U. Weidner

Žodžio reikšmė
Lietuviško žodžio šventas reikšmė yra labai marga. Akademinis Lietuvių kalbos žodynas pateikia net keturiolika šio seno indoeuropietiško žodžio reikšmių.
Bendrąja religine prasme šis žodis nusako antgamtines, dieviškąsias galias. Šventa yra ir visa, kas su jomis susiję ir tuo iškyla virš kasdienybės, virš „pasaulietiškumo“. Šventenybė sykiu suvokiama ir kaip pakylėta, ir kaip pavojinga. Žinome, kad Okeanijos šalių religijose žodis tabu taikomas šventoms sritims, prie kurių leistina artintis tik atliekant tam tikras religines apeigas ar visai užginta. Magijos, burtų pasaulis ten nenutolęs nuo žmonių.
Tačiau Septuagintoje ir NT visuotinai vartoto graikiško žodžio hieros (šventas) beveik visai vengiama, o jo vietoje pasirenkamas kitas – hagios, kuris nevartotas kalbant apie pagonių pamaldas. Pažiūrėkime, kokią reikšmę įgauna šis žodis iš biblinio Dievo, – to Dievo, kuris yra „kupinas išganymo“.
Sąvoka Senajame Testamente
1. Neprilygstamasis Izraelio Dievas vadinamas „Šventuoju“ (Iz 40,25). Jis pašventina save patį, pasirodęs esąs Dievas (Ez 36,23), t. y. jo šventumą žymi jo vienatinis dieviškumas. Šventas yra jo vardas, jo žodis, jo Dvasia. Tačiau šventos yra ir ta vieta, ir tas laikas, kai kulto (pamaldų) metu galima patirti jo esamybę. Čia jo šventumas kartais atrodo tokia galinga tikrovė, jog šiuolaikinis žmogus mano ją esant magiška (pavyzdžiui, pasakojimas apie Sandoros skrynią, 1 Sam 4–6).
Tačiau tai, kas sudaro šventojo Dievo esmę, aiškiausiai mums atskleidžia pranašų apreiškimai. Savo gailestingą elgseną teisme jis pagrindžia šiais žodžiais: „Aš Dievas, ne žmogus, Šventasis tavyje“ (Oz 11,9). Dievo šventumas čia reiškia tai, kad jis lieka ištikimas savo paties esmei, savo begalinei meilei. Dievas neleidžia, kad jo veiksmus nulemtų tas, kuris paniekina ištikimybę, – tuo jis ir skiriasi nuo mūsų, žmonių, ir nuo kitų dievų. Jo šventumas galiausiai virsta žmonių išganymu.
2. Dievas yra „Izraelio Šventasis“ (Iz 43,3). Šią tautą jis išskyrė iš kitų ir išrinko kaip Viešpačiui paskirtą (Įst 7,6; plg. Kun 20,26). Jis vadovaujasi tokiu principu: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19,2). Norint deramai pasitikti šventąjį Dievą, reikėjo pasišventinti atliekant tam tikrus ritualus (religines apeigas) (Joz 3,5; plg. Iš 19,10 ir toliau). Ypač rūpestingai, laikydamiesi sudėtingų nurodymų, kunigai stengėsi atskirti šventą nuo „sutepto“ vėlesniaisiais laikais.
Tačiau Izraelis niekuomet nepamiršo, kad visą savo gyvenimą jis turi kreipti Dievo šventumo link. „Kas stovės jo šventoje vietoje? Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis nesutepta“ (Ps 24,3 ). Ką iš tikrųjų tai reiškia, Izaijas suvokia, išvydęs Dievo šventumą ir priverstas jį pripažinti: „Vargas man, kad aš tylėjau, nes aš žmogus suteptomis lūpomis“. Ne kas kitas, o Dievas, jam praregėjus, nurodo jį apvalyti ir pasiųsti atlikti misijos (Iz 6,1–8). Ezekielis skelbia Dievo žodžius: „Aš esu Viešpats, kurs pašventinu juos“ (Ez 20,12). Psalmių giedotojas irgi meldžia Dievo nesuteptos širdies ir jo Šventosios Dvasios paramos (Ps 51,12 ir toliau).

