KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

XX amžiaus pranašas ir jo Evangelija

Genadij Ukrainskij

„Jei Dievo nėra, vadinasi, viskas leidžiama“
Dostojevskis

Turbūt nėra nė vieno žmogaus, padariusio tokią įtaką XX a. dvasiniam gyvenimui kaip Dostojevskis. Į klausimą „Kas yra egzistencializmas?“ Jeanas Paulis Sartre’as atsakė: „Egzistencializmas – tai visos išvados, padarytos iš šio Dostojevskio sakinio: ‘Jei Dievo nėra, vadinasi, viskas leidžiama.’“ Albert’as Camus rašė: „Ne Marksas, o Dostojevskis yra XX amžiaus pranašas.“ Savo Laiško romiečiams komentare 1926 m. Karlas Barthas dažniau už Dostojevskį cituoja tik Liuterį. Karlo Bartho draugas Thurneysenas parašė apie Dostojevskį knygą. Apie jį rašė Hermannas Hesse, Thomas Mannas, Siegmundas Freudas, Alfredas Adleris ir daugelis kitų.

Dostojevskio gimimo metais, 1821-aisiais, Evangelija iš senosios slavų kalbos buvo išversta į rusų šnekamąją kalbą ir išleista. Šis sutapimas labai simboliškas. Be Evangelijos negalima suprasti tikrojo Dostojevskio. Galima drąsiai sakyti, kad iš rusų rašytojų būtent Dostojevskis Evangeliją skaitė giliausiai ir intensyviausiai.
Iš pradžių panagrinėkime keletą Dostojevskio minčių apie Evangeliją ir apie visą Bibliją. Jis klausia: „Kas žmonijai amžių amžiais buvo brangiau nei ši knyga? Tiek daug šimtmečių ši knyga darė įtaką savo gaivinančia galia. Ji švietė tarsi saulė ir spinduliavo savo energiją žmonijai ir gyvenimui“. Tai sakiniai iš jo leisto mėnraščio „Dnevnik pisatelia“. „Broliuose Karamazovuose“ Dostojevskis kalba apie Bibliją senolio Zosimos žodžiais: „Kas per knyga, tas Šventasis Raštas! Kas per stebuklas ir kas per jėga! Tarsi kokia pasaulio ir žmogaus skulptūra, lyg koks paminklas. Ir viskas pasakyta ir numatyta visai amžinybei“. Arba iš jo užrašų knygelės: „Biblija yra neįveikiama knyga. Šios knygos nepajudins net kunigų vaikai, kurie viešai skelbiasi mūsų liberaliuose žurnaluose!“ (Kalbama apie nihilistus).
Savajį Evangelijos egzempliorių Dostojevskis gavo pakeliui į tremtį, į Sibirą. Jis buvo nuteistas mirties bausme už priklausymą revoliucinei M. Petraševskio draugijai. 1849 m. gruodžio 22 d. – paskutinę akimirką – jo buvo pasigailėta ir paskirta ketveri metai katorgos Sibire. 1850 metų pradžioje grandinėmis surakintas Dostojevskis buvo atgabentas į Omsko kalėjimą. Pakeliui jaunasis rašytojas susitinka dekabristų žmonas, kurios jam įduoda Evangeliją – kaip dvasinę paguodą. Paaiškėjo, kad tai buvo viena iš Evangelijų, kuri 1821 m. rusų kalba pasirodė pirmuoju tiražu.
Visus ketverius metus lageryje Dostojevskis turėjo vienintelę knygą – Evangeliją. Taigi kelias į tremtį tapo keliu į Evangeliją. Tremties bei lagerio kančios virto susitikimais su Kristumi. Dostojevskis išmoko pamilti Kristų būtent kančioje. Kristus buvo vienintelis, kuris iš tikro galėjo pasidalyti kančiomis su juo. Vėliau apie šį laikotarpį Dostojevskis parašo knygą „Užrašai iš mirusiųjų namų“ (1861–1862). Lagerį jis vadina „mirusiųjų namais“ arba „mirusiais namais“, norėdamas pabrėžti, kad ten jis rado šviesą, kuri šviečia tamsoje (pagal Jn 1,5). Likusius savo gyvenimo metus jis niekada nesiskyrė su Evangelija. Dirbant ji visada gulėjo ant jo rašomojo stalo. Jis ją skaitė ir savo mirties dieną (1881 m. sausio 28-ąją). Dostojevskis paliko ją kaip palikimą savo sūnui. Sūnus mirė 1922 m., po to knyga atkeliavo į didžiausią gimtojo krašto Lenino biblioteką.
