KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Thomas Mannas ir Pradžios knyga

Holger Lahayne

„Didžiai žavus šis natūralus pasakojimas…“ – yra pasakęs Goethe apie Juozapo istoriją. Jo kraštietis Thomas Mannas irgi leidosi įkvepiamas šio biblinio Pradžios knygos siužeto ir trylika metų kūrė savąją keturių tomų versiją. Kokios naudos iš šio didingo veikalo gali turėti krikščionis? Ir koks T. Manno sukurtojo literatūrinio Juozapo santykis su Biblijos personažu? Skaitytojams pateikiame dviejų dalių įvadą, padėsiantį geriau suvokti tetralogiją „Juozapas ir jo broliai“.

Pradžios knyga ir Juozapo istorija

Iš Evangelijos, Gerosios Naujienos, esančios Naujajame Testamente, sužinome viską, kas reikalinga išganymui ir krikščionio gyvenimui. Ir vis dėlto Naujasis Testamentas be Senojo nėra pilnas. Neskaičius pirmųjų trijų Biblijos ketvirtadalių, mūsų žiniose apie Dievą, žmogų, nuodėmę ir malonę liks daug spragų.       Taigi Senasis Testamentas skaitytinas. O kiekviena knyga pradedama skaityti nuo pradžios. Pirmoji Biblijos knyga – Pradžios knyga – atsako į svarbiausius klausimus ir nubrėžia ribas. Tam, kas perskaitė ir suprato Pradžios knygą, atsivers ir visas likęs ST, ir NT.
Tad Pradžios knyga – neabejotinai viena pačių svarbiausių Biblijos knygų. Čia mums pasakojama apie tai, kaip Dievas sukūrė pasaulį, kaip žmogus nupuolė ir pasidarė nuodėmingas; sužinome, kaip žmonija dėl tokios piktybės buvo nubausta pasauliniu tvanu ir kaip Dievas per Nojų viską pradėjo iš naujo; galų pagalėj „pirmykštė“ žmonijos istorija baigiama pasakojimu apie Babelio bokšto statybą ir kalbų sumaišymą.
Toliau, pradedant 12 skyriumi, šioje knygoje kalbama jau nebe apie visos žmonijos likimą. Žvilgsnis sutelkiamas į kelis asmenis – prasideda „išganymo istorija“. Dievas išsirinko vieną žmogų, Abraomą, kad per jį ir jo palikuonis būtų palaiminti visi žmonės. Iki Pradžios knygos galo toliau pasakojama Abraomo, gyvenusio maždaug 2100–2000 m. pr. Kr., jo vaikų ir vaikaičių istorija. Nuo 12 iki 20 skyriaus istorijos centre yra pats Abraomas – Dievo įsakyta jo kelionė iš gimtojo Ūro, sandora su Dievu ir ilgas pažadėtojo įpėdinio laukimas. Garbingo amžiaus sulaukusi Sara, Abraomo žmona, galų gale vis dėlto pagimdė sūnų Izaoką. 21–26 skyriuje skaitome, kaip Abraomas vos nepaaukojo vienatinio sūnaus, kaip šis vėliau susirado žmoną ir kaip jam gimė sūnūs – Jokūbas ir Ezavas.
27–35 skyriuje susipažįstame su Jokūbu. Ir nors tam Jokūbui buvo lemta tapti Izraelio (tokį vardą jam davė Dievas) tautos tėvu, mums čia nepateikiama herojiška istorija; priešingai – Jokūbas gudrybe įsigijo pirmgimystės teisę ir apgaule išgavo tėvo palaiminimą. Tačiau Dievas vis tiek suteikė jam ypatingą malonę. Pas savo dėdę Labaną jis praturtėjo ir vedė dvi dėdės dukteris – Liją ir Rachelę. Šios dvi žmonos ir dar dvi tarnaitės padovanojo Abraomo anūkui dvylika sūnų ir vieną dukterį. Jų palikuonys po kelių šimtmečių tapo dvylika Izraelio tautos giminių.
Pasaulio sukūrimas, nuopuolis, nuodėmė, bausmė ir išganymo pažadas, sandora, malonė, tikėjimas, – bemaž visos pagrindinės Biblijos temos aptinkamos jau pirmojoje jos knygoje. Tas, kuriam rūpi Dievo, pasaulio ir žmogaus esmė, neiškęs nedirstelėjęs į pirmą Mozės knygą.
Nors kiekviena Biblijos eilutė yra Dievo žodis ir gali būti laikoma įkvėpta ir teisinga, mes vis dėlto galime teikti paskiroms Šventojo Rašto knygoms ir paskiriems pasažams skirtingą svorį ir skirtingai juos akcentuoti. Panašiai ir su „literatūrine verte“ – kai kurios ST knygos dėl savo aukšto literatūrinio ir meninio lygio daro itin didelį įspūdį. Be jokios abejonės, šiai kategorijai priklauso ir „Juozapo istorija“. Jai tenka palyginti didelė Pradžios knygos dalis – 14 skyrių, pradedant 37-uoju ir baigiant 50-uoju. Mozė, Pradžios knygos autorius, čia mums leidžia stebėti priešpaskutinio Jokūbo sūnaus gyvenimą.
Gimusiam iš mylimiausios žmonos Rachelės, gražuoliui Juozapui tėvas nuo pat pradžių buvo prielankus. Nesunku įsivaizduoti, kad dėl to Juozapas nepasidarė itin simpatiškas broliams. Pagaliau „didybės manijos“ kupinais sapnais jaunasis Juozapas užsitraukia net jų neapykantą. Vieną dieną visi jie (išskyrus jaunėlį Benjaminą) užpuola jį ganykloje ir vos nenužudo. Iš pradžių įmetę Juozapą į išdžiūvusį šulinį, broliai jį paskui nedvejodami parduoda pro šalį traukiančiam karavanui, kuris nugabena Juozapą į Egiptą. Ten jam tenka vergauti aukšto faraono rūmų valdininko Potifaro namuose. Mitrumas ir Dievo globa leidžia jam sparčiai iškilti – egiptietis paskiria hebrąją Juozapą savo namų prievaizdu. Tačiau ši greita karjera staiga nutrūksta. Maldingasis Juozapas atstumia intymaus suartėjimo siekiančią Potifaro žmoną, ir ši keršydama apkaltina jį mėginimu išprievartauti. Juozapas iškart atsiduria kalėjime. Jam pasiseka išaiškinti sapnus dviem drauge uždarytiems kaliniams, buvusiems aukštiems faraono rūmų valdininkams. Vienas jų atgauna laisvę. Praslinkus keleriems metams keisti sapnai ima lankyti faraoną, ir valdininkas prisimena Juozapą, kuris, skubiai pašauktas, paaiškina, ką reiškia faraono regėtieji vaizdai: krašto laukią septyneri „riebūs“, derlingi metai, po kurių kitus septynerius metus derlius būsiąs labai prastas. Faraonas nusprendžia, kad išmintingasis Juozapas yra vienintelis, galįs šioje situacijoje griebtis reikiamų priemonių. Užsienietis Juozapas tampa antruoju po valdovo valstybės vyru, jam pavedama iš pradžių kaupti atsargas, o paskui skirstyti maisto produktus. Bado metais grūdų pirkti į Egiptą atkanka ir broliai. Tačiau Juozapas nesinaudoja proga jiems atkeršyti. Jis atleidžia broliams ir galų gale visą gentį su karštančiu Jokūbu pasiima į Egiptą. Ten per gerus 400 metų Jokūbo giminė taip pagausėja, kad tampa didele tauta.

„… tik rodosi per trumpas …“

Pradžios knygoje pateikta Juozapo istorija yra nepaprastai įvairialypė ir spalvinga. Išganymo istorijos kontekste ji aiškina, kaip Jokūbo sūnūs pateko į Egiptą ir kaip ten iš jų palikuonių susiformavo tauta. Teologiniu požiūriu Dievas čia pasirodo kaip suverenus vadovas, piktus žmonių darbus panaudojąs geram tikslui siekti. Sykiu mes jau čia, tokioje ankstyvoje Biblijos vietoje, iš Juozapo elgesio suvokiame ypatingą atlaidumo svarbą. Be to, ši istorija įspūdinga ir literatūriniu požiūriu: čia gausu labai skirtingų charakterių, dramatiškų įvykių, įtampos kupinų situacijų ir t. t.
Tad nenuostabu, kad per šimtmečius būta daugybės laisvų literatūrinių Juozapo istorijos perpasakojimų, – jų būta tikrai daugiau nei bet kurio kito Biblijos siužeto. Mat biblinė medžiaga rašytojams yra labai svarbus įkvėpimo šaltinis. Todėl ir vokiečių poetas Goethe yra šitaip pasakęs apie Biblijoje pateiktą Juozapo istoriją: „Didžiai žavus šis natūralus pasakojimas, tik rodosi per trumpas, ir jautiesi pašauktas jį pavaizduoti su visom smulkmenom“ („Poezija ir tiesa“, I dalis, IV knyga).
Neabejotinai garsiausią ir apimties atžvilgiu plačiausią literatūrinę Juozapo istorijos interpretaciją prieš šešias dešimtis metų sukūrė didžiausias šio šimtmečio vokiečių prozininkas Thomas Mannas. Jau 1901 m. T. Mannas, gimęs 1875 m. Liubeke, prie Baltijos jūros, išgarsėjo ir pelnė šlovę savo pirmuoju romanu „Budenbrokai“. Vėliau jis kūrė Miunchene, kur parašė tokius veikalus kaip romaną „Karališkoji aukštybė“ ar novelę „Mirtis Venecijoje“. 1924 m. pasirodė stambus veikalas „Užburtas kalnas“. T. Mannas tapo ir Vokietijoje, ir tarptautiniu mastu pripažintu ir vertinamu autoriumi. 1929 m. jam buvo paskirta Nobelio literatūros premija.
Panašu, kad 1924 m. T. Mannas susidomėjo ir Juozapo istorija. Galbūt jį domėtis paskatino grafikos iliustracijų ciklas, kurį, prašydamas parašyti pratarmę, jam pateikė vienas dailininkas. Tuo metu T. Mannas buvo kaip tik išgyvenęs svarbią vidinę permainą: maždaug ligi 1920 m. rašytojas aiškiai laikėsi tautinių konservatyvių pažiūrų, o apie 1922 m. jo mąstysena iš esmės pasikeitė. Vokiečių tautinės idėjos šalininkas ir monarchistas tapo kosmopolitišku demokratu ir humanistu. Būsimam naujam dideliam savo romanui T. Mannas žvalgėsi deramos medžiagos, galinčios atspindėti ir jo naująsias nuostatas. Tokią medžiagą jis rado Juozapo istorijoje.
Netrukus T. Mannas ėmėsi darbo. 1926 m. prasidėjo ilgos istorinių ir religijotyrinių šaltinių studijos. Iš pradžių sumanytas kaip nedidelė novelė, veikalas netrukus išaugo iki milžiniškų mastų: iki 1930 m. buvo baigta pirmoji dalis, kurios veiksmas vyksta dar iki prasidedant tikrajai Juozapo istorijai („Jokūbo istorijos“). Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje tris vasaras leisdamas Lietuvai priklausančioje Nidoje [1], T. Mannas rašė „Jaunąjį Juozapą“ ir pradėjo trečiąją dalį – „Juozapą Egipte“. 1933 m. ir 1934 m. pirmuosius du tomus išleido S. Fischerio leidykla, skelbusi visus T. Manno kūrinius. Trečiąjį tomą 1936 m. teko leisti jau Austrijoje – 1933 m. T. Mannas užsitraukė nacionalsocialistų nemalonę juos kritikavusia kalba apie Wagnerį ir tais pačiais metais turėjo emigruoti iš Vokietijos. Su visa didele savo šeima T. Mannas pirmiausiai išvyko į Šveicariją, o paskui – į JAV, kur gyveno iki 1950 m. (nuo tada iki savo mirties 1955 m. jis vėl gyveno Šveicarijoje). Ten jis pagaliau baigė ir romanus apie Juozapą – paskutinysis 1800 puslapių turinčios tetralogijos tomas („Juozapas maitintojas“) pasirodė 1943 m. Švedijoje.

