Apie pseudomokslą – astrologiją

Holger Lahayne

Žvaigždės paėmė į savo valdžią žmones ne todėl, kad turėtų galios, bet todėl, kad jomis buvo užsiimama ir joms buvo duodami reikšmingi pavadinimai. Augustinas

Rugpjūtį – staiga ir visgi numatyta – kilo Rusijos krizė, dėl kurios kaipmat negatyvaus efekto susilaukta ir Lietuvoje. Norėtųsi paklausti, kodėl daugybė astrologų ir profesionalių žynių iš anksto nepranešė apie šį svarbų įvykį? Jeigu astrologai būtų norėję padaryti ką nors žmonijos labui, čia jiems siūlėsi ypatinga proga. Aiškiaregiai turbūt buvo per daug užsiėmę kitais svarbiais reikalais ir rašė savo psichoterapinius visam pasauly pamėgtus patarimus tokiems rimtiems leidiniams kaip „Veidas“ ir „Lietuvos rytas“. Kita vertus, rimtieji astrologai nenori identifikuotis su panašiu skaitalu, sukurptu neva fantazija trykštančių žurnalistų. Taigi mums nelieka nieko kito, kaip patiems atidžiau pažiūrėti į žvaigždžių aiškinimo meną.
Kas yra astrologija?
Kilmė ir istorija
Astrologai mielai remiasi sena savo amato istorija – ji siekia 3 tūkst. metų prieš Kristų. Pradžioje astrologija buvo Rytų religija: Mesopotamijoje, šiandieniniame Irake, Babilonijos bei Asirijos šventikai buvo kartu ir žvaigždžių aiškintojai, nes garbino dangaus šviesulius kaip dievybes.
Per Persiją ir Indiją astrologija nukeliavo į Kiniją. Iš Viduriniųjų Rytų apie 400 m. pr. Kr. ji pasiekė Graikiją. Nors tarp filosofų astrologija turėjo nemaža priešininkų, ji buvo įvelkama ir į mokslingumo bei erudicijos drabužį. Graikai buvo pirmieji, įvedę šiandien bene labiausiai žinomą gimimo horoskopą.
Iš Graikijos astrologija atėjo į Egiptą, kur apie 150 m. pr. Kr. Ptolemėjas ją patobulino ir parašė astrologų „bibliją“, „Almagestą“. Paskui astrologų mintys buvo perduotos į Romą. Jos buvo atmestos tokių mokslininkų kaip Ciceronas, tačiau liaudies vis tik labai mėgstamos. Astrologija užsiiminėjo netgi daugelis imperatorių.
Pirmieji krikščionys griežtai atmetė astrologiją kaip prietarą. Nuo 357 m. krikščionių imperatorių ji buvo uždrausta. Tačiau viduramžiais astrologija įsiveržė į Europą: kelią tam atvėrė arabų užkariauta Ispanija. Vokietijai, Prancūzijai, Anglijai astrologija iki tol nebuvo žinoma, bet stebuklais tikintys viduramžių žmonės sugėrė ją lyg kempinė. Ji labai išpopuliarėjo, ja tvirtai tikėjo daugelis popiežių.
Pokyčius atnešė besiveržiantis mokslo ir Reformacijos amžius. Kuo daugiau buvo sužinoma apie žvaigždes, tuo mažiau įtikimesnė tapdavo astrologija. Ji vis labiau ir labiau virto prietaru. Iki 1700 m. ji buvo išstumta iš universitetų. Apie 1900 m. astrologija buvo laikoma galutinai mirusia.
Ateinantis XX a. buvo karų, katastrofų ir nesaugumo laikas – mokslas nebeatrodė esąs toks, kuris visa laikytų savo rankose. Daugelis žmonių vėl ėmė gręžtis į astrologiją, – taigi būtų galima kalbėti apie jos „prisikėlimą“. Šiandien astrologija tiki daugiau žmonių nei kada nors anksčiau, ir ji turbūt niekuomet nenešė tiek pelno, kiek neša dabar.