„Amžinoji knyga“, kaip jis vadino Evangeliją, buvo jo darbo knyga. Jis ją skaitė su pieštuku, kartais ir su plunksna rankoje. Tik 9-ojo dešimtmečio pradžioje buvo ištirtos ir paskelbtos Dostojevskio pastabos Naujojo Testamento paraštėse. Šios pastabos turi neįkainojamą vertę. Iš tokių mažų paraštinių pastabų atsirado milžiniškos minčių konstrukcijos, ištisi romanai. Tai labai įvairios pastabos. Didžioji dalis yra tiesiog akcentai, vietų, kurios domino rašytoją, žymos ir pabraukimai. Pačiame tekste yra pabraukta sakinių, frazių, tam tikri posakių. Kartais šalia užrašyta NB; kartais kas nors įrašoma į patį tekstą. Sudėjus visas šias pastabas, gaunamas tam tikras Dostojevskio Evangelijos turinio išdėstymas, kurį jis paruošė per 30 metų.
Skaitydami Dostojevskio pastabas paraštėse, visų pirma pastebime tai, kad yra išskirtos tos vietos, kurios cituojamos ir romanuose. Tai natūralu. Pavyzdžiui, yra pabrauktas apsėstojo išgydymas (Lk 8,32–35). Evangelijoje pagal Joną storai pabrauktas pasakojimas apie Lozoriaus prikėlimą (11 sk.). Tai iš karto primena romaną „Nusikaltimas ir bausmė“. Jn 12 skyriuje yra pabraukta vieta apie kviečio grūdą, – ji atlieka tam tikrą vaidmenį „Broliuose Karamazovuose“. Tokių vietų daug. Tačiau yra vietų, kurias Dostojevskis panaudojo netiesiogiai: Evangelijoje pagal Matą pažymėta penkiolika vietų, pagal Luką – septynios, Morkaus – tik dvi, o Jono – apie šimtą. Evangelijoje pagal Joną vienaip ar kitaip išskirtas maždaug penktadalis viso teksto. Dostojevskio susidomėjimas šia Evangelija yra suprantamas, nes tai labiausiai su Kristaus asmeniu susijusi Evangelija. Kas yra Kristus ir ką jis reiškia žmonijai? Būtent šį klausimą Dostojevskis nuolat kėlė visuose savo kūriniuose.
1,46 yra viena pirmųjų Dostojevskio išnašų Evangelijoje pagal Joną. Paskutinioji pabraukta vieta yra Jn20, 25. Pradžioje Dostojevskiui svarbi Natanaelio abejonė, o pabaigoje – Tomo netikėjimas. Čia jis akcentuoja keistą simetriją; abejonės simetriją viskam, ką Kristus padarė ir ką jis reiškia. Tai tęsiasi per visą Evangeliją. Dostojevskis išskiria vietas, kur abejojama Kristumi, juo netikima (pavyzdžiui, Jn 4,44; Jn 7,5; Jn 7,12; Jn 8,19; Jn 8,46; Jn 8,52. 57; 10,36). Atrodo, kad Geroji Naujiena čia pavirsta naujiena iš grynos abejonės. Netgi susidaro įspūdis, kad Evangeliją skaitė žmogus, kuris netiki. Dostojevskis tam tikra prasme iš Evangelijos pagal Joną išlukštena Natanaelio ir Tomo evangeliją. Šiose Dostojevskio pastabose Evangelija pagal Joną atsiskleidžia kaip knyga, kuri neduoda gatavų receptų ir sprendimų, o nuolat skatina ieškoti tiesos. Norint skaityti šią abejonių Evangeliją, reikia turėti Dostojevskio drąsą ir narsą. Čia būtų galima kalbėti apie Dostojevskio polifoninį mąstymą. Dostojevskis savo romanuose kiekvienam atskiram balsui suteikia teisę ir laisvę augti. Galima pasakyti, kad jo romanuose viešpatauja visiška sąžinės ir žodžio laisvė. Rezultatas yra polifonija, lygiateisių balsų polifonija. Būtent ši polifonija Evangelijoje jį ir domina. Taip, Evangelija yra daugiabalsė; ji kiekvienam suteikia žodžio laisvę. Čia neribojamos niekieno teisės, net ir to, kuris yra nusiteikęs prieš Kristų arba kuris abejoja. Evangelija – ne agitacinė literatūra, ne propaganda. Kokioje nors ideologinėje literatūroje, netgi ateistinėje būtų galima perskaityti priekaištą tam, kuris tai ideologijai atstovauja: „Tavyje yra demonas?