KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Malonės vaistas

Bruce L. Shelley

Vatikano II Susirinkimas buvo tikras reginys. Keturias valandas trukusi atidarymo ceremonija visais atžvilgiais atrodė kaip „naujos Bažnyčios eros“ inauguracija. Baltos vyskupų mitros vilnijo per perpildytą Šv. Petro aikštę. Nešiojamas popiežiaus sostas suposi virš baltos srovės kaip karališka barža, apsupta dviejų šnarančių stručio plunksnų vėduoklių, o choras giedojo Ubi caritas et amor Deus ibi est, „kur gailestingumas ir meilė, ten Dievas“. Bet Vatikano II Susirinkimas buvo daugiau nei įspūdingas renginys, – daug daugiau. Pasauliui jis atskleidė giliai paslėptą naują Romos katalikybės tendenciją, poreikį ideologijų amžiuje keistis; jis sugriovė protestantų požiūrį į katalikų Bažnyčią kaip monolitinę ir absoliutinę sistemą bei patvirtino tai, kad katalikų Bažnyčia pirmą kartą tyliai pripažino, jog tie, kurie praeityje pasitraukė, tam galbūt turėjo gerą priežastį.
Tradicinis Romos Bažnyčios įvaizdis, didžiąja dalimi sukurtas Tridento Susirinkimo, buvo neįveikiama tvirtovė, sauganti nuo sekuliarizacijos, modernizmo bei individualizmo jėgų. Tarp jos sienų žmonės galėjo jaustis saugūs ir pelnyti išganymą, nes čia jie galėjo rasti nesikeičiančias Dievo tiesas, tikrą Mišių auką bei popiežiaus neklaidingumą. 1950 m. popiežius Pijus XII (1939–1958) atspindėjo šį įvaizdį, savo enciklikoje Humani Generis atvirai sumenkindamas kai kurių teologų pastangas atnaujinti Bažnyčios mokymą ir „susilpninti dogmų reikšmę… stengiantis išlaisvinti jas iš idėjų bei formuluočių, kurių ilgus amžius laikėsi Bažnyčia, ir sugrįžti prie Biblijos ir Tėvų…“
Vatikano II Susirinkimas (1962 –1965) pateikė naują įvaizdį. Jame buvo kalbama apie Bažnyčią kaip „keliaujančią tautą“. Jis įsivaizdavo Bažnyčią, Dievo vadovaujamą, einančią per pasaulį, greta kitų piligrimų, besirūpinančią silpnaisiais ir pavargusiais. Susirinkimas mažai ką pareiškė apie sėkmę ar tikrybę, nes piligrimai dar neatkeliavo. Jie vis dar kelyje.
Kaip galima paaiškinti šią Romoje įvykusią revoliuciją? Kokie įvykiai paskatino mesti iššūkį uždaram Romos katalikybės mentalitetui?

Gerasis ganytojas, popiežius Jonas

Vienintelis valdovas, atsakingas už pokyčio langų atidarymą katalikų pilyje, buvo Angelas Roncallis (Andželas Ronkalis). Mes jį pažįstame kaip Joną XXIII.
Popiežius Jonas dažnai sakydavo, kad idėja susirinkti jam kilo kaip staigus Šventosios Dvasios įkvėpimas. Iš tikrųjų, po išrinkimo 1958 m. spalio 28 d. jis vadovavo vos 90 dienų, kol 1959 sausio 25 paskelbė pasauliui apie savo planą sušaukti Susirinkimą.
