KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

„Sportininkai Kristui“ Lietuvoje

Pokalbis su Andrejumi Briauniu ir Romanu Revutu – organizacijos „Sportininkai Kristui“ įkūrimo Lietuvoje iniciatoriais

Andrejau, ar tau labiau patinka būti futbolo aikštelėje, ar priešais bendruomenę pamaldų metu?
Abu dalykai turi panašumų ir skirtumų, bet nenorėčiau jų supriešinti, tiesiog galėčiau pasakyti, kad viskam yra savo laikas. Ir ten, ir ten jauti didelę atsakomybę, kadangi tarnauji ne tik sau, o bendram labui. Esu kolektyvinio mąstymo žmogus, kalbant sportiškai, pripratęs atsakyti už visą komandą, dalytis atsakomybe ir ją prisiimti. Gal tai įgijau iš sporto, būdamas futbolininku. Būti futbolo aikštelėje be galo įdomu, bet pamaldos svarbiau, kadangi žinai, kad futbolo aikštelėje lakstysi ne visą laiką, o prieš Dievą stovėsi visą amžinybę. Tada būdamas Bažnyčios bendruomenėje savaime pajauti didesnę atsakomybę.
Ar dabar esi aktyvus sportininkas?

Dabar futbolą žaidžiu pakankamai retai, kadangi nepriklausau jokiai komandai, tik kartais netoli mano namų renkasi jaunimas ir aš prisijungiu prie jų. O dirbdamas mokykloje, žaidžiau mokytojų futbolo rinktinėje.

Kas tau yra sportas? Kodėl jis tau vis dar svarbus?

Visų pirma, tai yra dalis mano gyvenimo, kurios negalima išbraukti. Manau, sportas man padėjo išugdyti savo charakterį ir išvengti nepilnavertiškumo kompleksų, įgyti ištvermės ir kitų bruožų, kurie yra reikalingi man kaip asmenybei, kaip žmogui. Esu įsitikinęs, kad sportas man labai padėjo. Bendraudamas su treneriais, savo bendraamžiais, skirtingų tautų, skirtingose vietose, įgijau vertingos patirties. Sportas svarbus tuo, kad turime lavinti kūną, kaip laviname savo moralinius ir dvasinius gabumus.

Romai, tu jau seniai žaidi tenisą ir esi aktyvus teniso mokytojas. Kaip įsipynė į tavo sportinį gyvenimą tikėjimas Kristumi?
Dabar aš suprantu, kad gyvenime nėra atsitiktinumų, viskas vyksta pagal Kūrėjo planą. Galvoju, kad pomėgis sportuoti ir Dievo sutikimas yra labai dėsningi mano gyvenime. Nuo pat mažens jaučiau ypatingą trauką prie sporto ir galbūt man tai buvo skirta. Tenisą pradėjau žaisti besimokydamas institute. Baigus prasidėjo labai įdomus apsisprendimo etapas. Reikėjo nuspręsti, kur pakreipti savo gyvenimą: turėjau paskyrimą į gamybą, o ten dirbti neturėjau jokio noro, ir turėjau pasiūlymą likti institute dėstytojauti. Tas dėstymas man buvo žymiai artimesnis ir būčiau sutikęs, tačiau kažkas viduje tarytum sakė man, kad aš vis tiek eisiu sportuoti. Mano specialybė buvo inžinerija, visiškai nesusijusi su sportu. Ir Dievas, nors aš dar nebuvau tuo metu įtikėjęs, tarytum pakvietė mane. Aš apsisprendžiau dirbti gamyboje. Ir tikrai, ten nuėjus, Dievo ranka man jau buvo ištiesta. Pradėjęs dirbti surinkau vaikų teniso grupę ir visuomeniniais pagrindais pradėjau užsiiminėti su jais šeštadieniais ir sekmadieniais. Vaikus surinkau irgi lyg Dievo vedamas: užėjau į savo buvusią mokyklą, nuėjau į fizinio lavinimo pamoką ir pasiūliau vienam berniukui ateiti į treniruotes… Būdamas 15 metų, tas mano mokinys tapo Lietuvos teniso čempionu. Su juo dirbu jau 10 metų. Aš galvoju, kad tai stebuklas, nes neturėjau specialaus išsilavinimo ir pasirengimo tam. Buvo ir nemažai sunkumų, nes daug kas pavydėjo ir apkalbėjo, darė įvairiausias kliūtis.
Kai prieš 6-erius metus įtikėjau, mano darbe ir gyvenime įvyko daug permainų. Buvo begalės sunkumų, buvo panaikinta sporto mokykla, galėjome likti be darbo. Tačiau buvimas su Kristumi suteikė daug paspirties, paskatino dirbti toliau, neatsisakyti tikslų ir planų, nors tuo metu net finansiškai niekas nepalaikė. O dabar aš dirbu ramiai, esu su vaikais, turiu normaliai mokamą darbą ir jaučiu pasitenkinimą tuo, ką darau. Aš tikiu, kad Dievas taip nori ir kad taip turi būti.