Žmonijos istorijos veikalas ir kalbos šedevras

Prieš pradėdami smulkiau nagrinėti T. Manno romaną apie Juozapą ir lyginti jo kūrinio idėją su Biblijos pasakojimo skelbiama mintimi, trumpai turime aptarti vieną principinį priekaištą. Krikščionys, dažniausiai prieš pradėdami skaityti, kritiškai klausia: ar rašytojui tatai apskritai leistina? Ar leistina Biblijos siužetais naudotis kaip tema savo kūrybai? Ar tekstų šventumas neverčia manyti, kad jie turi būti „neliečiami“? Ir ar galima pritarti, kai toks netikintis žmogus kaip T. Mannas nepagarbiai elgiasi su Dievo žodžiu?
T. Manno pasaulėžiūra iš tikrųjų atsiskleidžia romane – ji, kaip dar pamatysime, yra visai kitokia nei ta, kurią skelbia Biblija. Tačiau pats savaime jo kūrinys nėra šventvagystė. Krikščioniškosios katechezės ir mokymo ribose per pamokslus ir pamaldas Biblijos istorijos esti perpasakojamos, perkuriamos naujais žodžiais, vaizdingiau perteikiamos ir netgi pakeičiamos, kad pasidarytų suprantamos klausytojui. Tokie rašytojai kaip T. Mannas, kurdami naujų literatūrinių formų istorijas, paprasčiausiai žengia dar toliau nei šie žodiniai atpasakojimai.
Net ir neatmesdami literatūrinio T. Manno apdorojimo, krikščionys dažnai giria originalo „kuklų paprastumą ir aiškumą“, kuriam platūs aprašinėjimai romane apie Juozapą negali prilygti. Be abejo, biblinis pasakojimo lakoniškumas ir tikslumas daro įspūdį, bet būkime atviri: kartais juk Pradžios knygos tekstas vis dėlto pernelyg glaustas ir nesugeba uždegti mūsų fantazijos. Mums, XX amžiaus žmonėms, dažnai labai stinga žinių, kurios leistų persikelti į anuos laikus.
Tokį vaizdingo perteikimo poreikį T. Mannas iki galo patenkina. Ten, kur Biblija geriausiu atveju pateikia trumpą sakinį, rašytojas leidžiasi į puslapių puslapius užimančius vaizdžius aprašymus. Štai tik keletas pačių gražiausių pavyzdžių. Jokūbo dėdė Labanas apgauna sūnėną, vestuvių naktį jam atiduodamas į žmonas ne Rachelę, bet Lėją. Kaipgi Jokūbas to nepastebėjo? – klausia šiandien kiekvienas. T. Manno romane naivusis Jokūbas duodasi suklaidinamas kalbomis: girdi, šydas turįs būti, to reikalaujanti tradicija. Be to, jam, girdi, nevalia neštis į vestuvių kambarį deglo. Labanas jį rūsčiai sudraudžia: „Negi rankų neturi, viską reginčių, negi būtinai turi dar akimis nesuteptąją ryti, geidulius savo josios drovumu ir mergystės virpuliu kurstydamas? Gerbk pačios viršutinės bokšto menės paslaptį!“ „Atleisk, – tarė Jokūbas, – ir dovanok man! Neturėjau tokių neskaisčių ketinimų…“
Taip pat mažai iš Biblijos patiriame apie Juozapo užsitrauktą brolių neapykantą. Pr 37,4 tik trumpai sakoma, kad broliai „jo nekentė“. Romane T. Mannas mums pateikia dar ir keletą jiems tinkamų plūstamų žodžių: „Piktžaizde tu! Grybe nuodingas! Pūsle puikybės! Bezdalo smarve! – ūmai pratrūko kriokti Simeonas su Leviu“ („Jaunasis Juozapas“, p. 132). Šiek tiek vėliau ne itin dramatiškas Biblijos pasakojimas apie tai, kaip broliai užpuolė Juozapą ganykloje, T. Manno kūrinyje įgyja kur kas ryškesnių spalvų: „… ir visa dešimtis, lyg iš vienos gerklės išleidusi ilgą riksmą, patrakusio džiūgavimo ir įniršio kupiną ‘aaachch!’, pašėlusiai sutartinai visi kaip vienas pašoko ir puolė prie Juozapo. Broliai užgriuvo jį, kaip išbadėjusi vilkų ruja užgriūva sumedžiotą gyvį; jokia atodaira nebūtų įstengusi suvaldyti jų aklo ir kraugeriško geismo, jie taip suvirto ant Juozapo, tarytum būtų troškę mažiausiai į keturiolika gabalų jį suplėšyti“ (ten pat, p. 182).
Apie Juozapo būklę, iki jis buvo parduotas izmaelitų karavanui, Pradžios knyga nė vienu žodžiu neužsimena. T. Mannas čia mums perteikė fiktyvią, bet įtikimą Juozapo raudą: „Broliai, kur jūs? Ak, nenueikit šalin, nepalikit manęs vieno kape, čia taip trošku ir šiurpu! Broliai, pasigailėkit ir dar sykį išgelbėkit mane iš duobės nakties, kurioje aš baigiu pražūti! Juk aš jūsų brolis, Juozapas! Broliai, neužverkit savo ausų atodūsiams ir šauksmams mano, nes tai, ką jūs darote, yra tik klaida!.. Broliai, žinau juk, kad manot turį mane duobėje palikti, nes kitaip aš viską paskųsiu. Abraomo… Dievu… prisiekiu jums, kad niekados ir nieku gyvu neskųsiu…“ (ten pat, p. 197–198).
T. Mannas literatūriškai išplėtoja ir kelionę su karavanu į Egiptą. Juozapas ilgai kalbasi su karavano vadovu, savo naujuoju savininku, ir savo poetine maniera linki jam labos nakties: „Linkiu tau ramaus ir saldaus miego, – tarė Juozapas. – Tebus jis kartais ataustas lengvais ir giedriais sapnais.“ Panašiais žodžiais jis Egipte ligi ašarų sujaudina ir Potifaro namų prievaizdą: „Tebus saldus atilsis tavo, – nuoširdžiai atsakė Juozapas. – Tegu tavo pėdos, karštų vidudienio takų nusvilintos, palaimingai paliečia ramybės samanas, tegu tavo liežuvį sukepusį nakties versmių čiurlenimas atgaivina!“
Iš tų kelių pavyzdžių jau matome, kad vokiečių rašytojas, remdamasis Biblijos medžiaga, sukūrė naują poetinį meno veikalą. Kalbinė romano kokybė tokia aukšta, kad jį skaityti tiesiog grynas malonumas. Gana dažnai imi šypsotis, – sakysim, kad ir priėjęs vietą, kur karavanas tikrinamas Egipto pasienyje. Pasipūtusius egiptiečius (kiti jiems – vien „skurdo vyrai“) tik ilgomis kalbomis įmanoma prišnekinti, kad jie duotų leidimą įžengti į kraštą. Naudingas čia ir koks nors dokumentas: „Tik tas ir yra svarbu, kad turėtumei kokį raštą parodyti, ir Egipto žmonėms atsirastų proga savo ruožtu ką nors parašyti ir kažin kur savąjį raštą nusiųsti, idant tenai vėlei būtų rašoma ir apyskaita daroma. Be rašto tai jau, žinia, niekaip nebūsi praleistas…“ Kas gi čia išsyk nepagalvos apie mūsų laikų biurokratiją?
Romane „Juozapas Egipte“ T. Mannas jau iš tikrųjų įsivažiuoja ir stačiai pats gardžiuojasi savo detaliais istoriniais aprašymais. Kiekvienas mato, kad jis yra gerai pasiruošęs. T. Mannas čia pateikia skaitytojui solidžių žinių apie šalį, josios kraštovaizdį, gyvūniją ir augmeniją, apie žmones, jų kasdienybę ir papročius, jų pomėgį gerti alų ir jų religiją, – žinių, aprėpiančių įvairiausias sritis ir temas. Jis lygiai taip pat gali papasakoti ir apie tai, kaip dažosi damos, ir apie tai, kokius metodus taiko žemdirbiai, jis žino, kas būdinga paskiriems miestams, sakysime, Tėbams, ir nusimano apie naujausias teologijos tėkmes. Šitaip T. Mannas, padarydamas mums, naujųjų laikų europiečiams, itin didelę paslaugą, praturtina mūsų istorinę fantaziją.
Žinios leidžia T. Mannui suteikti apčiuopamą pavidalą ir kai kuriems knygos veikėjams egiptiečiams. Juozapo viešpats Potifaras (T. Manno vadinamas Petepre) užima, tiesa, aukštą postą, tačiau tai tik „tuščias orumas“. Taikliai ir ironiškai T. Mannas aprašo grynai reprezentacinių Egipto pareigybių sistemą: „Namų viešpats vadinosi vėduoklės laikytoju po dešinei ir karaliaus bičiuliu. Jis pagrįstai vylėsi vieną dieną vadintis ‘vienatiniu karaliaus bičiuliu’ (o tokių buvo nedaug). Potifaras buvo rūmų kariuomenės vadas, budelių vyresnysis ir karališkųjų kalėjimų viršininkas – tai yra: jis taip vadinosi, tai buvo jo užimamos rūmų tarnybos ir tušti ar beveik tušti titulai, maloningai suteikti valdovo. Iš tikrųjų…“ …Potifaras romane nė trupučio nepanašus į karį. Visą darbą už tą nutukusį eunuchą atlieka jo namų prievaizdas Mont-kavas, kurio dešiniąja ranka netrukus tampa Juozapas.