Vis dėlto daugeliu aspektų Angelas Roncallis buvo unikaliai pasiruošęs savo valandai istorijoje. Jis buvo beveik intuityvus žmonių vilčių bei reikmių žinovas. Būdamas jaunas kunigas, jis vienus metus praleido dėstydamas ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų gyvenimą bei mokymą Romos popiežiaus Laterano seminarijoje, kol jo vyresnybė nusprendė, jog jis nėra pakankamai nepavojingas. Jis išdrįso pasiūlyti neįtikėtinas idėjas, pavyzdžiui, tai, kad tam tikromis aplinkybėmis mišrios vedybos turėtų būti leidžiamos. Jis džiūvo dirbdamas Vatikano Rytų Bažnyčių Kongregacijoje laiškų perrašinėtoju, kol vyresnybė pamatė, kad jiems reikia apaštališkojo delegato tolimojoje Bulgarijoje (1925–1934). Iš ten Roncallis dešimčiai metų išvyko į musulmoniškąją Turkiją, ir besibaigiant II pasauliniam karui iš tremties buvo perkeltas į neramumų pilną Prancūziją tik todėl, kad Šventasis Sostas nenorėjo į tokį neramų postą skirti aukščiausias pareigas užimančio žmogaus. Bet Roncallio nusižeminimas bei gabumai sužavėjo prancūzus. 1953 m. popiežius Pijus XII suteikė jam raudoną kardinolo skrybėlę ir paskyrė jį dvasiniu Venecijos vadovu.
Jonas visur iškeldavo susitikimą ir susidraugavimą su nekatalikais. Būdamas Turkijoje jis padėjo gelbėti žydus, bėgančius iš nacistinės Vokietijos, o Prancūzijoje po karo pasibaisėjo, pamatęs filmus, kuriuose buvo rodomi žydų kūnai, sukrauti į dideles krūvas Būchenvalde ir Aušvice: „Kaip tai galėjo atsitikti? Mistinis Kristaus kūnas!“ Kai jam tapus popiežiumi jį aplankė grupė žydų, jis priėjo prie jų ir tiesiog pakartojo sveikinimą iš Biblijos: „Aš esu Juozapas, jūsų brolis“.
Tapęs popiežiumi, Jonas prašė, kad jį laikytų ne popiežiumi politiku ar išsilavinusiu popiežiumi, bet „geruoju ganytoju, ginančiu tiesą bei gerumą“. Jis dažnai išvykdavo iš Vatikano į našlaičių namus, kalėjimus, mokyklas ir bažnyčias. Vieną kartą jis net suteikė audienciją keliaujančiam cirkui ir švelniai tapšnojo liūtuką, vardu Dolis. Jis pašalino tokius papročius, kaip neleisti lankytojų Šv. Petro bazilikon tuo metu, kai popiežius vaikštinėja po žemiau esantį sodą. Jonas pasakė: „Kodėl jie neturėtų žiūrėti? Aš juk nedarau nieko gėdingo“.
Po to, kai popiežius Jonas paskelbė savo norą sukviesti visuotinį Susirinkimą, jis pasakė, kad jo tikslas bus aggiornamento, – itališkas žodis, reiškiantis „pritaikymą dabarčiai“. Tai reiškia ne vien adaptavimąsi prie išorinio šiuolaikinės visuomenės gyvenimo, bet taip pat ir visišką vidinį minčių pasikeitimą. Jonas tikriausiai planavo, kad Susirinkimas nusigręš nuo nelanksčių praeities legalizmo šablonų ir atsidės šiuolaikiniams ganytojų rūpesčiams. Daugelis tikėjosi, kadaggiornamento Bažnyčion įneš revoliucingų pokyčių, lygių Konstantino atsivertimo didybei arba Reformacijai. Tokia transformacija reikalavo atmesti glaudų ryšį tarp religijos bei politikos, įvestą Konstantino, bei atšaukti siaurą mąstymą, atsiradusį per Kontrreformaciją. Aišku, kad Jono tikslas buvo Bažnyčia, susiderinusi su šiuolaikiniu pasauliu. Buvo akivaizdu, jog aggiornamento yra ambicinga programa.
