dvasiai, nes jis yra dvasios kalėjimas. Tačiau kai kurie tvirtino, kad dvasia iš prigimties yra gera ir negali būti sunaikinta, todėl mums reikia palikti kūną ramybėje ir leisti jam vaikytis savo aistrų. Taigi nors dauguma gnostikų itin asketiški, kiti buvo libertinai.
Krikščionybei II amžiuje gnosticizmas kėlė didelę grėsmę.

Antijahvė

Markijonas, kurio tėvas buvo Sinopės vyskupas Ponte, krikščionybę pažino nuo ankstyvo amžiaus. Tačiau jam nepatiko ir judaizmas, ir materialusis pasaulis. Maždaug 144 m. po Kr. jis nuvyko į Romą, kur subrandino štai kokią išvadą.
Kadangi Markijonas buvo įsitikinęs, jog pasaulis yra blogas, tai nusprendė, kad pasaulio kūrėjas turi būti arba blogas, arba nemokša. Bet užuot kalbėjęs apie šimtus dvasinių būtybių, kaip darė gnostikai, jis iškėlė daug paprastesnį sprendimą. Anot jo, Dievas ir Jėzaus Tėvas nėra tas pats, kas Senojo Testamento Dievas Jahvė. Šį pasaulį sukūrė būtent Jahvė. Tėvo tikslas buvo tik dvasinis pasaulis. Tačiau Jahvė ar per neišmanymą, ar iš piktos valios sukūrė šį pasaulį ir apgyvendino jame žmoniją.
Tai reiškia, kad hebrajų raštai iš tiesų yra įkvėpti dievo, nors tai Jahvė, o ne Aukščiausiasis Tėvas. Jahvė yra dievas teisėjas, kuris išsirenka ypatingus žmones, pranašesnius už kitus. Be to, jis kerštingas, nuolat suvedantis sąskaitas su tais, kurie jam nepaklūsta, ir juos baudžiantis.
Jahvei priešiškas ir daug viršesnis už jį yra krikščionių Tėvas. Šis Dievas ne kerštingas, o mylintis. Šis Dievas nieko iš mūsų nereikalauja, bet viską, tarp to ir išganymą, laisvai duoda. Šis Dievas siekia ne kad jam paklustų, bet kad jį mylėtų. Būtent iš gailesčio mums, Jahvės kūriniams, šis Aukščiausiasis Dievas atsiuntė mus išgelbėti savo Sūnų, kuris, valdant Tiberijui, pasirodė kaip suaugęs žmogus. Taigi pabaigoje nebus teismo, nes Aukščiausiasis Dievas yra absoliučiai mylintis ir mums paprasčiausiai atleis.
Visa tai lėmė, kad Markijonas atidėjo hebrajų raštus į šalį. Jeigu Senasis Testamentas esąs blogesnio dievo žodis, jis neturėtų būti skaitomas bažnyčiose ar naudojamas kaip krikščioniško mokymo pagrindas. Kad užpildytų šią spragą, Markijonas sudarė sąrašą knygų, kurias jis laikė tikraisiais krikščioniškais raštais. Tai buvo Pauliaus, kuris, pasak Markijono, vienas iš nedaugelio iš tikrųjų suprato Jėzaus mokymą, laiškai ir Luko evangelija. Daugybę Senojo Testamento citatų Luko ir Pauliaus raštuose Markijonas aiškino kaip interpoliacijas – raštus norėjusių iškraipyti judėjų darbą.
Ši konkuruojanti Bažnyčia daug metų turėjo didelį pasisekimą ir net po to, kai buvo aiškiai sutriuškinta, išsilaikė kelis šimtmečius.