Potifaras yra kastratas, eunuchas, dar vaikystėje tėvų suluošintas ir „žmogišku požiūriu paverstas į tuščią nulį“. Patys tėvai – Huijis ir Tuijė – yra brolis ir sesuo: taip mėgdžiotos brolių ir seserų santuokos dievų pasaulyje. T. Mannas pristato mums šią porą, pateikdamas ilgą juodviejų pašnekesį. „Galudieniai brolis su seseria“ apmąsto savo sūnaus ir marčios gyvenimą ir, kalbindami kits kitą, vartoja itin vaizdingus kreipinius: „Varliūkšti mano…, laukų pelyte mieloji…, purienos žiedeli mano…, pelkynų bebre manasai…, girnovės patinėli gerasai…, uolini apuoke manasai…, griežlės patinėlis klastūnas!..“
Be tėvų, T. Mannas prikūrė dar ir kitų veikėjų, kurių nėra pirmykščiame Biblijos tekste. Pirmiausiai čia kalbėtume apie jau minėtąjį namų prievaizdą Mont-kavą, visiškai atsidavusį savajam viešpačiui; po jo mirties tą vietą užima Juozapas. Kad Juozapas būtų nupirktas, pasistengia neūžauga „dievų numylėtinis“, palaikęs Juozapą visą laiką, kol šis gyveno Potifaro namuose. Jo ir Juozapo priešininkas yra antrasis neūžauga Dudu, nekenčiąs svetimšalio vergo ir siekiąs jį išguiti iš namų. Galų gale, kaip fone vis šmėžuojantis piktavalis, pasirodo dar ir vyriausiasis žynys Beknechonsas, „visų Tėbų dievų žynių vyresnysis“ ir „visų Aukštutinio ir Žemutinio Egipto dievų žynių vyresnysis“, religijos požiūriu – tradicionalistas, todėl nekenčiąs užsieniečių: jeigu hebrajas užimsiąs tokį aukštą postą, iš to nieko gero neišeisią.
Juozapas per pašnekesį sode savąja iškalba atkreipia į save Potifaro dėmesį. Mat į paprastą viešpaties klausimą jaunasis Jokūbo sūnus atsakė šitaip: „Viešpatie mano, faraono pulkų karvedy, didžiausiasis tarpe didžiūnų abiejose karalystėse! – prabilo jis meldžiamai. – Esi nelyg Re, su palyda savo per dangų luotu plaukiąs. Egipto tu vairas, ir krašto laivė plaukia, tavosios valios klausydama…“ – ir t. t., ir t. t. Potifarui tatai daro įspūdį, be to, jam patinka ir tai, kad Juozapas moka babilonietiškai (mat nors į „smėlynų žmones“ Egipte žvelgiama iš aukšto, visa, kas rytietiška, kas atėję iš Kanaano ir Babilono, ten labai madinga). Egiptietis paskiria jauną ir dailų Juozapą savo taurininku ir skaitovu.
Šitaip parengiama scena dabar prasidedančiai dramai, kuriai Biblijoje skirta lygiai 12 eilučių, o T. Manno romane – pusė storo trečiojo tomo. Potifaro artumoje Juozapas dažnokai susitinka ir su savo viešpaties žmona Mut-em-enet (Biblijoje jos vardas neminimas). Lyginant su bibline istorijos eiga, šioje vietoje aiškiausiai matomi T. Manno padaryti turinio pakeitimai. Pradžios knygoje mums pateikiama tik visiškai glausta informacija: Juozapas buvo gražus ir tai, matyt, buvo ne menkiausia priežastis, kad Potifaro žmona mėgino jį sugundyti (39,6–7). Šia trumpa „santrauka“ T. Mannas, žinoma, pasinaudojo, piešdamas kur kas labiau diferencijuotą paveikslą ir su visomis smulkmenomis perteikdamas meilės istoriją. Jo veikale moteris ne gosliai ir ūmiai užpuola jaunąjį vyrą: jos meilė auga pamažu ir tik pačioje pabaigoje darosi vis fanatiškesnė.
Dažnai susitikdama Juozapą, Mut-em-enet jį pamilsta. Iš pradžių ji mėgina įveikti savąjį jausmą, rūpindamasi, kad meilės objektas dingtų jai iš akių. Mut-em-enet prašo savąjį vyrą: „Kad tu svetimšalį vergą, kurio vardo nekartosiu, pašalintum iš sodybos ir namų, kuriuose jis per netikusią malonę ir baustiną aplaidumą išsikėsti galėjo…“ Tačiau Juozapas lieka namuose. Dabar Potifaro žmonai prasideda treji kančių metai: „Pirmaisiais Mut stengėsi savo meilę slėpti, antraisiais – parodė ją Juozapui, trečiaisiais – ėmė siūlyte siūlyti“.
T. Mannas menkina didžią Mut-em-enet kaltę: kadangi josios vyras suluošintas, ji dar apskritai nėra patyrusi seksualinio pasitenkinimo. Tad perdėm suprantamas regisi jos troškimas pagaliau bent kartą permiegoti su vyru. Juozapui jinai sako: „Mat niekados nesu mylėjusi ir niekados vyro nesu priėmusi įsčiosna savo, nė trupinėlio savo meilės ir saldybės lobių niekur nesu iššvaisčiusi, ne, tau vienam tasai lobis išsaugotas, taigi būsi nuo jo toks turtingas, koks būti nė sapnuoti nesi sapnavęs.“
T. Mannas visai sąmoningai ginčija biblinį lyg ir kokios femme fatale paveikslą: „Nimfa? Palaida moteriškė? Juokas, ir tiek. Elegantiška šventoji buvo Mut-em-enet, vėsi aukštuomenės dama ir mėnulio vienuolė…“ Jis prašnenka ir apie Juozapo „nusikaltimą“ tai moteriai. Be to, Mut-em-enet visai svetimi tam tikri gėdos ir kaltės vaizdiniai: „Mut… neturinti jokios gilesnės nuovokos apie nuodėmės idėją, kuriai jos žodyne net tokį žodį reiškiančio simbolio nebuvo, o svarbiausia, – visiškai nepratusi šios idėjos sieti būtent su nuogybe…“ Galų gale, pasak T. Manno, ir pats Juozapas dar kurstė ugnį dažnais „dalykiniais“ susitikimais su namų valdove: „Jaunajam Juozapui patiko vaidinti auklėtoją. Jis manė (bent tarėsi manąs), kad šitaip mėgina valdovės mintis nukreipti nuo asmeninių prie ūkio dalykų, nuo savo akių prie savųjų rūpesčių, ir šitaip ją atvėsinti, prablaivyti ir išgydyti…“
Trečiaisiais metais Mut nebeištveria ir jau atvirai meilinasi Juozapui (Egipte jis vadina save Ozarsifu): „Ozarsifai, gražusai tolimų kraštų dieve, gulbine ir jauti manasai, karštai, aukštai ir amžinai mylimas, kad mudu taip drauge apmirtume ir beatodairiškos palaimos naktin nužengtume!.. Gulėk – su – manim! Dovanok, dovanok man jaunystę ir puikumą savo…“ Tačiau Juozapas tvirtai atremia ją, dėstydamas savąsias „septynias priežastis“. Jis visai lyg iš Biblijos atsako Mut-em-enet: „Visa man viešpats manasai patikėjo ir neturi namuose tokio didelio turto, kad jį nuo manęs slėptų, išskyrus tave, nes tu esi jo moteriškė. Kaipgi tad turėčiau tokią didžią nedorybę padaryti ir Dievui nusidėti? Štai žodžiai, kuriuos sakau tau visiems būsimiesiems laikams, atremdamas geismą, kurį mudu kits kitam jaučiame“.
Dar didesnę skaitytojo užuojautą Mut-em-enet T. Mannas žadina kita smagia scena. Mut pasikviečia savo drauges „kavutės“ ir liepia Juozapui joms patarnauti. „Tačiau visos damos… išvydusios jį, pamiršo ne tik ką darančios, bet net, sakytume, pačios save ir, nieko daugiau nebesuvokdamos, įsmeigė akis į patarnautoją, o tada klastingieji peiliukai atliko savąjį darbą ir visut visos damos kraupiai susipjaustė pirštus…“ Tada Mut, trokšdama jų užuojautos, ėmė dėstyti savo kančias: „Jūs matėte jį vos kelis pulso tvinksnius… O aš turiu ar galiu jį kas dieną ir kas valandą regėti – ir ko gi man griebtis, tokios nepaliaujamos bėdos prispaustai?“
Galų pagalėje Juozapo viešpatė griebiasi net burtų, atnašaudama „kalei“ ir šitaip mėgindama apkerėti gražuolį hebrają ir jo meilę laimėti. Niekas nepadeda, įvykiai klostosi sava vaga – visai kaip Biblijoje. Jozapas be ilgų kalbų nuteisiamas, nors bausmė jam paskiriama dar gana švelni (matyt, ir pats Potifaras nelabai tiki, kad Juozapas kaltas). Sąvadautojui Dudu, kuris jau tikisi gausiąs Juozapo vietą, nupjaunama pusė liežuvio.
Ką tik glaustai atpasakotoje meilės dramoje itin aiškiai atsiskleidžia visos priemonės, kurių T. Mannas imasi apdorodamas Juozapo temą: išradingas išplėtojimas, įtampos ir dramatikos kūrimas, teksto praturtinimas gausybe istorinės informacijos ir detalių, kalbos grožis ir elegancija. Ir nedideliems nukrypimams nuo Biblijos teiginių apskritai nieko negalėtum prikišti, jeigu T. Mannas nebūtų žengęs dar ne vieną didelį žingsnį toliau.