Nuo pat pradžios, kai gaivų spalio mėnesį į Romą atvyko 2540 iš 2908 išrinktų kardinolų, patriarchų ir abatų, tapo akivaizdu, jog Vatikano II Susirinkimas bus nepanašus į visus kitus. Tai buvo aišku vien pažvelgus į skaičius. Vatikano I Susirinkime, 1869– 1870 m. paskelbusiame popiežiaus neklaidingumą, dalyvavo tik 600–700 tėvų. Aštuoniolika metų trukusiame Tridento Susirinkime, pasmerkusiame protestantų Reformaciją, už dekretus balsavo tik apie 200 dalyvių. Šį kartą dalyvavo 230 tėvų iš šalies, kuri iki 1908 m. tebuvo misijų teritorija – Jungtinių Valstijų. Amerikiečiai atsiliko tik nuo italų, kurie pasiuntė 430 dalyvių. Dalyvavo 230 afrikiečių ir daugiau kaip 300 iš Azijos.
Vatikano II Susirinkimas buvo pirmasis, nesušauktas tam, kad kovotų prieš ereziją, paskelbtų naujas dogmas arba išrikiuotų Bažnyčią kovai su priešiškomis jėgomis. Pavyzdžiui, Tridento Susirinkimas (1545–1563) iš naujo patvirtino indulgencijų teisėtumą, kvestionuotą Liuterio, ir kovai su protestantų Reformacija pastatė doktrinų tvirtovę. Popiežius Jonas parodė, kad Vatikano II Susirinkimas buvo sušauktas kovoti ne prieš ką nors, bet dėl ko nors. Popiežiaus kalba atidarymo proga buvo mandatas daugiau pastoraciniam nei doktrininiam susirinkimui. Jis suprato: valstybinės Bažnyčios laikai jau pasibaigė. Jis sakė, kad šiame amžiuje Bažnyčia negali siekti išlaikyti savo autoritetą represijos ginklais. Ji turi „valdyti malonės vaistu, o ne griežtumu“. Todėl Susirinkimo tikslas – įgalinti Bažnyčią „prisitaikyti prie dabarties“. Modernizacija paspartintų krikščionių susivienijimo laikus, kai išsipildys Kristaus malda „kad jie būtų viena“.
Tai buvo drąsūs žodžiai. Kai po dviejų dienų vyskupai ir abatai susėdo ant savo žaliai apmuštų sudedamų kėdžių pirmosios darbo sesijos, jie greitai buvo išbandyti. Pirmoji tėvų užduotis buvo išrinkti dešimties nuolatinių komisijų narius. Ant savo stalų – „kad būtų lengviau orientuotis“ – jie rado paruošiamųjų komisijų narių sąrašą. Šitoms komisijoms vadovavo Kurijos, Vatikane esančios italų kontroliuojamos Bažnyčios civilinės tarnybos kardinolai. Sąrašai, pateikti, „kad būtų lengviau orientuotis“, tėvams rodė, kad viskas eitų daug sklandžiau, jeigu jie išrinktų Kurijos mėgstamus ekspertus, atlikusius paruošiamąjį darbą. Bet iškilo klausimas: kas vadovaus Susirinkimui – Kurija ar patys tėvai? Už to slypėjo ir dar svarbesnis dalykas: kiek Vatikanas bus atviras išorinio pasaulio įtakai?
Tą dieną nebuvo prieita iki balsavimo. Nuo stalo, prie kurio pirmininkavo dešimt kardinolų, pakilo truputį sulinkusi figūra baltais plaukais ir erelio nosimi. Atsigręžusi į dvi ilgas susirinkusių tėvų eiles ji tarė: „Mes nepriimsime kandidatų sąrašų, mums paruoštų prieš prasidedant Susirinkimui. Kita vertus, mes neturėjome laiko išrinkti savo pačių kandidatų, ir todėl prašome klausimą atidėti, kad galėtume nuspręsti patys“.
