Holger Lahayne
1958 metais sausio 1 dieną, įsigaliojus 1957 m. kovo mėn. 25 d. Romos sutarčiai, įkurta Europos Ekonominė Bendrija (EEB)
Po Antrojo pasaulinio karo didžioji mūsų kontinento dalis buvo paversta pelenais ir griuvėsiais. Vokietijos sukeltas kraugeriškas karas kaip niekad sudraskė Europą. Iš sąjungininkų pusės tai buvo karas vardan gero reikalo, – prieš šėtoną Hitlerį. Tačiau ir nugalėtose valstybėse praktiškai kiekvienas buvo įsitikinęs: tai daugiau niekuomet neturi pasikartoti! „Karas niekuomet daugiau neturi kilti!“ – toks buvo visų devizas. Pirmasis politinis atsakymas į šį apsisprendimą buvo 1945 m. staigus Jungtinių Tautų Organizacijos įkūrimas. Europiečiai suvokė, kad norint užtikrinti ilgalaikę taiką nebepakanka taktinių terminuotų sąjungų kaip kad praėjusiais šimtmečiais – taikos pagrindu gali būti tik gilus Europos tautų susitaikymas. Praėjęs karas paskatino Europos vienijimąsi, būsimo, daug baisesnio atominio karo grėsmė veikė kaip katalizatorius jį įgyvendinant bei pagreitino bendrą procesą. Nes sąjunga, sudaryta tarp JAV, Anglijos (ir Prancūzijos) bei SSRS po pergalės prieš nacistinę Vokietiją netrukus galutinai iširo. Ypač Churchillis, karo metų britų premjeras, gana anksti įtarė, jog Stalinas išnaudos Raudonosios armijos įžygiavimą į Europą siekdamas paimti savo kontrolėn pusę kontinento. Greit Vakarų sąjungininkai pasijuto priversti vienytis dabar jau prieš sovietinį komunizmą, kad sustabdytų jo tolimesnį plitimą. Atsiribodamos nuo totalitarinės Sovietų Sąjungos ir nuo jai priklausančių valstybių, taikios demokratinės Europos šalys 1949 m. susijungė į Europos Tarybą. Grėsmei iš Rytų duodamas ir politiniskarinis atsakas: JAV, Kanada ir dešimt Europos valstybių tų pačių metų balandį pasirašo abipusės gynybos ir pagalbos Šiaurės Atlanto sutartį (NATO).
Suvienytos Europos gimimą paskatino ne tik noras užkirsti kelią būsimiems karams bei siekimas atsiriboti nuo komunizmo kuriant taikių valstybių sąjungas, – lygia greta veikė ir trečiasis faktorius, būtent klausimas: kaip bus su Vokietija? Vokiečiai vienareikšmiškai buvo kalti dėl praėjusio karo. Tačiau visiems (Vakarų) nugalėtojams buvo aišku, kad šią naciją būtų per maža vien nubausti ar pažeminti, kaip padaryta po Pirmojo pasaulinio karo. Šalies suskaldymo planų buvo gan greitai atsisakyta. Nes prasidėjus Šaltajam karui, Vakarams buvo reikalinga stabili, vieninga ir stipri Vokietija, kaip priedanga nuo sovietinio imperializmo Vidurio Europoje. O ir Vokietijos Federacinė Respublika, įkurta 1949 m., žinoma, buvo labai suinteresuota kiek galima greičiau atsidurti tarp laisvų, suverenių tautų (VFR suverenumas pradžioje buvo gerokai ribojamas). Vis dėlto iškart po karo neigiamas kaimynų nusistatymas vėl stiprėjančios Vokietijos atžvilgiu natūraliai buvo gana didelis. Šitokioje situacijoje pirmajam VFR kancleriui Konradui Adenaueriui buvo visiškai aišku: tik tuomet, kai mes judėsime Europos kryptimi, į ją integruosimės ir ten įsitvirtinsime, kai susitaikysime su mūsų Vakarų Europos kaimynais, tik tada Vokietija galės būti laisva ir suvereni, – kai visi tapsime draugais, niekas mūsų nebebijos.
