C. S. Lewiso 100-osioms gimimo metinėms

Viktor Harder

Profesorius ir knygų vaikams autorius, literatas ir teologijos garbės daktaras, buvęs ateistas ir krikščionybės gynėjas, mėgstamas docentas ir… „kieto apvalkalo“ bei minkšto vidaus žmogus – visa tai tinka žinomam anglų rašytojui ir eseistui, palikusiam veikalus, kurie praaugo jo amžių ir turi ką pasakyti dar ir šiandien. Tai ne tik dėl jo tikėjimo, nukreipto į šiandieną šioje žemėje, bet ir dėl tikėjimo, kuris apėmė tobulo pasaulio ir dangaus viltį.
Kas buvo šis žmogus ir kaip jis tapo tuo, kas buvo? „Gyvenimą galima suprasti tik žvelgiant atgal, o gyventi reikia į priekį“. Tai Søreno Kierkegaardo mintis. Kas į C. S. Lewiso gyvenimą pažvelgs tokiu aspektu, pastebės, kaip lemtingai dvi neišvengiamos gyvenimo pusės – džiaugsmas ir skausmas – tapo jo gyvenimo tikrove.
Vaikystė, suaugusiųjų literatūra ir pirmoji netektis
Gyvenimo šviesą Lewisas išvydo 1898 m. lapkričio 29 Belfasto miesto pakraštyje, protestantiškoje Šiaurės Airijos dalyje. Tėvams nepasisekė su vardu – Clive’as Staples, nes dar būdamas mažas – vos ketverių metų – C. S. pats sau davė vardą. Nuo šiol jis vadinsiąsis „Jacksie“ ir nenorįs girdėti ateityje jokio kito vardo, nebent vėliau „Jack“.
Su trejais metais vyresniu broliu Warrenu Hamiltonu, visų vadinamu tik „Warnie“, „Jackas“ Lewisas susidraugavo labai ir visam gyvenimui. Būtent vaikystėje, kai ieškoma sąjungininkų, jis rado Warnie tą žmogų, su kuriuo turėjo daug ką bendro. Jų laisvalaikio užsiėmimai siekė nuo įvairiausių žaidimų skaitant visas be išimties namuose randamas knygas iki savų istorijų savo sukurtame pasaulyje rašymo. Kad Jackas pradėjo rašyti anksti, kaltas ne tik lietingas Airijos oras, kuris jį bei Warnie dažniau nei kitus įvarydavo į namus. Dėl to „kaltas“ fizinis būvis, kurį jis ir Warnie paveldėjo iš savo tėvo: jie turėjo tik vieną sąnarį nykštyje. Tai lėmė visišką negalėjimą užsiimti kokiu nors amatu. Nors ir labai trokšdamas ką nors sumeistrauti, Jackas būdavo priverstas savo bandymų – dažnai su ašaromis akyse – atsisakyti. „Į kokį laimės pasaulį man buvo leista įžengti, aš, žinoma, nenujaučiau“, – taip santūriai galėjo jis vėliau pasakyti.
Vieną dieną Jackas susitiko Warnie, parėjusį namo su skardinės dėžutės dangteliu. Dangtelyje buvo užveistas žaislinis sodas iš šiek tiek samanų, šakų ir gėlių. Tai padarė Jackui tokį didelį įspūdį, kad jis vėliau prisipažino: „Tai buvo mano pirmas susitikimas su grožiu“. Drauge tai buvo ilgesio pradžia su toli einančiomis pasekmėmis. Nes taip nepastebimai jis ir įlipo į ilgesio kelionės traukinį. Kitą kartą toks pat išgyvenimas jį apėmė vieną vasaros dieną stovint sode šalia žydinčio serbentų krūmo.
Bet šitokia dvejopu būdu užliejanti jausmų banga turėjo – anot Lewiso apibūdinimo – ypatybę būti „šalta, plati, griežta, blyški ir tolima“ – tai visos savybės, kurias jis aptikdavo ir jo mėgstamoje Šiaurės literatūroje. Ir nors šios akimirkos turėjo lygiai skausmo ir džiaugsmo, bet jos sužadindavo jo ilgesį nuolat patirti šį jausmą, kurį Lewisas apibūdino kaip „džiaugsmo dieglį“.