Prašymas buvo palaikytas ir jam pritarta, ir Susirinkimas, trukęs mažiau nei pusę valandos, išsiskirstė. Pasiūlymą pateikęs žmogus buvo kardinolas Achille’is Lienart’as, septyniasdešimt aštuonerių metų arkivyskupas Lile, Šiaurės Prancūzijoje. Kardinolas Lienart’as Susirinkimui ruošėsi šešis mėnesius. Tai, ką daugelis tėvų palaikė nekenksmingu metodu pagreitinti rinkimus, jis atpažino kaip manevrą, Susirinkimui suteikiantį tam tikrą orientaciją. Bet vyskupai parodė, kad jie taip paprastai nepritars Kurijos specialistų sprendimui. Kai po dviejų dienų jie išrinko dešimt komisijų, galutinis sąrašas buvo subalansuotas ir tarptautinis.

Konservatoriai ir progresyvistai

Tas truputis strategijos Susirinkimo atidarymo dienomis nubrėžė liniją tarp dviejų pagrindinių vyskupų grupių, kurios tapo žinomos kaip „konservatoriai“ ir „progresyvistai“. Konservatorių pusėje, kaip pasakė tėvas Francis J. McCoolis, jėzuitas Biblijos tyrinėtojas iš Merilendo, buvo „tie, kurie ateityje įžvelgia grėsmę praeičiai“. Progresyvistų pusėje buvo „tie, kurie ateityje įžvelgia ateities pažadą“. Šios dvi idėjos susidurdavo sprendžiant beveik kiekvieną klausimą.
Žmonės, atsakingiausi už konservatyviąją poziciją, priklausė Romos Kurijai, centrinei administracijos įstaigai Romoje. Būdami daugiausia seni italai, gana izoliuoti nuo modernaus pasaulio, jie darė didžiulę įtaką ir kontroliavo ne tik viso pasaulio katalikybę, bet ir patį popiežių. Paprastai jie būdavo patenkinti Bažnyčia tokia, kokia ji yra, ir į bet kokias pastangas ją pakeisti žvelgė su didžiuliu priešiškumu.
Žmogus, atstovaujantis konservatyviajam požiūriui, buvo septyniasdešimt dvejų metų eruditas kardinolas Alfredas Ottavianis. Gimęs savo tėvo kepykloje Romoje, Trastevere, Ottavianis didžiausią savo gyvenimo dalį praleido vienoje Vatikano kvadratinėje mylioje. Tam tikra prasme jis buvo savo funkcijos – prižiūrėti doktrinos grynumą bei pasmerkti ereziją – kalinys. Popiežiaus metinėje knygoje jo vardas pasirodė dvidešimt tris kartus. Jis buvo septynių kongregacijų, dviejų komisijų, vieno tribunolo narys, dvidešimt dviejų ordinų globėjas. Jo kritikai sakė, kad jam atrodė, jog visa, kas nauja, yra neteisinga. Bet iš tikrųjų jis sakė, kad visa tai, kas nauja, nebūtinai yra teisinga.
Daugelis konservatorių iš viso nenorėjo susirinkti ir paslapčiomis tai vadino „popiežiaus kvailione“. Jie bandė sabotuoti ir vilkinti paruošiamąjį darbą, nes manė, jog Susirinkimas, atskleisdamas savo vidinius skirtumus, pakenks Bažnyčiai. Jie buvo pasiryžę sprendžiamąsias jėgas Kurijoje išlaikyti nepaliestas, kontroliuojamas italų dvasininkų, besididžiuojančių savo interesų siaurumu.
Progresyvieji dvasininkai neturėjo vieno vadovo, bet rinkosi aplink gabių kardinolų iš Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos, Belgijos, Liuksemburgo bei Olandijos grupę. Tipiškas jų atstovas buvo kardinolas Janas Alfrinkas, aukštas ir atletiškas Olandijos Bažnyčios vadovas. Alfrinkas turėjo tiek kontaktų su „atsiskyrusiais broliais“ protestantais Olandijoje, kad vienas Italijos laikraštis jį pavadino „antiromišku“.