Naujajame Testamente
1. Greta Dievo, šventojo Tėvo, stovi Sūnus, kurį jis pašventino ir pasiuntė į žemę: Kristus, „Dievo Šventasis“ (Jn 6,69; plg. 10,36; 17,11), „šventasis ir teisusis“ (Apd 3,14), „Šventasis ir Tiesakalbis“ (Apr 3,7). Nuo jo šventumo neatskiriamas Šventosios Dvasios šventumas. Naujajame Testamente pabrėžiamas ne tiek Dievo buvimas šventu, kiek jo šventoji veikla. Todėl Dievo šventumas tik vieną kartą aprašomas jį išsamiai pademonstruojant (Apr 4,8). Tuo daugiau kalbama apie Kristaus išganomąjį darbą ir į šventėjimą vedančią Šventosios Dvasios veiklą.
Už mus mirdamas, „per savo paties kraują“, Jėzus mus pašventino (Hbr 13,12). Todėl aišku, kad Senojo Testamento kulto įsakymai, atskiriantys tai, kas švaru, nuo to, kas sutepta, Jėzui ir jo mokiniams – taigi ir mums! – nebegalioja (Mk 7,14–19). Kartu tai reiškia, kad, tiesą sakant, ir netyri pagonys gali būti pašventinti krikščionimis (Apd 10,9–15,28).
2. Kaskart stebina tai, kad Naujajame Testamente į visus krikščionis kreipiamasi, tarsi tai būtų savaime suprantama, kaip į „šventuosius“. Tokie jie nėra iš prigimties, dėl savo gerų savybių, tačiau „Kristuje Jėzuje“ Dievo pašaukimu (1 Kor 1,2), t. y. jie nuo savo nuodėmių „nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6,11). Kadangi jo tobula auka priimama, Jėzus Kristus yra pats jų šventėjimas (1 Kor 1,30). Būti šventu, reiškia priklausyti jam. Kartu tai reiškia, kad jo Dvasia mus ugdo ir veda (Rom 8,14). Todėl „šventieji“ raginami šventėti. Bet ne tam, kad įsigytų šventumą, o kad atitiktų jį pakeisdami savo gyvenimą. Taigi šventėjimas nėra kažkoks veiksmas, kurį turime atlikti, kad atsilaikytume prieš Dievą. Tai jau padarė Kristus! Paulius aprašo jį greičiau kaip savaime suprantamą dalyką, kaip tai, kas naujajam krikščionių gyvenimui miela, natūralu ir tinkama. Kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė ir jai privalu šlovinti Dievą (1 Kor 6,19 ir toliau) bei tarnaujant teisingumui duoti vaisių (Rom 6,19 ir toliau). Todėl Paulius šventėjime įžvelgia Dievo valią (1 Tes 4,3). Įsakymą tapti šventa Senajame Testamente priima tik naujoji Dievo tauta (1 Pt 1,15 ir toliau; 2,9). Kaip tikroji tarnystė Dievui visas krikščionių gyvenimas turi būti šventa, gyva auka Dievui (Rom 12,1 ir toliau).
Šventiesiems pažadėtas atlygis – paveldėti šventųjų dalį (Apr 11,18; Kol 1,12). Tačiau maldoje „Tėve mūsų“ Jėzus nukreipia mūsų viltį ir prašymą į svarbiausią dalyką: „Teesie šventas tavo vardas!“ (Lk 11,2). Dievas nori mums apsireikšti kaip šventas, – dabar mums, krikščionims, o netrukus ir visam pasauliui.