Istoriškai išaugusią baimę ir nepalankumą vokiečiams labiausiai jautė prancūzai, nes vos per vieną šimtmetį vokiečiai juos buvo tris kartus užpuolę ir įsiveržę į šalį (1870, 1914, 1940). Antra vertus, kovose su Napoleonu vokiečiams atsiskleidžia jų nacionalinis sąmoningumas. Taigi ir nestebina, kad po Antrojo pasaulinio karo vokiečių ir prancūzų santykiai buvo gana šaltoki. Be to, svarbiu ginčų objektu tampa Prancūzijos noras nuo Vokietijos atskirti Saro žemę. Prancūzai dargi siekė, kad būtų įvesta tarptautinė kontrolė Vokietijos anglies ir plieno pramonei Rūre. Vokietijos kontrolė bei menkinimas – toks buvo pagrindinis Prancūzijos principas pirmaisiais metais.
Esant tokiai komplikuotai padėčiai pamatą Vokietijai ir Prancūzijai susitaikyti padėjo du politikai. Adenaueris iš vokiečių pusės 1949 m. pabaigoje pareiškė apie savanorišką vokiečių vyriausybės įstojimą į Rūro baseino tarptautinės kontrolės organą. (Dėl to Adenaueris sulaukė ypač aštrios kritikos iš socialdemokratų opozicijos, kaltinusios jį Vokietijos išdavyste ir parsidavimu sąjungininkams.) Tai buvo signalas: mes norime kooperuotis. Jis padrąsino Prancūzijos užsienio reikalų ministrą Robertą Schumaną 1950 m. gegužės mėnesį žengti atsakomąjį žingsnį ir pasiūlyti Vokietijos bei Prancūzijos anglies ir plieno produkcijos „susiliejimo“ idėją. Šį „Schumano planą“ grindė istorinė patirtis, kai praeityje plieno ir anglies labai reikėjo ginkluotei. Tačiau Vokietijos kalnų metalurgijos pramonė kitos valstybės turėjo būti ne tik kontroliuojama, kad užkirstų kelią naujam ginklavimuisi – Schumano vizija buvo tikros, partneriškos produkcijos susiliejimas. Šios svarbios pramonės koordinacija ir kooperacija, jo nuomone, turėjo būti pirmasis žingsnis į susivienijusią Europą. Iš tikrųjų Schumano planas veikė užkrečiančiai: Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas ir Italija taip pat prisijungė prie derybų. 1951 m. balandį Paryžiuje buvo pasirašyta sutartis dėl „Europos anglių ir plieno susivienijimo“ (EAPS) įkūrimo.
Atrodė, kad į Europą žengiama gana greitai. Greta ekonominio Europos anglių ir plieno susivienijmo turėjo būti įkurta ir bendra „Europos armija“ – Prancūzijos ministro pirmininko Pleveno planas. Pirmas šią drąsią mintį buvo iškėlęs Churchillis, nes jam visų pirma buvo svarbu apsiginti nuo komunizmo. Prancūzija labiau laikėsi tos minties, kad Vokietijos ginklavimosi riziką reikia apriboti tarptautine organizacija. Nors ir pagal 1952 m. sutartis tarp EAPS valstybių buvo sudaryta „Europos gynybos bendrija“ (EGB), tačiau visas šis projektas žlugo pasipriešinus Prancūzijos nacionaliniam susirinkimui – ginkluotės sferoje atsidurti viename lygmenyje su vokiečiais Prancūzijoje dar nebuvo pasiruošta.
EGB žlugimas buvo skaudi Europos vienijimosi proceso nesėkmė (kariniu-politiniu atžvilgiu padariniai nebuvo tokie sunkūs, kadangi 1955 m. Vokietija buvo priimta į NATO ir tokiu būdu į šią sąjungą integruota). Tačiau politikai neprarado vilties. Buvo bandoma žengti naują žingsnį, šį kartą ir vėl ekonominėje srityje. 1955 m. birželio mėnesį EAPS valstybių užsienio reikalų ministrai atnaujino derybas ir iki 1956 m. parengė ekonominės bendrijos planą: bendros rinkos sukūrimas, muitų bei kitų prekybos apribojimų panaikinimas, bendri užsienio muitų tarifai, laisva kapitalo cirkuliacija. Po tolimesnių įtemptų derybų 1957 m. kovo mėnesį Romoje buvo galima duoti startą bendrai ūkio politikai: priėmus visapusišką atominės energijos kontrolės bei koordinacijos sutartį (EAB), šešių šalių vyriausybių vadovai pasirašė Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) sutartį – abu susitarimai įsigaliojo 1958 sausio 1 d. Įkurta EEB dar nebuvo toji suvienyta Europa, apie kurią svajojo Schumanas ir Adenaueris, tačiau ji turėjo tapti ypač vaisinga ir drauge patrauklia valstybių sąjunga – iki 1996 m. į E(E)B įstojo dar devynios šalys, taigi šiandien (be tolimosios Islandijos, tradiciškai atsiskyrusios Šveicarijos ir nafta turtingos Norvegijos) visos senosios Vakarų Europos šalys yra Bendrijos narės.