Susirinkimas tęsė savo darbus per keturis atskirus susitikimus. Pirmoji sesija tęsėsi nuo 1962 m. spalio 11 iki gruodžio 8 dienos. Tada per trejus kitus metus rudens mėnesiais įvyko dar trys sesijos.
Konfliktuojantys konservatorių ir progresyvistų požiūriai buvo aiškiai matomi nuo pat pradžių. Pirmosios sesijos metu progresyvistai norėjo pakeisti bažnytinę liturgiją, leisti ją skaityti šiuolaikinėmis kalbomis vietoje tradicinės lotynų ir aktyvinti pasauliečių dalyvavimą Mišiose. Konservatoriai, kaip ir buvo galima tikėtis, tam prieštaravo.
Dar didesnės problemos iškilo dėl pasiūlyto dokumento apie dieviškąjį Apreiškimą. Paruoštas teologinės komisijos, vadovaujamos kardinolo Ottavianio, šis pareiškimas be kompromisų pabrėžė du Apreiškimo šaltinius – Šventąjį Raštą ir Tradiciją – Romos katalikų pripažintus nuo pat Tridento Susirinkimo laikų. Progresyvistai, nematydami priežasties, kodėl reikėtų pabrėžti skirtumus tarp katalikų ir protestantų, norėjo pateikti Raštą ir Tradiciją kaip du vienos srovės kanalus. Pagrindinis klausimas buvo toks: ar yra tokių tikėjimo tiesų, kurios randamos tik Tradicijoje, ar visos tikėjimo tiesos randamos Rašte?
Debatai virė beveik dvi savaites. Galiausiai 1368 Susirinkimo tėvai balsavo už tai, kad Ottavianio dokumentas būtų atidėtas – bet balsavimui vis tiek pritrūko reikiamų dviejų trečdalių daugumos. Popiežius Jonas, stebėdamas darbą savo apartamentuose per televiziją, įsikišo ir pasiūlė naują dokumentą, perrašytą naujo komiteto, kartu vadovaujamo kardinolo Ottavianio ir kardinolo jėzuito Augustino Bea, neseniai įkurto Sekretoriato krikščionių vienybei platinti bei Susirinkimo progresyvistų vadovo. Tėvas Gregoris Baumas iš Kanados pasakė: „Ši diena įeis į istoriją kaip Kontrreformacijos pabaiga“.
1963 m. birželio 3 d., pasiruošimo ateinančiai sesijai viduryje, mirė popiežius Jonas XXIII. Visas tikinčiųjų pasaulis sustojo gedėti. Birželio 21 dieną kardinolas Montinis, Milano arkivyskupas, tapo popiežiumi Pauliumi VI. Naujasis popiežius tuojau pat paskelbė savo intenciją tęsti Susirinkimą.
Antrosios sesijos metu, 1963 metų rudenį, naujoji progresyvi Bažnyčios samprata susidūrė su tradicinėmis konservatorių pažiūromis. Vatikano I Susirinkimas paskelbė popiežiaus neklaidingumą bei primatą. Vatikano II Susirinkimas bandė paaiškinti, koks turėtų būti visos vyskupų kolegijos santykis su popiežiumi valdant Bažnyčią. Konservatoriai gynė popiežiaus suverenitetą; progresyvistai skatino didesnę vyskupų valdžią (kolegialumą).
Tarp kelių kritinių debatų trečiosios sesijos metu (1964 m. rugsėjo 14–lapkričio 21 d.) diskutuota ir dėl tikėjimo laisvės. Ar tikėjimo laisvės paskelbimas Dievo tiesą padarytų reliatyvią? Ar tai sustiprintų indiferentiškumo dvasią? „Nesvarbu, ką tiki, jeigu tik esi nuoširdus.“
Trečioji sesija taip pat susidūrė su nuorodomis kunigams dėl jų gyvenimo ir tarnystės, eilinių tikinčiųjų misija pasaulyje ir misionierišku darbu nekrikščioniškuose kraštuose.