Pagrindiniai principai
Pagrindinė astrologijos mintis – glaudaus ryšio tarp dangiškų ir žemiškų įvykių egzistavimas. Visas kosmosas esąs tarpusavyje susijusi visuma, savotiškas gyvas organizmas. Ir tai, kas vyksta danguje, nulemia tai, kas atsitinka žemėje. Nulemia ir daro įtaką, kadangi į žvaigždes ir į planetas žiūrima kaip į dievus arba mažų mažiau-siai manoma, kad tiesa ir išmintis yra saugoma danguje.
Antra svarbi mintis yra ta, kad dangiškieji dalykai neva atsispindi mumyse ir kad mes turime to žvaigždžių „dieviškumo“. Mes gyvename pagal tuos pačius įstatymus. Dangiškasis ir žemiškasis pasauliai susieti paslaptingomis gijomis. Astrologijos užduotis – padaryti matomus tuos saitus ir surasti danguje perskaitomas tiesas.

Horoskopas
Astrologijos meno pagrindinis elementas yra horoskopas. Šis žodis reikštų „stebintis tai, kas kyla rytuose“, arba tiesiog „stebintis laiką“. Horoskopas nurodo dangaus kūnų padėtį tam tikru laiku – dažniausiai gimimo metu.
Šiandien yra žinoma įvairiausių horoskopų: jie skiriami šaliai, laivui, šuniui, – net kiekvienai kūno daliai gali būti sudarytas medicinos horoskopas.
Horoskopas susideda iš įvairių elementų. Visų pirma jį sudaro planetos. Anksčiau į jas buvo žiūrima kaip į dievus ir priklausomai nuo išvaizdos, spalvos ir judėjimo joms buvo priskiriamos tam tikros savybės ir tam tikras poveikis. Rausvai atrodantis Marsas – kraujuotas, ugninis ir todėl karingas. Greit apie Saulę skriejantis Merkurijus – mitrus pasiuntinys, gražiai spindinti Venera – meilės deivė. Su faktinėmis planetų savybėmis visa tai neturi nieko bendra. Pavyzdžiui, Venera, apsupta nuodingų dujų, absoliučiai netinka gyvybei egzistuoti!
Zodiakas. Astrologai skirsto dangų į 12 sričių, pro kurias praeina Saulė ir planetos. Šiuos 12 žvaigždynų jungia maždaug 150 žvaigždžių. Babiloniečiai buvo pirmieji, padaliję dangaus skliautą į 360 laipsnių ir kiekvienam laipsniui priskyrę vieną dieną. Taigi kiekvienas žvaigždynas turėtų atitikti skirtingą žmogaus tipą. Priklausomai nuo žvaigždyno pavadinimo, po juo gimęs žmogus pasižymi tam tikromis charakterio ypatybėmis: Liūtai esą ūmūs, Jaučiai – taikingi, Avinams stingą ryžto ir pan.
Įdomu tai, kad patys pavadinimai turėtų daryti tokią didelę įtaką. Tačiau žvaigždynai ne visur vienodai vadinami. Taip mūsiškis Avinas egiptiečiams yra Katinas, o kinams – Šuo, mūsų Vandenis – Žiurkė, Mergelė – Gyvatė, – žinoma, pasižymintys visiškai kitomis savybėmis.
Jei būtume nuoseklesni, turėjome dar prieš tai paklausti: kodėl tik 150 žvaigždžių? Kaipgi su kitais 6 tūkstančiais, kuriuos galima matyti plika akimi? Kodėl Didieji Grįžulo Ratai, Orionas, Sirijus turėtų būti mums nereikšmingi? O kaip su tais milijardais naujų atrastų žvaigždžių? Tai klausimai, į kuriuos astrologija negali atsakyti.
Kita problema – precesija (lygiadienių ankstėjimas): astronominiai žvaigždynai nebesutampa su astrologiniais zodiakais. Berndas Haderis rašo: „Kadangi Žemė nėra taisyklingas rutulys, ji juda kaip svirduliuojantis vilkelis. Tai reiškia: Žemės ašis pasislenka laipsniškai, o kartu ir jos paviršius dangaus skliaute“[1] Praktiškai visa tai reiškia, kad horoskope yra tik fiktyvūs žvaigždynai – kas mano gimęs po Dvyniais, „tikrovėje“ yra veikiamas Jaučio, kas save laiko Vandeniu, iš tikrųjų yra Ožiaragis… Kaip astrologija gelbstisi? Veiksmingas esąs ne tikrasis žvaigždynas, bet tik jo „jėgos laukas“, arba „principas“. Taigi tikrovėje zodiako ženklų mokslas yra žvaigždžių aiškinimas be žvaigždžių!
Nepamirškime dar ir pasirodymo, t. y. kampo, kuriuo planetos ir žvaigždės yra pakrypusios į Žemę. Priklausomai nuo kampo, susidaro patogesnis arba nepatogesnis „vaizdas“.
Be to, yra namai, arba sritys. Prie žvaigždynų danguje papildomai projektuojama dvylika sričių, kurios yra visiškai išgalvotos. Šeši namai esą atsakingi už materialiuosius aspektus, šeši – už dvasinius.
Esama ir direkcijų bei tranzitų. Anot vadinamosios „pirminės direkcijos“, pirmos keturios gyvenimo minutės lemiamos pirmiesiems metams, penktoji – aštuntoji – antriesiems ir t. t.
Jau matome, kad daugybė elementų bei jų kombinacijų apibrėžia horoskopą. Šių jau ir taip sunkiai suvokiamų elementų gausa teikia dar ir begalę kombinacinių galimybių. Iš to paties horoskopo gali būti kildinama ištisa galybė – prieštaringų – teiginių, pagal astrologo skonį ir pasirinkimą.