Ar įtikėjus pasikeitė judviejų sportinis gyvenimas?

Andrejus: Nežinau, ar tai sutapimas, bet manau, kad tai buvo Dievo valia, privertusi mane tam tikram laikui nutraukti savo aktyvų sportinį gyvenimą. Nors tuomet man tai buvo tikrai pats svarbiausias dalykas. Tuo metu buvau jau dviejų vaikų tėvas, tačiau dažnai, pamiršęs šeimą, išvažiuodavau į varžybas. Bet taip sutapo, kad mano noras pažinti Dievą susisiejo su fiziniu negalavimu. Ilgai negalėjau sportuoti, ir tas laikotarpis buvo vykusiai panaudotas. Įgijau daug žinių, neakivaizdžiai baigiau Biblijos institutą. Pradėjau darbuotis Bažnyčioje, tapau pastoriumi. Įtikėjus visi ryšiai su senais draugais kažkaip nutrūko. Atsirado daug naujų draugų, supratau, kad Dievas visus žmones myli. Kurį laiką maniau, kad mano buvusieji draugai nesidomi dvasiniais dalykais. Bet vėliau supratau, kad aš pats turiu jiems pranešti apie Jėzų ir Jo meilę. Aš sugrįžau pas juos, bet kitoks, jau subrendęs krikščionis, galėjau su jais visiškai kitaip kalbėti ir nurodyti tikrąsias gyvenimo vertybes.
Netrukus tvirtai įsitikinau, kad man Dievas skyrė pastoriaus vietą. Žinoma, mane traukia futbolas. Sportas man padeda atsikratyti neigiamų emocijų, bet jokių aukštumų siekti jau negaliu. Per sportą galiu bendrauti su žmonėmis, liudyti savo tikėjimą.
Romas: Aš norėjau, kad mano vienas sūnus taptų geru sportininku. Pavyzdžiu man buvo žymus tenisininkas, pasaulinio lygio žaidėjas Michaelas Changas, kuris yra krikščionis. Aš taip norėjau, kad mano sūnus nors kiek būtų panašus į jį, bet pats sūnus tiesiai pasakė, kad tai ne jo kelias. Taigi negalima ko nors dirbtinai suplanuoti, tiesiog reikia paklusti Dievo valiai. Sportas yra mano pirmoji meilė ir nuo jo aš nenusigręšiu niekada. Aš su malonumu dirbu trenerio darbą, aktyviai sportuoju pats, skatinu ir šeimos narius. Norėčiau, kad sportas ir Dievo meilė mano gyvenime būtų kuo glaudžiau susiję. Tikėjimas sumažina tą egoistišką norą pasiekti ką nors apčiuopiamo, norą viską suplanuoti patiems. Aiškiai žinau – be Dievo tai neįmanoma. Turime įsiklausyti ir vykdyti Jo valią.

Kaip vertina Bažnyčia jūsų sportinę veiklą?

Andrejus: Bažnyčios narių susirinkime toks klausimas niekada nebuvo svarstomas. Aš tiksliai nežinau, kokia ta nuomonė. Turiu susidaręs vaizdą tik iš atskirų minčių nuotrupų, privačių pagyrimų, artimų žmonių reakcijos. Tačiau žinau, kad mūsų sportinė veikla davė teigiamų vaisių: Bažnyčią pradėjo lankyti keletas sportininkų. Kartą viena Bažnyčios narė į sportinę išvyką pasikvietė draugę. Po tos išvykos draugė tapo krikščione, labai aktyviai įsijungė į Bažnyčios gyvenimą. Žiemą kiekvieną šeštadienį rinkdavomės sporto salėse. Ateidavo daug vaikų, paauglių, suaugusių. Tie susitikimai praeidavo tikrai labai gerai ir turiningai. Žmonėms to labai reikia. Jei mes nerengsime tokių susitikimų, žmonės eis kitur, o ten bus jau kitokia aplinka. Žinau, Brazilijoje yra krikščioniškų futbolo komandų, organizuojami krikščioniški čempionatai. Kad taip ir pas mus!

Ar negali sportas tapti problema krikščionio gyvenime? Kaip būna, kai būtent sekmadienį pasitaiko varžybos?
Romas: Jei kartais sekmadienį pasitaiko varžybos, tai tam taip pat yra Dievo valia. Žinoma, svarbiau yra Bažnyčia, tačiau garbinti Dievą galiu ir sportuodamas. Galiu prieš varžybas melstis, galiu žaisti ir mintyse dažnai pagalvoti apie Dievą, tai suteikia jėgų. Man asmeniškai nėra problemų. Jei esi su Dievu, pasikliauji Juo, sportas negali būti problema ir negali trukdyti.
Andrejus: Naujajame Testamente Kristus pasakė, kad šabas skirtas žmogui, o ne žmogus šabui. Kartais taip susiklosto, kad reikia išvažiuoti į varžybas ir sekmadienį. Manau, kad galima su tuo susitaikyti. Žinoma, reikia neužmiršti, kad vieną dieną per savaitę skirti Dievui mes privalome.