Paskutinė sesija, vykusi 1965 m. nuo rugsėjo 14 iki gruodžio 8 d., atnaujino debatus dėl tikėjimo laisvės. Susirinkimo pareiškimas apie teisę į sąžinės laisvę paskelbė, kad nė viena valstybė neturi teisės išoriniu spaudimu trukdyti skelbti ir priimti Evangeliją. Drauge Bažnyčia nusigręžė nuo prielaidos, kurios buvo laikytasi nuo pat Konstantino dienų, kad visur, kur tik yra priemonių (pvz., Ispanijoje ir Italijoje), ji turi teisę naudoti civilinę valdžią tam, kad primestų savo reikalavimus religijos srityje bei tęstų išganymo darbą. Pripažindama šį dekretą, Romos katalikybė visiškai atsisakė bet kokio išorinės jėgos panaudojimo prieš sąžinės balsą. Jo paskelbimas gruodžio 7 d. pažymėjo radikalų lūžį po pusantro tūkstančio metų praktikos.
Įspūdingos iškilmės Šv. Petro aikštėje pabaigė Susirinkimo darbą 1965 m. gruodžio 8 d. Žodis revoliucingas tikriausiai kiek per stiprus Vatikano II Susirinkimui apibūdinti. Tradicinė teologija bei popiežiaus valdžia liko nepaliesta. Šešiolika Susirinkimo dekretų, su keliomis išimtimis, rodė tam tikrą kompromisą, pasiektą tarp progresyvistų ir konservatorių.

Didžiulė pokyčių banga

Vis dėlto Susirinkimas atspindėjo reikšmingą lūžį po Tridento piktumo ir Vatikano I gynimosi nuotaikos. Vatikano II Susirinkimas atsuko Romos katalikybės veidą į pasaulį ne su pykčiu, bet su rūpesčiu.
Susirinkimo darbas pakankamai supurtė žemę, kad sukeltų didžiulę pokyčių bangą Bažnyčioje. Dešimtmetis po Susirinkimo buvo triukšmingiausias per visą šiuolaikinę Bažnyčios istoriją. Buvo ištrinta tiek daug dvasinių bei religinių gairių, kad vidutinis katalikas liko visiškai išmuštas iš vėžių.
Pirmoji potvynio banga kilo tada, kai netrukus po Susirinkimo buvo pateikta nauja liturgija. Visą laiką mokytas apie Mišias manyti kaip apie paslaptingą nekintamą ritualų rinkinį, kilusį iš paties Kristaus, vidutinis katalikas nebuvo intelektualiai, dvasiškai ar emociškai pasiruošęs tam, kas įvyko. Jis matė, kaip altorius perkeliamas priekin, o kunigas atsigręžia į bendruomenę; užuot šnabždėjęs maldas lotyniškai, dabar jis jas skaito garsiai savo tautos kalba. Buvo atsisakyta daugelio senų ritualų. Anksčiau Dievo garbintojai buvo mokomi melstis beveik nepastebint savo kaimyno, o dabar jų prašoma pasisukti ir pasveikinti jį „ramybės ženklu“.
Vis dėlto didžiausi sunkumai susikaupė ties Bažnyčios autoriteto klausimu. Iki popiežiaus Jono ir Vatikano II Susirinkimo tipiškas katalikas priėmė autoritarinę Bažnyčios struktūrą kaip dieviškojo Apreiškimo diktatą. Apie popiežių jis galvojo kaip apie antžmogišką valdovą, kurio kiekvienas žodis apgaubtas antgamtiško autoriteto; net į vyskupą jis žvelgė su pagarbia baime. Esant tokiai padėčiai tik nedaugelis katalikų suabejodavo dėl autokratinės tvarkos, įprastos Bažnyčioje, nors pašaliniams tai dažnai atrodė viduramžiška. Niekas nedrįso papriekaištauti vyskupui, valdančiam savo dieceziją lyg asmenišką dvarą, arba ganytojui, apleidusiam savo parapiją.