Ar astrologija įtikima?
Tam tikrą kritiką jau pateikėme. Iškelkime bendresnį klausimą: ką mokslas sako apie astrologiją? Kalbėdami apie astrologijos istoriją leidome suprasti, kad mokslas yra mirtinas šio pseudomokslo priešas. Mokslas, kaip žinoma, orientuojasi į tikrovę. Astrologija, priešingai, akivaizdžiai nesidomi realiais įvykiais danguje.
Jai nesvarbu, ar zodiako ženklai iš tiesų atitinka žvaigždynus. Kad mūsų galaktika, Paukščių Takas, skrieja per visatą 20 km/s greičiu ir taip nelieka toje pačioje vietoje, o padėtis kitų planetų bei žvaigždžių atžvilgiu niekuomet nėra tokia pat, jai nesvarbu. Ir kai tik astrologija ryžtasi pasirodyti su kokia nors konkrečia pranašyste (dėl išties ypatingo planetų išsidėstymo 1982 m. turėjo įvykti aibė katastrofų), ji kaskart patiria negarbingą krachą.
Astrologai negali duoti patenkinamų atsakymų į tokius nemalonius klausimus:
• Kodėl neatsižvelgiama į tikruosius astronominius atradimus? Ptolemėjo astrologija remiasi pasaulio, kurio centre yra Žemė, paveikslu – argi Koperniko revoliucija jų visiškai nedomina?
• Nejaugi tik XVIII–XX a. atrastos Urano, Neptūno ir Plutono planetos anksčiau neturėjo jokio poveikio? Kaip pastarąsias tris jie įkomponuoja į savo sistemą?
• Kokiu astrologiniu modeliu reikėtų vadovautis ir kuris iš jų yra teisingas? Majų, kinų, o gal indų?.. Visi jie vienas kitam iš dalies prieštarauja ir turi kone skirtingus pagrindinius principus;
• Kodėl gimimo, būtent virkštelės perpjovimo, momentas yra toks reikšmingas? Kodėl ne apvaisinimo?