“ Didesnio ateizmo nei Evangelijoje nerasime niekur. Dostojevskis akcentuoja Evangeliją kaip abejonės Evangeliją. Apie save jis sakė, kad jo siela yra praėjusi abejonių ugnį. Tai yra tas intelektualusis anos revoliucinės Petraševskio draugijos, kurioje jis bendradarbiavo, skepticizmas. Tai tas egzistencinis tikėjimo egzaminas, kurį jis išlaikė lageryje. Dostojevskio gyvenimas paženklintas Jobo egzaminais. Jobas netenka žmonos, vaikų, Dievas atima jo turtus. Dostojevskis turėjo net 25 tūkst. rublių skolų, tai yra siaubingai daug. Pacituosiu vieną ištrauką, išlikusią tik rankraštyje, kuri pilna nešvankių tipiškų rusiškų posakių: „Tie šlykštūs šunys man prikaišiojo, kad aš tikįs Dievą nemokšiškai ir atsilikusiai. Bet šitie kvaišos net sapne nesapnavo tokios Dievo pasmerkimo jėgos, kokią sudėjau į inkvizitorių. Aš tikiu Dievą ne kaip koks kvailys ar fanatikas, bet tie tipai norėjo mane kai ko pamokyti. Šie pakvaišėliai nė sykio net sapne nepatyrė tokios Dievo paneigimo jėgos, kokią aš pats iškentėjau. Netgi Europoje nebuvo tokios ateizmo išraiškos galybės, o ir dabar jos nėra.“ Po tokių nedviprasmiškų žodžių nesunku įsivaizduoti, ką reiškia pastabos Evangelijoje. Tai titaniška kova, knygoje išreikšta keliais bruožais.
Matosi ir kita pastabų serija. Evangelijos pagal Joną pirmame skyriuje yra pabraukta 49 eilutė. Jono 20 skyriuje – 28 ir 29. Taigi Dostojevskis žymėjosi ne tik tas vietas, kur Natanaelis abejojo, bet ir tas, kur Natanaelis tiki; ne tik tas, kur Tomas negali tikėti, bet ir tas, kur Tomas tikėjo. Atrodo, kad Dostojevskio abejonė buvo tikėjimo ieškojimas ir radimas. Dostojevskis nedvejodamas pripažįsta dvejonės religinę vertę. Ši dora Natanaelio abejonė ir šis sąžiningas Tomo netikėjimas yra religiniai jausmai. Jie kilę ne iš abejingumo ar indiferentiškumo, o iš tiesos troškimo. Jėzus sako Natanaeliui: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“ (Jn 1,47). Tokioje dvejonėje nėra nieko pikto. Todėl Dostojevskis sako: nuoseklus, iki galo apgalvotas ateizmas veda į tikėjimą. Nuo ateizmo, nuo nulinio tikėjimo yra tik vienas žingsnis iki tikėjimo. Galbūt mintyse jis turėjo matematinę analogiją: nuo nulio netoli iki vieno.
Evangelijoje pagal Joną yra pastabų, kurios rodo, kaip Dostojevskis ieškojo pagrindo tikėjimui į Kristų: Jn 9,5; 10,30; 14,6; 14,11. Tai sudėjus jau yra tikėjimo į Kristų išpažinimas. Viename laiške, kurį Dostojevskis parašė moteriai, dovanojusiai jam Evangeliją, randamas tikėjimo išpažinimas, kurį Dostojevskis kartą suformulavo sau. Šį laišką jis parašė 1854 m., kai grįžo iš lagerio. Tai ketverių lagerio metų rezultatas, dvasinis dokumentas: „Kartais Dievas pasiunčia man akimirkas, kai esu visiškai ramus. Tomis akimirkomis aš myliu ir jaučiu, kad esu kitų mylimas. Tokiomis minutėmis aš suformulavau savo tikėjimo išpažinimą, kuriame viskas aišku ir šventa. Šis išpažinimas yra paprastas: tikėti, kad nėra nieko gražesnio, gilesnio, simpatiškesnio, protingesnio, tvirtesnio ir tobulesnio nei Kristus. Ir ne tik nėra, bet sakau su pavydžia meile, kad netgi ir būti negali. Negana to: jei kas man įrodytų, kad Kristus yra už tiesos ribų ir būtų įsitikinta, kad tiesa yra už Kristaus ribų, tai aš mieliau likčiau su Kristumi nei su tiesa.“ Tai sukrečiantis Dostojevskio meilės Dievui prisipažinimas. Net jei Kristus būtų už tiesos ribų, net jei būtų tūkstančiai argumentų prieš jį, net jei visi pasaulio mokslininkai, kvantinė mechanika, visa medicina ir homeopatija būtų įrodę, kad nėra tiesos Kristuje – aš likčiau su Kristumi. Ar iš tikrųjų reikalingi įrodymai dėl Kristaus?