Vatikano II Susirinkimas iškėlė progresyvistų lūkesčius, bet jie greitai pamatė, jog nepaisant visų gražių žodžių Susirinkimas mažai ką pakeitė praktiškai. Pagrindinė Romos Bažnyčios struktūra liko piramidės formos, kur valdžia eina žemyn nuo popiežiaus, neklystančios galvos. Vatikano II Susirinkimas dėjo pastangas išsaugoti jo absoliučią valdžią ir vyskupams suteikė tiktai konsultavimo pareigas, palikdamas popiežiui laisvę arba panaudoti juos valdant Bažnyčią, arba ne.
Naujos Bažnyčios sampratos šviesoje, suprojektuotoje Susirinkimo, daugelis katalikų pamatė, jog šios autoritarinės struktūros nepakeliamos, ir pradėjo agitaciją už demokratines reformas. Jie nesutarė, organizavo demonstracijas, užimdavo bažnyčių patalpas ir naudojosi spauda.
Romos Bažnyčia ekstremalios trinties padėtį pasiekė 1968 m., kai popiežius Paulius išleido savo encikliką Humanae Vitae, smerkiančią dirbtinių kontracepcijos priemonių naudojimą. Tuo jis pažeidė savo autoritetą, nes šis sprendimas buvo priešingas gimimų reguliavimo komisijos daugumai. Visa tai paskatino visų rimčiausią popiežiaus autoriteto krizę po Liuterio.
Palaipsniui pasigirdo nemaža balsų, kritikuojančių popiežių už tai, kad išleisdamas savo encikliką jis nebendradarbiavo su vyskupais. Iškilus kalbėtojas šiuo klausimu buvo kardinolas Suenensas (Siuenensas), Malino arkivyskupas Belgijoje ir vienas iš Vatikano II Susirinkimo kūrėjų. Savo kalbose, spaudos konferencijose bei raštuose Suenensas kvietė atsisakyti viduramžiškos popiežystės ir niekada nepaliovė kartoti: popiežius nebeturėtų elgtis taip, lyg jis būtų už Bažnyčios ribų arba virš jos.
Beveik toks pat rimtas, kaip ir krizė dėl gimimų reguliavimo, buvo skyrybų draudimas. Pagal šį įstatymą nė viena tikrai sakramentinė santuoka tarp pakrikštytų katalikų negali būti atšaukta – net ir paties popiežiaus. Tokiais atvejais, kai partneriai nebegali taikiai gyventi kartu, jiems gali būti dovanotas Bažnyčios leidimas skirtis, bet be teisės tuoktis iš naujo tol, kol vienas iš partnerių gyvas. Nepaisant didžiulių sunkumų, kuriuos tokia politika sukėlė gyvenantiems iširusiose santuokose, iki Vatikano II Susirinkimo tik nedaugelis išdrįsdavo mesti iššūkį šiam įstatymui.
Bet kai spaudžiant įvykiams po Susirinkimo ėmė skilti nekintamumo ir neklaidingumo fasadas, nemaža dalis kunigų bei teologų pradėjo kvestionuoti griežto įstatymo dėl skyrybų išmintingumą bei teisėtumą Rašto atžvilgiu. Jie norėjo, kad Bažnyčia ir toliau skelbtų santuokos kaip sakramento ir atsidavimo visam gyvenimui šventybę. Bet jie reikalavo lankstesnio ganytojo požiūrio dirbant su tomis poromis, kurių santuoka žlugo.

Identiteto krizė

Tarp visų poslinkių Bažnyčia patyrė didelį kunigų bei vienuolių egzodą. Nuo 1962 iki 1974 metų bendras seminaristų skaičius vien tik Jungtinėse Valstijose sumažėjo 31 procentu, o 1966–1972 metais beveik 8 tūkst. Amerikos kunigų paliko viešą tarnystę.
