John Stott

Gyvenimas po Kristaus jungu

Niekas nenori sutikti su „buvimo po kuo nors“ idėja – išskyrus galbūt australus ir Naujosios Zelandijos gyventojus, kurie pasimėgaudami sako, kad gyvena „apačioje“. Lotynų kalbos žodžiai submitto (pastatyti, padėti po), subjugo(pajungti), subigo (pavergti, priversti) reiškia kito asmens ar institucijos, kurių nepripažįstame, dominavimo laipsnį. Kas nori būti „po“ Kristumi? Ar ši nuostata žemina mūsų žmogiškąjį orumą?
Šiandien krikščionims labai svarbu atsakyti į šį klausimą, kadangi kiti mus spaudžia iš visų pusių. Visi paveldėti autoritetai mūsų laikais kelia įtarimą, kiekviena pretenzija būti autoritetu rūpestingai tikrinama ir paprastai atmetama. Autoritetų – vyrų ir tėvų, mokytojų ir darbdavių, politikų ir kunigų – reikšmingumu, anksčiau buvusiu neginčijamu, dabar vis dažniau suabejojama. Senųjų institucijų – šeimos, mokyklos, universiteto, Bažnyčios, valstybės – autoriteto atsisakoma. Evangelikai atmeta Biblijos autoritetą, o katalikai – popiežiaus. Pagrindinė šio maišto prieš tradicinius autoritetus priežastis yra ta, kad jie laikomi nesuderinamais su žmogaus laisve ir netgi su mūsų žmogiškąja esme. Kaip gali asmuo pasiduoti autoritetui ir išlikti autentišku žmogumi? Tai yra klausimo esmė.
Jei klausdamas vietoje „autoritetas“ būčiau parašęs „tironas“, atsakymas būtų aiškus. Tironija sunaikina laisvę, o tai iš esmės prieštarauja autentiškam žmogiškumui. Tačiau autoritetas nėra tas pats, kas tironija. Kaip krikščionys privalome pridurti: tironija naikina laisvę, o tikras, teisėtas autoritetas ją garantuoja. Būtent todėl tas pats Naujasis Testamentas, kuris akcentuoja laisvę (eleutheria) per Kristų, akcentuoja dar du, – autoritetą (exousia) ir paklusnumą(hypotage) kaip visiškai suderinamus dalykus.
Be abejo, kad daugelio žmonių įsitikinimai, turintys baimės ir įtarumo dėl krikščionių paklusnumo Jėzaus Kristaus autoritetui, neturi pagrindo. Jo viešpatavimas neturi nė menkiausio priespaudos elemento ar pažeminimo. Tai pagrįsta to viešpatavimo teisėtumu ir kokybe. Viešpatavimo teisėtumas grindžiamas Jėzaus žemiškosios tarnystės kulminacija, tai yra jo išaukštinimu. Kadangi jis nusižemino ir tapo paklusnus iki mirties, net iki mirties ant kryžiaus, „todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‘JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!’“ (Fil 2,9–11). Jis, be abejo, nebuvo pavadintas „Jėzumi“ – šis vardas jam buvo suteiktas dar prieš gimstant, – bet „Viešpačiu“; kitaip tariant, jam suteiktas luomas ir garbė, kurie yra aukštesni nei visi kiti. Jei pripažįstama ši Dievo objektyviai suteikto pranašumo tiesa, tai būtų teisinga – abiejų, jo ir mūsų, atžvilgiu – kad mes prieš jį nusilenktume.
Panašiai apaštalas Paulius Laiške efeziečiams rašo apie Dievo „nepalyginamą galybės didybę“, kuria jis „prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame, ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visur pripildo“ (Ef 1,19–23). Čia taip pat istoriniai Jėzaus prisikėlimo ir nužengimo į dangų faktai pateikiami jo išaukštinimo ir pasodinimo į visatos valdytojo sostą požiūriu. Tam išreikšti vartojami žodžiai „viršum“ ir „palenkė“. Jis iškeltas aukščiau bet kokio autoriteto, taip, kad visa yra palenkta po jo kojų. Šie faktai veikiant Dievui tapo tikrove ir sudaro jos dalį. Bažnyčia savo savitumą įžiūri ne kovodama prieš šią tikrovę, bet džiugiai ją priimdama. Kristus yra galva; Bažnyčia yra jo kūnas, jo pilnatvė.
