Klaus Brinkbäumer
Jie jaučiasi lyg kokia sekta, garbinami lyg roko grupė ir tvarkosi kaip tikras koncernas. Čikagos „Bulls“ – daugiausiai pasiekęs ir pelningiausias krepšinio klubas pasaulyje
Michaelui Jordanui buvo „taikli“ savaitė. Beveik vienas laimėjo trejas varžybas, Vašingtone aplankė Jungtinių Valstijų prezidentą ir privačioje „Michael Jordan Restaurant“ salėje per televiziją stebėjo koledžų krepšinio pirmenybių finalą. Pristatė naują kelnaičių kolekciją ir sporto prekių koncernui „Nike“ paskelbus 53 proc. apyvartos didinimą, iš savo akcijų uždirbo krūvą pinigų.
Taigi įžymiausias pasaulio sportininkas stovi sau švilpaudamas prieš veidrodį privačiame persirengimo kambaryje ir skubiai įsineria į savo maždaug 10 tūkstančių dolerių kainuojantį šilkinį aprėdą. Truputis dezodoranto, kvepalų, dar kaklaraištis ir baigta. 34 metų Jordanas leidžiasi į patalpą, kurioje ištiestas kilimas su gigantiška buliaus galva ir kurioje jau visą valandą 150 reporterių laiko apsupę Jordano vardu pažymėtą persirengimo spintą.
Jordanas atsistoja už savo sulankstomos kėdės, žvelgia šaltu žvilgsniu ir žurnalistams, kuriuos jis nepagarbiai vadina „you guys“, vyrukais, papasakoja, kaip jis surinko savo 42 taškus. Buvo nemažai dėjimų iš viršaus, nemažai tritaškių, prasiveržimų pro tris gynėjus. „Įprastos varžybos“, priduria trumpai ir tardamas paskutinį žodį pasisuka ir išeina pro duris.
Čikagos „United Center“ salę jau buvo palikę visi 22.995 žiūrovai; daugybė jų priešais pastatytą bronzinę Jordano skulptūrą prie pagrindinio įėjimo suklupę meldėsi. O tolėliau Amerikoje, Kinijoje, Vokietijoje arba Tasmanijoje sausą Jordano komentarą milijonai paauglių ryte rijo iš televizorių ekranų. Philas Jacksonas, barzdotas 51 metų „Bulls“ treneris, laimingas iškiūtina iš salės. „Tai, kas čia vyksta, yra teatras, opera, literatūra“, sako jis. „Kada nors visa tai baigsis, tik kiekgi tokių, kurie turi šansą pabūti dalimi kažko nepakartojamo?“
Čikagos „Bulls“, kuri šeštąkart per aštuonerius metus šiemet, ko gero, vėl laimės nugalėtojų pirmenybes, yra geriausia visų laikų krepšinio komanda.[1] Nes iki šiol niekad dar nebuvo šitaip sumaniai surinkto kolektyvo. „United Center“, iš marmuro ir baltojo akmens nebrangiose Vestsaido žemėse pastatytame katedros ir parodų rūmų architektūros mišinyje, vienas prekiautojas nekilnojamuoju turtu subūrė grupę keturių vyrų, kurie visi jau buvo patyrę nesėkmes: trenerį su savo teorijomis apie sijus[2] ir tai či[3] bei žaidėjus Scottie Pippeną (31 m.), Dennisą Rodmaną (35 m.) ir Jordaną.
Kaip cheminės medžiagos, kurios atskirai nėra pavojingos, bet kartu įgauna nepaprastą sprogstamąją jėgą, taip ir jie sudaro populiariausio pasaulyje sporto klubo branduolį. „Bulls“ pritraukia daugiausiai žiūrovų prie televizorių ekranų visuose žemės kampeliuose ir parduoda daugiau sportinių marškinėlių negu bet kokia kita sporto organizacija. Tris kartus per savaitę jie rengia pasirodymus namuose, ir bilietai į juos išperkami pusei metų į priekį. O tai, kad kai kurie stebėtojai protagonistus laiko šikniais, nesivaldančiais ir arogantiškais, nekeičia nieko: šventė kassyk grandiozinė.
