Senovės baltų kūno kultūra
Senovės baltų kūno kultūra susijusi su to meto žmonių buitimi, gyvenimo sąlygomis, t. y. pirmiausia su žvejyba ir medžiokle. Iš kartos į kartą seneliai ir tėvai mokydavo savo vaikus, kaip tapti stipriems, greitiems ir vikriems, kaip sumedžioti žvėrį ar atremti priešą. Fiziniai pratimai, žaidimai ir šokiai žmogui tarnavo kaip priemonė pailsėti, atsipalaiduoti, išreikšti save.
Pirmosios rašytinės žinios apie senovės lietuvių kūno kultūrą randamos tariamajame Brutenio–Vaidevučio įstatyme, pagal kurį ypač išskiriami vyrai, pasižymėję savo fiziniais gabumais. [1] Senovės lietuviai, daugelio archeologų ir istorikų nuomone, buvo puikiai fiziškai išsivystę. Pagal dabartinę antropologin klasifikaciją lietuviai priklausė vidutinio, o žemaičiai – net apyaukščio ūgio žmonių tipui. „Yra žinoma, – teigia prof. S. Pavilonis, – kad anksčiau, laisvo gyvenimo miškuose, karų ir nevaržomo narsumo laikais, tarp lietuvių pasitaikydavo ir milžinų“ [2].
Negausūs archeologiniai tyrinėjimai neduoda galimybės nustatyti vidutinio senovės lietuvių ūgio [3]. Tačiau atskiri griaučiai ir kaulai rodo kai kuriuos lietuvių fizinio išsivystymo bruožus. Pirmiausia aiškiai matyti tvirta viršutinių galūnių juosta: stambūs, stori raktikauliai ir žastikauliai, glaudžiai sujungti masyviais sąnariais. Dilbio kaulai neproporcingai ilgi ir ypač plati plaštaka. Apatinių galūnių čiurnos ir pėdos kaulai rodo, kad tai aukštaūgiai žmonės. Žodžiu, tai stipraus, užsigrūdinusio žemdirbio tipas, būdingas drėgno klimato šiaurės sritims.
Kūno kultūra Lietuvoje iki XIX a.
Susiformavus lietuvių tautai ir besikuriant Lietuvos valstybei, kūno kultūra tapo organizuotesnė. Anksčiau lietuvis, išeidamas į medžioklę ar karo žygį, fizinius pratimus atlikdavo kaip tam tikrą magišką ritualą, o vėliau, išsivysčius gamybiniams santykiams, tai jau atlikdavo sąmoningai, jausdamas mankštos reikalingumą ir būtinumą.
Vis didėjant priešų grėsmei, lietuviai ėmė burtis į didesnes grupuotes. Šių grupuočių – bajorų tėvonijų – vadai kunigaikščiai ėmė rinkti stipresnius jaunus vyrus pilims ginti. Jie turėjo mokėti naudoti ne tik darbo įrankius, bet ir ginklus. Jiems išlaikyti iš valstiečių rinkdavo duoklę. Šias grupuotes pirmą kartą sujungė didysis Lietuvos kunigaikštis Mindaugas (1236–1263) ir įkūrė Lietuvos valstybę. Ėmė sparčiai vystytis nauji pažangos, kultūros, o kartu ir kūno kultūros reiškiniai. Formavosi amatininkų, pirklių luomai, vystėsi žemdirbystė, gyvulininkystė. Santykiai su kitais kraštais reikalavo mokytis rašto. O kartu su mokyklų atsiradimu ir krikščionybės įvedimu kito ir kūno kultūros tikslai.
Tačiau, nepaisant didelių pasiekimų karo žygiuose, senovės lietuviai daug dėmesio skyrė darbinei veiklai.
Darbo tematika ryškiai išsiskiria ir lietuvių kūno kultūros formose. Darbštus, nagingas, kaip sakoma liaudyje, žmogus buvo visų gerbiamas ir vertinamas. Darbas žaidimuose paprastai vaizduojamas ne tik kaip sunki našta, bet ir kaip kūrybinio džiaugsmo šaltinis, kaip žmogaus vertės matas.
Meilė žemei ir darbui – būdingas lietuvio bruožas. Kitų tautų žmonės, susipažinę su lietuviais, dažnai sakydavo, kad „lietuvis moka dirbti, bet moka ir linksmintis“.
Kelis šimtmečius trukę karai su kryžiuočiais, totoriais, lenkais, švedais, rusais reikalavo ne tik geros karinės organizacijos, bet ir specialaus fizinio karių pasirengimo. Todėl šiuo laikotarpiu atsirado nauji parengiamieji karių žaidimai ir fiziniai pratimai.
Taktiniam karių parengimui buvo naudojami komandiniai liaudies žaidimai: ritinis, muštukas, kvadratas. Pirmieji šių žaidimų aprašymai siekia XVII a. [4]
Senovės lietuvio valstiečio ar kario negalima įsivaizduoti be eiklaus žirgo.
Prancūzų riteris, keliautojas ir diplomatas Žiliberas de Lanua (Chillebert de Lannoy) 1414 m. rašo Trakuose matęs 10000 pabalnotų Vytauto asmeninio pulko žirgų [5]. Anksčiau Vulfstano minėtos žirgų lenktynės šermenų metu vykdavo net iki XV a. Nugalėtojams būdavo skiriamos dovanos iš velionio turto [6].
Be to, lenktyniaujant žirgais, būdavo atliekami ir įvairūs pratimai: peršokimai nuo vieno žirgo ant kito, kepurės paėmimas nuo žemės, pataikymas į taikinį iš lanko ir kt. Karių raitelių fiziniu parengimu rūpinosi profesionalai instruktoriai „bereitoriai“.
Kūno kultūra mokyklose atsirado kartu su krikščionybės įvedimu ir pirmosios mokyklos prie Vilniaus kapitulos įkūrimu 1397 m. [7]
XVI a. Vilniuje veikė vadinamasis Chirurgų cechas (Universitas chirurgicorum Vilnensis), kurio nariai užsiiminėjo ne tik gydymu, bet ir gydomąja gimnastika bei masažu.
XVII a. Vilniaus akademijos profesorius Aronas Aleksandras Olizarovskis vieną savo knygos „Apie politinį visuomeniškumą“ skyrių paskyrė kūno kultūrai [8]. Tai pirmasis bandymas nagrinėti kūno kultūros klausimus.