Jei neabejojama Kristaus autoritetingumu, tai neabejojama ir to autoriteto kokybe. Jis yra „virš“ mūsų kaip Viešpats, o mes esame „po“ juo kaip tarnai. Tačiau paklusnumas Kristui visai nežlugdo mūsų asmenybės, bet priešingai, – padeda ją ugdyti. Kaip vaikai natūraliausiai subręsta saugiuose ir laiminguose namuose, kuriuose viešpatauja meile grįsta tvarka, taip krikščionys visiškai suauga Kristuje po juos mylinčiu autoritetu. Netekti savęs tarnaujant Kristui – reiškia save surasti. Jo viešpatavimas mūsų sieloms neša ne nusivylimą, bet pilnatvę ir laisvę. Toks yra krikščioniškas įsitikinimas, kurį ir ketiname panagrinėti.
Nėra geresnio būdo pradėti, kaip nuo paties Viešpaties Jėzaus žodžių: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11,29–30).
Jungas yra gulsčias medinis rėmas, kurį deda jaučiui ant nugaros. Juo iki šiol naudojamasi kai kuriuose besivystančiuose žemdirbystės kraštuose. Jaučiais kinkyti vežimai Lotynų Amerikoje ir buivolų tempiami plūgai Azijoje sukėlė man nepaprastą nuostabą. Tokie vaizdai buvo senovės Palestinos gyventojų kasdienybė. Todėl visiškai suprantama, kodėl Biblijos rašytojams jungas buvo autoriteto, ypač primesto, simbolis. Izraeliui pasiduoti Babilonijos imperijai reiškė „palenkti sprandą po Babilono karaliaus jungu“ (plg. Jer 27,1–15, Nah 1,13). Vergija irgi buvo jungas, o „sulaužyti jungą“ reiškia „išlaisvinti pavergtuosius“ (Iz 58,6). Jungas simbolizuoja autoritetą, tačiau ne visada reiškia tironiškumą. Įvairūs jungai reiškia įvairius autoritetus. Tarkim, „geležinis“ jungas reiškia žiaurų valdymą (Įst 28,48; Jer 28,13), o štai Jėzus savo jungą vadino švelniu.
Aišku, ką nori pasakyti Jėzus. Jis palygina save su artoju, o mus – su savo jaučiais. Jis uždeda ant mūsų savo jungą. Tačiau reikia patikslinti: jis siūlo patiems užsikelti jo jungą, arba kitaip sakant, savo valia paklusti jo autoritetui. Jis ragina tai padaryti patiems, primena savo romumą ir garantuoja, kad jo jungas švelnus, o našta – lengva. Mes turime panagrinėti, ką reiškia būti „po Kristumi“, tai yra po jo švelniu jungu. Ypač svarbios dvi plotmės.

Mūsų mąstymas po Kristaus jungu

Pirma, Jėzus iš savo sekėjų tikėjosi, kad jie patys palenks savo mąstymą po jo jungu. Bent jau taip jį iš karto turėjo suprasti klausytojai žydai. Rabinai nuolat kalbėjo apie „Toros jungą“ ir „Įstatymo jungą“. Tačiau nešti šį jungą buvo sunku. Visai ne todėl, kad Dievo moralės įstatymas slėgtų pats savaime. Priešingai, pats „įstatymas yra šventas“, įsakymas „taip pat šventas, teisingas ir geras“, o „įsakymai nėra sunkūs“ (Rom 7,12; 1 Jn 5,3). Tačiau įstatymas tapo našta tiems, kurie stengėsi jį įvykdyti savo pačių jėgomis ar pasiekti išganymą savo paklusnumu arba taip elgiantis laimėti abu. Maža to, Rašto žinovai ir fariziejai (kurie labai dažnai minimi evangelijose) sudėtingai aiškindami Dievo įstatymą, pavertė jį sunkia našta. Ką Dievas padarė žibintu mūsų kojoms ir šviesa mūsų takui (Ps 119,105), tapo kasdieninių taisyklių ir nurodymų pelke. Todėl vietoje slegiančio „prosenių papročio“ (Mt 15,2) – tai sunkiausias iš visų geležinis jungas – Jėzus pasiūlė lengvą savo mokymo jungą.