Lewiso vaikystė, kurią jis su malonumu prisimena kaip „kasdieninės, proziškos laimės“ laiką, buvo aptemdyta motinos ligos, o vėliau ir jos mirties: 1908 metų pradžioje jai buvo nustatytas žarnyno vėžys. Operacija nesuteikė jokių vilčių. Jackas prisiminė, kad tikinčiųjų malda turėtų būti išgirsta, ir pradėjo melstis. Bet prašymas pasveikti nebuvo išpildytas. Jis kreipėsi su savo malda į Dievą „be meilės, be pagarbos ir netgi be baimės“, kaip jis vėliau apie tai pasakė. Jis norėjo pasiekti savo tikslą – kad malda būtų išgirsta – tiesiog per jo vaizdinių „įkūnijimą“ ir per psichikos galias. Nieko nuostabaus, kad negatyvi „maldos“ patirtis jo nelabai tesujaudino.
Tuo metu Lewiso požiūris į Dievą buvo iš esmės iškreiptas ir atitinkamai klaidingas elgesys. Vėliau pats tai taikliai demaskavo savo „Kipšo laiškuose“ („Screwtape Letters“). Ten jis senam kipšui Paraliui leidžia išsakyti jaunam pradedančiam velniui Nelabukui tokią nuomonę dėl jo „globotinio“ tipiškos pažiūros į maldą pavojingumo: „Jei jis kartą išmetė visus savo minčių vaizdus bei supratimus, arba jeigu jis juos išsaugojo visiškai pripažindamas, kad jie yra tik subjektyvios prigimties, ir jeigu jis dabar patikės absoliučia, realia, už jo egzistuojančia nematoma TIKROVE, esančia su juo tame pačiame kambaryje, nors jis jos niekada negalės pažinti taip, kaip ji jį pažįsta, – tik tada ateis netikėtumas [t. y. tikras, pasikeitimą sąlygojantis susitikimas su Dievu]“. Žvelgdamas atgal Lewisas suvokė, kad jo tikėjimo – kokį jis manėsi turėjęs vaikystėje – žlugimas nėra didelis nuostolis.
Jackui ir jo broliui buvo liūdna ne tik dėl motinos mirties, bet tam tikra prasme ir dėl tėvo Alberto Lewiso, kuris nemokėjo įveikti netekties kančios. Dėl to jis nebegalėjo pasiūlyti abiem tikrų namų. Savo autobiografijoje Lewisas rašo: „Slegiamas baimės, jis buvo nenuspėjamas, jis šėlo ir elgėsi neteisingai. Taip per ypatingą likimo žiaurumą prarado ne tik žmoną, bet – to nežinodamas – ir savo sūnus“.
Jackui jau vaikystėje į rankas pateko knygos, kurios, tiesą sakant, buvo skirtos suaugusiems (pavyzdžiui, Johno Miltono „Prarastasis rojus“). Kadangi jis ir šiaip mažai bendravo su savo bendraamžiais, labai anksti išmoko rafinuotai reikšti savo mintis. Suaugusieji kartais pamanydavo, kad jis nori tuo pasipuikuoti. Bet pats Lewisas galvojo kitaip: „Iš tikro buvo kaip tik atvirkščiai: mano išdidumui būtų patikę pasakyti keletą sakinių iš mokyklos berniokų žargono, kurį aš buvau nugirdęs, o ne kalbėti ta kalba, kuri kasdien veržėsi pro mano lūpas (neišvengiamai, – turint galvoje mano gyvenimo aplinkybes)“.

Jaunasis studentas ir ateistas
Jackas pateko į parengiamąją mokyklą, ruošiančią mokinius privačioms anglų mokykloms, kurios turėjo internatus. Būtent į jas Albertas Lewisas norėjo pasiųsti savo sūnus, kad jie būtų išauklėti džentelmenais.