Atrodė, kad pagrindinė šios krizės priežastis buvo kunigo identiteto klausimas. Ką iš tikrųjų reiškia būti kunigu? Šventumas, kadaise supęs kunigystę, visas išgaravo, palygintas su Naujojo Testamento dvasininko aprašymu. Be to, demokratinė kryptis Bažnyčioje išryškino senosios kunigų kastų sistemos viduramžiškumą. Kai priklausymas Bažnyčiai sekuliarioje visuomenėje tapo asmeniško atsidavimo, o ne „gimiau kataliku“ klausimu, kunigo priedermė nešti visą Bažnyčios misijos naštą sumažėjo.
Pasak kardinolo Suenenso, konfliktas dėl autoriteto Bažnyčioje vedė prie dviejų kontrastingų teologijų: vieni į Bažnyčią žiūri, visų pirma, kaip į dvasinių bendruomenių, esančių kartu pagrindinai dėl popiežiaus primato pripažinimo, bendrystę; kiti tradiciškai – kaip į viduramžių supervalstybę, valdomą absoliutaus monarcho, kurio tikslas yra primesti savo valią jos nariams bei visuomenei.
Kardinolas Suenensas viltį dėl Bažnyčios ateities dėjo į naują judėjimą, pabrėžiantį asmenišką krikščionybę, – katalikų charizminį atsinaujinimą. Vadovai jo pradžią įžiūri 1966 metų pavasarį, kai du Diukeino universiteto Pitsberge, Pensilvanijoje, dėstytojai pasauliečiai suvokė, kad jiems trūksta pirmųjų krikščionių jėgos skelbti Evangelijai. Jie atsidavė maldai. Jie pasidalijo savo rūpesčiu su kitais kolegomis. Tada, 1966 metų rugpjūtį, du jauni vyrai Nacionalinėje Kursilo konvencijoje (katalikų atsinaujinimo judėjimas, gimęs Europoje 4-ojo dešimtmečio pabaigoje) pristatė juos suintrigavusią knygą: protestanto Davido Wilkersono „Kryžių ir peilį“ („The Cross and the Switchblade“). Po asmeniškų kontaktų su protestantų charizmininkais Pitsbergo rajone keli minėto universiteto dėstytojai gavo sekmininkišką krikštą, kurį ženklino kalbėjimas kalbomis. 1967 m. vasario viduryje, ką judėjimo istorikai vadina „Diukeino savaitgaliu“, toks patyrimas ištiko grupę studentų ir dėstytojus platesniu mastu.
Naujienos apie Pitsbergo potyrius netrukus pasiekė Notr Damo universitetą Notr Dame, Indianoje. Namų maldos grupės, skatinamos ir padedamos protestantų Pilnos Evangelijos verslininkų bendrijos, matė nemaža katalikų, gavusių krikštą. Netrukus po Velykų Notr Damo universitete įvyko Pirmoji nacionalinė katalikų sekminininkų konferencija. Dalyvavo apie 100 studentų, kunigų bei dėstytojų, daugiausia iš Notr Damo ir Mičigano valstijos. Susirinkimas pritraukė nemaža dėmesio ir tapo kasmetiniu įvykiu. Jo augimas buvo fenomenalus. 100 dalyvių 1967 metais išaugo į 11 500 (tarp jų ir 7 vyskupai ir 400 kunigų) Šeštojoje konferencijoje 1972 metų birželį. Tuo metu katalikų sekmininkiškumas buvo gyvas tarptautinis judėjimas, pavadintas Katalikų charizminiu atsinaujinimu.
Baigiantis 7-ajam dešimtmečiui Romos Bažnyčia daugeliu aspektų išdrįso paeiti tam tikrą atstumą nuo savo saugių viduramžių tvirtovės sienų. Kaip ir jos „atsiskyrę broliai“ protestantai, ji pamatė, kad jos kelias ideologijų amžiuje yra pavojinga ir dažnai nežinomybės pilna piligrimy

Vertė Lina Andronovienė

Versta iš: Bruce L. Shelley. Church History in Plain Language. – Word Publishing, 1995





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).