Atkreipkime dėmesį, kaip mūsų Viešpačiui aiškinant keičiasi šis palyginimas. Jis sako: „Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs“. Artojas ir jaučiai tapo mokytoju ir jo mokiniais. Jėzus Kristus, galima sakyti, įkūrė mokyklą, tikrą „laisvą universitetą“, kur jis pats dėsto, o savo sekėjams siūlo tapti studentais. Šis kvietimas eina po kito, geriau žinomo kvietimo, skirto visiems, „kurie vargsta ir yra apsunkinti“, t.y. prislėgtiems savųjų nuodėmių ir kalčių naštos. Jiems siūloma ateiti pas jį poilsio. Jis atleis jų nuodėmes ir ištrins kaltes, taip palengvins jungą ir nuims naštas. Dabar, žinoma, Jėzus imasi kito vaidmens. Jis yra ne vien Gelbėtojas, kuris nuima naštas, bet Mokytojas, kuris jas uždeda. Skirtumas yra tik toks, kad ankstesnė mūsų našta buvo mums per sunki, o jungas nepakeliams, tuo tarpu jo jungas švelnus, našta – lengva.
Pirmieji Jėzaus sekėjai visa tai labai gerai suprato. Jie džiaugėsi ir vadino save jo „mokiniais“, jo „tarnais“ ar net jo „vergais“. Nuolankiai ir entuziastingai jie pakluso jo mokymo autoritetui. Tai reiškia, kad jų tiesos supratimą suformavo Jėzaus mokymas. Judaistinį mokymą jie gavo drauge su motinos pienu, užaugo prie žydų rabinų kojų, tačiau susitikę su savo naujuoju mokytoju, turėjo pakeisti nuomonę daugelio dalykų atžvilgiu. Žinoma, tai įvyko ne iš karto. Pasibaigus Jėzaus gyvenimui žemėje, šis procesas tik prasidėjo. Savo mokymą jis tęsė per Šventąją Dvasią. Jis pats taip aiškino šiuos du ugdymo etapus: „Aš jums tai pasakiau būdamas pas jus“ (Jn 14,25); „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę… Ji pašlovins mane…“ (16,12–14).
Taip žingsnis po žingsnio brendo jų supratimas apie Dievą ir žmogų, istoriją ir amžinybę, nuodėmę ir išganymą, sukūrimą ir atpirkimą, tikėjimą, meilę, teisingumą ir viltį, Šventąjį Raštą ir Šventąją Dvasią, gyvenimą, mirtį ir amžinąją garbę. Jie turėjo rinktis galiojančius žydiškus ir sekuliarius mokymus ar Jėzaus Kristaus išmintį, – šie dalykai prieštaravo vienas kitam. Tačiau apaštalai buvo pasiryžę palenkti savo ir savo klausytojų mintis Jėzaus Kristaus autoritetui. Pasak Pauliaus, „mes nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą. Jais paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui“ (2 Kor 10,4–5). Tai yra didinga vizija. Gausios mūsų proto mintys, kaip didžiulės armijos kareiviai, dažnai neramios, kartais maištingos, yra Kristaus nugalėtos ir patekę į jo nelaisvę, randa tikrąją laisvę paklusdamos jam. Palenkti savo mąstymą po Kristaus jungu reiškia ne neigti sugebėjimą protauti, bet paklusti jo apreiškimui.
Tačiau tokia minčių priklausymo Kristui koncepcija šiandien Bažnyčioje labai apleista. Retas kuris prisimena Mariją iš Betanijos. Mes neturime laiko kaip ji atsisėsti prie Jėzaus kojų ir klausyti jo žodžių. Ne, gyvenime esame per daug užsiėmę. Kaip Morta, mes esame aktyvistai. Meditacija mums svetima. Triukšmas mums mielesnis už tylą, nerami veikla už ramią kontempliaciją. Todėl mums reikia melstis drauge su J. G. Whittieriu:

Rasoki pamažu ramumą savo,
nes baigės mūsų kovos.