O kaip su „įrodymais“?
Įstumti į kampą astrologai bando gelbėti tikėtinumo likučius, įvilkdami žodžius į apvalkalus. Na, tada pasigirsta, jog jų menas esąs „sena patirtimi paremtas mokslas“, kuris, beje, apsieina ir be jokių pagrindų – su empiriniu mokslu astrologija neturi nieko bendro. Nenuostabu, kad astronomai yra didžiausi jų priešai.
Apskritai žmonės noriai mini tikrąją žvaigždynų įtaką žemiškam gyvenimui (ir nutyli, kad to neatrado joks astrologas!). Visi žinome apie Mėnulio poveikį potvyniams ir atoslūgiams; iš visatos mus pasiekia įvairiausi spinduliavimai; Saulės dėmės, erupcijos Saulės atmosferoje ilgą laiką buvo intensyviai tiriamos – dabar jau žinoma, kad jos veikia augalų augimą ir netgi keičia baltųjų kraujo kūnelių kiekį mūsų organizmuose. Tačiau astrologijoje šie realūs faktoriai nevaidina jokio vaidmens, jie ignoruojami. Žvaigždžių aiškintojų teiginius jie lygiai taip pat mažai pagrindžia.
Už abejotinus įrodymus turi atsakyti ir statistika. Pats žymiausias vadinamasis „Marso efektas“, anot kurio esama ryšio tarp zodiako ženklo ir profesijos. Visgi nė vienas rimtas tyrinėtojas nepriima tokių statistinių įvertinimų – iki šių dienų mes tebelaukiame pripažintų sąryšio tarp zodiako ženklo ir žmogaus likimo įrodymų.
Faktinis ryšys tarp gimimo datos (jeigu norite – zodiako ženklo) ir charakterio buvo nustatytas. Iš tikrųjų dažnai „Avinas“ yra kitoks nei „Svarstyklės“. Tačiau tai priklauso ne nuo kosminių įtakų, – tai gali būti paaiškinama visiškai skirtinga naujagimių patirtimi. Mokslininkai teigia, kad per pirmuosius šešis mėnesius klimatas ženkliai paveikia vaiko asmenybę, būdą. Kovo mėnesį gimusiam kūdikiui prieš akis dar visas pavasaris ir vasara, jis patirs daug teigiamų dirgiklių; kitaip su spalio vaiku: pirmoji jo patirtis – šaltis, pilkšvas dangus, šilti drabužiai ir nedažnas kontaktas su nepažįstamais žmonėmis.
Taigi kaip gryną akių dūmimą ir klaidinimą reikėtų primti tai, kad toks rimtai atrodantis žinynas kaip „Encyclopedia of the Unexplained“ įžūliai tvirtina: „Pagrindinių astrologijos teiginių tikėtinumas yra didžiulis“. – Kvailystė!
Astrologai pasitaikius progai tuščiažodžiauja apie mokslą, nors į jį rimtai nežiūri. Juk moksliškai panaudoti galima tik konkrečias, aiškias, vienareikšmiškas prognozes, bet tokių iš astrologų negaunama. Kadangi jas būtų galima paneigti.[2] Užuot tai darę, žvaigždžių aiškintojai vengia bet kokios rimtos kritikos. Jie slepiasi už gausybės faktorių, kurie bet kokią „aiškią“ pranašystę padaro neįmanomą. Tad, žinoma, mielai išsisukinėjama tokiais žodžiais kaip „žvaigždės nenori priversti, bet tik palenkti“.
Panašios strategijos laikosi ir humanistinės-psichologinės astrologijos atstovai. Jie sąmoningai atsiriboja nuo „senosios mokyklos“ ateities prognozių. Astrologijoje neva svarbiausia „rasti save“, savo psichologinį „gamtovaizdį“ ir potencialus – giluminė Freudo psichologija čia sveikintina. Ši astrologijos šaka irgi nesuteikia jokios galimybės atlikti nors kokį mokslinį teiginių patikrinimą.
Ypač gudrūs astrologai ryžtasi lįsti į mokslinės teorijos sritį: astrologijos teiginiai neįtelpą į (siaurus) šių dienų mokslinės paradigmos rėmus. Ji esą „redukcionistinė, materialistinė, mechanistinė, pozityvistinė“ ir dėl to astrologijos atžvilgiu negali būti teisinga. Čia nutylima, kad šiandien mokslo teoretikų yra nueita žymiai toliau ir paneigimo kriterijus yra bendrai pripažintas: teiginys yra mokslinis, jeigu galimas ir jo paneigimas.
Taip suformuluojami ir paskutiniai teiginiai: analitinis, kritiškas protas šiaip ar taip yra klaidingas kelias astrologijos „suvokimo“ link. Puiku, – tuomet šnekų apie moksliškumą reiktų išsyk atsisakyti ir visu rimtumu imti kalbėti apie tikėjimą ir religiją.