„Atmetant tuos smulkius tikrovės pataisymus“ – demitologizacija

Anksčiau aprašytos T. Manno „Juozapo ir jo brolių“ tetralogijos savybės (fantazijos kupinas biblinės istorijos išplėtojimas, įtampa ir dramatizmas, istorinės informacijos ir detalių gausybė, kalbos grožis ir elegancija) daro šį kūrinį tikrai vertą skaityti. Tačiau tai – tik viena medalio pusė. Deja, veikalo visuma lygiai taip pat žadina įspūdį, kad autorius anaiptol nesilaiko Pradžios knygos teiginių istorinės tiesos. Be abejo, reikėtų nuodugniau patyrinėti, kiek T. Mannas ir romano pasakotojas yra tapatūs, tačiau neabejotina tai, kad Mannui Juozapo istorija yra legenda (taip savo knygoje rašo ir L. Stepanauskas), mažai ką bendra turinti su istorijos faktais. Judėjų religiją jis aiškina grynai religijotyros aspektu ir neigia jos unikalumą. Čia – ir labai vienpusiškai – buvo sekta šio amžiaus pradžios teologine mada. Laikydamasis Alberto Jeremijo propaguoto „panbabilonizmo“ (šiandien ta teorija praktiškai niekas nesivadovauja), jis tvirtino, kad visas Artimųjų Rytų religijas galima kildinti iš Babilono kultūros ir religijos, t. y., kad jos praktiškai su Babilono kultūra ir religija yra tapačios. Panagrinėkime keletą pasažų, kuriuose atsiskleidžia T. Manno sąmoninga Biblijos kritika.
Jau pirmame tome Dievas vaizduojamas visai kitaip, nei esame patyrę iš Biblijos perduoto Apreiškimo: „Namuose, dykumoje, jų garbintasis dievas švokščiabalsis karo viešpats ir orų valdovas, vardu Jahus, sunkiai sukalbama veikiau demoniškų nei dieviškų bruožų dvasia, klastinga, tironiška ir nenuspėjamo būdo… Jahus be jokios aiškios dingsties galėjo naktį užpulti žmogų… ir jį pasmaugti… Ir vis dėlto šitai miglotai, apsišvietusiame pasaulyje visai nežinomai dieviškai esybei buvo skirta didi teologinė ateitis, – ir kaip tik todėl, kad jo tikėjimo kruopelių pateko į Abraomo dievoieškos sferą“ („Jokūbo istorijos“, p. 131). Taigi Dievas yra tik savivaliaujanti, žmogui visai nesuvokiama esybė.
Antrajame tome T. Mannas pateikia mums Dievo šventumo aprašymą: girdi, faktas esą tai, „kad prieštaringumas gyvojo pasaulio, kuris privalo būti teisus, slypėjo pačioje Dievo didybėje, kad jis, gyvasis Dievas, buvo ne geras ar bent ne vien geras, bet sykiu ir blogas, kad blogis buvo jo gyvumo dalis, be to, kad blogis buvo ir šventas, stačiai šventumo reikalaujanti šventenybė!“ Netrukus autorius stačiai sako: „Jis buvo ne gėris, jis buvo visa. Ir jis buvo šventas! Šventas ne iš gerumo, o dėl to, kad buvo gyvas ir net perdėm gyvas, šventas dėl didingumo ir baisingumo, šiurpus, pavojingas ir mirtinas…“ („Jaunasis Juozapas“, p. 44–45). Dievas nėra geras, – net priešingai. Jis daro visa, net blogį, ir mums, žmonėms, įdiegė nešvarią sažinę. Trečiajame tome dėstomos tokios Juozapo mintys: „Štai kur visa esmė, mąstė jis pats sau vienas: Dievas visa daro, o mums dėl to duota sąžinės graužimą kęsti, ir mes daromės kalti jojo akivaizdoje, nes vietoj jo kalti daromės. Žmogus neša Dievo kaltės naštą…“ („Juozapas Egipte“, vertėjo rankraštis). Visai panašiai kalba brolžudys Kainas, kreipdamasis į Dievą: „Kas man įdiegė piktąją paskatą darbui, kurį aš nenuneigiamai padariau? Sakai, kad vienas neši visą pasaulį, o mūsų nuodėmės nešti nenori?“ (IV, p. 15). Taigi ne mes esame prasikaltę Dievui, o jis mums!
Todėl nenuostabu, kad romane nuodėmingas nuopuolis apskritai neigiamas: „Viską ramiai apsvarsčius, kalba apie sielos ar nuo pradžių pradžios buvusio šviesažmogio ‘nuodėmingą nuopuolį’ įmanoma tiktai kaip smarkus moralinis perdėjimas. Nusidėjo siela daugių daugiausia tik pati sau, lengvabūdiškai išsižadėdama savo pirmykštės ramios ir laimingos būklės, tačiau ne Dievui, kurio draudimą savo aistringa laikysena būtų pažeidusi“ („Jokūbo istorijos“, p. 42). Šėtonas irgi išteisinamas, T. Manno veikale jis vadinamas „Semaeliu“. Jis, būdamas angelas, nepanorėjęs paklusti Dievo raginimui ir nusilenkti Adomui. Kiti angelai nusilenkę – bet taip nenoromis, kad „kiekvienas nuodėmingumo įsigalėjimas žemėje… nuolatos reiškiąs šventosios aplinkos [turimi galvoje angelai] triumfą ir statąs į nepatogią padėtį Kūrėją, kuris tuomet esąs priverstas griebtis kraupių priemonių – ir ne tiek pats savo valia, kiek morališkai spaudžiamas dangaus sferų“ (p. 45).
Be abejo, T. Mannas visų tų pasakojimų atžvilgiu išlaiko tam tikrą atstumą, ir į juos dažnai žvelgia su ironija. Modernus Biblijos demitologizavimas darosi aiškesnis tik jam prabilus apie Tvano istoriją. Pasak romano, Tvano mitas esąs bendras visoms tautoms, tačiau nesusijęs su konkrečiu istoriniu įvykiu. Lokaliniai tvanai suteikią mitui vis naujo peno: „Vienas dangus težino, kada gi nutiko tasai viską paskandinęs… Eufrato upės išsiliejimas arba tegu ir viesulų ir žemės drebėjimo lydimas Persų įlankos prasiveržimas į plačiąją lygumą, kuris, žinoma, buvo ne pirmasis stimulas padavimui apie tvaną atsirasti, tačiau paskutinį kartą tam padavimui suteikė peno…“ (p. 27). Kiekviena tauta paskui savaip susidėliojusi šią legendą, Juozapo laikais ji „mėgino įsitvirtinti jo namuose savitu, nuo rytietiškojo skirtingu pavidalu…“ (p. 26). Be to, T. Mannas, kaip pasakotojas, atvirai laiko abejotiną religijos tradicijoje priimtą ankstyvąjį datavimą: „O kad Juozapas tarė, jog tai nutiko… ne taip jau seniai, gal tik kokį tuziną kartų prieš jo ‘prosenelį’, tai čia buvo perdėm svajokliška klaida ir maldingas neįsivaizduojamai tolimų tolių priartinimas…“ (p. 21).
Dar negailestingiau Biblijos istorizmas demontuojamas kalbant apie Abraomo asmenį, – šiaip ar taip, centrinę Pradžios knygos figūrą, lemiamai svarbią išganymo istorijai. T. Mannas neigia Dievo apreiškimą Abraomui, o iškeliavimą iš Ūro (Pr 12) pateikia šitaip: girdi, patriarchas, apimtas „nepasitenkinimo ir dvejonių kupinos, net kankinamos“ būklės, palikęs gimtąjį kraštą, nes „nepatenkintąjį… papiktino“ arba „Ūre stovėjusi didžioji Mėnulio pilis“, arba „aukštai iškilę Saulės rūmai, Marduko šventykla…“ (p. 8). Konkretaus pažado atiduoti žemę, kaip ir apskritai jokio pažado „iš tikrųjų“ nebuvę. Mat tai esą „vėlyvi ir tikslingi intarpai, o jų paskirtis – pirminių Dievo sumanymų pavidalu sukurti teisinį pagrindą tiems potitinių jėgų santykiams, kurie susiklostė karų keliu (turimas galvoje izraelitų žygis į Kanaaną ir to krašto užėmimas)… Nėra jokių įrodymų, kad jis, palikdamas gimtinę, iš pat pradžių būtų laikęs Amuru kraštą nors savo būsimosios veiklos sritimi…“ (p. 9–10).
Dievas nebylojo Abraomui, veikiau, priešingai, šis „nepailsdamas ieškoti Aukščiausiojo, atrado Dievą, mokydamas jį toliau suformavo ir išmąstė“ („Jaunasis Juozapas“, p. 41). Tad tam tikru atžvilgiu Abraomas net esąs „Dievo tėvas“ (p. 42). Toks abipusis santykis atsispindi ir sudarant Sandorą (Biblijoje, Pr 15 ir 17, Sandora yra visiškai laisvas, besąlygiškas Dievo atsigręžimas į Abraomą): „Dievo sandora su žmogaus dvasia, veikusia Abraomo, klajūno, pavidalu, buvo sąjunga, siekianti abipusio pašventinimo, sąjunga, kurioje žmogaus ir Dievo poreikiai taip susipynę, kad mažne negali nė pasakyti, katra pusė – ar Dievas, ar žmogus – pirmoji iškėlė tokio bendradarbiavimo mintį“ („Jokūbo istorijos“, p. 334). „Tikrajam savo orumui“ įgyti Dievui buvę reikalingi tokie žmonės kaip Abraomas (p. 335). Dievo ir žmogaus sandora buvusi reikalinga abiem pusėm, jos esmė buvusi „kad jie vienas kitą iš dykumos smėlio gelbėsią ir vienas kitame šventi tapsią!“ („Juozapas Egipte“, vertėjo rankraštis).
Tuo T. Mannas dar nesitenkina. Jis skandina Abraomo figūrą praeities tamsybėse, visiškai neigdamas jo istoriškumą: „Retsykiais jis [Juozapas], ko gera, net laikė Mėnulio klajūną [Abraomą] savo proseneliu, tačiau tatai tenka kuo griežčiausiai šalinti iš galimumo srities. Jis pats iš įvairių pamokymų visai tiksliai žinojo, kad ryšys čia yra tolimesnis“ („Jokūbo istorijos“, p. 11), galų gale, juk esą neįmanoma, kad prosenelis būtų gyvenęs prieš „dvi dešimtis kartų“. Tad Juozapo protėvių eilė esanti „maldinga santrauka tikrųjų faktų“ (p. 129), ir „Abraomą, Ūro klajūną, būtinai suprasti kaip genties tėvą dvasine prasme“, o tai, ar Juozapas iš tikrųjų buvęs jo kūniškas giminaitis, esą „labai labai neaišku“ (p. 129).
