Holger Lahayne
Jokia kita knyga pasaulyje nėra taip plačiai paplitusi ir taip dažnai versta, kaip Biblija. Visais laikais ir visose šalyse Knygų knyga kreipėsi į žmones, ir jau beveik 2000 metų ji yra visų krikščioniškų bažnyčių pagrindas. Kas yra Biblija?
Kuo ypatinga Biblija? Aišku, ji turi pakankamai didelį autoritetą ir jau seniai yra viena iš daugelio šventųjų raštų. Ar kas nors dar stebisi, kodėl ji yra visų laikų bestseleris? Daugelis yra tos nuomonės, kad įvadai į budistinį mokymą arba ezoterinę literatūrą yra šiuolaikiškesni ir populiaresni. Mūsų laikais Biblijai su jos pretendavimu į tiesą nėra lengva išsikovoti pripažinimą. Bet taip buvo visuomet. Jau nuo Bažnyčios užuomazgų, kai kuriuos tekstus krikščionys laiko Dievo žodžiu žmonėms. Biblijoje Dievas pateikė šiek tiek žinių apie save patį bei savo išskirtinumą, apie save kaip Viešpatį ir Išganytoją. Jis pasinaudojo žmonėmis, jų sugebėjimais ir įkvėpė jiems savo žodžius. Tačiau šiam dieviškam autoritetui, šiam pasipūtėliškai atrodančiam neklaidingumui, aštriai analizei ir aiškiems Biblijos reikalavimams žmonės visuomet nepritarė. Žmogaus žodis ir Dievo žodis drauge? Šis pagrindinis Biblijos sumanymas nuo seno provokuodavo prieštaravimus. Čia pamėginsime pasakyti savo nuomonę keturiais svarbiausiais klausimais ir aiškinsimės, kas gi iš tikrųjų yra Biblija ir kuo ji ypatinga.
Negalime Biblijos panaudoti!
Kaip orientuotis į 2000 metų senumo knygą XX amžiaus pabaigoje? Argi Biblija nėra beviltiškai pasenusi? Į opiausias šiandienines politikos, ekonomikos bei visuomenės problemas Biblija, rodos, negali pasiūlyti jokio atsakymo. Ar parodo ji šiandienos asmeninių problemų esmę? Ar mums reikalinga Biblija, turinti ryšį su tikrove?
Tik paviršutiniškai žvelgiantis į šią tikrovę žmogus gali Bibliją nustumti į šoną kaip nenaudingą šiandien. Kas nemato pagrindinių šio pasaulio problemų ar nenori jų matyti, to žinoma, nedomina nei Biblija, nei jos atsakymai.
Mokslo dėka mes galime daug pažinti. Galime tirti aplinką ir labai pagilinti savo žinojimą apie pasaulį bei patį save. Bet į pagrindinius egzistencijos, žmogiškosios būties, moralės bei pažinimo klausimus negalime atsakyti patys. Daugelis filosofų ir menininkų gerai suvokė šią situaciją ir dažnai yra šia problema suabejoję – Ingmaro Bergmano filmas „Tylėjimas“ yra viena iš tiksliausių pesimistinio požiūrio išraiškų. Ar kas nors apie tai jau kalbėjo? Ar turime realius atsakymus? O gal privalome susitaikyti su didžiuoju „kosminiu“ tylėjimu?
Kalbant apie tai revoliucingas krikščioniško tikėjimo atsakymas skamba: „Dievas netylėjo!“ Jis išsakė savo mintis! Dievas, pasaulio Kūrėjas, savo žodyje paskelbė viską, ką mes, žmonės, šioje žemėje turime žinoti. Jis nepasakė mums visko išsamiai. Dievas nenumetė iš dangaus 80-ies tomų pasaulinės enciklopedijos. Jis mums pasakė tiesą. Tikrą tiesą, absoliučią tiesą, tiesą be klaidų. Kas dar daugiau galėtų nustebinti mus? Dievas kaip Tiesos Dievas, kuriame nėra blogio nei melo, neskelbs mums nieko blogo. Jei Dievas turi mums ką pasakyti, tai tik tiesą!