Sąvoka mūsų dienomis
Pamėginkime apibendrinti: tai, kas šventa, mes galime atpažinti tik per Dievą, kuris vienas yra šventas. Visas kitas šventumas kyla iš jo taip, kaip kad Mėnulis šviečia mums tik todėl, kad jį apšviečia Saulė. Pats savaime, savo prigimtimi ir verte nė vienas žmogus ar daiktas nėra šventas.
Taigi neatsitiktinai Biblijoje atsisakyta bendrinio religinio žodžio, nusakančio šventumą. Juk religingumas su gyvuoju Dievu neturėjo nieko bendra! Galime patyrinėti, ką šiandien žmonės vadina „šventu“.

Ginčas dėl Dievo šventumo
Dauguma žmonių turi ką nors, kas jiems yra šventa. Retai kada mums tai yra dievai, greičiau tai tokios „aukščiausiosios“ vertybės kaip tėvynė, motinystė, gal kultūros patirtis ar gamtos išgyvenimas, dažnai pakeičiantys religinį patyrimą („šventoje miško tyloje jaučiu, jog esu arčiausiai Dievo“). Tai gali būti ir žmonės: tyliai garbinami mirusieji, triukšmingai aukštinamos „žvaigždės“, politiniai arba religiniai vadovai, kuriais aklai sekama. Jei žodis „šventas“ šiais atvejais vartojamas paprasčiausiai nesusimąstant vietoj sąvokų „brangus“ ir „vertingas“, tai bibliniu požiūriu juo piktnaudžiaujama, tai tiesiog stabmeldystė. Tie dalykai imami laikyti savaime šventais, taip jie tampa autoritetais, kuriais nevalia suabejoti. Už „šventąją Tėvynę“ arba nuosavybę jau kautasi „šventuosiuose“ karuose, net ir marksistinėje „pasaulinėje revoliucijoje“ nesunkiai įžvelgsime „šventojo karo“ požymių.
Dar pavojingiau, jei Dievo šventumas suvokiamas šiuo bendruoju požiūriu į tai, kas šventa. „Šventas“ ima reikšti kažką antžmogiškai didelį, tolimą ir nesuvokiamą žmonėms: artimesnis bendravimas su juo būtų laikomas nepagarba. Todėl Ozėjo žodžiai apie šventą Dievo meilę nusidėjėliams visai nebesuprantami; dar sunkiau suprasti, kad Dievas per Jėzų tapo žmogumi, kad šventasis su paleistuvėmis sėdėjo prie vieno stalo ir už mus visus mirė ant kryžiaus.
Toks klaidingas supratimas to, kas šventa, nulemia ir Dievo garbinimo būdą. Dievas garbinamas arba tylomis, arba išgyvenamas pakiliomis valandėlėmis; jei pamaldos vyksta, tai jos rengiamos šventiško pamaldumo atmosferoje „šventose patalpose“, kurios kuo mažiau turėtų panėšėti į kasdienybę, su religija juk neturinčia nieko bendro. Tačiau artimas bendravimas su Dievu – ne bičiuliškas familiarumas, nepastebint begalinės distancijos, kurią peržengia tik pats Dievas. Krikščionys lenkiasi šventajam Dievui išpažindami savąją kaltę, tačiau Dievo malone gali jaustis džiugūs Dievo akivaizdoje. O jų visa kasdiena gali tapti Pamaldomis.