Šitaip T. Mannas Biblijos veikėjus paverčia miglotų apybraižų figūromis – galbūt, girdi, Izaokas vieną ar kitą istoriją „išgyveno ne ‘pats’, ne kaip artimesniųjų kūno ribų saistomas ‘Aš’“, tačiau vis tiek laikė ją savo gyvenimo istorijos dalimi ir perdavė ją vėlesnėms kartoms, nes „…’Aš’ ir ‘ne Aš’ skyrė ne taip griežtai, kaip kad mes… esam įpratę…“ (p. 128). Tą patį principą romane įkūnija ir Eliezeras, Jokūbo tarnas ir Juozapo mokytojas. Tiesą sakant, – pasak Biblijos, – Eliezeras buvo Abraomo tarnas. O Jokūbo tarnas tuo pačiu vardu taip identifikuojasi su savo „protėviu“, kad „senio ‘Aš’ rodėsi ne visai tvirtai apibrėžtas, kad tasai ‘Aš’, sakytumei, buvo atviras praeitin ir liejosi su ankstesniais, už jo paties individualybės ribų esančiais dalykais…“ (p. 123).
Be abejo, „tradicijos“ kritika toliau dėstoma ir kalbant apie Jokūbą. Jei laikysimės Biblijos chronologijos, Izaoko sūnus 1929 m. pr. Kr. pabėgo pas savo dėdę į Charaną, po keturiolikos metų gimė Juozapas, o tada, pasak Pr 30, 25, Jokūbas paprašė Labaną leidimo vėlei išvykti. „Jokūbo istorijose“ šiais laiko tarpsniais abejojama: „Jeigu anuomet tebūtų praėję keturiolika metų, tai per tuos keturiolika, teisingiau: per paskutinius septynerius, Jokūbui būtų turėję būti padovanoti visi dvylika vaikų, įskaitant Diną ir Juozapą ir neįskaitnt vien Benjamino… laikantis Dievo nustatytos gimimų tvarkos, viskas ne taip klostėsi“. Todėl pasakotojas pateikia kitokį metų skaičių: „Kad Jokūbas buvo pas Labaną dvidešimt penkerius metus, yra įrodomai tikras ir visiškai patikimas visų blaivia galva daromų tyrimų rezultatas“ (p. 255).
Tiesiogiai koreguojamos dar dvi Biblijos datos: atvykdamas į Egiptą, Jokūbas nebuvęs 130 metų, tai esanti „visai atsitiktinė nuoroda“ (p. 476). Iš viso jis nugyvenęs tik šimtą šešerius metus. O mėginimas aškinti Lėjos vaisingumą, kurį pateikia „padavimo raidė“ (Pr 29,31), – „kadangi Jokūbas nelaikęs Lėjos verta, Dievas padaręs ją vaisingą, o Rachelę – nevaisingą“ – šis mėginimas „nesiskiria nuo kitų galimų; jis pagrįstas spėlione, o ne liudijimu, nes žinių apie tiesioginį ir aiškų El Šadai pasisakymą… ko jis siekęs, taip viską patvarkydamas, nėra išlikę, tokio pasisakymo, be abejonės, ir nebūta“ (p. 333). Galų pagalėje atidžiau pažvelgiama į pranašinguosius sapnus: Pr 31,24 Dievas sapne perspėja Labaną, kad šis tiktai bičiuliškai elgtųsi su pabėgusiu Jokūbu. Teologijos komentaras čia toks: „… labiau įtikima, kad jis [Labanas] tam tikrus jausmus ir baimės mintis, apėmusias jį kelyje, tam tikrus apmąstymus savo sielos gilumoje, kad būtų išraiškingiau, pavadino sapno regėjimu, – ir Jokūbas tų dalykų nelabai skyrė, ir jam tokia kalbos maniera buvo priimtina“ (p. 385 –386). Trumpai kalbant, vadinamieji apreiškimai, be abejo, paaiškinami (giluminės) psichologijos sąvokomis.
Dabar dar pereikime prie kelių įdomių ketvirtojo tomo – „Juozapas maitintojas“ – pasažų. Kaip jau matėme, romane egzistuoja abipusė Dievo ir žmogaus priklausomybė. Dievui Abraomas lygiai taip pat reikalingas, kaip ir Dievas Abraomui. „Prologe Aukštosiose Sferose“ (atitinkantį pirmojo tomo „Prologą: Kelionę į pragarus“) T. Mannas šią mintį dar labiau išplėtoja. Žmogus jau iš principo esąs „Dievo smalsaus domėjimosi savimi produktas“ (p. 14) ir „Dievo savęs pažinimo instrumentas“ (p. 11). O išsirinkimas vienos tautos, su kuria Dievas ketina ypatingai elgtis, pavirsta visiška karikatūra: Manno kūrinyje Šėtonas (!) siūlo Dievui, „sekant kitų magiškai galingų ir kūniškai gyvybingų šios žemės tautinių ir gentinių dievybių pavyzdžiu“ tapti kūnu, įsikūnyti vienoje „išsiugdytinoje pasirinktoje tautoje“. Girdi, Dievas buvęs nepatenkintas savąja „dvasinio, užpasaulinio Visatos Dievo“ būtimi, jį kamavęs „prėskai gėdingo abstraktumo jausmas“, jis geidęs „didesnio gyvybingumo“ (p. 20) ir paprasčiausiai irgi norėjęs būti tuo, kuo jau seniai esą kiti dievai. Dievas paklausęs Šėtono, padaręs, kaip tas jam kuždėjo, sukūręs sau tautą, – ir šitaip patyręs sąvąjį „nuodėmės nuopuolį“. Mat „žmogus apskritai ir kaip toks buvo Kūrėjui nuolatinių keblumų šaltinis, o dėl Jo kūniško susijungimo su tam tikra apibrėžta žmonių paderme padėties keblumas pasidaręs galutinai nebepakenčiamas… Liūnas pernelyg gerai suprato, kad… pasaulio Dievo ir genties dievo susijungimas daiktan… niekados ir nieku gyvu nežada nieko gero“ (p. 21). Izraelio išsirinkimas galų pagalėje buvęs pralaimėjimas, Dievo atsitraukimas atgal, tačiau – ir čia mes vėlei regime Mannui būdingą ironiją – „išrinktoji giminė“, „visas savo bręstančio proto galias paskyrusi tam, kad padėtų Jam iš tokios nederamos padėties vėlei grįžti į anapusinę begalinio gėrio ir dvasios viešpatiją…“ (p. 22), padedanti Dievui atgauti prarastąsias pozicijas.
Taip ryškiai ir atvirai Pradžios knygos kritika reiškiasi ne visados. Gana švelni, bet pakankamai nedviprasmiška yra ši pastraipėlė, kurioje kalbama apie faraono sapnų aiškinimą: „…tačiau šiek tiek tatai Juozapą vis dėlto įstatė į vėžes, ir jo mintyse ėmė suktis maisto, bado ir išankstinio rūpinimosi įvaizdžiai“ (p. 105). Panašiai kaip ir Jokūbo bei Labano sapnų vertinimo atvejais, T. Mannas čia duoda suprasti, kad Juozapo gebėjimas aiškinti sapnus galįs būti grindžiamas ir visai „natūraliomis“ prielaidomis – jo nuovoka ir vaizduote.
Tas, kuris pagaliau pasiekė paskutiniojo tomo vidurį, nebesistebės, kad T. Mannas, iš pradžių netikėtą Juozapo paskyrimą „žemės ūkio ministru“ (Pr 41,39–41) pavadinęs „suvystytais tiesos likučiais“, dabar imasi pasakoti, „kaip anuomet Žemutiniojo Egipto One viskas iš tikrųjų nutiko“ (p. 210). Čia jis toliau koreguoja ir Biblijoje minimus skaičius: gerojo derliaus metų buvę ne septyneri, nes „iš tiesų ir tikrovėje išpranašautieji septyneri veikiau buvę panašūs į penkerius“ (p. 212). Ir apskritai, griežtai žiūrint, nelabai įmanu buvę gerąjį derlių itin griežtai atskirti nuo prastojo. „Buvo suskaičiuoti penkeri pertekliaus metai: kai kas – ir net daugelis – jų suskaičiavo septynerius… labiau tikėtina, kad penkeri buvo pavadinti ‘septyneriais’“ (p. 256), – „su geriausiais ketinimais“ (p. 212) ir iš „dėkingumo“ (p. 306).
Šventasis skaičius „septyni“ demitologizuojamas ir kalbant apie Jokūbo giminės kelionę į Egiptą; pasak Pr 46,27, šeimą sudarė septynios dešimtys žmonių, tačiau „buvo laikoma, kad jų skaičius – septynios dešimtys; bet tas skaičius buvo ne skaičiavimu nustatytas, jis rėmėsi skaičiaus jausmu ir mąsliu susitarimu“, čia buvęs tik „mėnesienos tikslumas“ (p. 447).
Šiame žygyje vilkstinė praeina ir pro Bersabėją, kur Jokūbas atnašauja Dievui auką (Pr 46,1), – veikiausiai prie tamarisko, kurį ten pasodino jo senelis Abraomas (Pr 21,33). Apie tą medį mes romane šį tą „tiksliau“ patiriame: „griežtai žvelgiant, Jokūbo sentėvio jis tikriausiai buvo ne pasodintas, kaip Dievo… ir orakulo medis perimtas iš krašto vaikų ir iš Baalo šventovės paverstas jo aukščiausiojo ir vienintelio Dievo kulto vietos centru. Jokūbas tatai galbūt net pats suvokė, nors tai ir netrikdė jo įsitikinimo, kad medis esąs Abraomo sodintas…“ Šioje vietoje, kaip niekur kitur romane, aptariama „mūsų“ reakcija į tokią „atlaidžią ir plačią mąstyseną“ – girdi, tasai mūsų šiandieninis primygtinis tiesos ieškojimas esąs „karštakošiškas ir užsispyrėliškas“. Ko gi mes taip jaudinamės dėl tokių netikslumų? Juk galų gale hebrajų ir kanaaniečių religijos savąja forma viena nuo kitos nesiskyrė, – šit ir vėl išlenda panbabilonizmas.
Kaip ir Pradžios knygoje, romanas apie Juozapą baigiasi Jokūbo mirtimi ir laidotuvėmis Kanaane (po jų pateikiamas dar vienas Juozapo ir jo brolių pašnekesys). Mannas pasakoja, kaip laidotuvių eisena iš rytų pusės keliasi per Jordaną („Jardeną“): jis buvo perkirstas „brasta, kurios dugną krašto vaikai, naudoję ją prekybai ir kelionėms, buvo išgrindę nuskandintais rastais ir akmenimis, šitaip padarydami ją dar geriau pereinamą“ (p. 537–538). Ši papildoma informacija, be abejo, neatsitiktinė: T. Mannas taip aiškina tariamą stebuklą, nutikusį maždaug 400 metų vėliau, kai izraelitai tuo pačiu keliu įžengė į Kanaaną. Tai, kas Jozuės kn. 3 sk. pateikiama kaip stebuklingas Jordano vandens sulaikymas, romane, užbėgant istorijai už akių, jau iš anksto interpretuojama kaip seklios brastos radimas. Jau trečiajame tome panašiai buvo „atskleistas“ kitas vėliau Biblijoje minimas stebuklingas reiškinys, iš Egipto išėjusį Izraelį per dykumą vedęs „ugnies stulpas“: „Šio fenomeno prigimtis jiems buvo žinoma… Buvo tai, kaip keliauninkai žinojo, klajojantys dulkių sūkuriai, liepsningai peršviečiami saulės“ („Juozapas Egipte“, vertėjo rankraštis).