Imk nerimą sudužusių širdžių,
kad apvalytos sielos išpažintų
grožį tavo ramumo,
grožį tavo ramumo.

Padvelki virš karštų aistrų
sava vėsa ir balzamu.
Kai kūnas ir jausmai nurimsta tyloje,
kalbėki mums griausme, audroj ir ugnyje
raiškia tylos kalba,
raiškia tylos kalba. Iš „Jubilate Hymns“

Tačiau dažnai mūsų „aistrų karštis“ nuslopina jo vėsą, o triukšmas sielose nustelbia švelnų jo balsą. Ir ne vien tai. Dažniausiai mes nejaučiame net noro palenkti savo mąstymą Kristui. Kodėl turėtume? Mums svarbesnė mūsų nuomonė. Jei ji nesutampa su Jėzaus mokymu, tai blogai. Kodėl turime jam nusilenkti?
Tai įvyko Lambete anglikonų Bažnyčios vyskupų konferencijos metu 1978 m. rugpjūčio sekmadienį, kada turėjau pamokslauti „Visų sielų“ (All Souls) bažnyčioje apie Kristaus jungą. Dieną prieš tai vienas deleguotas vyskupas pasakė (man pasisekė, kadangi buvau pakviestas į konferenciją konsultantu), kad jį „gąsdina vyskupų nenoras paklusti Dievo žodžiui“. Be abejo, tai bendrybė, kuri, kaip ir kiekviena bendrybė, nepasižymi tikslumu, nes daug vyskupų labai rimtai rūpinosi, kaip atskirti, kur yra Dievo valia, ir kaip ją vykdyti. Tačiau tai buvo jo įspūdis, ir jis turėjo tam tikrą pagrindą. Rimtose teologinėse diskusijose paklusnumo Dievo žodžiui akivaizdžiai trūko, o kardinolas Hume’as komentavo Anglijos Bažnyčioje esantį aptarto autoriteto trūkumą. Aš irgi buvau nustebintas gana nedraugiškos komentatorių nuomonės, kilusios po to, kai arkivyskupas Cogganas iškilmių pradžioje pamokslaudamas kreipėsi į vyskupus klausyti Dievo. Jam pasakius „mes jau nebeklausome Dievo“, kai kas tai suprato kaip nereikalingą priekaištą.         Tačiau ar tai nėra tiesa, jei kalbame apie visą Bažnyčią? Jis pradėjo pasakoti apie vyskupo idealą, kuris „jaučia Dvasios vėją, yra šildomas Dvasios šiluma ir pasiruošęs Dvasios staigmenoms“. Būtų galima papildyti, kad Dvasios vėjas, ugnis ir staigmenos nėra sutinkamos atskirai nuo Kristaus ir Šventojo Rašto. Pastangos atskirti Dvasią nuo Dievo žodžio (įkūnyto ar užrašyto) jau spėjo pasirodyti kaip neapgalvota ir pavojinga klaida.
Šiandien Bažnyčioje labai trūksta tikrų krikščionių mąstytojų, kurie nepasidavė plačiai pasklidusiam sekuliarizmui, kitaip sakant, reikia daugiau krikščionių, kurie palenkė savo mintis po Kristaus jungu. Būtent Harry Blamiresas išgarsino posakį „krikščioniškas mąstymas“ savo to paties pavadinimo knygoje (The Christian Mind, 1963). Jis rašė: „Krikščioniškas mąstymas pasidavė sekuliariai srovei su dar neregėtu krikščionybės istorijoje bejėgiškumu ir abejingumu. Sunku žodžiais apsakyti visą intelektualios moralės netektį dvidešimtojo amžiaus Bažnyčioje. …Krikščioniško mąstymo nebeliko. Yra, žinoma, krikščioniška etika, krikščioniško tikėjimo praktika ir krikščioniškas dvasingumas. …Tačiau kaipmąstanti būtybė šiuolaikinis krikščionis pasidavė sekuliarizacijai“ (p. 3). Jis apibūdino krikščionišką mąstymą kaip „išlavintą, informuotą, parengtą gvildenti sekuliarizmo prieštaravimus remiantis krikščioniškomis prielaidomis“ (p. 43). Po to jis atskleidžia šešis „krikščioniškojo mąstymo požymius“. 1) Jo transcendentinė orientacija (pripažįstama, kad pasaulis priklauso Dievui ir yra praeinantis); 2) aiškumas blogio klausimu (prigimtinė nuodėmė kilniausius dalykus paverčia atviros tuštybės įrankiais; 3) tiesos supratimas (ji yra duota dieviškojo apreiškimo būdu ir jos negalima aprėpti); 4) autoriteto priėmimas (dieviškasis apreiškimas iš mūsų reikalauja „ne lygiateisiško prieraišumo, bet nuolatinio atsidavimo“, p. 132); 5) rūpestis asmeniu (svarbesnis yra žmogaus asmuo, o ne mašina) ir 6) sakramentinis požiūris.