XV–XVII a. mokyklos priklausė vienuolynams ir bažnyčiai, kurios požiūris į kūno kultūrą keitėsi. Viduramžiais bažnyčia siūlė užmiršti kūno grožį ir siekti „sielos grožio“. Kaip pavyzdys buvo rodomas išdžiūvęs ir išblyškęs vienuolis, „dvasios atletas“, puikiai išlavinęs savo sielą „amžinajam išsigelbėjimui ir gyvenimui rojuje“.
Tačiau vėliau pasikeitė bažnyčios požiūris į vaikų kūno kultūrą. Vyskupo Motiejaus Valančiaus 1834 m. sakytų pamokslų rinkinyje yra vienas pamokslas, kuriame daug kalbama apie žaidimus ir pramogas mokyklose. Tai savotiški metodiniai nurodymai mokytojams ir šiaip parapijiečiams – jie rodo naują bažnyčios požiūrį. M. Valančius ne kartą cituoja Šventąjį Raštą ir pažymi, kad „religija duota mūsų laimei, o ne tam, kad būtume paniurę ir liūdni, ir kartu leidžia naudotis tokiais pasilinksminimo būdais kaip žaidimai ir kitos pramogos“ [9].
Toliau M. Valančius pripažįsta žaidimų ir fizinių pratimų, kaip priemonių atsipalaiduoti po sunkaus protinio ir fizinio darbo, reikšmę. „Žaidimai, – teigia M. Valančius, – yra išrasti, kad sustiprintų nusilpusias jėgas, kad po darbo maloniai pailsėtume […], ir prasižengia tie, kurie atsiduoda žaidimams, neteikiantiems jokios pramogos arba priklausantiems vien nuo aklo atsitiktinumo, kur nei vikrumas, nei sumanumas neturi jokios įtakos“ [10].
Bažnyčia ima suprasti kūno kultūros naudą harmoningam žmogaus dvasinių ir fizinių savybių vystymuisi. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje – vadinamuoju Šviečiamuoju laikotarpiu – kūno kultūra įgavo politinį pobūdį ir tapo visų pripažinta priemone pasirengti visuomeninei ir gamybinei veiklai, padedančia stiprinti valstybę ir jos narį – būsimąjį pilietį. Mokykla tapo vieta, kur burdavosi jaunimas, kur buvo galima mokytis vienybės ir kolektyviškumo kovojant dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės.
1773 m. įkurta Edukacinė komisija įvedė mokyklose kūno kultūrą kaip atskirą dalyką. Tai vienas pirmųjų atvejų Europoje, kai valstybė ėmė sistemingai rūpintis jaunuomenės fiziniu lavinimu mokyklose. 1774 m. išleistame dokumente „Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinės Edukacinės komisijos nurodymuose parapijų mokykloms“ sakoma, kad nereikia „… jokio vaikų lepinimo, vaikai turi priprasti prie šalčio, nepatogumų ir nemalonumų, kad vaikuose susiformuotų jėga, vikrumas ir patvarumas“. Toliau komisija nurodo vadovautis Platono mintimis apie žaidimus ir rungtyniavimą, ragina mokytojus naudotis „visomis Europos kalbomis išleistomis knygomis“ [11].
1803 m. caro valdžia, vadovaudamasi politiniais sumetimais, į mokyklos mokymosi planus jau nebeįrašė kūno kultūros kaip programinio dalyko. Ji suprato auklėjamąją kūno kultūros reikšmę ir bijojo, kad lietuvių jaunuomenė mokyklose negautų elementaraus karinio parengimo žinių (kurias suteikdavo gimnastikos kursas) ir nepanaudotų jų prieš caro režimą.
Po 1831 m. sukilimo Lietuvoje galutinai įvesti pagal Rusijos pavyzdį sudaryti mokyklų nuostatai. Imta griežtai slopinti kiekviena pažangesnė tautinė mintis. Tačiau Lietuvoje dirbę caro valdininkai ir kariškiai savo vaikų fiziniu parengimu rūpinosi atskirai. Jie kviesdavo iš užsienio (ypač iš Prancūzijos) įvairaus fizinio lavinimo specialistus – fechtavimo, jojimo, šaudymo, lauko teniso, plaukimo „profesorius“, kurie suburdavo nedidelius šių sporto šakų mėgėjų būrelius. Prie jų kartais pritapdavo ir vienas kitas lietuvis. Vietinėje spaudoje, ypač žurnale „Vilniaus dienynas“ („Dziennik wilenski“) kai kada pasirodydavo skelbimai, kviečiantys mokytis fechtavimo, šaudymo, jojimo bei šokių meno.
Iki XIX a. vidurio Lietuvoje nebuvo nė vienos sporto organizacijos ar klubo, nė vienos sporto aikštelės, specialios gimnastikos salės, maniežo, hipodromo ar šaudyklos. Pačioje Rusijoje (Sankt Peterburge) pirmasis sporto klubas – jachtklubas – įkurtas tik 1846 m.
Šiuolaikinės kūno kultūros formavimasis
Šiuolaikiniai sportas ir fizinis lavinimas dabartine šio žodžio prasme susiformavo tik XIX a. ir iš dalies net XX a. pirmaisiais dešimtmečiais.
XIX a. pradžioje Europą sujudinę Napoleono I karai, kolonijiniai grobimai, Vokietijos suvienijimu baigęsi Prūsijos karai su Danija, Austrija ir Prancūzija pakeitė karo pobūdį. Keitėsi ir jo vedimo priemonės bei taktika, kareivių fizinis parengimas. Tai diktavo ir kūno kultūros madą klubuose, jos vietą mokyklose.
Kūno kultūra mokykloje turėjo parengti jauną žmogų gyvenimo sunkumams, išmokyti jį kantriai siekti gyvenimo tikslo. Teorinius auklėjimo pagrindus mokyklose, remdamasis Regbio koledžo rektoriaus Tomo Arnoldo (1795–1842) veikla, suformavo ir pagrindė Vestminsterio abatijos kanauninkas Čarlzas Kingzlis (Charles Kingsley, 1819–1875), krikščioniškojo socializmo teoretikas [12]. Jo teorija išplito ne tik Anglijoje, bet ir visoje Britų imperijoje bei daugelyje kitų šalių.
Europoje XIX a. susiformavo ištisos gimnastikos sistemos, plito literatūra šia tema. Tarp kitų pažymėtina Gutso-Mutso knyga „Gimnastika jaunimui“ (1793 m.), išversta į nemažai kalbų ir išleista daugelyje šalių. Plačiausiai paplito vokiečių gimnastikos kryptis, kurios pradininkai buvo Fridrichas Liudvikas Janas ir Ernstas Aizelenas, švedų gimnastikos kryptis, kurios pagrindus suformavo Peras Henrikas Lingas (1776–1839) ir Čekijoje gimusi sakalų gimnastika, susijusi su Prahos universiteto dėstytoju Miroslavu Tyrša (1832–1884) [13].
