Jürgen Kuberski
Sanskrito kalba „karma“ reiškia „elgesys, veikimas“ ir apibūdina elgseną ir jos pasekmes šiame ir ankstesniame gyvenime. Šia prasme karma gali būti laikoma dar ir elgsenos priežasčių ir pasekmių grandinė. Karmos apibrėžimas, kuris buvo suformuluotas VIII a. pr. Kr. Upanišadose kaip aprėpianti sistema, yra neatsiejamas nuo supratimo apie reinkarnaciją (daugkarčio persikūnijimo).
Geros ar blogos šio gyvenimo sąlygos yra ankstesniojo gyvenimo elgesio pasekmė. Šio gyvenimo darbai lemia, kokiose sąlygose teks gimti būsimajame gyvenime. Tuo būdu karmos teorija yra koncepcija atpildo, kuris būtinai ateis būsimajame gyvenime, drauge tai yra bandymas paaiškinti dabartinio gyvenimo situaciją, skausmą arba laimę. Karmos negalima prilyginti absoliučiam determinizmui (išankstiniam gyvenimo nulemtumui), kadangi iš anksto nulemtos tik gyvenimo sąlygos, o ne atskiri veiksmai. Išlaisvinimas iš begalinio karmos rato yra išvadavimas, kuris (priklausomai nuo religinės sistemos) įmanomas tik atsidavimu dievams, meditacija ir pažinimu, o būsimojo gyvenimo karma gali būti pagerinta gerais darbais.
Ten, kur viešpatauja tikėjimas reinkarnacija, induizme, budizme (čia net dievai jai paklusnūs), karmos samprata yra plačiai paplitusi. Ji surado daug šalininkų ir Vakaruose.
Jei teosofų draugijos įkūrėja J. P. Blavatskaja savo „Slaptajame mokyme“ apie karmą užsimena tik tarp kitko, tai vėliau karma tapo pagrindine teosofijos ir Rudolfo Steinerio antroposofijos mintimi.
Biblijai tikėjimas karma svetimas, nes ji nemoko nei apie jos sąlygas, nei apie persikūnijimą. Jėzus aiškiai atmeta bausmę už nuodėmes, padarytas prieš gimimą (Jn 9,1 ir toliau), o drauge ir mintis apie karmą. Žmogus po mirties nebegali grįžti pas gyvuosius (Lk 16,19–31), jo laukia teismas (Hbr 9,27). Ten pats Dievas baus arba atlygins, bet tai įvyks ne po to einančiame gyvenime. Žmogus nepasiekia išlaisvinimo nei per auką, nei per meditaciją ar pažinimą, nei gali pasidaryti Dievui malonus savo gerais darbais. Išlaisvinimas yra Jėzaus Kristaus mirties ant kryžiaus dovana, kurią galima priimti vien tikėjimu.
Jau ankstyvoji krikščionių teologija analizavo moralinę karmos koncepciją. Apologetas Justinas (apie 150 m.) argumentavo: „Kadangi žmogus nieko nežino apie savo buvusio gyvenimo įvykius, todėl atpuola moralinis karmos apvalymo argumentas. Atlygis turi mažai prasmės, jeigu negali žinoti, už ką jis duodamas“.
Vertė Julius Norvila
Versta iš: „factum“