Biblija siūlo mums dar daugiau negu visa tai. Visų pirma joje randami atsakymai, kurių nėra niekur kitur. Tai racionalūs, logiški atsakymai. Atsakymai į būties klausimus: niekas neatsirado iš nieko, pasaulis turėjo pradžią ir būtent pradžią viename asmenyje. Pasaulis neišsirutuliavo iš beasmenio principo ar iš grynos materijos. Asmeniškas, mylintis Trejybės Dievas sukūrė šį pasaulį ir laiko jį iki šių dienų. Todėl žinome, kodėl žemėje esama tvarkos ir formos, kodėl nesugriūna viskas viename chaose. Mums leista žinoti, kas yra tikrovė ir kas ją skiria nuo sapnų.
Atsakymai į žmogaus būties klausimą. Žmogus nėra „niekas“ ir bereikšmis. Jis ne išsivysčiusi ameba. Žmogus yra Dievo „paveikslas“. Šį daugiareikšmį teologinį posakį sunku tiksliai paaiškinti, bet mes žinome: nors ir būdamas Dievo kūrinys žmogus (kaip ir gyvūnas) nuo jo skiriasi, bet tuo pat metu yra panašus į Dievą. Žmogus išsiskiria individualybe, sugebėjimu kalbėti ir mylėti, kūrybiškumu, protu, valia ir morale. Mums būdingas orumas ir savigarbos jausmas, kuriuos suteikė pats Dievas.
Atsakymai į moralės klausimą. Iš kur atsiranda universalieji gėrio ir blogio įvaizdžiai? Kodėl kiekvienam žmogui svarbu nuostatos ir vertybės? Argi nėra viskas reliatyvu ir kiekvieno asmeniškas skonio reikalas? Ir kaip Dievas, būdamas toks geras, gali pritarti šiam blogam pasauliui? Biblija mums pasako ne viską, kas mus galbūt domintų (pavyzdžiui, iš kur atsiranda blogis). Bet ji tiksliai nurodo tiesą, kurios mums reikia gyvenant šioje žemėje. Pradžioje žmogus buvo sukurtas kaip labai geras, paskui sąmoningai jis nutolsta nuo Dievo. Dabar žmogus mieliau orientuojasi į save patį nei į Dievą ir jo būdą. Jis atmetė vienybės su Kūrėju pasiūlymą. Po šio istorinio „atsitikimo“, apie kurį Biblija pasakoja trečiame Pradžios knygos skyriuje, žmonija susidūrė su esmine problema – nuodėme, kalte, atskyrimu nuo Dievo.
Taip iš tikrųjų yra vertybės ir absoliučios nuostatos, motyvuotos pačia Dievo esybe; yra perskyra tarp Dievo ir kiekvieno žmogaus. Bet yra ir šios pagrindinės problemos sprendimas – tai centrinė Biblijos tema! Savo meile Dievas atsigręžė į žmogų. Visoje Biblijoje pradedant trečiuoju skyriumi Dievas aiškiai numato išganymo planą ir jo įgyvendinimą. Kulminacinis taškas bei svorio centras „ Jėzaus Kristaus asmuo. Į jį atkreipia dėmesį Senasis Testamentas (ST), apie jį kalba Evangelijos, Naujojo Testamento (NT) laiškai skelbia jo Evangeliją. Jonas savo Evangelijoje netgi rašo, kad Jėzus yra Dievo Žodis. Didžiausia žinia, kokią tik Dievas galėjo žmonėms pranešti, buvo jo paties atėjimas į šią žemę žmogaus pavidalu.
Jėzus yra ne tik dieviškojo pranešimo kulminacinis taškas, bet tam tikra prasme ir šios žinios pabaiga. Daugiau mums nereikia. Biblija baigiasi natūraliai, Gerosios Naujienos apie Jėzų paskelbimu. Ji savo apimtimi yra išbaigta ir nereikalauja daugiau jokių rašytinių papildymų.
Negalime tikėti Biblija!