Atgal prie Biblijos

Markijono sąrašas buvo pirmasis bandymas sudaryti „Naująjį Testamentą“. Kalbėdami apie „Raštą“, pirmieji krikščionys turėjo omeny hebrajiškus Raštus, graikiška versija paprastai žinomus kaip Septuaginta. Be to, bažnyčiose buvo įprasta skaityti ištraukas iš vienos ar kelių evangelijų bei laiškų, ypač Pauliaus. Kadangi nebuvo patvirtinto sąrašo, skirtingose bažnyčiose buvo skaitomos skirtingos evangelijos ir kitos knygos.
Tačiau Markijono iššūkis reikalavo atsakymo, ir Bažnyčia pradėjo sudarinėti šventųjų krikščioniškų raštų sąrašą. Tai nebuvo daroma formaliai, per tarybą ar specialų susirinkimą. Sutarimas išsirutuliojo pamažu.
Niekas, išskyrus gnostikus ir markionitus, neabejojo, kad hebrajų Raštas yra krikščioniško kanono dalis. Tai buvo svarbu, kaip įrodymas, kad Dievas ruošia kelią krikščionybės atėjimui ir net savęs, apsireiškusio Jėzuje Kristuje, suvokimui. Krikščionių tikėjimas buvo ne staigus apsireiškimas iš dangaus, o Izraelio vilties išsipildymas. Iš to, kas dabar vadinama Naujuoju Testamentu, pirmiausiai visuotinai buvo pripažintos evangelijos. Svarbu pažymėti, kad pirmieji krikščionys įtraukė į savo kanoną daugiau negu vieną evangeliją. Jie padarė tai tiesiogiai atsakydami Markijono ir gnosticizmo iššūkiui.
Daugelis gnostikų mokytojų tvirtino, jog dangiškasis pasiuntinys patikėjo savo slaptąjį pažinimą mokiniui, kuris vienas yra tikrasis tos žinios aiškintojas. Taigi įvairios gnostikų grupės turėjo knygą, kuri pretendavo pateikti tikrąjį Jėzaus mokymą. Tokia, pavyzdžiui, buvo Tomo evangelija.
Atsakydama Bažnyčia stengėsi įrodyti, kad jos doktrinos pagrįstos ne tariamu vieno apaštalo ar evangelijos liudijimu, o visos apaštalinės tradicijos derme. Jau pats faktas, jog įvairios evangelijos savo detalėmis skyrėsi, tačiau esminiais klausimais sutarė, darė jų sutarimą įtikinamesniu argumentu.
Iki II amžiaus pabaigos įsitvirtino kanono šerdis: keturios evangelijos, Apaštalų darbai ir Pauliaus laiškai. Dėl trumpesnių šiandieninio kanono knygų buvo apsispręsta daug vėliau. Tik antrojoje IV amžiaus pusėje galutinai buvo susitarta, kokios knygos turi būti įtrauktos į Naująjį Testamentą.

Tikėjimo simbolis

Kitas Bažnyčios reakcijos į erezijas elementas buvo tai, ką mes dabar vadiname Apaštalų malda. Jos pagrindinis tekstas buvo sudarytas turbūt Romoje apie 150 metus. Tada ji buvo vadinama „tikėjimo simboliu“.
Žodis simbolis reiškė atpažinimo būdą, tai buvo kaip ženklas, kurį karvedys duodavo pasiuntiniui, kad gavėjas galėtų atpažinti tikrąjį pasiuntinį. Panašiai Romoje susiformavęs „simbolis“ buvo būdas krikščionims atskirti tikruosius tikinčiuosius nuo tų, kurie sekė paskui įvairias erezijas, ypač gnosticizmą ir markionizmą.
Dažniausiai šis simbolis buvo vartojamas krikštijant, pateikiamas kandidatui trijų klausimų forma:
    Ar tiki Dievą Tėvą visagalį?
Ar tiki Kristų Jėzų, Dievo Sūnų, gimusį iš Šventosios Dvasios ir mergelės Marijos, nukryžiuotą prie Poncijaus Piloto, prisikėlusį iš mirusiųjų trečiąją dieną, įžengusį į dangų, sėdintį Tėvo dešinėje ir ateisiantį gyvųjų ir mirusiųjų teisti?
Ar tiki Šventąją Dvasią, šventąją Bažnyčią, kūno prisikėlimą?

Kruopštesnė analizė aiškiai rodo, jog ši ankstyvoji malda buvo nukreipta prieš Markijoną ir gnostikus. Pirma, graikiškas žodis pantokrator paprastai verčiamas kaip „visagalis“, paraidžiui reiškia „visa valdantis“. Čia turima omeny, kad Dievo valdžiai priklauso viskas, tarp to ir materialusis pasaulis. Atmetamas skirtumas tarp dvasinės, Dievui tarnaujančios tikrovės ir materialiosios, jam netarnaujančios. Šis pasaulis, jo materija ir fiziniai kūnai yra „visko“, ką valdo Dievas, dalis.
Daugiausia vietos maldoje skiriama Sūnui. Taip yra dėl to, kad savo kristologija Markijonas ir gnostikai labiausiai skyrėsi nuo Bažnyčios. Pirmiausiai mums sakoma, kad Jėzus Kristus yra „Dievo Sūnus“. Kitose senovinėse versijose teigiama „To paties Sūnus“, „Jo Sūnus“. Jėzus yra šį pasaulį ir visą tikrovę valdančio Dievo Sūnus. Teiginys apie gimimą „iš mergelės Marijos“ pirmiausia akcentuoja ne mergelės gimdymą – nors tai aiškiai neneigiama – o patvirtina patį faktą, kad Jėzus ne paprasčiausiai atsirado žemėje, kaip teigė Markijonas ir kiti, bet gimė. Poncijus Pilotas minimas ne tam, kad būtų apkaltintas romėnų valdovas, o pabrėžiant šio įvykio istoriškumą, datą. Toliau neigiamas doketizmas skelbiant, jog Jėzus „buvo nukryžiuotas… mirė ir vėl prisikėlė“. Galiausiai tvirtinama, kad tas pats Jėzus grįš „teisti“, o Markijonas šios tiesos niekada nepriėmė.
„Šventoji Bažnyčia“ minima dėl to, kad krikščionys buvo bepradedą akcentuoti Bažnyčios valdžią. O frazė apie „kūno prisikėlimą“ galutinai atmeta bet kokią nuomonę, kad kūnas blogas ar nesvarbus.