Nuostabūs yra žodžiai, jog tikėjimas susiformavo ir atsirado tomis minutėmis, kai jis myli ir jaučiasi mylimas. Tikėjimas atsiranda per meilę, meilėje. Kaip tik tomis minutėmis, kai Dostojevskis myli ir yra mylimas, jam apsireiškia Kristus. Dievas kaip Meilė Evangelijoje yra apskritai viena iš aktualiausių minčių Dostojevskiui. Pabraukta daug vietų, kurios tai liudija: Jn 13,34; 14,23; 15,12. Netikėjimas Dostojevskiui reiškia meilės trūkumą. Prisiminkime „Brolius Karamazovus“: netikinti moteris išpažinties metu sako senoliui Zosimai: „Aš netikiu nemirtingumu“. Ji klausia senolio: „Ar galima kokiu nors būdu sugrąžinti tikėjimą?“ Senolis jai atsako: „Tikėjimo negalima niekaip kitaip sugrąžinti – tik per egzistuojančią meilę“. Jei kalbame apie meilę, reiktų atkreipti dėmesį į tai, kaip augo šio žodžio samprata. Apmąstydamas meilę Dostojevskis rašė: „Meilės žmonėms idėja yra viena sunkiausiai žmogaus protui suvokiamų idėjų“. Kur slypi tas nesuvokiamumas? Įstabius apmąstymus apie tai Dostojevskis užrašė savo žmonos mirties dieną: „Mylėti žmogų kaip patį save pagal Kristaus įsakymą yra neįmanoma. Tai sugebėjo tik Kristus“. Šiame pasaulyje nėra kito įstatymo, kuris būtų įvykdomas mylint kitą kaip patį save. Gamta šito įsakymo nenumatė. Kristus davė šį įsakymą ir tik jis vienas gali jį įvykdyti. Žinoma, atsiranda milžiniška problema: kaip turime mylėti žmogų? kaip visgi įvykdyti šį įsakymą? Dostojevskis rašė: „Aš ketinu pasišaipyti iš jūsų. Aš pareiškiu, kad meilė žmogui yra visiškai neįmanoma, nesuprantama, kad ji apskritai negalima, jei netikima žmogaus sielos nemirtingumu“. Žmogaus sielos nemirtingumas ir tikėjimas tuo Dostojevskiui yra pagrindas, kuriuo remiantis galima apskritai mylėti žmogų.
Apie nemirtingumą Dostojevskis yra pasakęs, kad tai esąs pats gyvenimas, gyvasis gyvenimas savo galutiniu pasireiškimu. Jei abejojame ir netikime sielos nemirtingumu, tai atsiranda ne tik dideli sunkumai dėl meilės, – esama dar vieno baisaus padarinio; Dostojevskis savo mintis kaip visada drąsiai išrutulioja iki galo: „Jei prarandama tikėjimo nemirtingumu idėja, tai savižudybė tampa absoliučiai neišvengiama, ir netgi būtina kiekvienam žmogui, kuris savo evoliucijoje nors šiek tiek pakilo aukščiau gyvulio“. Šiai tezei esama antitezės, tai – Kristaus prisikėlimas. Taigi tai du lemiami poliai, į kuriuos remiasi Dostojevskio pasaulis: „Arba Kristus prisikėlė, arba aš nusižudau“. Dostojevskio herojai gyvena tarp šių dviejų polių ir nuoseklieji arba ateina pas Kristų, arba nusižudo. Kristaus prisikėlimas yra Dostojevskio tikėjimo kertinis akmuo. Ir iš tikro Evangelijoje pabrauktos beveik visos vietos, kur kalbama apie tai, kad Kristus prisikels arba prisikėlė.