Savo romane Mannas praktiškai nepraleido nė vienos progos pavaizduoti Pradžios knygos istorijas kaip mitines, legendines ar tiesiog neteisingas. Ką tik gana gausiai pateiktų pavyzdžių tikslas buvo parodyti tik vieną dalyką: rašytojas visai sąmoningai griovė Biblijos teiginius. Tai, kad jis piešia visai kitokį Dievo ir žmogaus paveikslą, nei mes jį randame Šventajame Rašte, nėra atsitiktinumas. T. Mannas nepagailėjo pastangų biblinį gėrio ir meilės, šviesos ir šventumo Dievą paversti moraliniu požiūriu mišria esybe, susidedančia ir iš gėrio, ir iš blogio. Dabar jau ne tik žmogus yra kaltas Dievo akyse – ir Dievas, ir žmogus yra sykiu ir kalti, ir šventi. Nekintamas ir pats sau ištikimas Dievas romane tampa „išmąstyta“ ir „evoliuciškai“ besivystanti figūra. O Biblijos Dievas, visiškai laisvai sukūręs žmogų ir išsirinkęs vieną tautą, Manno kūrinyje pavirsta į nuo žmogaus priklausomą Dievą, kuriam kūrinio pagalba reikalinga taip pat, kaip ir kūriniui – jo. Beveik nieko nelieka ir iš Dievo, kuris daro stebuklus ir apsireiškia žmonėms. Baigus skaityti romaną, galų gale niekam nebekils mintis, kad Pradžios knygoje mums pasakyta nors kiek tiesos apie kosmoso, žmonijos ir Izraelio istoriją. Būtų galima pateikti dar daugybę Biblijos vietų, kurios rodo, kaip diametraliai romano teiginiai prieštarauja pirminiam tekstui, – to nedarome tik taupydami vietą.
T. Mannas daugių daugiausia tikėjo tik „absoliutą“. Asmeninis Dievas, kuris sukūrė visatą, kurio akivaizdoje kiekvienas žmogus yra kaltas ir kuris reikalauja atgailos ir garbinimo, – toks Dievas Mannui visą gyvenimą buvo svetimas. Kalifornijoje jis perėjo į dogmų nesilaikančią unitorių Bažnyčią, nepripažįstančią Trejybės. Mat Trejybė, tasai „raktas“ suprasti Biblijai, jam kėlė ypatingų sunkumų. Tai argi ne per daug reikalaujame iš rašytojo, pageidaudami, kad jo veikalas atspindėtų tik judėjų ir krikščionių idėjas? Argi nereikia tikėtis, kad jis džiugiai perims ir savo veikale panaudos visus moderniosios Biblijos kritikos rezultatus? Ir apskritai: kam taip smulkmeniškai rankioti nukrypimus nuo originalo? Argi dera literatūrai taikyti tokį mastelį? T. Mannas juk siekė pateikti ne teologijos traktatą, o meno kūrinį. Argi T. Mannas neturi menininko teisės taip laisvai tvarkytis su savo tema?
Kai kuriuos tų klausimų dar aptarsime straipsnio pabaigoje. Čia pasakysime tik tiek: be abejo, T. Mannas turi teisę naudotis šia menininko laisve. Be abejo, jis turi teisę romane pateikti savą Pradžios knygos interpretaciją. Galų gale juk kiekvienas teologas privalo būti nuolankus, nes daugelio Pradžios knygos tekstų galutinis išaiškinimas yra neįmanomas. Ir vis dėlto: „Pradžios knyga dabar bus skaitoma visai kitaip nei ligi šiol…“ – taip kartą pasakė vienas vokiečių germanistas. Ir tai tikra teisybė. Tas, kuris nėra įsitikinęs visišku Pradžios knygos teisingumu, perskaitęs „Juozapo ir jo brolių“ tetralogiją, pirmuosiuose Biblijos puslapiuose ieškos ko tik nori – įdomių istorijų, gražių mitų, spalvingų legendų, – tiktai ne aprėpiančios tiesos.
Šioje vietoje kai kurie krikščionys galbūt norėtų griežčiau diferencijuoti: „Na, gerai, T. Manno pateiktas Dievo paveikslas iš tikrųjų truputėlį problemiškas. Bet kam taip jaudintis? Argi iš tikrųjų visą Pradžios knygą privalu suprasti taip pažodžiui? Juk tai ne istorijos vadovėlis, ne mokslinis veikalas. Tegu sau Mannas laikosi savojo religinio ir literatūrinio aiškinimo, o mes laikysimės savojo“.
Tai nėra gera išeitis. Savo romanu T. Mannas griauna pasitikėjimą istoriniais ir kosmologiniais Pradžios knygos teiginiais. Turint galvoje, kokia ši knyga svarbi, krikščionims tai negali nerūpėti. Ne kas kitas, o Francis A. Schaefferis tatai itin tiksliai išreiškė: „Jei mėginame atskirti religinius Pradžios knygos pasažus nuo tų, kurie kalba apie istoriją ir visatą, religiniai pasažai… visiškai atsiejami nuo galimybės verifikuoti erdvės ir laiko atžvilgiu, o tai reiškia, kad jų negali paneigti jokie istoriniai ir moksliniai tyrinėjimai. Tačiau kartu jokie tyrinėjimai negali jų nė patvirtinti. Trumpai tariant, …ir religinių teiginių nėra pagrindo pripažinti. Rezultatas tas, kad religiniai teiginiai tampa ‘teisingi’ tiktai kurio nors žmogaus galvoje – lygiai kaip potyriai veikiant narkotikams ir atliekant Rytų religines praktikas…“ Nors esama tam tikros erdvės skirtingai interpretuoti, Pradžios knyga patvirtina: Adomas buvo istorinė asmenybė ir pirmasis žmogus, ir Ieva buvo sukurta iš Adomo. Paulius tai kartoja daugelyje NT vietų, taigi: „Jei neteisingi šie faktiniai Pauliaus teiginiai apie Ievos kilmę iš Adomo, tai nėra pagrindo nė būti tikram, kad galima kliautis kurio nors Naujojo Testamento faktinio teiginio autoritetu, – įskaitant ir faktinį teiginį, kad Kristus fizine prasme prisikėlė iš numirusių. Jei sakome, kad faktinį teiginį apie Ievą nulėmė kultūrinės orientacijos, tai galima sakyti, kad kultūrinės orientacijos nulėmė ir visus Naujojo Testamento teiginius“ (p. 136–137).
Išvada: T. Mannas nuodugniai kritikuoja Pradžios knygą ir religiniu, ir istoriniu, ir kosmologiniu požiūriu. Visi trys antpuoliai turi būti atremti. Mėginimas krikščioniškuoju požiūriu koreguoti vien religinius T. Manno teiginius yra tik tariama išeitis.