Užteks paslapčių

Kovojant su erezija, ginčai pagaliau priėjo Bažnyčios valdžios klausimą. Visi sutiko, jog tikrasis pažinimas yra tas, kurio moko Jėzus. Gnostikai tvirtino atradę slaptą priėjimą prie to pradinio pažinimo per slaptus mokytojus. Markijonas teigė turįs priėjimą prie to pažinimo per Pauliaus ir Luko raštus, kurie tačiau buvo apvalyti nuo to, kas neatitiko Markijono pažiūrų Senojo Testamento atžvilgiu. Bažnyčia savo ruožtu tvirtino taip pat turinti tikrąją Evangeliją ir Jėzaus mokymą. Taigi Bažnyčios autoritetas stojo prieš eretikų tvirtinimus.
Šiuo atžvilgiu labai svarbus tapo apaštalų įpėdinystės klausimas. Buvo teigiama, kad jeigu Jėzus būtų turėjęs perduoti savo mokiniams kokį nors slaptą pažinimą – kokio jis iš tikrųjų neturėjo, – jis būtų patikėjęs tą mokymą tiems patiems apaštalams, kuriems patikėjo Bažnyčią. Jeigu apaštalai būtų gavę tokį mokymą, jie savo ruožtu būtų perdavę jį tiems, kurie sekė jais, vadovaujant Bažnyčiai. Taigi jeigu buvo koks nors slaptas mokymas, jis turėjo būti rastas tarp tiesioginių apaštalų mokinių bei tų mokinių sekėjų, vyskupų.
Tačiau tie, kurie II amžiuje galėjo tvirtinti esą tiesioginiai apaštalų sekėjai, vienbalsiai neigė bet kokio slapto mokymo egzistavimą.Todėl galima padaryti išvadą, jog gnostikų tvirtinimas, kad esanti slapta, jiems patikėta tradicija, yra neteisingas.
Norint sustiprinti šį argumentą, reikėjo būtinai įrodyti, kad to meto vyskupai buvo tikri apaštalų sekėjai. Tai nesukėlė sunkumų, nes kelios iš seniausiųjų Bažnyčių turėjo su apaštaline praeitimi siejamų vyskupų sąrašus. Tokių sąrašų buvo Romoje, Antiochijoje, Efeze ir kitur.
Ar per tikrus vyskupus, ar per kitus vadovus (kai kurioms ankstyvosioms Bažnyčioms vadovavo tarybos ar „vyresnieji“) ortodoksų Bažnyčia II amžiuje galėjo įrodyti savo ryšio su apaštalais buvimą taip, kaip negalėjo Markijonas ir gnostikai.

„Katalikų“ Bažnyčia

Žodis catholic reiškia „visuotinis“, bet jis reiškia ir „pagal visumą“. Kad atsiribotų nuo įvairių eretiškų grupuočių ir sektų, senovės Bažnyčia pradėjo vadinti save „katalikų“. Šis pavadinimas akcentavo ir jos visuotinumą, ir mokymą, kuris buvo jos pagrindas. Tai buvo Bažnyčia „pagal visumą“, tai yra pagal absoliutų visų apaštalų liudijimą. Tik „katalikų“ Bažnyčia, Bažnyčia „pagal visumą“ galėjo pretenduoti į visą apaštalų liudijimą.
Ironiška, bet per šimtmečiais trukusią evoliuciją debatai tikrosios žodžio catholic reikšmės klausimu susitelkė prie vieno apaštalo – Petro – asmenybės ir valdžios.

Gusto Gonzalez, Tarpdenominacinio teologijos centro fakulteto Atlantoje narys

Vertė Jolanta Korolkovaitė

Versta iš: Christian History No. 51 // Gonzalez G. The Story of Christianity. — Harper & Row, 1984





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).