Dostojevskiui Evangelija yra prisikėlimo knyga. Būtent tai padeda jam įveikti gyvenimo absurdą ir tragizmą. Įdomu, kad painūs Dostojevskio romanų konfliktai, kuriuos jis akcentuoja ir vaizduoja, yra išsprendžiami būtent per prisikėlimą.
Ką galima atsakyti Ivanui Karamazovui, kai jis kalba apie mažą vaiką, sudraskytą šunų? Tai klausimas be atsakymo. Čia nėra logiškų samprotavimų. Šiame pasaulyje nėra atsakymo į šį klausimą. Vienintelis galimas atsakymas yra prisikėlimo galimybė. Romanas „Broliai Karamazovai“ irgi baigiasi mirtimi ir mažo berniuko laidotuvėmis. Alioša Karamazovas stovi prie akmens, kuris buvo pastatytas po Iljušos mirties. Dvylika vaikų apsupa jį ir klausia: „Ar tai tiesa? Bažnyčioje sakoma, kad mes visi prisikelsime“. Alioša atsako, staiga apimtas netikėtos minties: „Taip, mes prisikelsime, mes būsime prikelti, mes pasimatysime ir vienas kitam pasakosime, kas buvo“. Nėra nieko didesnio kaip šis atsakymas į visas kančias, į visa, kas pikta šiame pasaulyje. Įdomu, kad prisikėlimu baigiasi keli Dostojevskio romanai. Pavyzdžiui, „Užrašuose iš mirusiųjų namų“ herojus išeina į laisvę ir Dostojevskis užbaigia: „…laisvė, naujas gyvenimas, prisikėlimas – kokios tai puikios akimirkos“. Arba „Nusikaltime ir bausmėje“: Raskolnikovas krenta Soniai po kojomis ir pirmą kartą nuo vaikystės dienų pajunta kažką panašaus į meilę. Ir mylėdamas jis staiga suvokia, kad gali tikėti, kad gali priimti Sonios tikėjimą. Dostojevskis užbaigia: „…ir herojus prisikelia naujam gyvenimui“.
Ką Dostojevskiui reiškia Evangelija? Detalė, kurią tuoj pateiksiu, gali būti labai iškalbi: iš pradžių pirminiuose „Nusikaltimo ir bausmės“ projektuose buvo numatyta, kad Raskolnikovas pataisos darbų stovykloje patirs Kristaus regėjimą. Tad iš karto kyla mintis: ar tik pats Dostojevskis nėra matęs Kristaus, nėra patyręs lageryje Kristaus regėjimo? Jis dažnai sakė ir rašė: „Lageryje aš sutikau Kristų“. Tai galima suprasti ir labai pažodžiui, ir galbūt jis šią autobiografinę detalę įkūnijo Raskolnikovo personaže. Mistinė patirtis, kuria disponuoja Dostojevskio herojai, išimtinai yra jo asmeninė patirtis. Taigi tai būtų visiškai įmanoma. Deja, jo apsiauste nėra įsiūta jokio rašto kaip pas Paskalį… Visgi paskutinėje redakcijoje, kuri paskui buvo atiduota spausdinti, Dostojevskis Kristaus viziją pakeičia Evangelijos skaitymu.
Evangelija yra knyga, kurioje mes sutinkame Kristų, kurioje matome Kristų. Ji laiduoja už tą viziją, tą asmeninį Raskolnikovo susitikimą su Kristumi. Tą viziją turime kiekvienas iš mūsų prieš savo pačių akis.
Čia panagrinėjome keletą vietų, kurias Biblijoje pabraukė Dostojevskis. Mes pabandėme nors šiek tiek suvokti pabrauktąsias vietas ir matome, kad už keleto šių pastabų yra visos Dostojevskio knygos.

Genadij Ukrainskij
, stačiatikių kunigas, filologas, Sankt Peterburgo Rusų literatūros institute baigė aspirantūrą iš Dostojevskio kūrybos, šiuo metu F. Dostojevskio muziejuje Sankt Peterburge dirba moksliniu bendradarbiu

Vertė Nijolė Feldmanaitė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).