„Atleiskite, ar jūs šventasis?“
Tokį klausimą šiuolaikinėje radijo pjesėje jaunas viešosios nuomonės tyrimo instituto darbuotojas užduoda praeiviams. Daugelis jų pasimeta, pasipiktina arba net tyčiojasi, bet štai viena pardavėja į šį klausimą atsako teigiamai: „Manau, kad mano gyvenimas priklauso Dievui, o visa, kas priklauso jam, yra šventa“. Tačiau jaunuoliui toks atsakymas atrodo įžūlus, nes žvelgdamas į pardavėją jis nieko ypatingo nepamato.
Kodėl mums tokie svetimi Naujojo Testamento arba mūsų tikėjimo išpažinimo žodžiai apie „šventųjų bendravimą“? Galbūt todėl, kad tardami žodį „šventas“ įsivaizduojame ypatingą moralinį išskirtinumą, o ne paprasčiausią priklausymą Kristui. Žmonės, kurie patys save laiko šventais dėl savo būties ar veiklos, dažnai atrodo ekscentriški herojai – ir susyk virsta „juokingais šventaisiais“. Jei Kristus yra mūsų šventėjimas, tai mums to nereikia. Žmonės, kurie žino, jog Dievas juos priima, gali būti savimi be jokių ypatingų pastangų. Tačiau jų priklausymas Kristui įpareigoja juos jam tarnauti. Iš jų tai gali pareikalauti nepaprastų pastangų ir neregimų dalykų, kai jie „nebeseka šiuo pasauliu“ (Rom 12,2). Einant paklusnumo keliu gali nutikti taip, kad dėl jų ištikimybės net ir mažuose dalykuose juos vadins juokingais arba svaičiojančiais idealistais, jei jie, jausdami atsakomybę prieš Dievą, sakysime, politiniame gyvenime, ims plaukti prieš srovę. Bet tai juk ir yra svarbu: ne ši tarnystė daro juos šventus, – tarnaudami jie tik atitinka savo šventėjimą. Tai pasakytina ir apie katalikų Bažnyčios šventuosius, kurie gali būti pavyzdžiu, tačiau dėl to negarbinami kaip aukštesniojo rango krikščionys.

Nuteisinimas ir šventėjimas
Tai dvi bažnytinio mokymo sąvokos, kurias mes dabar plačiau panagrinėsime. Jos nusako Dievo išganomąją veiklą dviem požiūriais. Kai jų tikroji paskirtis buvo nesuprasta, tai turėjo padarinių ir tikėjimui.
Vienas iš pavojų – nuteisinimą ir šventėjimą atskirti kaip du skirtingus dalykus išganymo kelyje ir dar klausti, kuris jų yra svarbesnis. Kai kuriems krikščionims nuteisinimas atrodė tiek svarbus ir lemiamas, kad šventėjimą jie suvokė kaip antrarūšį dalyką ir ne tiek svarbų. Štai čia ir grėsė pavojus gyvenimui poveikio neturinčia „pigia malone“. Ir atvirkščiai, kai kurie krikščionys galėjo pagalvoti, kad vien nuteisinimo ir tikėjimo nepakanka pasiekti išganymui, juos turįs papildyti šventėjimas. Tokia nuomonė dažnai siejosi su nesusipratimu: esą nuteisinti yra Dievo, o šventumo siekti – žmogaus darbas. Tačiau jeigu šventėjimas yra tarsi paskesnė sąlyga, kuri iš tiesų leidžia vykti nuteisinimui, tai ir vėl žmonių veikla yra neišvengiama sąlyga pasiekti išganymą. Tarsi Dievas per Kristų nebūtų mums kaip dovanos davęs nuteisinimo, tarsi derėdamiesi turėtume ją išsipirkti!
Biblija liudija ką kita: „Jėzus Kristus Dievo valia tapo mums išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu“ (1 Kor 1,30). Taigi abu šie dalykai yra Dievo darbas, į kurį žmogus laisvai ir su dėkingumu atsako. Į nuteisinimą per tikėjimą, kurį jis ir sau taiko. Į šventėjimą per klusnumą meilės, kurioje jis pasiekia „kaip vaisių – šventumą“ (Rom 6,22). Ir nuteisinimas, ir šventėjimas, abu Kristuje yra viena kaip tikėjimas – kaip tikėjimo klusnumas, kuris veikia meile (Gal 5,6).
Mums pažadėta dar daugiau: „Mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3,2). Tuomet galutinai išsipildys Įsakymas: „Būkite šventi, nes Aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas!“ (Kun 19,2; plg. 1 Pt 1,16).

Vertė Vilija Gerulaitienė

Versta iš: Biblisches Wöterbuch. – R. Brockhaus Verlag, Wuppertal, 1985