Užgesus šviesai vaizdo monitorių ekranuose pasirodo šnypščiantis bulius, kuris įlekia į Čikagą, ir pranešėjas paskelbia žaidėjus bei jų numerius, o liaudis taip įsidžiūgauja, lyg būtų pasiekusi pirmąjį kulminacijos tašką: „23 numeris… gynėjas… iš Šiaurės Karolinos universiteto… Michaelas…“ – Jordanas į aikštę išrisnoja paskutinis, laukiantys kolegos sveikina jį baksteldami jam kumščiais, – po to jie doroja savo priešininkus.
Jordanas „Bulls“ komandą padarė tuo, kas ji yra. Tačiau Čikaga atvėrė terpę, kurioje Jordanas tapo tuo, kas jis yra. Nes 1984 m. spalio mėnesį nusileidęs Ohario oro uoste, jis atvyko į pralaimėtojų miestą. Metropolis prie Mičigano ežero jau tada vadinosi „Windy City“ (vėjų miestas) – „windy“ apibūdino orą ir vykstančią prekybą.
Čikagoje buvo „Cubs“, labiausiai niekam tikusi krepšinio komanda visose Jungtinėse Valstijose. Ir buvo „Bulls“, kuriems žaidžiant kartais susirinkdavo vos 600 žiūrovų.
Prieš atvykdamas į Čikagą Jordanas irgi buvo tik vienas iš daugelio. Vaikystėje iš pradžių jis net nebuvo priimtas į vidurinės mokyklos komandą. Bet kol jo tėvas, kariškis, plaudavo automobilį, galiniame kieme jis treniravosi toliau. Michaelo tėtis dirbdamas nuolat iškišdavo liežuvį, sūnelis tai perėmė – šiandien Jordano liežuvis išgarsėjęs labiau nei roko žvaigždės Micko Jaggerio.
Karjera prasidėjo metimu nuo vidurio linijos. Pirmaisiais metais Jordanui besimokant koledže, „Šiaurės Karolina“ finaliniame mače dėl čempionų titulo likus vienai sekundei iki pabaigos atsiliko vienu tašku ir kamuolį į rankas lyg tyčia gavo nepatyręs geografijos studentas. Jis pataikė – taip gimė Jordano mitas, „nes nuo tol aš tikiu, kad galiu viską“.
Jordano perėjimo į profesionalų sportą laukė advokatas Davidas Falkas. Jis pasisiūlė naujokui pabūti jo agentu, nuvyko pas nežymų sportinių batų gamintoją, vardu Nike, ir paprašė, kad pagamintų specialius batelius Jordanui – visa kita sutvarkys jis pats.
Dėl Jordano šoklumo tie bateliai buvo pavadinti „air“, oru. Šis išradimas atvertė pirmąjį „Nike“ sėkmės istorijos puslapį lygiai taip, kaip ir „Microsoft“ pasisekė su „Windows“: nuo 1990 m. koncernas tampa didžiausiu pasaulyje sporto prekių gamintoju.
O Falkas iškėlė Jordaną į pirmąsias sporto žvaigždes. Visas planas susidėjo iš išpūstų ir veik religingų frazių: „tiesiog pirmyn“, „tai dar ne finišas“, „joks paukštis neskraido per aukštai, jei tik jis skraido savo sparnais“.
Šitaip „Michaelas“ Čikagoje, panašiai kaip „Billas“ Gatesas, „Microsoft“ vadovas Redmonde, tapo pusdieviu: visi jį vadina vardu, nes kiekvienas su juo mielai susipažintų; Michaelo restoranas, statinys, į kurio stogą lyg kokia bomba įsirėžęs milžiniškas krepšinio kamuolys, nepaisant labai brangių sūrainių, yra ta vieta, į kurią traukia šio dešimtmečio piligrimai; o jei Michaelas bent valandėlei užsuka į kokio nors kazino atidarymą, pareikalauja milijono dolerių užmokesčio. Be to, jis pasiekė, kad kiekvieną popietę Mičigano gatvėje dirbantys brokeriai, bankininkai ir knygų pardavėjos prieš eidami po darbo namo nusiautų savo odinius batus ir įsispirtų į sportinius „Nike“ oro batelius.
Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur, anot apklausų, sportas kaip pokalbių tema, vienijanti visuomenės sluoksnius, yra paskutinėje vietoje, tokiam Jordanui, regis, nėra joks rodiklis. Jis per metus, įskaitant reklamą, uždirba 120 milijonų dolerių – daug daugiau negu bet kuris kitas sportininkas. O po to, kai jo debiutinis filmas „Space Jam“, keistas krepšinio žaidimas, kuriame Jordanas ir pieštinis personažas Bagsas Banis nugali visokius monstrus, atneša 200 milijonų dolerių pelną, jo kojas bučiuoja ir Holivudas.
Kai Jordanas ir jo kolegos su bulių boingu 727 atskrenda į Vašingtoną ir prieš mačą užsuka į Baltuosius rūmus, atrodo, lyg Jordanas susitiktų su sau lygiais: jis visiškai atsipalaidavęs, jo jau niekas nebejaudina. Billas Clintonas nori pasveikinti su pergale čempionų varžybose – na ir ką? Argi Michaelui rūpi tie pagraudenimai apie nekokią prezidento kelio būklę? Clintonas gauna dovanų marškinėlius, po to Michaelas nori grįžti atgal į viešbutį.
Priėmimui daugiau reikšmės teikė Pippenas. Prezidentas kaip ir jis yra kilęs iš Arkanzaso, taigi susitiko „žemiečiai“.
Tačiau Scottie’o Pippeno iškilimas buvo sudėtingesnis. Centriniame Arkanzaso universitete jis nebuvo priimtas į krepšinio komandą ir dirbo valytoju: plovė salę, šlavė salę, skalbė marškinėlius, lankstė marškinėlius – taip prasidėjo jo karjera. O šiandien jis likusią lygos dalį atsainiai vertina kaip „žemesnio lygio“. Savo gimtajame kaime Hamburge už keletą milijonų dolerių nupirko pastatų – dabar kiekvienas jo šeimos narys turi po naują namą.
Jau vykdamas pas prezidentą Pippenas buvo gan sentimentalus. Jis prašė kolegų elgtis padoriai. Tačiau apsilankymą sudarkė Dennis Rodmanas su savo noru „vieną naktį praleisti Baltuosiuose rūmuose“. Nors Billas konservatyvus, bet Hillary, ko gero, galėtų pavirsti tikra tigre – pirmoji dama ir šiaip jau „neblogas kąsnelis“. Vis dėlto Rodmanas, mėgstantis pobūviuose pasirodyti su sijonuku ar liemenėle, šį kartą neapsirengė kaip ponia Clinton.
Rodmanas yra krepšinio nenaudėlis. Jo išdaigos, už kurias jam dažnai neleidžiama žaisti NBA, vis tik nepersveria jo naudingumo „Bulls“ ekipai. Tik Rodmanas paverčia komandą tikra mašina.
Aikštėje Rodmanas pavirsta į kiaulę. Tol kandžiojasi, draskosi, keikiasi, kol jo varžovai netenka kantrybės ir už šešias pražangas turi išeiti iš aikštelės. Kiekviename žaidime jam svarbu laimėti tik mūšį po krepšiu, „reboundą“. Taip buliai tampa beveik nenugalimi: Jordanas ir Pippenas pataiko beveik visada, o jei ir nepataiko, kamuolį atkovoja Rodmanas ir perduoda Jordanui arba Pippenui.
Taigi „Bulls“ ekipa – užbaigtas profesionalų sporto produktas, bet kartu ir meno kūrinys. Tik nedaugelis sportininkų priartėjo prie tokio tobulumo: Borisas Beckeris tai įstengė pasiekti tokiuose mačuose kaip Pasaulio teniso taurės finalas 1996 m. prieš Pete’ą Samprasą, o golfo žaidėjui Tigeriui Woodsui tai pavyko triumfavus 1997 m. finalinėse varžybose. Čikagos „Bulls“ jau kadai išaugo iš NBA.