Pradėtos kurti ir nacionaliniu pagrindu besiremiančios sporto sąjungos. 1903 m. Bazelyje įsteigta tarptautinė sporto sąjunga „Makabi“ („Makabi“ sporto klubas Vilniuje įkurtas 1916 m.). Šią organizaciją sudarė žydų tautybės sportininkai. Sakalų sportinis judėjimas populiariausias buvo slavų tautose: Čekijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje. Prahoje įkurta sakalų sportinė organizacija buvo grynai tautinė ir jos tikslas buvo auklėti jaunimą tautiškumo, meilės tėvynei, savitarpio pagalbos dvasia. Pagrindine fizinio lavinimo priemone ji pripažino masinius gimnastikos pratimus, atliekamus gryname ore pritariant muzikai. 1882 m. įvyko pirmasis sakalų sąskrydis Prahoje. Vėliau jie rengti kas šešeri metai.
XX a. pradžioje čekų pavyzdžiu sakalų gimnastikos organizacijas kūrė daugelis slavų tautų: lenkų, serbų, chorvatų, ukrainiečių, rusų, bulgarų.
Bet XIX a. II pusėje atsirado ir gimnastikos priešininkų, imta pasisakyti prieš jos vienpusiškumą ir propaguoti gerokai platesnį fizinio lavinimo supratimą. Teoriškai tai pagrindė Herbertas Spenseris (1820–1903), Andželas Mossaras (1846–1910), Piotras Leshaftas (1837–1909), Žoržas Demenis (1850–1917). Pavyzdžiui, P. Leshaftas griežtai kritikavo Rusijos kūno kultūrą ir pasisakė prieš vokiečių bei švedų gimnastikos sistemas. Jis neigė sportinių varžybų ir viešų pasirodymų naudą.
Šiai minčiai pritarė ir Vilniaus periodinė spauda. 1894 m. „Vilenskij vestnik“ atpasakojo Peterburge P. Lesthafto skaitytą paskaitą, kurioje jis pabrėžė: „… mūsų gimnastika mes vietoje naudos nešame tik blogį. Fiziniam lavinimui nustatytų formų nėra ir neturi būti. Viskas priklauso nuo individualybės ir vaiko temperamento“ [14].
Savo stebėjimų ir tyrimo rezultatus jis apibendrino veikale „Mokyklinio amžiaus vaikų fizinio lavinimo vadovas“.
Miestų gyvenimo būdas, intensyvus darbas gamyklose diktavo ir poilsio formas. Uždari ir pusiau uždari klubai jau nebepatenkino daugumos miestiečių. Vieni siekė aktyviau sportuoti, o dauguma troško reginių po alinančio darbo. Tai sąlygojo sporto organizacijų atsiradimą. Jos būdavo įkuriamos ne tik sportiniais, bet ir religiniais (katalikų, protestantų, judėjų) pagrindais.
Miestuose pradėta kurti poilsio zonas. Pirmosios tokios žaidimų aikštelės ir parkai pradėti steigti Anglijoje. Ten filantropai po pamokų darbininkų kvartalų vaikus ėmė vedžioti į žaidimų aikšteles ir pasivaikščioti į gamtą. Greitai tai paplito ir kitose šalyse ir apėmė ne tik mokinius, bet ir darbininkų sekmadienines mokyklas. Mezgėsi tarptautiniai kūno kultūros mėgėjų ryšiai. Ir tik Rytų Europoje šis judėjimas plito gerokai vėliau ir lėčiau. Kiek gyvesnis Rusijos imperijoje jis buvo tik Suomijoje, Pabaltijyje ir Lenkijoje. Politiniai draudimai, žemesnis gyvenimo lygis stabdė ir kūno kultūros plitimą. Pasaulyje plito skautų (scout – žvalgas) judėjimas, kuris 1910 m. atėjo į Rusiją. Šio judėjimo pradžia – 1907 m., kai anglų pulkininkas Robertas Badenas Povelis (Bovden Powell, 1857– 1941) surengė pirmąją skautų stovyklą Brown Sea saloje (Anglija), kurioje dalyvavo 20 berniukų. 1908 m. jis išleido pirmąją knygą „Skautybė berniukams“ apie skautus, jų ideologiją ir veiklos būdus. Skautų sąjūdis greit išplito ir tarp mergaičių. Jais galėjo tapti 7–18 metų mergaitės ar berniukai. Jų organizacijos veikė atskirai. Skautų organizacijose daug dėmesio skirta fizinėms pratyboms, turizmui. Nuo 18 m. jaunuoliai tapdavo skautais vyčiais ir praktiškai vadovaudavo jaunesniesiems skautams – vilkiukams ir paukštytėms. Suaugusiųjų skautų (nuo 28 m.) veiklos sritis – pats gyvenimas. „Kaip reali ir praktiška dorinio auklėjimo sistema skautizmas buvo stiprus tautinio auklėjimo veiksnys, kartu kategoriškai neigiąs bet kokią nacionalizmo ir šovinizmo apraišką. Skautizmas neišskyrė nė vienos religijos, nė vienos tautos. Skautai niekada nesprendė didelių problemų.“ [15]
Dabartinių sporto šakų ir varžybų pradžia
Šiuolaikinių sportinių varžybų pradžia siekia XVIII a. Pirmosios sportinių varžybų taisyklės (arklių lenktynių) sukurtos 1727 m., bokso – 1732 m.
Būtent XIX a. galima rasti ryškesnius šiuolaikinių sporto šakų pirmųjų žingsnių pėdsakus. Kurtos naujos taisyklės, vyko pirmosios varžybos. 1839 m. pagal niujorkiečio A. Kartraito taisykles imtas žaisti beisbolas; 1865 m. – sportinio alpinizmo pradžia; 1884 m. Londone užpatentuotos stalo teniso taisyklės. Tuo laikotarpiu įkurtos kai kurios iki šiol veikiančios sporto sąjungos, klubai. 1857 m. Londone įkurtas pirmasis alpinistų klubas; 1861 m. Londone – pirmasis lauko riedulio klubas; 1881 m. – tarptautinė gimnastikos ir 1892 m. – irklavimo draugijos; 1895 m. – boulingo ir čiuožėjų sąjungos.