Gal mums ir reikalingi Dievo žodžiai, bet ar jie gali būti parašyti paprastoje knygoje? Ar tai nežemina Dievo? Kodėl Dievas išsirinko autoriais žmones? Ar tai nesugadino švento dieviškos pranašystės charakterio? Ar negalėjo įsivelti klaidų? Gal ir turėtume tikėti Biblija, bet ar ji pati nepadaro tai neįmanoma?
Dievo žodis žmogaus žodyje – toks tvirtinimas padaro Bibliją diskutuotina. Daugelis abejoja griežtais jos reikalavimais, daugelis kelia jos autoriteto klausimą. Bet žmogiškas Biblijos charakteris yra kartu ir jos stiprybė! Ko siekia Dievas per Bibliją? Jis nori, kad mes suprastume, ką jis sako; jam svarbu ryšys. Žmogus yra „kalbanti būtybė“, „verbalizatorius“. Kas gali būti artimiau, už kalba išsakytas savo mintis. Biblija parašyta normalia kalba: ST – hebrajiškai ir aramėjiškai, NT parašytas netgi šnekamąja graikų kalba. Dievas savo meile taip priartėjo prie žmonių, kad savo mintis išsakė jų buitine kalba.
Toks Dievo apreiškimas mūsų suvokimui neturėtų kelti jokios esminės problemos. Kokia gi dar gali būti alternatyva? Gigantiška, universali dieviška vizija, pasirodymas visiems žmonėms? Akivaizdus visiems ir tikėti verčiantis apsireiškimas? Žinoma tai būtų paprasčiau, bet kurgi tuomet žmogaus laisvė? Dievas nenori savo kūriniams piršti valią, kiekvienas gali pats laisvai apsispręsti. Dievo žodis gali būti nepriimtas. Jeigu būtų kitaip, tai Dievas mums, žmonėms, būtų sakęs netiesą.
Apreiškimas taps tik tuomet problema, jei jį iš esmės atmesime, jei turėdami išankstinį nusistatymą, kad Dievas negali apie save pranešti žodžiu, užsisklęsime savyje.
Pabandykite įsivaizduoti, kaip Dievas galėjo kalbėti per žmones? Šioje srityje mūsų žinojimas yra ribotas, konkretus KAIP? yra iš tikrųjų apsuptas paslapties. Teologijoje šis Dievo žinios perteikimo žmogui būdas tuoj imamas reikšti „įkvėpimo“ sąvoka: Dievas išnaudojo visą Biblijos rašytojų kūrybingumą ir įspūdingą jų raštų turtingumą, jokiu būdu neatmesdamas šių žmonių asmeniškumo. Ir tuo pačiu jis užtikrino, kad įkvėpti autoriai užrašytų tik tiesą be klaidų. Ar turėjo dėl to Dievui kilti problemų?
Bažnyčia šios „teorijos“ neišrado, jos pagrindus randame pačioje Biblijoje: rašytojai labai gerai suvokė savo paskirtį, savo pastangų bei sumanumo dėka kūrė tikrą literatūrą ir nemanė esą paprasčiausiais „kanalais“, perduodančiais Dievo kalbą. Tuo pat metu autoriai kalbėjo sąmoningai ir autoritetingai, kas gali būti paaiškinama tik pranešimo bei pavedimo dieviškumu. Dažniausiai jie gana tiksliai žinodavo, kad Dievas per juos perduodąs žinią.
Įkvėpimą patvirtina ir vidiniai bibliniai santykiai su šios knygos autoriais: Jėzus, apaštalai bei rašiusieji NT-tą priima ST-tą kaip Dievo žodį. Jėzaus kalbos ir apaštalų raštai NT-e statomi ant vienos autoriteto pakopos su ST-u; ir apaštalai (Petras ir Paulius) pripažino, kad per juos autoritetingai kalbėjo Dievas.
Negalime apie Bibliją spręsti
Tikriausiai galime suprasti, kodėl Dievas apsireiškė per knygą, parašytą paprasta žmonių kalba, ir pasitelkė normalius žmones. Bet ar mes neverčiami aklai paklusti šiam Šventam Raštui? Ar būtina nepatikrinus jo teiginių jiems pritarti? Kaip mums vertinti Biblijos pretendavimą į absoliučią tiesą?