Tačiau sportas gali pareikalauti net labai daug laiko?

Andrejus: Viskas priklauso nuo to, kam mes teikiame pirmenybę. Man kaip pastoriui dvasinis darbas yra svarbiausia. Na, o Romas yra profesionalus sportininkas, be to, jis iš sporto gyvena, aprūpina savo šeimą. Mano ir jo dienotvarkės labai skiriasi, tačiau ir panašios, nes priekyje yra ir privalo išlikti Kristus. Be to, manau, veiklūs krikščionys suspėja viską, nenusižengdami nei sau, nei Dievui.
Romas: Sutinku su Andrejumi ir praktiškai tai galėjau visai neseniai patikrinti. Daug dirbu ir visada norėjau turėti daugiau laiko paskaityti Šventąjį Raštą. Praeitą žiemą atsitiko taip, kad to laisvo laiko turėjau pakankamai. Tačiau ar daug perskaičiau – abejotina. Vadinasi, esmė yra ne laiko turėjimas, o mokėjimas tinkamai jį sunaudoti.

Dauguma sportininkų tikėjimu visiškai nesidomi. Kaip šiuo atveju galėtų padėti bendruomenės?

Andrejus: Tikėjimu visiškai nesidomi ne tik dauguma sportininkų, bet ir daugybė šiaip žmonių. Jau buvau truputį užsiminęs apie savaitgaliais pas mus rengiamas sportines išvykas, varžybas, kur ateina daug netikinčių ir per tai kai kurie atranda kelią į Jėzų. Kaip pastorius manau, kad galėtume pasimokyti ir iš amerikiečių. Pats mačiau, kaip greta bažnyčių stovi puikiai įrengtos sporto salės – kodėl to negali būti ir pas mus? Juk jeigu įtikėtų ir į bažnyčias ateitų daug sportininkų, argi tai nebūtų puikus liudijimas, kad Kristaus Evangelija reikalinga visiems?

Judu esate aktyvūs krikščioniškos iniciatyvos „Sportininkai Kristui“ dalyviai. Kas tai per organizacija ir kokie jos tikslai?

Andrejus: Organizacija pradėjo savo veiklą prieš 2 metus. Ji buvo įkurta pagal panašios organizacijos Vokietijoje „Sportler ruft Sportler“ modelį ir priklauso Europos krikščionių sporto sąjungai. Pagrindinis organizacijos tikslas yra skelbti sportininkams Evangeliją. Tikslas vienija tiek sportininkus mėgėjus, tiek profesionalus. Kiti tikslai yra dvasinė ir materialinė pagalba vienų kitiems, malda vienų už kitus; sportinis darbas su vaikais; sporto seminarų, stovyklų rengimas, laisvalaikio organizavimas. Organizacija Lietuvoje dar nėra įregistruota.
Šiuo metu pas mus populiarios yra savaitgalio išvykos į Girulius pabendrauti ir pasportuoti. Didesniuose renginiuose esam kol kas tik dalyviai. Aktyviausiai užsiimam futbolu ir 1996 m. buvom pakviesti dalyvauti į Vokietijoje, Jenoje surengtą „ExNorm Europe-Cup“ futbolo čempionatą, iš kur parsivežėm finalo dalyvių taurę. Esame labai dėkingi, kad mus daug ir nuoširdžiai remia pati Sąjunga bei kitos sportininkų organizacijos Vakaruose. Jau teko dalyvauti keletoje konferencijų, – Varšuvoje, Prahoje, Barselonoje.

Kokie organizacijos ateities planai? Kaip galima įsijungti į organizacijos veiklą, į ką galėtų kreiptis besidomintys?
Romas: Ateities planai būtų didinti mūsų gretas, populiarinti save, įregistruoti mūsų organizaciją bei rengti pagal mūsų išgales nedidelius sportinius renginius. Andrejus jau minėjo, kad aktyviausi yra futbolininkai, tačiau labai norėtųsi surasti ir kitų šakų sportininkų, kituose miestuose, bent jau susipažinti su jais. Daug kartų esame kreipęsi per Klaipėdos spaudą, prašę atsiliepti krikščionis sportininkus, tačiau jokio atgarsio nebuvo. Esame mažai žinomi ir krikščionių bendruomenėse. Kol mūsų organizacija labai maža ir gana ribotų galimybių, nėra lengva save solidžiai reprezentuoti. Todėl naudojamės puikia proga dabar ir kviečiame visus sportininkus krikščionis, profesionalus ir mėgėjus: skambinkite, rašykite, atvažiuokite! Pažinkime vieni kitus, sportininkai Kristui!

Mūsų adresas: „Sportininkai Kristui“ Vytauto g. 38, 5800 Klaipėda.





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).