Greta golfo, fechtavimo ir panašių anglų pavyzdžio klubų, XIX a. I pusėje Europoje, išskyrus Osmanų ir Rusijos imperijoms priklausančius kraštus, išplito daug klubų, be sporto, turėjusių ir nacionalinių bruožų. Tai ypač pasakytina apie Skandinavijos, Italijos, Vengrijos sportinius klubus. Šveicarijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje buvo kuriami nacionalinius žaidimus propaguojantys sporto klubai. Greta uždarų klubų amžiaus viduryje sparčiai daugėjo atvirų miestiečių klubų, skirtų laisvalaikiui praleisti (alpinizmo ir turizmo, čiuožimo ir fechtavimo, dviratininkų ir šachmatininkų).
XIX a. viduryje Anglijoje, greta žaidimų su kamuoliu, plaukimo, irklavimo, buriavimo, plačiai paplito lengvoji atletika. Atletai ėmė ryžtingiau reikalauti oficialiai atskirti mėgėjiškąjį ir profesionalųjį sportą. 1867 m. įstatuose buvo draudžiama fizinio darbo atstovams, atlyginimą gaunantiems treneriams, taip pat praeityje už varžybas gavusiems pinigus atletams dalyvauti mėgėjų varžybose. Šio klubo pavyzdžiu ir kitų sporto šakų atstovai įvedė mėgėjų statusą. [16]
Iš to laikmečio jau žinoma daug garsių bėgikų, šuolininkų, metikų. Sportinėje istoriografijoje žinoma konkreti lengvosios atletikos gimimo diena – 1837 m., kai Regbio koledžo mokiniai suregė kroso (apie 2 km distancija) varžybas. Jau 1864 m. įvyko pirmasis oficialus lengvaatlečių mačas tarp Oksfordo ir Kembridžo universitetų. Tuomet jau egzistavo daugelis rungčių (barjerinis 120 ir 200 jardų nuotolių bėgimas), tačiau tik 1886 m. patvirtintos jų taisyklės.
1880 m. Didžiojoje Britanijoje įkurta Nacionalinė lengvosios atletikos mėgėjų asociacija, kuriai priklausė visos imperijos lengvaatlečiai ir buvo patvirtintas mėgėjų statusas. Lengvoji atletika greitai plito: 1870 m. – Prancūzijoje, 1871 m. – JAV, 1880 m. – Vokietijoje ir kitur kuriamos panašios asociacijos. 1912 m. įkurta Tarptautinė lengvosios atletikos mėgėjų federacija. Ypač populiarus XIX a. tapo dviračių sportas. Kai 1817 m. Karolis Draisas sukūrė dviračio prototipą, ši susisiekimo priemonė ėmė plisti pasaulyje. Ypač po to, kai 1885 m. škotas J. Danlopas „apavė“ jį padangomis. Ši sporto šaka įtraukta į pirmųjų šiuolaikinių olimpinių žaidynių programą. 1896 m. Atėnuose čempionu tapęs graikas A. Konstantinidas 87 km distanciją įveikė per 3:22.31,0. XIX a. II pusėje į Rusiją masiškai įvežti dviračiai iš Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos. Prasidėjo savotiškas dviračių bumas. Vienos pirmųjų varžybų yra 1896.06.01 minimos dviračių lenktynės nuo Maskvos iki Peterburgo, kuriose dalyvavo 14 sportininkų [17]. Jau 1888 m. Maskvoje atidarytas dviratininkų mėgėjų klubas. Ši sporto šaka buvo populiari Peterburge, Rygoje, Charkove, Jaroslavlyje, Tuloje, Odesoje.
XIX a. II pusėje pasaulyje, išskyrus Afriką, jau nebeliko šalies, kurioje nevyktų kokios nors sporto varžybos. Prasidėjo tarptautiniai susitikimai. Pergalės sporto aikštelėse tapo tautinio pasididžiavimo objektu. Kai kurių šalių sportininkai ėmė lenkti daugelio sporto šakų pradininkus – Anglijos atletus. Australijoje iškilo plaukimas, JAV – lengvoji atletika, boksas, beisbolas, Kanadoje gimė ledo ritulys ir kt. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pasaulyje ėmė plisti futbolas, krepšinis.
Pirmosios oficialios krepšinio rungtynės įvyko 1891 m. Springfildo koledže. Žaidė studentai ir dėstytojai. A. Pakulos duomenimis, remiantis krepšinio metraščiais, teigiama, kad pirmųjų moterų krepšinio varžybų (1893.03.22) tarp Smito koledžo komandų organizatorė Senda Berandson Abot gimė Vilniuje.
Sportininkai ėmė burtis į tarptautines sporto federacijas: 1881 m. – gimnastai, 1892 m. – irkluotojai ir čiuožėjai, 1900 m. – dviratininkai, 1904 m. – automobilininkai, futbolininkai ir kt.
Iki Pirmojo pasaulinio karo visų populiariausių sporto šakų atstovai vienaip ar kitaip palaikė tarptautinius ryšius. Tai leido pradėti rengti pasaulio, kontinentų čempionatus, regionų varžybas. 1889 m. surengtas pasaulio greitojo čiuožimo, 1889 m. – sunkiosios atletikos, 1904 m. – imtynių čempionatai ir kt. Tais laikais vykusios kai kurios varžybos rengiamos ir dabar. 1877.06.09 Londono spaudoje pasirodė skelbimas, kviečiantis po mėnesio, liepos 9 d., į teniso turnyrą. Nuo tada Vimbldono turnyras vyksta kasmet.
Sportavo ir daugelis to meto inteligentų. Galima paminėti Edgarą Aleną Po, Voltą Vitmeną, Ezrą Paundą, Džozefą Radjardą Kiplingą, Judžiną ONilą, Ernestą Hemingvėjų ir kt. Daugelyje varžybų yra dalyvavęs garsusis romanistas Artūras Konanas Doilis. Jis, beje, 1894.03.23 drauge dar su dviem bendražygiais atliko tikrą tų laikų sportinį žygdarbį: Alpėse perėjo iš Davoso į Arozą ir įveikė Furkos perėją (2445 m virš jūros lygio). XIX a., paskutinėje didžiųjų geografinių atradimų epochoje, alpinizmas dažniau buvo suvokiamas ne kaip sporto šaka, o kaip mokslinės ekspedicijos. Tarp to meto keliautojų po kalnus buvo ir mūsų žemiečių: Igno Domeikos, Jono Čerskio, Konstantino Ario.
Aviacijos erą pasaulyje 1903 m. pradėjo amerikiečiai broliai Vilberis ir Orvilis Raitai (Wright). Oreivystės tema rašė viso pasaulio spauda.