Veik visų kitų klubų problema yra ta, kad aikštėje žaidžia 25-mečiai vaikinai, kurių dauguma dešimt metų pabuvę profesionaliame sporte uždirba 80 milijonų dolerių. Šitie pagyrūnai skaldo komandas, išguja trenerius, žlugdo bet kokią taktiką. NBA yra ligota, kadangi jos žvaigždės dabar iškilusios aukščiau nei pati lyga.
Tik Čikagoje, kur susibūrę didžiausi egomanai, vienam treneriui pavyko visus priversti laikytis sudėtingos žaidimo taktikos, kurią jis vadina „Triangle Offense“, trikampiniu puolimu.
Tai Philas Jacksonas, tačiau mieste jį visi vadina „Sitting Bull“, sėdinčiu buliumi. Jis buvo hipis, o vėliau dirbo treneriu vienos provincijos lygoje, kurią jis pats vadina „Tarakonų lyga“. Jacksonas dalija žaidėjams knygas apie dzenbudizmą, o savo biurą išpuošęs sijų genties totemais. Vieną kartą jis profesionalams sakė kalbą apie egoizmą, kurią pabaigė reta sąvoka: „Tai yra ‘insidious’“. Tyla. „Ar žinot, ką tas žodis reiškia? Aš noriu, kad iki rytojaus pasižiūrėtumėte.“ Žodyne jie rado parašyta „klastingas“.
Kai Jacksonas savo Jordanui trikampinį puolimą aiškina naudodamasis daosizmo principais, multimilijonierius klauso šiek tiek sutrikęs. Su tuo intelektualumu Jordanui kažkaip nelabai einasi: jis noriau vanoja atsarginius žaidėjus, o laisvalaikiu mieliau žiūri „Paršelį Diką“ negu varto Jacksono paskirtas knygas.
Nepaisant to, treneriui pavyko pasiekti, kad jo garsenybės jaustųsi kaip rinktiniai kariai: „Bulls“ yra sekta ir elitas, ir jie niekina visas kitas komandas. Nes jeigu tu priklausai buliams, tu esi nugalėtojas, o nugalėtojas Amerikoje yra vertingesnis žmogus.
Kai „Bulls“ žaidžia namuose, atrodo, lyg varžovų komanda visiškai neegzistuotų. Pavyzdžiui, Klivlendo „Cavaliers“ nė karto net nenušvilpiami, – Čikaga užsiėmusi savimi.
„Bulių žmonos“, kaip byloja užrašas apie žaidėjų sutuoktines ant jų kabinos durų, prieš pat nuaidint varžybų pradžią skelbiančiam švilpukui, sėdi prieš didžiulį veidrodį ir dar labiau plonina jau ir taip plonus savo antakius. „Lovabulls“, taip vadinamos už salės įaudrinimą atsakingos mergaitės, pasitaiso savo žaviąsias liemenėles. O šešiasdešimt vienerių Jerry Reinsdorfas, klubo savininkas bei prezidentas, palengva linguoja per „katakombas“. Kadangi jis niekaip neišmoksta suderinti marškinių, kaklaraiščio ir švarko spalvų, ateina apsivilkęs Čikagos „White Sox“ beisbolo palaidinuke. Tas klubas jam irgi priklauso.
Kai kurie labai dideli pastatai mieste yra Reinsdorfo nuosavybė, bet jo turtas yra „Bulls“. 1985 m. jis nusipirko „Bulls“ akcijų už dešimt milijonų. Šiandien verslovės, esančios pavyzdžiu visiems viso pasaulio klubams, apyvarta per sezoną yra maždaug pusės milijardo dolerių – Reinsdorfas apie tai daug nekalba. Jis tik prasitaria, kad iš 80 milijonų dolerių išlaidų vien 58 milijonai išeina algoms. O už 500 milijonų jis savo brangenybę galbūt galėtų ir parduoti.