„Tikrovė – tai kartojimas“ – remitologizacija

Tačiau „Juozapo“ romano analizė, kurios mes ėmėmės, dar nėra baigta. Mat T. Manno veikalui būdinga ne vien destruktyvi Biblijos kritika. Tai, kas kiekvienam skaitytojui jau nuo pat pirmųjų puslapių krinta į akis, yra demitologizaciją lydinti priešinga tėkmė – mitologizacija. Mažne nerasime ištraukos, kurioje T. Mannas nežaistų įvairiausiais Egipto, Babilono, Kanaano ir Graikijos mitais. Ir šiame darbe slypi tam tikras metodas: „Juozapo“ tetralogija T. Mannas mėgino pateikti „humanistinį mitą“, arba, tiksliau: humanizuotą mitą, kaip leitmotyvinę ateities idėją.
Pagrindinis mito principas teigia, kad gyvenimas yra kartojimas – nuolatos sukantis ratu, vis iš naujo išgyvenami senieji modeliai. Žemėje kartojamas dangiškasis vyksmas – ir atvirkščiai. Dangiškųjų ir žemiškųjų vyksmų vis tiek neįmanoma aiškiai vienų nuo kitų atskirti, nes „sfera rieda: …viršus mikliai atsiduria apačioje, o apačia viršuje… Dangus ir žemė ne tik patys save vienas kitame atpažįsta, bet ir, sferai sukantis, dangus į žemę pavirsta, o žemė į dangų, ir …taip tad atsiskleidžia tiesa, kad dievai gali tapti žmonėmis, o žmonės savo ruožtu – vėlei dievais“ („Jokūbo istorijos“, p. 194).
Jau pirmojo tomo „Prologe“ mums pateikiama lyg ir kokia gnostinė–helenistinė pasaulio sukūrimo sakmė: „pasidavė pagundai ir nužengė iš savo tėviškės aukštumų“; tada įsikišo Dievas ir „sukūrė pasaulį, tai yra: darydamas paslaugą prožmogiui, suteikė materijai pastovias, ilgai tveriančias formas, idant siela, naudodamasi tomis formomis, patirtų kūno saldybių ir prigimdytų žmonių“ (p. 38). Tačiau paskui Dievas „iš savo dievystės substancijos“ atsiuntė dar ir dvasią, pavedęs jai „sužadinti užsimiršusiai, formoje ir mirtyje įklimpusiai sielai aukštesnės jos kilmės prisiminimus; įtikinti sielą, kad klaida buvo prasidėti su materija…“ (p. 40). Sielai tatai įžvelgus, galima viltis, kad „ji pagaliau vėlei prisiminsianti gimtąjį aukštybių pasaulį“ ir materija „…būsianti išvaduota iš formų saitų, galėsianti vėlei mėgautis pirmykščiu ir amžinu beformiškumu…“ (p. 39). Jau šioje romano vietoje prašnenkama apie dvasią ir jos „vaduojamąją“ funkciją. Mes apie tai dar vėliau kalbėsime.
Taigi kiekvienas Biblijos personažas daugiau ar mažiau sąmoningai gyvena, laikydamasis tų modelių ir virsmo ratų. Abraomas mėgina mėgdžioti Kroną ir paaukoti savo sūnų Izaoką, Dzeuso atitikmenį, – „matyt, jis vadovavosi niauria pažiūra, kad privalo šia istorija remtis ir šios schemos laikytis“ (p. 196). Savo ruožtu Izaokas tiesiog turėjęs palaiminti Jokūbą, jaunesnįjį iš dviejų sūnų, nes tik taip galėjo atitikti „didijį“ mitą, pasak kurio „mažasis“ pelno didesnį palankumą nei vyresnysis brolis. T. Mannas vardija poras, kurių pavyzdžiu sekė Izaokas: „ir kaipgi tad Izaokas, kuris pats su Izmaeliu, su laukiniu asilu, brolių porą sudarė; kuris pats buvo ne Kainas, bet Habelis, ne Chamas, bet Semas, ne Setas, bet Uziris, ne Izmaelis, bet Jicchakas, tikrasis sūnus: kaipgi tad jis, gerai viską regėdamas, būtų įstengęs palaikyti įsitvirtinusią nuomonę, neva jis prielankesnis Ezavui?“ (p. 205–206). Taigi Izaokas, tiesą sakant, gerai žinojęs, kad Jokūbas turi būti palaimintas; jis tiktai pasiekė, kad Jokūbo palaiminimas atrodytų kaip apgavystė.
Jokūbas toliau sekė tuo pavyzdžiu ir palaimino jaunesnįjį iš dviejų Juozapo sūnų, „nes Jokūbas, Gauruotojo brolis, be abejo, kartojo ir mėgdžiojo. Jis mėgdžiojo neregį palapinėje [Izaoką], savąjį tėvą, kuris jam suteikė palaiminimą, aplenkdamas Raudonąjį [Ezavą]. Jo akimis žiūrint, perduodant palaiminimą, be apgaulės nebuvo galima apsieiti“ (IV, p. 505). Ir šiaip Jokūbas savo gyvenimu įkūnijo… drauge ir dangiškąjį: „Savąjį gyvenimą… jis… regėjo… kaip laikų rato įvaizdį, kaip dangun žengimo, kelionės į pragarus ir prisikėlimo kaitą, kaip didžiai sėkmingą augimo mito schemos įsikūnijimą“ („Jokūbo istorijos“, p. 161), – ir žemiškąjį principą: „Tačiau jis buvo ir ne vien jis pats… Buvo ir Izaokas… dar daugiau ir dar labiau gelmėn grįžtant: jam regėjosi, kad čia kartojasi pirminė leidimosi į kelionę formą: Abraomo, klajūno, pasitraukimas iš Ūro ir Chaldėjos, – kuris buvo net ne pirminė forma, o tiktai žemiškas dangiškosios kelionės – Mėnulio kelionės – atspindys ir mėgdžiojimas“ (IV, p. 444).
„…Kiekvienas gyvenimas yra mitinių formų pripildymas dabartimi“ („Juozapas Egipte“, vertėjo rankraštis) – romane tai geriausiai supranta nuovokusis Juozapas. Jis tvirtai laikosi „įsitikinimo“, kad „apatiniai dalykai be savo žvaigždiškų pavyzdžių ir atitikmenų nė nemokėtų nutikti, nė patys sau galvon neateitų“. „Jo gyvenimo pamatinė tiesa“ yra ta, kad „viena į kita pereina, ir dievai į žmones, o žmonės į dievus pavirsta…“ („Jaunasis Juozapas“, p. 211).
Juozapas žengė Jokūbo pėdomis, Egipte tapęs vergu jis buvo „Jokūbas, tėvas, įžengęs į Labano karaliją“ („Juozapas Egipte“, vertėjo rankraštis), jam ten stojo „Labano laikai“. Tačiau drauge Manno Juozapas yra didi ir tarpininko, net išganytojo figūra. T. Mannas artinasi prie Juozapo tarytum iš dviejų pusių: viena vertus, Juozapas mėgdžioja Mėnulį, yra „jaunasis Mėnulio paikiotojas“ („Jokūbo istorijos“, p. 65). Tris dienas jis praleido duobėje, į kurią jį įmetė broliai, – ir tai nebuvo atsitiktinumas, nes „tai, kas dėmesingam Juozapo protui dūlavo anapus vyksmo, buvo pirmykštis šviesulių mirties įvaizdis; įvaizdis mirusio Mėnulio, tris dienas niekam neregimo iki jo naujojo švelnaus išnirimo…“ („Jaunasis Juozapas“, p. 213). Mėnulis miršta ir keliasi iš numirusiųjų, tą pat darė Babilono Tamuzas („Tamuzas miręs!“… „Tamuzas gyvas!“ [„Jaunasis Juozapas“, p. 67–68]), – lygiai taip miršta ir keliasi iš numirusiųjų ir Juozapas: tris dienas jis „numiręs“ praleido duobėje, bet paskui Dievas „leido naujam [gyvenimui] prisikelti“ („Juozapas Egipte“, vertėjo rankraštis). Tas modelis kartojasi: be abejo, jis lygiai trejus metus išbūna Egipto kalėjime – „kitaip nė negalėjo būti“.
Taigi viena vertus, turimas galvoje Mėnulis, tačiau antra vertus, mes jau, žinoma, pastebėjome ir Juozapo gretinimą su Kristumi. Mirtis ir prisikėlimas, trys dienos „kape“ – galima ir dar toliau tęsti: Juozapas yra „avinėlis“ („Jokūbo istorijos“, p. 368) – kaip Kristus yra pasaulio avinėlis; kaip Kristus tylėjo prieš savo teisėjus, taip ir Juozapas tyli prieš nuosprendį jam skelbiantį Potifarą: „Privalai nutilti kaip avinėlis…“ („Juozapas Egipte“, vertėjo rankraštis); Juozapas yra „mergelės sūnus“ („Jaunasis Juozapas“, p. 89); Jokūbui pranešama „džiugi Velykų žinia“, kad „jis prisikėlė!“ (IV, p. 436); prie Juozapo „kapo“, prie šulinio angos, brolis Rubenas klausia taip pat nustebęs, kaip moterys prie Jėzaus kapo: „Kas gi nuritino akmenį nuo angos?“ („Jaunasis Juozapas“, p. 251). Tatai, žinoma, padarė vyras, kurį Rubenas randa prie šulinio. Ši figūra, be abejo, sąmoningai pateikta kaip angelas, – turint galvoje angelus prie Jėzaus kapo: „Kažkas sėdėjo čia, balkšvai dūluodamas žvaigždžių šviesoje“ (p. 149). Tasai vyras netgi išdėsto Rubenui „krikščionišką“ įvykių prie šulinio aiškinimą; Juozapas, girdi, miręs ir prisikėlęs permainytu pavidalu: „Paskui, iš kapo išlipęs, jis buvo lyg dievaitis ir gyvastį pelnęs…“ (p. 255), – visai pagal principą „nebent grūdas dirvon nukristų ir ten apmirtų – tuomet jis daugeriopą vaisių atneš“ (p. 255), kuris juk yra akivaizdi tiesioginė NT citata. Pagaliau broliai siūlo Juozapą izmaelitams už „30 sidabrinių“ (p. 244), – tą pačią sumą gavo ir Jėzaus išdavikas Judas.
Ar dėl to romanas jau vėl tampa krikščioniškas? Ar čia T. Mannas ieško sąsajų su Biblijos tipologijomis, užsimenančiomis apie Kristų? Juk iš tikrųjų kai kurie ST įvykiai ir asmenys reiškia nuorodą į Kristų. Tačiau romano Juozapas nėra toks asmuo. Jis nereiškia nuorodos į Kristų – priešingai: laikantis romano logikos, Kristus tik įgyvendina jau iš anksto duotą modelį. Gimimas iš mergelės, mirtis ir prisikėlimas, – visa tai nėra nieko nauja, visa tai jau kartą buvę. Net Dievo tapimas žmogumi, pasak Biblijos, visų didžiausias stebuklas, turėjo būti lauktinas, nes „sferos“ juk sukasi. Pabrėžiant Juozapo panašumą į Kristų tikrasis Mesijas nebetenka unikalumo. Romane tipologijų objektas yra Juozapas, jos reikalingos Juozapo atliekamam išganytojo ar tarpininko vaidmeniui sustiprinti. Todėl Timas Schrammas pagrįstai darė išvadą, „kad Thomo Manno tipologinių priemonių ir teologijos bei Bažnyčios išvystyto hermeneutinio metodo lemiamaisiais klausimais niekas nebesieja“.
T. Manno Juozapas, kaip ir Kristus, yra tarpininkas. Tačiau jo tarpininkavimas visai kitokio pobūdžio nei „vienintelio tarpininko“. Juozapas tarpininkauja taip pat kaip ir Mėnulis, palaikantis ryšį tarp planetų ir žemės sferų. Faraonui jis prisistato „kaip tarpininkas… ir Vyriausioji Burna“, jis tarpininkauja „tarp Saulės ir Mėnulio galybių, tarp tėvo ir motinos paveldo, tarp dienos ir nakties laiminimo, netgi, tiesiai ir glaustai kalbant, tarp gyvasties ir mirties. Tokiam lieknam ir mitriam, smagiai taikdariškam tarpininkavimui Juozapo viešnagės krašte… dar nė deramo žodžio nebūta…“ (IV, p. 479). Naujasis, jaunasis faraonas visai nejautė „atsakomybės už medžiaginį ir natūralųjį gerbūvį“, jis veikiau buvo „apsėstas minties apie grynąją šviesą“ (p. 114–115) ir mąstė pacifistiškai. O Juozapas jungė viena ir antra, jis „rūpinosi juodąja Egipto žeme“ (ten pat) ir mokė faraoną naujosios Dievo idėjos (vietoj „tėvo danguje“ siūlydamas „dangaus tėvą“, p. 182). Be to, nevalia buvo ir karvedybos pamiršti, nes „Dievo taikos rankos tvirtos“. Kalavijas, tiesa, esąs kvailas, tačiau „tarpininkas protingas…“ (p. 182). Tarpininkauti pašaukta Juozapo prigimtis atsiskleidžia net konkrečiomis priemonėmis, kurių jis griebiasi kaip „žemės ūkio superministras“: „Juozapo ūkio sistema buvo netikėtas suvisuomeninimo ir paskiro savininko laisvės junginys, mišinys, kuris tikrai buvo suvokiamas kaip gudragalviškas ir kaip klastūniškos tarpininkaujančios dievybės manifestacija“ (p. 487).
Kaipgi būtų galima tiksliau nustatyti tą Juozapo tarpininkavimą? Svarbiausia knygos vieta šiuo klausimu, gal net apskritai centrinė knygos vieta yra tokia: „Iš tradicijos paveldėtas modelis kyla iš gilumos, kuri yra apačioje, tas modelis yra tai, kas mus saisto. Tačiau ‘Aš’ yra iš Dievo ir yra dvasios nuosavybė, o dvasia yra laisva. Taigi civilizuotas gyvenimas esti tuomet, kai saistomąjį apačių modelį pripildo dieviška ‘Aš’ laisvė…“ (p. 151). Paprasčiau kalbant, nuo mitinio modelio, nuo virsmo rato nepabėgsi, tačiau dvasia, protas ir sąmonė gali mitą humanizuoti.
Pats Juozapas romane savo pavyzdžiu rodo, kaip žmogus, žengdamas mito pėdomis, drauge tatai suvoks, ir šitaip perkeičia mitą, „mat kartojimas yra drauge atmaina“ („Juozapas Egipte“, vertėjo rankraštis). Juozapas visiškai tikras, kad izmaelitai tėra „priemonė ir įnagis“, idant jis savąjį tikslą pasiektų. Jokūbo sūnų „valdė įsitikinimas, kad jis ne veltui buvo iš savųjų tarpo išrautas, kad veikiau Planuotojas… bus numatęs jam vienokią ar kitokią ateitį“. Juozapas žengia mito pėdomis, tačiau žengia taip, kad „valinga veikla… maišosi su aukštesne lemtimi…“ Daug kartų aptinkame mintį, kad – nepaisant lemties ir aukštesniosios valios – Dievui galima padėti įgyvendinti planus. Juozapas žino: Dievas turi didžių sumanymų, tačiau „privalu buvo… jam talkininkauti“. Ir dar: „Tereikia žmogui tik pagalvoti, kad Dievas su juo sieja ypatingus planus, ir privalu jam pagelbėti: tuomet siela išsyk pasitempia, o protas ryžtasi pavergti daiktus ir pasidaryti jų viešpačiu…“. Juozapas mitą spiritualizuoja ir humanizuoja, palyginti su jo pirmtakais, jis jau padaręs pažangą. Abraomas dar rengiasi aukoti žmogų, Izaokas mirdamas „bliauna“ lyg laukinis, o Juozapas pasiekęs dvasingesnę, aukštesnę pakopą.
Ir vis dėlto tenka nuspręsti: Juozapo tarpininkavimas T. Manno romane yra iš esmės nekrikščioniškas. Nors romane ir atsiranda pažangos idėja, Juozapo gyvenimas vyksta ratais. Biblijai tokia mąstysena svetima, ji laikosi istorinės ir linijinės krypties. Praeityje galbūt ir esama ateities nuorodų, tačiau ji niekados nesikartoja. Pradžioje esama konkretaus istorinio įvykio, pasaulio sukūrimo; pasaulio istorijos centre yra unikalus Jėzaus nukryžiavimas; o laikų pabaigoje, kuri vėlei turi konkrečią datą, pasaulio laukia kažkas visai nauja.
T. Manno Juozapas išgano pats save, sujungdamas „viršų ir apačią“, mitą ir dvasią, lemtį ir laisvę. Tačiau ši „kerų formulė“ kažkodėl regisi pernelyg optimistinė ir pernelyg naivi – lygiai kaip ir mitų tarpusavio pakantumas vienas kitam. Argi biblinis, taigi visai nemitiškai atrodantis Juozapas kur kas veikiau nėra pavyzdys mūsų dienų žmogui? Biblijos Juozapas nebuvo visą laiką įsitikinęs, kad iš esmės viskas baigsis gerai, Pradžios knygos skaitytojui savo „normaliu“ žmogiškumu jis regisi daug įtikimesnis ir tikresnis nei T. Manno veikalo personažas. Biblijos Juozapas klusnus ir ištikimas Dievui, jis veikia ramiai ir išmintingai, nors nežino, ką taip pelnys. Juozapą palaiko tik įsitikinimas, kad pats Dievas dalyvauja įvykiuose ir todėl juo galima pasikliauti. Romano Juozapas, tiesa, žino daugiau, tačiau kaip tik ir negali, pasitikėdamas Dievu, jaustis ramus jo rankose, – romano Juozapas turi stverti likimą savo rankon ir talkininkauti Dievui.