Lietuvos spaudoje dažniausiai minimos oreivių lenktynės. Vienas tokios informacijos pavyzdžių: „Susidaręs lakūnų būrelis numatė apskristi svarbiausius Europos miestus. Prasidėjo skridimas iš Paryžiaus. Pirmąją dieną užsimušė 3 lakūnai. Iš 30 lėktuvų iš Paryžiaus į Liežą (325 km) laimingai atskrido tik 8. Pirmas atskrido Vedar, išbuvęs kelionėje 3 val. 2 min. Toliau skrido į Utrechtą. Čia sugaišo 3 d. dėl didelio vėjo. Ketvirtą dieną išskrido į Briuselį. Toliau nutarta skristi į Kilių, o iš ten – per jūrą į Londoną“ [18].
XIX a. pasaulis susidomėjo kovojusios su turkais už nepriklausomybę ir ją iškovojusios Graikijos praeitimi. 1875–1881 m. vokiečių archeologas E. Kurcijus atkasė senovės Olimpijos griuvėsius. Naujojoje visuomenėje besiformuojantis sportinis judėjimas praeityje įžvelgė kompleksinių, jungiančių įvairių valstybių sportininkus, varžybų pavyzdį. Vienos seniausių rengiamų Europoje kompleksinių varžybų organizuojamos nuo 1850 m. Anglijoje, Mač Uoenloke. Šios žaidynės ypač klestėjo 1860–1870 m. Į šį miestą semtis patyrimo 1890 m. buvo atvykęs ir šiuolaikinių olimpinių žaidynių atgaivintojas prancūzas baronas Pjeras de Kubertenas (Pierre de Coubertin, 1863 –1937).
Sporto užuomazgos Lietuvoje
Į Lietuvą daugelis sporto šakų atkeliavo iš Vakarų Europos. Nuo seno Lietuvoje buvo populiarus žirginis sportas. Garsi buvo žemaitukų veislė. Ant Rūdupės upelio kranto, Trakėnų dvaro žirgyne, Mažojoje Lietuvoje iš žemaitukų kumelių ir grynakraujų anglų eržilų išvesta garsi lenktyninių žirgų veislė, gavusi trakėnų vardą. Prancūzų jojimo mokyklos kūrėjai šią veislę vadina „La race lithuanienne“ (lietuviškąja veisle). Ji paplito ir už Lietuvos ribų [19].
XIX a. viduryje Plungės ir Rietavo Oginskių dvaruose buvo auginami ir žemaitukų veislės arkliai. Vienas toks žemaitukas Paryžiaus tarptautinėje žemės ūkio parodoje 1900 m. įvertintas aukso medaliu [20]. Pasiturintieji jungėsi į draugijas ir klubus. Draugijoje „Vilenskoje skakovoje obščestvo“ (Vilniaus raitelių draugija) buvo apie 100 narių. Ji organizuodavo daug įvairių varžybų. Nugalėtojams buvo skiriamos piniginės premijos, įvairūs prizai. Už arklių išauginimą dvaro darbininkai ir valstiečiai buvo apdovanojami medaliais. Vien 1889 m. premijoms išleista 5271 sidabro rublis. Iš jų 1245 rb teko 7 prizus iškovojusiam grafui I. Leduchovskiui [21].
Populiarios Lietuvoje buvo važnyčiotojų tiek ratais, tiek rogėmis varžybos, kurios išliko iki mūsų dienų. Ypač populiarios, apimančios platesnį regioną, nuo 1863 m. minimos rašytiniuose šaltiniuose lenktynės ant Sartų ežero. Jos buvo susietos su Užgavėnėmis.
Lietuvos arklininkystei, kartu ir žirginiam sportui didelę žalą padarė Pirmasis pasaulinis karas. Ir Rusijos, ir Vokietijos karinės valdžios mobilizavo didžiąją 450 tūkst. prieš karą Lietuvoje buvusių arklių dalį. Kaime liko tik netinkantys karo reikalams arkliai. Vokiečių okupacinė valdžia leido palikti po 1 arklį 30 margų žemės.
Pirmieji šiuolaikinio sporto židiniai Lietuvoje susiformavo Vokietijos imperijai tuo metu priklausiusioje Mažojoje Lietuvoje. Pirmenybė priklauso irkluotojams. Pirmasis irklavimo klubas „Neptūnas“ įsteigtas dar 1885 m. Klaipėdoje. Tais pačiais metais surengtos ir pirmosios irklavimo akademinėmis valtimis ir baidarėmis varžybos. Klubo nariai patys darė valtis, dalyvavo Prūsijoje organizuojamose regatose. Irklavimo mėgėjai buvo susibūrę į organizaciją ir Šilutėje. O apskritai seniausia sporto organizacija Lietuvoje laikytina klaipėdiečių šaulių gildija. Jos nariais dažniausiai tapdavo medžiotojai. Organizacija turėjo savo aprangą. 1861 m. Klaipėdoje įkurta vyrų gimnastikos sąjunga „Männer Turn Verein“.
Pirmoji vieša sporto draugija Vilniuje įkurta tik XX a. pradžioje. Tai draugija „Sakalas“. Oficialiai ji įregistruota 1906.11.24. Draugija turėjo garbės narius, narius rėmėjus (mokestis – 100 rb) ir narius. Pastarieji turėjo mokėti 3 rb stojamąjį ir 50 kp mėnesinį mokestį. 1906 m. iš privataus asmens nupirkti gimnastikos prietaisai, išnuomota salė su rūbine Vilniaus gatvėje. Klubo atidarymo proga Bernardinų sodo Žemės ūkio paviljone įvyko iškilmės ir sportininkų pasirodymai – laisvieji pratimai, gimnastika su lazdomis. Klubas taip pat kultivavo fechtavimą, imtynes, boksą, dviračiųРsportą. 1907 m. Žvėryne įkurta „Sakalo“ plaukimo mokykla. Po kelerių metų perkelta į didesnę salę, turėjusią sceną ir balkoną orkestrui. Čia taip pat treniravosi Vinogradovo gimnazijos ir lietuvių draugijos „Rūta“ gimnastikos rateliai. 1906 m. „Sakalo“ klubas turėjo 273 narius, o 1912 m. jų sumažėjo iki 238. 1908 m. įkurta irklavimo sekcija, įsirengusi Neryje prieplauką. 1913 m. sekcija turėjo 72 narius ir 10 valčių, iš jų kelias sportines, šešiairklę turistinę ir kt. 1912 m. surengta irkluotojų išvyka Nerimi iš Vilniaus į Kauną. Vykdavo regatos iš Verkių iki Vilniaus centro.