Šiuo metu valstybės ekonominio vienijimosi keliu yra labai toli pažengusios. Lėtesnė pažanga vyksta politinėje sąjungoje, kurios jau 1957-aisiais siekė jos įkūrimo iniciatoriai. 1979 m. įvyko pirmieji rinkimai į Europos Parlamentą, kuris greta Komisijos ir Ministrų Tarybos turi tik ribotą kompetenciją. Nors ir pagal 1992 m. Mastrichto susitarimą iš esmės buvo nuspręsta dėl tolimesnio politinio vienijimosi bei valiutinės sąjungos (nuo tada kilo ir pavadinimas „Europos Sąjunga“), tačiau esminis klausimas išlieka vis dar ginčytinas: kiek savo nacionalinio suvereniteto politinėje sferoje mes pasiruošę atiduoti? Pirmasis žingsnis būtų bendra užsienio politika, kuri iki šiol vykdoma vis dar tik kartkarčiais. Konkrečių veiksmų tikimasi tik 1998 m. ekonomikos sferoje, kai bus svarstomas dalyvavimas valiutinėje sąjungoje. Galbūt tada iš joje dalyvaujančių valstybių išsikristalizuos „Europos šerdis“, o kitos valstybės, tokios kaip Jungtinė Karalystė, ir toliau labiau akcentuos nacionalinį savarankiškumą ir politinio vienijimosi link toli neis. Ryškėja „dvigreitė Europa“.
Apskritai kad ir kaip galvotume apie Europos vienijimosi ateitį, vieninga, bendra ir susitaikiusi Europa didžiąja dalimi jau yra tikrovė. Tačiau ypač Rytų ir Vidurio Europos atžvilgiu tai dar tebėra svarbus ateities uždavinys. Jei pamažu į Europos šeimos ratą bus priimtos ir buvusios komunistinės valstybės, tai galų gale bus išsipildžiusi ir Prancūzijos prezidento de Gaulle’io (de Golio) vizija apie „Tėvynių Europą“ nuo Atlanto iki Uralo.
Tam tikras skeptiškumas dėl vienos milžiniškos Europos valstybės su jos visa, dažnai per kraštus besiliejančia biurokratija iš dalies suprantamas. Kritika yra būtina ir pagrįsta, tačiau gąsdinimas Europa, praryjančia mažas tautas, nėra jokia alternatyva – paprasčiausiai faktai kalba prieš. Ir visų pirma nereiktų pamiršti vieno nuostabios Europos vizijos rezultato, vieno, daugeliui jau tapusio kasdienišku ir savaime suprantamu, tačiau istoriškai visiškai naujo bei nepakartojamo rezultato, rezultato, kuriuo galima džiaugtis ir džiaugtis: jau daugiau nei 50 metų, kai tarp suvienytos Europos valstybių nevyksta karas. Negana to: karas tarp jų šiandien jau netgi neįsivaizduojamas! Jei seneliai ir proseneliai, kupini gilios neapykantos, kilo vieni prieš kitus, tai šiandien prancūzų ir vokiečių jaunimui tai atrodo visiškai nesuprantama. Daugiau niekuomet neturi kilti karas! Ši humanistinė vizija, ypač atskirų politikų atkaklaus noro susitaikyti dėka, tapo tikrove. Tikėkimės, kad šis noras augs ir toliau, uždegs žmones visoje Europoje.
Vertė Rima Lahayne