Sudėjus visa drauge, krikščioniškas mąstymas yra toks, kuris visa vertina iš krikščioniškos perspektyvos. Jis tai gali, nes į jį patį giliai ir visiškai įsigėrė Dievo apreiškimas, užrašytas Biblijoje ir išsipildęs Kristuje. Tik tada krikščionys gali drįsti tarti drauge su Pauliumi „mes turime Kristaus išmonę“ (1 Kor 2,16). Krikščioniškas mąstymas yra Kristaus išmonė, nes jis įsikinkė į Kristaus jungą.

Mūsų valia po Kristaus jungu

Kristaus jungas turi moralinį ir intelektinį aspektus, nes jo autoritetas paliečia ne tik mąstymą, bet ir mūsų veiklą. Nėra ko abejoti, Jėzus iš savo sekėjų laukė, kad jie ne vien tikės jo mokymu, bet ir klausys jo nurodymų. Trumpi palyginimai, kurie užbaigia Kalno pamokslą, rodo, kad išmintingas žmogus yra tas, kuris klauso, ką sako Kristus, ir daro, ką jis liepia, nes girdėti ir nedaryti būtų paprasčiausiai kvaila, tas pats, kaip statyti namus ant smėlio. Paklusnumo Jėzus ne tik reikalavo, bet jį padarė išminties ženklu ir saugumo garantu. Jis pavertė jį meilės įrodymu: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų“. Paklusnumas seka po meilės, taip, kaip po nakties išaušta rytas. Todėl „kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli“ (Jn 14,15. 21).
Žinoma, žodis „paklusnumas“ erzina šiuolaikinius žmones. Kai kas tvirtina, kad krikščionių gyvenimui, laisvam iš esmės, paklusnumas nebūdingas, nes viena charakteristika prieštarauja kitai, tačiau jie nesupranta, kad krikščionių laisvė grindžiama paklusnumu. Dar kiti, paėmę iš konteksto Pauliaus pasakytus žodžius „ne po įstatymu“, juos neteisingai aiškina. Jie iš karto padaro išvadą, kad krikščionims įstatymo kategorija panaikinta ir Paulius norėjo pasakyti, jog krikščionys yra laisvi nuo bet kokio absoliutaus mastelio, išskyrus meilę. Akivaizdu, kad jie nepastebi kito Pauliaus teiginio, jog Kristus numirė už mus, kad mes pajėgtume įvykdyti įstatymo keliamus reikalavimus, o Dievas davė mums savo Dvasią, kad mumyse įrašytų savo įstatymą (pvz., Rom 8,3. 4; 2 Kor 3,3. 6). Iš tiesų, Senojo Testamento pranašų knygose nėra skirtumo tarp abiejų Dievo pažadų, kada jis pažadėjo duoti savo tautai savo Dvasią ir įstatymą (Ez 36,27; Jer 31,33). Krikščionys Dievo yra priimami ne „įstatymo“, bet „malonės“ galioje (Rom 6,14). Šventumas irgi pasiekiamas veikiant Šventajai Dvasiai (Gal 5,18). Veikdamas pagal moralės ir kartu Dievo reikalavimus, drauge su Pauliumi galiu tarti, kad esu „surištas Kristaus įstatymu“ (1 Kor 9,21). Iš tiesų, jei Kristus nereikalauja moralinio paklusnumo, jo viešpatavimas reiškia labai mažai.