Thomas Mannas parodė didelę drąsą, imdamasis literatūriškai apdoroti tokią iš pažiūros senovišką temą, kaip Juozapo istorija. Bemaž 2000 puslapių jo tetralogija, be abejo, yra ir liks milžiniškas, unikalus ir įspūdingas veikalas. Plačios, išsamios ir detalios parengiamosios studijos, suteikiančios visam kūriniui istorinį koloritą, yra kone nepranokstamos. O tas, kuris nori patirti aukščiausio lygio vokiečių kalbą, tegu imasi „Juozapo ir jo brolių“. Ir apskritai tetralogija yra labai įspūdinga ir puslapių skaičiumi, ir vaizdavimo mastais, ir minčių gilumu, – jau vien dėl tos priežasties ir šis straipsnis negali visko aprėpti. Ne vienas didžiojo opuso aspektas turėjo likti neaptartas, sakysime, filologinę analizę šis „krikščioniškas“ nagrinėjimas iš viso paliko nuošalyje.
Pagirtinas ir T. Manno šiuo romanu siektasis tikslas: Juozapo asmeniu rašytojas mums pateikia pakylėto žmogiškumo pavyzdį, jame susijungia dvasios ir kūno pradai, viršus ir apačia, mitas veikale sudvasinamas ir civilizuojamas. T. Mannas šitaip reagavo į nacionalsocializmą ir jo „bedvasį“ mitą. Todėl Manno pasisakymas už apsišvietusią, civilizuotą žmogaus egzistenciją diktatūrų laikais nusipelno mūsų pagarbos.
Savuoju „Juozapu“ T. Mannas siekė padaryti skaitytojui pramogą, jį prusinti ir pateikti jam atsakymą. Deja, romane jis praktiškai visai vengė tų atsakymų, kuriuos savo pirmojoje knygoje pateikia pati Biblija. Ir didį literatą valia paklausti, kodėl jis niekaip nereaguoja į istorinio Kristaus jam keliamus reikalavimus ir tiktai naudojasi „Kristaus mitu“ „didesniam susidomėjimui sužadinti“. Ir tai dar ne viskas: Mannas nebepripažįsta, kad Pradžios knyga yra įtikimų ir teisingų atsakymų šaltinis. Bent jau čia T. Mannas pernelyg plačiai naudojosi savąja rašytojo laisve. Tad tam tikrais atžvilgiais „Juozapas ir jo broliai“ lieka skaitytina knyga, tačiau, ieškant patikimų atsakymų bei figūrų, ir šiandien rodančių mums pavyzdį, labiau patartume skaityti Pradžios knygą ir joje randamą Juozapo istoriją.

Holger Lahayne
, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Antanas Gailius





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).