Kodėl žmonės tiki astrologija?
Mokslas paskelbė astrologijai neigiamą nuosprendį. Be to, ji negali pasakyti nieko tokio, ko mes ir be jos nebūtume žinoję: psichologija daug geriau gali mums paaiškinti, koks žmogaus tipas esame, ir pasaulio išmintis dažnai pasako daug daugiau nei visi horoskopai. Bet kaip atsitinka, kad nepaisydami to, daugelis žmonių pasiduoda astrologijos įtakai?
Kaip žmonės tampa astrofanais, pailiustruosiu pasitelkęs kopėčias. Pradžioje esama tam tikro polinkio į astrologiją, bet ja susidomi tik tam tikra kategorija žmonių. Įrodyta, kad moterys yra atviresnės horoskopams. Antroji pakopa būtų įtaka, kurią daro kiti žmonės ir aplinka. Jeigu dauguma mano aplinkos žmonių žavisi horoskopais ir veik kiekvienas laikraštis tokius dalykus publikuoja, „tuomet čia turėtų būti kažkas reikšmingo“. Galų gale prognozė pasitvirtina ir mes patys susidomime astrologija – ji pataiko į taikinį! (Gal tikriau – daugiaprasmis sakinys „užkabina“ ir mus). Visus tuos tauškalus, kai horoskopas svaidė pro šalį, mes pamirštame, galvoje pasilikdami tik tą vieną pavyzdį. Taip astrologija priimama, o suvokimas nukreipiamas tik į teigiamus išsipildymus. Ir palaipsniui sukuriama tinkama sistema, kurios nepajėgia sukrėsti jokie išoriniai veiksniai – pradinis polinkis tampa tvirtu įsitikinimu.
Mokslas atmeta astrologiją. Tačiau „mokslas žino juk ne viską“, „svarbiausia, kad aš pats – vidujai – žinau, jog astrologija teisinga. Aš pagaliau tai patyriau!“
Čia esama dalies tiesos. Mes labiau linkę tikėti tuo, iš kur sulaukiame pripažinimo. Mes noriai susitapatiname su teigiamais pasisakymais apie mus ir mūsų aprašymais.[3] Mums patinka, kai kiti apie mus kalba. Kas nori būti kitų mėgstamas, tas pasako žmonėms tai, ką jie nori girdėti. Mums apmaudu, kai mus kas nors kritikuoja, sako nemalonius dalykus, tai, ko nenorime girdėti. Mums miela yra tik tai, ko trokštame, kad tai būtų tiesa. Bet pastaroji dažniausiai yra nemaloni, ji nepritaria mums, bet abejoja mumis.
Tikroji susidomėjimo astrologija problema glūdi mumyse. Mes bėgame nuo tiesos apie mus, nenorime priimti būtinos asmeninės atsakomybės už savo gyvenimą. Ieškome saugumo ir priklausomybės – ir jeigu jų pakankamai nesurandame čia, žemėje, tuomet imame ieškoti žvaigždėse, kurios mums atrodo pačios stabiliausios.
Galų gale žvaigždės gali pašalinti didžiausią mūsų problemą – kaltę. Jeigu jos nulemia mano gyvenimą, tai aš neatsakau už savo klaidas, nuodėmės nelieka!

Biblija apie astrologiją
Aiškių mokslo ir sveiko proto argumentų iš esmės pakanka tam, kad atmestume astrologiją kaip klaidingą. Biblija tai patvirtina, bet iš jos galime sužinoti šiek tiek daugiau.
Griežtai atmesdama žvaigždžių aiškinimą, žyniavimą, magiją ir astrologiją, Biblija yra labai vieninga. Daugelis Senojo Testamento vietų vienareikšmiškai smerkia tokias praktikas (Kun 20,6; Įst 4,15–19. 17,2–6; Iz 10,20. 27,9–10; Jer 29,8–9). Naujasis Testamentas tai pakartoja (pavyzdžiui, Laiške galatams), nors ne taip aiškiai ir ne taip dažnai. Pirmieji krikščionys padarė tinkamas išvadas ir visiškai atsisakė užsiiminėti astrologija.
Tačiau ką pozityvaus apie žvaigždes gali pasakyti Biblija? Išstumti nėra sunku, bet ar pati Biblija gali pasiūlyti ką nors geresnio? Atidžiai skaitydami Bibliją nustebsime, kokį realistinį požiūrį į kosmosą ji pateikia. Ps 90,2 sakoma, kad žemė „sukasi“, Jobo knygoje – kad ji kybo ant nieko (26,7), Izaijas rašo, kad Dievas sėdi virš žemės „skliauto“ (40,22). Žydams tūkstančius metų prieš Keplerį ir Koperniką, atnaujinusius mūsų pasaulio vaizdą, buvo aišku, kad visata yra begalinė ir neišmatuojama, kad Žemė, palyginti su ja, yra neapsakomai maža; kad žvaigždžių skaičius yra be galo didžiulis; kad Žemė laisvai juda visatoje. Senasis Testamentas niekur netvirtina, kad Žemė yra pasaulio centras – taip tvirtina senieji astrologai. Visi šie dalykai nėra perteikti modernia mokslo kalba, bet šiandien mes žinome, jog tai tiesa!
Biblija prieštarauja astrologijos teiginiams, kad žvaigždės ir planetos yra dieviškos. Jos kaip ir visa kita yra Dievo sukurtos. Biblija atskleidžia visatos didybę ir grožį, kad parodytų, koks didis ir šventas yra Dievas! Taigi žvaigždžių funkcija daugių daugiausia būtų šlovinti Dievą už jo kūrimą, galybę ir didybę.
Nors visata ir Dievas yra neapsakomai didūs, mes neišnykstame. Biblija tik aiškiai atskiria Dievą ir jo kūriniją. Problemą, kuri glūdi domėjimosi astrologija ištakose, – mūsų pražūtis, netikrumas, saugumo stoka, – Dievas jau išsprendė! Dievas Jėzuje tapo žmogumi ir pats atėjo pas mus į šią mažą žemę – tokie svarbūs mes jam buvome ir esame. Ir mūsų, krikščionių, pagrindinė, t. y. kaltės problema yra išspręsta. Nors mūsų gyvenimas nėra be sunkumų, bet mes turime pagrindą po kojomis ir padėjėją, kad juos įveiktume. Tai, ką mums reikia žinoti apie ateitį, Dievas pranešė. O dėl kitų dalykų mes galime ir turime pasitikėti Dievu, jis turi ir ateitį, ir mus savo rankoje. Krikščionims nereikia jokių astrologijų!