Kartais žmonės klausia: ar galima suderinti krikščionišką paklusnumą su krikščioniška laisve? Prieš keletą metų jauna krikščionė, mūsų bendruomenės narė, pranešė apie savo sužadėtuves su žmogumi, kuris sakėsi esąs visai ne krikščionis. Aš jaučiau, kad mano pareiga jos paklausti, ar ji žino apie aukštą santuokos, kaip kūno ir dvasios sąjungos, vertinimą Naujajame Testamente, kuris moko, kad krikščionys turi tuoktis tik „Viešpatyje“ ir neturi „vilkti jungo“ su netikinčiaisiais (2 Kor 6,14–16). Ji pasakė, kad žino. Tada aš paklausiau, kaip ji galėjo tai praleisti? Ji atsakė, kad vertina savo laisvą pasirinkimą. „Jei Kristus man sako, ką turiu daryti, jei klausimas išspręstas anksčiau, nei aš pradedu jį spręsti, aš nesu laisva. Aš turiu būti laisva“. Aš galiu tik pakartoti, kad tikroji krikščionių laisvė yra paklusnume Kristui, o ne nepaklusnume jam.
Mums, krikščionims, svarbu naujai atrasti šį apleistą mokymo aspektą, – paklusnumą. Dabar mums dažnai tenka moraliai apsispręsti – pavyzdžiui, verslo etikos srityje, lytinio gyvenimo, skyrybų ir pakartotinės santuokos, aborto ir eutanazijos, gyvenimo ir mirties klausimais. Neketinu teigti, kad Jėzus turi iš anksto paruoštus atsakymus į sudėtingus klausimus ar gali sklandžiai išspręsti painias problemas. To neturėtume tikėtis. Jis nori, kad subręstume plėtodami ir taikydami krikščionišką mąstymą. Tačiau yra keli moralės nurodymai ir dorovės principai, kurių turime tvirtai laikytis. Krikščioniškas teisingumo, nuolankumo ir meilės kelias yra aiškiai išdėstytas Kalno pamoksle ir apaštalų laiškų etikos skyriuose ir nuostabiai pateiktas keturių evangelistų sukurtu paties Jėzaus portretu. Mes nesame palikti moralės tamsoje, kad grabaliotume aplink save.
Klausimai yra tokie: kas mums nurodo kryptį apsisprendžiant moraliai? Ar jauna pora gyvens drauge iki santuokos? Ar moteris, nenorėjusi pastoti, darysis abortą? Ar pora stengsis išsiskirti? Ar galiu veikti pagal šį ar kitą verslo paprotį? Ar svarbu, kad vienam žmogui jaučiu pavydą, o kitam noriu daryti bloga? Ką turiu pasakyti savo priešams? Kaip turi tarpusavyje bendrauti vyrai ir žmonos, tėvai ir vaikai, darbdaviai ir pavaldiniai? Kokių įsipareigojimų aš kaip krikščionis ir valstybės pilietis turiu laikytis? Kaip vietinė parapija turėtų tvarkyti savo reikalus ir sudaryti programą? Koks turi būti krikščionių gyvenimo būdas badaujančiame pasaulyje? Kam turiu leisti savo pinigus? Ar evangelizacija yra krikščioniška pareiga, privaloma visai Dievo tautai? Kokia krikščionių misijos prasmė ir kokios krikščioniško gailestingumo pasekmės?
Sąrašą galime tęsti be galo. Kur žvalgomės gairių, ieškodami atsakymų į kiekvieną iš šių klausimų? Tik bažnytinėje ar ir visuomeninėje tradicijoje? Galiausiai ar nesame tiesiog pasauliečiai krikščionys, kurie seka paskui minią? Ar visgi sąmoningai stengiamės – studijuodami Bibliją, melsdamiesi ir pasitardami su kitais krikščionimis – atrasti „Kristaus išmonę“, palenkti savo mąstymą jo mokymui ir savo valią jo įsakymams?