Kauno „Sakalo“ organizacija oficialiai patvirtinta 1906.12.23. Savo veiklą klubas pradėjo 1907.04.07. Pirmaisiais gyvavimo metais buvo 199, o 1912 m. – 222 nariai. Pratybose dalyvaudavo 10–63 žmonės. Bendras gimnastikos treniruočių laikas 1912 m. siekė 343 val. Nuo 1909 m. „Sakalas“ kasmet rengė 2–3 gimnastų pasirodymus. Irklavimo sekcija įkurta 1912 m. 1913.06.08. atidaryta valčių prieplauka Nemune. Iškilmėse dalyvavęs grafas B. Tiškevičius iš Raudondvario ėmėsi mecenato vaidmens ir padovanojo kelias valtis. Iš viso čia, kaip ir Vilniuje, jų turėta 10, iš jų 4 verslinės. Vien tik sportu klubas, matyt, nebūtų išsivertęs, pernelyg mažai buvo mėgėjų. Tad buvo įsteigtas dramos būrelis, mišrus choras, mandolininkų orkestras. 1914 m. kovo 14 d. kilo gaisras. Sudegė klubo būstinė ir septynios valtys [22].
1907.11.29. Kaune įsteigta Atletikos sąjunga. Jos organizatorius ir vadovas – Rusijos–Japonijos karo dalyvis V. Petrauskas. Jam talkino Mikučėnas, Radavičius. Kęstučio gatvėje jiems pavyko 12 m. išsinuomoti patalpas, įsigyti įrenginių. Sąjungos steigėjas tapo (1909 m.) ir pirmuoju miesto klasikinių (prancūziškųjų) imtynių čempionu. Antrajame čempionate jis vėl tapo nugalėtoju, iš viso kovojo 30 imtynininkų.
Į Lietuvą dažnai atvykdavo ir garsių to meto imtynininkų – G. Lurichas, A. Abergas, N. Vachturovas. Vienas iš gastroliuojančių profesionalų Švebas susirungė su Kauno čempionato antrosios vietos laimėtoju Čereku ir pralaimėjo. Kitas žymus stipruolis buvo K. Požėla. 1908 m. Jis atvyko į Peterburgą ir pradėjo treniruotis garsiame „Sanito“ klube. Jau 1912 m. jis tapo Rusijos klasikinių (prancūziškųjų) imtynių vidurio svorio (82,5 kg) čempionu. Pasiekęs nemažai pergalių, dalyvavo 1913 m. Pasaulio imtynių mėgėjų čempionate Vokietijoje. Pirmojoje Rusijos olimpiadoje Kijeve jau rungtyniavo tarp sunkiasvorių ir tenusileido estui M. Kleinui. Pirmojo pasaulinio karo metais trijų Georgijaus kryžių kavalierius po demobilizacijos tapo profesionaliu imtynininku. Tarp stipruolių garsėjo ir J. Jankauskas, 1907 m. Paryžiuje stipruolių kongreso metu dalyvavęs viso žemyno galiūnų čempionate ir tapęs jo nugalėtoju.
Viena iš seniausių sporto šakų – futbolas – oficialiai pradėtas žaisti 1910–1911 m., nors daugelis tuo metu tebespardė savo gamybos kamuolius. Amžininkai prisimena: „Didelę odinę bolę mes, vaikai, pamatėme pirmojo karo pabaigoje. Senojo dvaro vejoje ją spardė vokiečių kareiviai. Tai buvo stebuklas. Išspirdavo virš jovarų…“ „Motina man padėjo susivelti iš karvės plaukų kamuoliuką. Jis buvo lengvas ir mažokas, bet basa koja žolėje ar kelio dulkėse jį greit susirasdavom“ [23].
Kaune dar įkurta Kauno sporto draugija „Aras“ („Oriol“). „Išsirašydinome iš Mintaujos sporto organizacijos statutą, paredagavome jį, pritaikydami Kauno gyvenimo sąlygoms ir pateikėme gubernatoriui Veriovkinui tvirtinti. […] Taip su dideliais sunkumais gimė pirmoji Kaune visiems prieinama grynai sportinė organizacija“ [24]. Ji kultivavo sunkiąją ir lengvąją atletiką, imtynes, gimnastiką, buvo futbolo Kaune pradininkė. Dvi draugijos komandos 1911.09.17 tarpusavyje sužaidė pirmąsias rungtynes Kaune. Vilniuje futbolą žaidė 3 klubai – „Sakalas“, „Antakalnis“ ir „Žvėrynas“.
Pirmosios kauniečių varžybos su vilniečiais 1911 m. baigėsi rezultatu 10:5 kauniečių naudai. Tų pačių metų liepos mėnesį vykusios rungtynės tarp kauniečių ir Eitkūnų (Rytprūsiai) futbolininkų yra pirmasis Lietuvos futbolininkų tarptautinis susitikimas. Eitkūniečiams pralaimėta 0:3. 1913 m. atsakomosios rungtynės vyko Eitkūnuose.
1879.08.02 Kauno tvirtovės artilerijos štabo kapitonas baronas Keleskrauskas išvyko dviračiu iš Kauno į Paryžių per Karaliaučių, Berlyną, Hanoverį, Briuselį. Rugsėjo 5 d., nuvažiavęs 2500 km, pasiekė kelionės tikslą. Apie tai rašoma 1885 m. Maskvoje O. Bois Brujevičiaus spaustuvėje išleistoje Bloko knygoje „Dviratis, jo reikšmė sveikatai ir praktinis panaudojimas“. Manoma, kad barono Keleskrausko dviratis buvo pirmasis Lietuvoje [25].
XIX a. pabaigoje Lietuvoje pradėtos kurti dviračių mėgėjų draugijos. Vilniaus dviračių mėgėjų draugija gana aktyviai propagavo naują susisiekimo priemonę. Parengta keletas ekskursinio pasivažinėjimo maršrutų, organizuojamos varžybos. Kaip rodo „Vilniaus dviratininkų draugijos ataskaita“, 1895.09.08 Vilniuje, dalyvaujant gubernijos valdžiai, atidarytas miesto dviračių trekas. Pirmuoju draugijos nugalėtoju tapo F. Zavadskis. 1896 m. pradžioje draugija turėjo 153 narius. XIX a. pabaigoje Vilniuje buvo 150 tūkst. gyventojų ir daugiau kaip 300 dviračių [26]. Pirmoji dviračių sporto mokykla Kaune pradėjo veikti XX a. pradžioje. Ją įsteigęs Majeris turėjo 6 dviračius. Išmokusiems važiuoti jis nuomodavo dviračius pasivažinėti, imdamas po 15 kp už pusvalandį [27]. Vienas pirmųjų Majerio mokinių buvo jo kaimynas kompozitorius J. Naujalis, kuris, įsigijęs dviratį, važinėdavo į tėviškę Raudondvaryje. Norintys važinėti dviračiais tuomet turėdavo gauti leidimą, panašų į mūsų laikų automobilininko teises.