Mėnulio mitas
Dar atkakliau nei tikėjimo žvaigždėmis laikomasi Mėnulio mito. Šio Žemės palydovo galia pasikliauja netgi daugelis tų, kurie skeptiškai žiūri į astrologiją. Tebėra plačiai paplitusi nuomonė, kad Mėnulis turįs įtakos naujagimių lyčiai ir moters ciklui (jis atitinka Mėnulio ciklą – vadinasi, čia turėtų būti „kažkoks“ ryšys!), pilnaties metu esą daugiau gimstama ir įvykdoma daugiau nusikaltimų. Prietaringesni, atsižvelgdami į Mėnulį, sodina agurkus ir tik jaunaties metu kerpa plaukus. Truputį šiuolaikiškesniems siūloma pirkti akcijas prieš pilnatį, – kas nori, gali visą savo gyvenimą tvarkyti pagal Mėnulį.
Artimiausias mūsų kaimynas visatoje, be abejo, daro įtaką žemiškiems procesams. Gyvūnijos pasaulyje apie tai esama nemažai ištirtų pavyzdžių (tačiau netiesa, kad vilkai kaukia mėnesienoje, – jie šiaip ar taip kaukia, tik giedromis, Mėnulio apšviestomis naktimis, tai geriau girdima). Mėnulis neturi tokios galios, kokią jam dažnai priskiria. Nė vienas čia paminėtas „faktas“ negali būti įrodytas arba pagrįstas moksliškai. Paskutinis argumentas – palyginimas su jūros potvyniais ir atoslūgiais. Gal žmoguje irgi vyksta mini potvyniai ir mini atoslūgiai, kadangi du trečdalius žmogaus kūno masės sudaro vanduo? Galia, kuria Mėnulis veikia žmogaus kūną, yra be galo silpna: Žemė traukia žmogų 3,5 milijono kartų stipriau, o žmogaus, kuris stovi tiesiog greta mūsų, traukos jėga veikia du milijonus kartų stipriau.
Dėl to Mėnuo žmones veikia labiau psichologiškai ir romantiškai nei fiziškai. Kas tiki Mėnulio galia, yra jautresnis neįprastiems dalykams – tikėjimas Mėnuliu daro įtaką elgesiui ir valdo suvokimą („šiandien pilnatis – pažiūrėsime, kas nutiks?“).
Pasižymint tokiu jautrumu galima paaiškinti ir įsitikinimą, jog Mėnulis sukelia somnambulizmą (nakvišumą). Sąryšio tarp Mėnulio ir lunatizmo nepavyko nustatyti (tokį polinkį turintieji vaikštinėja nepriklausomai nuo Mėnulio fazių; be to, naktinis vaikščiojimas vyksta gilioje miego fazėje, kai pojūčiai Mėnulio šviesai yra „išjungti“). Čia dažniausiai galėtų būti „paties išpildomos pranašystės“: kas tris kartus blogai miega prie pilnaties (sutapimas), laukia įtakos ir ateityje tai darys dažniau.

Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Vilija Adomavičiūtė

Spausdintoje „Prizmės“ versijoje: Lahayne H. Tylinčios žvaigždės – 1998/4. – P. 45–49