Matome, kad kiekvienas krikščionis yra Jėzaus Kristaus mokyklos mokinys. Mes sėdime prie savo Mokytojo kojų. Savo mąstymą ir savo valią, savo įsitikinimus ir moralės standartus mes norime pajungti į jo jungą. Kartą Jėzus pasakė savo mokiniams: „Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu“ (Jn 13,13). Tai reiškia, kad „Mokytojas“ ir „Viešpats“ nebuvo vien garbės titulai; jie liudija apie tikrovę. Jėzus Kristus yra mūsų Mokytojas, kad mokytų, ir mūsų Viešpats, kad mums nurodinėtų. Visi krikščionys turi paklusti Jėzaus Kristaus mokymui ir disciplinai. Tiesiog neįsivaizduojama, kad krikščionis gali jam prieštarauti ar neklausyti. Jei darome ne taip, galima suabejoti mūsų atsivertimu. Nes nesame tikrai atsivertę, jei nesame atsivertę intelektualiai ir moraliai, o neatsiverčiame, jei savo mąstymu ir valia nesame priėmę Jėzaus Kristaus jungo.
Krikščionys yra visiškoje savo Viešpaties ir Mokytojo valdžioje. Jie daro, ką jis liepia, ir eina, kur jis nurodo. Kai karo metais studijavau Kembridžo universitete, mūsų kolegijos bibliotekininkas buvo pabėgėlis iš vienos Europos šalies. Jis buvo labai malonus, tiesiog vergiškai nuolankus, be to, jis prastai mokėjo anglų kalbą. Ir kai kas nors iš mūsų studentų užeidavo į biblioteką, jis pakildavo nuo savo stalo, ateidavo mūsų pasitikti, žemai nusilenkdavo ir tardavo: „Please dispose of me how you wish“ (Prašom išmesti mane savo nuožiūra lauk). Jis turėjo omenyje, kad nori mums patarnauti (disposal), bet jo žodžiai leido įsivaizduoti, kaip jis paimamas ir metamas į šiukšlių dėžę.

Bažnyčia ir laisvė

Galbūt mano pasakojimas apie Kristaus jungą yra tik asmeniškas kiekvieno krikščionio reikalas. Nejaugi turėčiau atšaukti tai, ką parašiau? Jei Tomas galėjo pulti ant kelių prieš Jėzų ir išpažinti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“, o Paulius galėjo parašyti apie „Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybę“ (Jn 20,28; Fil 3,8), tai ir mes neturime gėdytis vartodami panašią kalbą ar akcentuodami asmeninį Jėzaus viešpatavimą kiekvienoje krikščioniškoje sieloje. Juk ir apaštalai taip pat rašo apie jo viešpatavimą visai Bažnyčiai. Jis yra „Kūno – Bažnyčios galva“, senos ir naujos kūrinijos Viešpats, nes tokia Tėvo valia, „kad visame kame turėtų pirmenybę“ (Kol 1,18). Visuotinis Jėzaus viešpatavimas yra tikrovė, kurią dabar priimame tikėdami, tačiau ateis diena, kai ją pamatysime savo akimis. Dievo planas siekia pabaigą, kai laikas vėl taps amžinybe, „visa, kas yra danguje ir žemėje [tai reiškia visą Bažnyčią ir visą kūriniją, kai abi bus visiškai atpirktos], iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“ (Ef 1,10).