Čia irgi matome, kaip Dievas savo meile draugiškai sutinka žmogų. Jis nereikalauja iš mūsų aklo paklusnumo ar paprasčiausio pasidavimo, bet nori, kad suprastume jį ir jo valią, o suprasdami paklustume jam. Klusnus tikėjimas centrine Biblijos tema – atpirkimu per Jėzų Kristų – yra jos tikslas. Ši centrinė tema yra stipriai susijusi su įvairiomis sferomis – mokslu, kultūra ir visų pirma istorija – kurių pasisakymai daugeliui iš mūsų yra pažįstami. Taip nuo pirmo iki paskutinio puslapio Biblija kalba apie Dievą, kuris veikė šio pasaulio istoriją.
Ir ši istorija yra mums prieinama. Iš tiesų galime visai paprastai patikrinti, ar apskritai Jėzus egzistavo, ar mirė jis taip, kaip teigia Biblija. Galime ištirti, ar iš tikrųjų Mozė būtų galėjęs rašyti, taip pat galime patikrinti, ar iš tikrųjų Dovydas buvo jau toks neapsakomai turtingas, ir ar Biblijos teiginiai apie karalius ir jų karalystes, apie miestų kūrimą ir jų žlugimus, apie karus ir taikos paskelbimus sutampa su tikrove. Pagaliau daugelis ST-o pranašysčių yra didžiulė „patikrinimų sfera“: atsižvelgdamas į tikroviškus pranašysčių išsipildymus kiekvienas gali spręsti, ar pranašai iš tikrųjų kalbėjo Dievo vardu, ar jie buvo tik šarlatanai. Ar finikiečių miestas Tyras buvo būtent taip ir būtent to karaliaus (Nebukadnecaro) sugriautas, kaip išpranašavo Ezechielis? Ar iš tiesų persų karalius Kiras išlaisvino Izraelio tautą ir leido grįžti į tėvynę, kaip Izaijas tiksliai išpranašavo? Ar tikrai išsipildė Danieliaus pranašystės apie Aleksandrą Makedonietį ir seleukidų valdovą Antiochą Epifaną?
Biblija pavaizduoja Dievą kaip iš tikrųjų veikusį pasaulyje ir istorijoje. Ta pati Biblija yra kilusi istorijoje ir pasaulyje. Mormonų knyga, parašyta auksinėse plokštelėse ir neva slaptai perduota Jozefui Smitui, daugiau nei trijų įtartinų liudininkų neturi. Islamo Koranas yra „dangiška“ knyga, kurios turinį tik Mahometas manė žinąs. O Biblija priešingai labai atvirai išdėsto savo atsiradimo istoriją neuždengdama jos šventumo šydu.
Kokia gi tai istorija: 1500 metų raidos nuo Mozės iki Jono; dešimtys autorių iš įvairių valstybių ir kultūrų, gausi stilių įvairovė bei įvairios rašymo progos. Taigi ar gali Biblija būti vieninga, be klaidų bei prieštaravimų? Biblijos vieningumas tiesiog pritrenkiantis, turint galvoje jos kompleksišką atsiradimą, ir yra vienas didžiausių dieviškos tekstų autorystės įrodymų.
Nors Biblija yra Šventas Raštas, tačiau ji nereikalauja aklo paklusnumo antgamtiškam apreiškimui. Biblija atvirai leidžia kritiškai paklausti. Ji padeda kiekvienam, kuris iš tikrųjų nori suprasti, kam jis čia turįs paklusti. Tačiau žmogaus valia apsprendžia. Jei kas nors iš pat pradžių nenori Dievui paklusti ir užkerta galimybę jam kalbėti, tuomet šis atvirumas, ši galimybė teirautis bus panaudota Dievo žodžio griaunamajai kritikai. Kas Dievo žodyje atsakymų ieškos neatvirai, tas ir neišgirs Dievo balso Biblijoje. Biblijos atvirumas ieško mūsų atvirumo.
Negalime Biblijos suprasti!