1917 m. lietuvis K. Bulota tapo Talino dviračių čempionu [28].
Žinių apie šachmatus pasirodydavo ir oficialiojoje spaudoje. Buvo rašoma apie 1896 m. liepos mėn. vykusį Niurnbergo tarptautinį turnyrą. Minimos to meto šachmatų žvaigždės – V. Steinicas, E. Laskeris, M. Čigorinas ir kt. [29]
Vilniaus šachmatų mėgėjai 1887 m. kovo mėn. kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių prašydami leisti įsteigti šachmatų ratelį. Prašymą pasirašė 33 vilniečiai. Birželio 10 d. statutas buvo patvirtintas. Vienas iš jo įstatų kūrėjų bei garbės narių buvo M. Čigorinas. 1888–1890 m. Vilniaus šachmatininkai žaidė susirašinėdami su Voronežo šachmatų mėgėjais [30]. Jis baigėsi vilniečių pralaimėjimu. 1912 m. Vilniaus šachmatų ratelis organizavo visos Rusijos šachmatininkų suvažiavimą. Jo metu vyko du turnyrai: meistrų (vadinamųjų maestro) ir stipriausių mėgėjų. Meistrų turnyre dalyvavo žymūs to meto šachmatininkai : A. Aliochinas, A. Rubinšteinas, A. Nimcovičius, O. Beršteinas, S. Alapinas, G. Salvė, S. Levitskis, G. Lėvenfišas ir kt. [31]
Dar ankstesnės žinios apie šachmatininkų varžybas iš Klaipėdos. Čia jau 1866 m. vietos šachmatų mėgėjai susirašinėdami žaidė su Hanoverio gyventojais, o 1879 m. vyko II Rytų Vokietijos šachmatų sąjungos kongresas bei didelis turnyras, kurio nugalėtoju tapo vietinis šachmatininkas A. Kordelis. [32]
Tuo laikotarpiu profesionalusis sportas dažnai buvo susijęs su cirku. Ypač jį mėgo sunkiaatlečiai, imtynininkai, akrobatai. Gyventojai labai domėjosi klajojančiais cirkais. Vilniečiai, stebėdami Boiko keliaujančio žvėryno ir cirko pasirodymus, matė fakyrus, šokėjus, akrobatus, boksininkus… Tarp įvairių renginių buvo reklamuojami ir sporto renginiai bei cirkas. Vilniuje gastroliavo Fernando Turnjė cirko grupė, kuri pradėjo vaidinimus Katedros aikštėje [33]. Tarp akrobatų pasižymėjo V. Janušauskas, pasivadinęs Kadyro Guliamo slapyvardžiu. 1912 m. Vidurinėje Azijoje jis surengė akrobatų su kupranugariais pasirodymą, garsėjusį cirko arenose.
Emancipacijos procesas palietė ir sportą. Laikraščio „Vilenskij kurjer – Naša kopeika“ tvirtinimu, 1912.07.18 Botanikos sode įvyko moterų imtynių čempionatas, kuriame dalyvavo garsi imtynininkė ponia Znamenskaja.
XIX a. pabaigoje Klaipėdos mėgėjų burlaiviai pasiekdavo net Angliją. Sportinio buriavimo pradininkas Klaipėdoje buvo J. Masonas. 1869 m. čia įvyko pirmoji Klaipėdiečių buriavimo regata. XX a. pradžioje Tauragnuose pastatyta dvistiebė burinė valtis, plaukiojusi Labės ir Taro ežeruose. Tada ir prasidėjo buriavimo Didžiojoje Lietuvoje istorija. Bet Pirmasis pasaulinis karas ilgam sustabdė šio sporto vystymąsi Lietuvoje [34].
Organizuoto buriavimo jūroje pradžia laikoma 1884.08.30, kai įkurtas pirmasis mūsų krašte Klaipėdos buriavimo klubas, oficialiai vadintas „Memeler Segelverein“. Vokietijos kaizeriui lankantis Klaipėdos tvirtovėje, dažnai būdavo rengiamos ir buriavimo varžybos, žinios apie kurias patekdavo į spaudą [35]. Kuršių mariose žiemą buvo rengiamos ledrogių varžybos. Pirmosios ledrogės Klaipėdoje sumontuotos 1892 m. Šis sportas buvo gana populiarus.
Techninių sporto šakų atsiradimas
XX a. pasaulis pasitiko didžiuliais technikos laimėjimais. Techninė pažanga sparčiai keitė gyvenimą, o jos pasiekimai tuo metu dažniausiai buvo laikomi sportiniais pasiekimais.
Svajonių vedami į orą kilo labai skirtingi žmonės: valstietis Klapata, gyvenęs netoli Žaliosios, prie Vilkaviškio, dvarininkas Nenarta iš Širvintų apylinkių ir daugelis kitų bandė įgyvendinti savo svajones [36].
1809.01.25 Vilniuje iš generalgubernatoriaus rūmų kiemo į orą pakilo oro balionas su gondola. Jis pakilo virš žemų debesų ir po kelių minučių nusileido miesto pietvakariuose. Tai pirmasis skrydis Lietuvoje, kurį atliko J. Roberstonas iš Paryžiaus. Apie kiekvieną tokį skridimą pranešdavo laikraščiai. Šios informacijos pasiekdavo ir Lietuvos gyventojus, juos pakartodavo Lietuvos spauda. „Spalio 6-ją, sostinės laikraščių žiniomis, po daugelio nelaisvų balionų pakilimų laisvai skrido karo žinybos balionas“, – rašė 1885 m. „Vilenskij vestnik“ [37].
Kaizerio armijai okupavus Lietuvą, Kaune, Aleksote, pastatytas angaras dirižabliui, žmonių vadintas „Cepelino namu“. Jo įspūdingi matmenys (ilgis – 300 m, plotis – 50 m, aukštis – 40 m) traukė gyventojų dėmesį. Nuo 1916 m. Lietuvos padangėje nuolat skraidė dirižabliai.