NBA įgaliotojo atstovo bei įtakingo žmogaus Amerikos sporte Davido Sterno nuomone, „Bulls“ yra geriausias iš visų profesionalių klubų, „nes jų varžybų retransliacija kainuoja daugiausiai, nes jų pati geriausia reputacija ir ypatingai išsiskirianti rinkotyros sistema“. Be to, būtent čia žaidžiąs „geriausias visų laikų atletas“.
Ir jis yra toks geras, kad beveik per penkiolika minučių nulemia žaidimo baigtį ir po to ilsisi ant atsarginių suolelio. Klivlendo „Cavaliers“ pirmauja 39:37, tada Jordanas paskelbia: „Dabar laikas“. Jis gina krepšį, lyg varžybos būtų medžioklė su varovais. O kamuoliui jau slystant per tinklelį, jis skrieja išskėtęs pirštus per salę. Praėjus dvylikai minučių, Čikaga pirmauja 64:54; Jordanas, plačiai atmesdamas kojas į šalis, atsisėda ant suolelio ir svaido juokelius, tuo tarpu Pippenas palaiko pranašumą.
Pippenas ir jis, Jordano nuomone, yra kaip „mažėlis ir didysis broliai: kai vienas pavargsta, į ringą išeina kitas“. Pippeno nesėkmė yra ta, kad jis tėra tik antras geriausias pasaulio krepšininkas ir eina visą laiką po Jordano.
Kolegai Rodmanui hierarchijos nerūpi; nes iš esmės gyvenime jam svarbiausia seksas. Kai po varžybų Pippeną ir Jordaną išlydi asmens sargybiniai, ponas su žiedeliais nosyje savo kabinoje dar kartą išsineria iš džinsų, – odinės kelnės jam vis tik labiau patinka.
Jordanas reklamuoja kelnaites, Rodmanas visai jų nenešioja – tai vienas iš esminių jųdviejų skirtumų. Kol televizijos žurnalistės spokso į apsinuoginusį bulių, jis labai švelniai glostosi tarpukojį. Rodmanas pramogautojas, jam nelabai svarbu, kaip jis gyvena kaip sportininkas. Laisvės statulą jis vadina „višta su prakeiktu fakelu rankoje“, o popžvaigždę Madoną nors ir „ne akrobate“, bet ir „ne nutroškusia žuvimi“. Ji norėjo turėti nuo jo vaikų, pranešė jis po vieno meilės romano, išgarsinusio Rodmaną ir už Amerikos ribų. Jis grynas šūdžius, atsikirto ji.
Rodmanas kaip ir kiti kilęs iš žemutinių sluoksnių. Būdamas vaikas, jis penkis kilometrus rėpliojo Dalaso kanalizacija, kad nemokami patektų į lunaparką.
Dabar, jeigu yra noro, jis skrenda pas Stacy, vieną striptizo šokėją į Niujorką, o jeigu noro nėra – į Lasvegą, pažaisti azartinių žaidimų. Dėl to jis retsykiais praleidžia vis kokią treniruotę, tačiau Philas Jacksonas tik juokiasi, nes žino, kad Rodmanas yra vienintelis bulius, kuris klubo centro sekretorėms Kalėdų proga atneša dovanėlių.
NBA, laikanti jį neišauklėjamu, per vėlai Rodmaną perprato: kartais ji sportininką vis nubausdavo, o tai, Davido Sterno nuomone, buvo „geniali Denniso strategija“. Maištininkai ir kankiniai jau visais laikais tapdavo įžymybėmis.
Rodmanas irgi nusifilmavo savo pirmame filme. „Double Team“ („Dviguba komanda“) kartu su Jean-Claude Van Damme’u jis išžudo maždaug pusę žmonijos. Kino juostos pristatymo metu prie įėjimo Holivudo žvaigždė turėjo parodyti savo pasą. Iš Rodmano durininkas norėjo gauti tik autografą.
Klaus Brinkbäumer
Vertė Rima Lahayne
Versta iš „Der Spiegel“, 1997/18