Galbūt pagaliau priėmėme Bibliją kaip Dievo ir žmogaus žodį, gal jau esame pasiruošę jai paklusti. Bet kodėl ji tokia sena? Ją parašė įvairių kultūrų žmonės, su kuriais šiandien, po 2–4 tūkstančių metų, neturime beveik nieko bendro. Kai Bibliją skaitome, lyg atsiduriame antikiniame pasaulyje, kurį šiuolaikinis žmogus vos gali suvokti. Ši knyga su jos visais svetimais įvaizdžiais ir pasaulio sampratomis mums visiškai nesuprantama!
Paieškokime, kaip jau kartą darėme, alternatyvų: ką mums Dievas galėjo duoti vietoj Biblijos? Amžinai galiojančią dogmatiką ir tikėjimo mokymą moksline forma: „paragrafas 1… paragrafas 3, punktas 7, pastraipa 1.a…“? Dangišką katekizmą – visiems visų laikų žmonėms? Vargiai galime įsivaizduoti kitą konkrečią Dievo žinios formą, kuri būtų geresnė alternatyva mūsų Biblijai.
Nors Biblija yra knyga iš antikos laikų, keliaudama laike ji atlieka tai, ką ir kiekvienas Holivudo filmas: pasakoja istorijas. Gražiausios pasaulinės literatūros istorijos randamos Biblijoje. Juozapo, Esteros, Dovydo, Jėzaus ir Pauliaus istorijas gali suprasti kiekvienas net nebūdamas senosios literatūros ar apskritai literatūros specialistu. Šitaip pavaizduotose istorijose, kuriose Dievas kaip veikiantis asmuo vaidina labai svarbų vaidmenį, Biblija gali kreiptis į visų laikų ir visų šalių žmones, nes istorijos, kaip ir iš šiuolaikinio filmo, pasakojamos visur ir visada.
Biblijos istorijos geriausiai parodė, kad Biblija iš esmės yra labai aiški ir paprasta. Kiekvienas gali suprasti esminius teologinius teiginius. XVI amžiaus reformatoriai visiškai naujai tai akcentavo. Norint tapti krikščionimi užtenka Biblijos ir jos aiškių teiginių. Mums nereikia „šifro“, kuris tik vienas galėtų paaiškinti užslėptą Biblijos prasmę.
Nepaisant dažno pagrindinių teiginių sudėtingumo Biblija yra suprantama ir aiškiai pasako, ko ji iš žmogaus nori. Kadangi Biblija kiekvienam žmogui yra suprantama, esame atsakingi už paklusimą jai ir negalėsime pasiteisinti.
Aiškumas ir paprastumas yra Biblijos požymis, bet laiko barjeras, kultūriniai prieštaravimai bei suvokimo sunkumai lieka. Todėl ypač šiandien mums reikalingi geri vertimai į dabartines kalbas, Biblijos aiškinimai, skirti mūsų laikmečiui, būtinos pagalbinės priemonės, padedančios geriau suprasti tuos laikus. Mums reikia aiškintojų, pastorių, pamokslininkų ir mokytojų, koncentruotai nagrinėjančių Biblijos supratimo bei jos kalbos klausimus. Reikalaujama dviejų dalykų: kad kiekvienas stengtųsi suprasti Bibliją ir kad krikščionių bendruomenės aiškintų Šventąjį Raštą mūsų amžiaus kontekste.
Skaityti, skaityti ir… skaityti
Biblija kaip ir kiekviena kita knyga yra skirta skaitymui. Kas skeptiškai nepritaria jos tiesoms ir jos neskaitys, tas Biblijos nesuvoks. Ne problema skaitant praleisti sunkias ir nesuprantamas vietas. Kas skaitys Bibliją atvira širdimi ir domėdamasis Dievu, tam raštų autorius bei Šventoji Dvasia apšvies jos prasmę.
Krikščioniui nieko nėra geriau už Biblijos skaitymą. Kiekvieną dieną turime naujai susipažinti su Dievo žodžiu ir jo reikalavimais, ir „pagirdyti“ savo mintis jo mintimis, kad netaptume priverstinio prisitaikymo prie aplinkos aukomis. Savo suvokimu kaip krikščionys liekame priklausomi nuo Šventosios Dvasios.
Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją
Vertė Rima Mykolaitytė