1891 m. vokietis Oto Lilientalis pasigamino pirmąjį sklandytuvą ir pakilo juo į orą. Beje, po 200 skridimų vienas iš jų 1896 m. baigėsi tragiškai. O štai kaip pirmąjį Rusijos sklandytuvą lietuviškoji spauda pristatinėjo savo skaitytojams: „Patsai laivas su visomis prietaisomis sveria apie 200 pūdų, o pakelti jis gali iki vieno tūkstančio pūdų… Orlaivis (aeromobilis) pakyla oran ir skrajoja veikiant 32 sparnams“ [38].
Pirmąjį Lietuvos sklandytuvą 1911 m. sumontavo nagingas kaunietis, muzikos instrumentų meistras J. Garalevičius drauge su poručiku A. Kulvinskiu. Apie šį įvykį rašė 1912 m. „Vienybės“ laikraštis: „Kauno priemiestyje Šančių oficierius Rudnevas darė mėginimus su orlaiviu, išrastu jo draugo Kulvinskio“. Šis dvisparnis aparatas kildavo tik esant 6–8 m/s vėjui, tempiamas už virvės. Kaip aitvaras jis ore likdavo pririštas prie žemės ir buvo valdomas prie sparnų galų pririštomis virvelėmis nuo žemės reguliuojant lygsvarą“.
Jaunimo spauda aprašė ir oreivystės žygius Lietuvoje. Pavyzdžiui, „Kelionė orlaiviu po Lietuvą“ [39]. 1913 m. lakūnas Utkinas atsigabeno traukiniu į Kauną lėktuvą ir surengė parodomuosius skrydžius. Tai pirmieji lėktuvo skrydžiai Lietuvoje.
1911 m. lapkričio mėn. Vilniuje įkurta oreivių, pirmųjų aviatorių, draugija-mokykla. „Aušra“ 1911 m. rašė: „Šiomis dienomis gubernatorius leido lakstytojui Šarskiui inkurti Vilniuje lakstymo po orą mokyklą ir tam tikrą draugiją. Draugija tikisi dar šiemet įsitaisyti bent 2 lakstymo mašinas“ [40]. 1912 m. „Lietuvos žinios“ pranešė, ko gero, apie pirmąjį lietuvių lakūno nelaimingą atsitikimą. „Pirmasis Lietuvos lakstytojas S. Vilkaitis neseniai Amerikoje nukrito belakiodamas su savo orlaiviu. Orlaivis sudužo skeveldrosna, bet Vilkaitis liko gyvas“. Nelaimės buvo dažnos ir greičiau pastebimos spaudoje.
Pirmasis Lietuvoje į orą savo gamybos „garlėkiu“ pakilo A. Griškevičius (1809–1863), 1843–1850 m. sukūręs keletą skraidymo aparato projektų, o 1855–1862 m. pats juos gaminęs ir bandęs. Štai kaip skrydį aprašė jo amžininkas J. Talko Hryncevičius: „Gubernatoriui įvažiuojant į vieną apskrities miestą, norėjo jam padaryti siurprizą, bet, deja, taip nelaimingai skrido, kad pasibaidę arkliai pradėjo nešti gubernatorių, o išradėjas, krisdamas drauge su balionu, nusilaužė koją“ [41].
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse buvo planuojami skridimai per Atlanto vandenyną bei aplink pasaulį. Amerikiečiai šiems tikslams skyrė 80 ir 150 tūkst. dolerių prizus. Antrojo skridimo organizavimo klausimu į Rusiją buvo atvykęs Amerikos skraiduolių po orą pirmininkas Frukmanas [42]. Savotiškai aviacijos pasiekimus apibūdino Vilniaus karių laikraštis: 1896 m. pasaulyje tebuvo 1 aviacijos auka, 1909 – jau 3, 1910–30, 1911–78 aukos [43].
Tačiau dauguma žinučių apie aviaciją liečia ne sportinę, o techninę pusę. Tarp nedaugelio sportinius rezultatus fiksuojančių pranešimų yra žinutė laikraštyje „Vilenskij kurjer – Naša kopeika“. Joje pranešama, kad 1912 m. aviatorius Lagenjė pasiekė pasaulio aukščio rekordą – pakilo į 5600 m aukštį. Lietuviškoji spauda rašė ir apie vėlesnius pasiekimus: „Aukščiausiai iškilo lakstytuvu vokietis Lien Nekogel, būtent 6,300 m per 15 minučių. Pirmiau lakstyme pirmenybę turėjo Prancūzija, dabar ta garbė tenka Vokietijai“ [44].
Nors šiuolaikinio parašiuto kūrėjas G. Kotelnikovas jį pirmą kartą pademonstravo tik 1911 m., bet parašiutas buvo išbandytas ir šį vardą gavo dar XVIII a. pabaigoje. 1885 m. būtent parašiutas išgelbėjo prancūzų oreivio Blanšaro gyvybę, kai skrydžio metu sprogo jo oro balionas. Pirmą kartą Lietuvoje su parašiutu iš oro baliono šoko oreivis S. Drevnickis 1891 m.
Be aviacijos, Lietuvos spauda daugiau dėmesio skyrė automobilizmui. Štai 1912 m. „Vilenskij kurjer – Naša kopeika“ pateikia birželio mėn. Žitomyre vykusių automobilių lenktynių aprašymą. Varžybose automobilininkai, kurių pasižiūrėti buvo susirinkęs visas miestas, išvystė net 30–40 km/h greitį.
Pirmąsias pasaulyje automobilių lenktynes organizavo žurnalo „Pti žurnal“ redaktorius Pjeras Žirafas 1894.07.22. Prasidėjo automobilių lenktynių era. Spauda rašė apie „Peterburge prasidėjusias lenktynes automobiliais (dujomis varomais vežimais) iš Peterburgo į Sevastopolį. Automobiliai važiuoja vidutiniškai po 50 varstų į valandą. Dalyvauja lenktynėse 57 automobiliai“ [45].
Pirmasis automobilis Vilniuje pasirodė dar XIX a. pabaigoje. Vėliau, 1900 m., penkiavietę su 3,5 AG varikliu mašiną už 4500 markių Vokietijoje įsigijo pasiturintis Klaipėdos tarnautojas D. Netbaumas [46].
Po Pirmojo pasaulinio karo suirutės ir nepriklausomybės kovų atgimusi Lietuvos Respublika jau visai kitomis sąlygomis tęsė kūno kultūros sąjūdį, lygiavosi į kitas Europos šalis.
Medžiaga paimta iš „Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorijos“ (Vilnius, 1996)