Būtent šioje eschatologinėje vizijoje akivaizdžiai matosi šiuolaikinės Bažnyčios krizė. Jei Bažnyčia Viešpaties dienai atėjus susivienys po Kristumi kaip galva, tai ir dabartiniu metu jos neįmanoma kaip nors kitaip suvienyti. Ar nuolatinis Bažnyčios skaldymasis galiausiai nėra susijęs būtent su jos nesugebėjimu tvirtai laikytis „vienybės su Galva“ (Kol 2,19)? Be jokios abejonės, daugelis atmes šį juokingą situacijos supaprastinimą. Bet aš ne taip lengvai nustumiamas nuo pamato. Rimta kliūtis Bažnyčioms susivienyti yra meilė nebiblinėms tradicijoms (tai yra Romos katalikų bruožas) arba Biblijos doktrinų nesilaikymas (tai liberaliųjų protestantų bruožas). Man vis norisi grįžti prie šio paprasto klausimo: Jei Jėzus Kristus yra Bažnyčios Viešpats, tai ar ji klauso jo mokymo, kad ir kaip nelengva būtų, ar atvirkščiai, – Bažnyčia viešpatauja Jėzui Kristui ir manipuliuoja jo mokymu taip, kad šis jai taptų priimtinas? Ar Bažnyčia bus nuolanki ir paklusni ir klausys Jėzaus Kristaus, ar kaip įžūlus paauglys ginčysis su mokytoju ir aiškins, ką jis ne taip padarė? Ar Bažnyčia yra „virš“, ar „po“ Kristumi?
Paskutinė pastaba. Būtent po Kristaus jungu pasiekiama laisvė ir pilnatvė. Paklausykime dar kartą jį patį patvirtinant šį dalyką: „Aš esu romus ir nuolankios širdies …aš jus atgaivinsiu …mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11,29. 30). Kaip čia išeina? Daugelis pamanys, kad jei kokiu nors būdu bus kontroliuojamas mūsų tikėjimas ir elgsena, jau nebūsime laisvi. Jie paklaus, kaip gali būti mūsų mintys laisvos, jei Jėzus Kristus mums pasako, ką tikėti? Kaip gali mūsų valia būti laisva, jei jis nurodo, kaip elgtis? Jie mano, kad Kristaus jungas ir jų laisvė yra nesuderinami dalykai.
Imkime pirma mąstymą. Yra tik vienas autoritetas, kurio teises pripažinus mintys tampa laisvos, būtent šis autoritetas yra tiesa. Tikėdamas melu, mūsų mąstymas nėra laisvas. Kaip tik priešingai, mes esame melo vergai. Jis laisvas tik tada, jei tiki tiesa, ir nesvarbu, ar tiesa priklauso mokslo, ar Šventojo Rašto sričiai.
Taip pat esama tik vieno autoriteto, sąlygojančio laisvą valią. Tai teisingumo autoritetas. Valia nėra laisva, jei ji nepaklūsta Kristui. Priešingai, ji yra savivalės ir aistrų vergijoje. Ji laisva, jei paklūsta teisingoms Jėzaus Kristaus gairėms.
Jei kas nors paklaus, kodėl taip yra, galime atsakyti, kad tokia yra tikrovės prigimtis, nes Dievas pats yra tiesos ir gerumo suma, jis sukūrė mus panašius į save ir mes atrandame tikrąjį savo „aš“ tiktai būdami susiję su juo. Jis sukūrė mus kaip protingas būtybes, davė protą, kad, jį tikėdami, surastume jo tiesą ir laisvę. Jis sukūrė mus kaip moralias būtybes ir į mūsų širdis įrašė savo įstatymą (Rom 2,15). Tuo būdu jo moralės įstatymas nėra svetimas mastelis, bet žmogiškos būtybės įstatymas. Tarp Dievo, kuris pats yra amžinai teisingas, ir to, ką jis kaip moralės įstatymą „įrašė“ žmogaus širdyje ir Biblijoje, egzistuoja pamatinis nuoseklumas. Būtent dėl šios analogijos tarp Kūrėjo ir jo kūrinio žmogaus, tarp jo tiesos ir mūsų sukurto racionalumo, tarp jo teisingumo ir mūsų moralumo mūsų mintys gali tapti laisvos ir palenktos jo tiesai, o mūsų valia – jo įstatymui. Štai dėl ko Kristaus jungas „švelnus“. Būtent taip yra.
Jėzus sako: „Aš jus atgaivinsiu“. Tikroji atgaiva pasiekiama ne nusimetus Kristaus jungą, bet pasilenkus po juo. Esame laisvi tik „po Kristaus jungu“.

John Stott, įžymus anglikonų teologas, kunigas, daugelio knygų autorius, gyvena Londone

Vertė Vitalija Norvilienė

Versta iš: John Stott. Life in Christ. – London, 1991