Bet parengiamosios mokyklos pasirinkimas nebuvo sėkmingas. Jackui tai buvo apskritai viena iš baisiausių mokyklų – jos direktorius Revas Robertas Capronas vėliau buvo pripažintas psichikos ligoniu! Jis dažnai naudojo lazdą – net dėl neišspręsto matematikos uždavinio. Patirtą šiurkštumą rašytojas vėliau įvertino tokia kandžia pastaba: „Gyvenimas bjauriame internate yra geras pasiruošimas krikščioniškam gyvenimui ta prasme, kad jis moko gyventi viltimi“.
Gyvenimas ten turėjo Jackui tam tikrą teigiamą reikšmę bent jau tuo, kad jis čia pirmą kartą rimtai susidūrė su krikščionišku tikėjimu. Akstinas tam buvo dvasiškai reiklūs pamokslai „anglų katalikų“ anglikonų parapijoje, kurią lankyti buvo pareiga. Jį jaudino tai, jog jis girdėjo „krikščionybės mokymus iš žmonių, kurie akivaizdžiai tuo tikėjo“. Tai paskatino Jacką susirūpinti savo siela: jis pradėjo melstis ir skaityti Bibliją bei stengėsi įsiklausyti į savo sąžinę.
Bet šis bandymas „gyventi kaip krikščioniui“ truko neilgai. Gan greit tam tikros aplinkybės labai apsunkino Jacko krikščioniškąją būtį. Naujos mokyklos Virene šeimininkė pastūmėjo jį antgamtiškumo poreikio kaip tokio ir okultizmo link. Tai buvo dvasinis geismas, ir visa kita pasaulyje pasidarė nebeįdomu. Visi aiškūs kontūrai, kuriuos dar turėjo jo tikėjimas, išblėso miglotame ir abstrakčiame okultizme.
Prisidėjo ir praktiška dvasinė problema: dar būdamas vaikas jis buvo išmokęs maldas ne tik išsakyti, bet ir pagalvoti apie jų turinį. Šis principas varė jį į begalybę, kadangi vidinis balsas vertė jį abejoti viskuo, kam jis meldėsi. Taip valios pastangomis jis siekė melsdamasis tam tikro vaizdinio gyvumo. Vėliau Lewisas pastebėjo pats: „Būtų gi kas nors man paskaitęs senojo Walterio Hiltono perspėjimą, kad mes niekada negalime bandyti išgauti prievarta per maldą to, ko Dievas neduoda!“
Be šitų daugiau emocinių pagundų tuo metu atsirado ir sąmoningų abejonių, kurias sukėlė klasikų kūriniai. „Čia, ypač Vergilijaus, buvo konfrontuojama su daugybe religinių minčių; o visiems mokytojams ir leidėjams buvo tarsi savaime suprantama, kad visos šios religinės mintys yra grynos iliuzijos“. Jackas pasigedo gerai pagrįstos krikščionybės ir suprantamo išaiškinimo, koks kitų religijų santykis su krikščionišku tikėjimu. Visa tai skatino jį vis labiau abejoti krikščionybe. Pagaliau jis ėmė mąstyti vis ateistiškiau ir pradėjo ieškoti savojo pasaulio paaiškinimo modelio.
Naujosios pažiūros tvirtėjo veikiamos asmeninio jo mokytojo Kirkpatricko racionalistinio mąstymo. Kai Jackas ėmė mokytis pas Kirkpatricką ir visiškai nerūpestingai pastebėjo, kad jis nustebintas Sario grafystės „dekoracijų“ ir kad jos esančios „labiau laukinės“, nei jis galėjo tikėtis, iš mokytojo lūpų išsiveržė: „Palauk! Ką tu turi galvoje sakydamas ‘laukinis’ ir kokiu pagrindu tu tikėjaisi čia išvysti visai ką kita?“ Sokratišku tonu jis gręžė toliau klausdamas, kuo grindė Jackas savo lūkesčius dėl Sario floros ir gamtovaizdžio? Ar jis žiūrinėjęs kokius nors atvirukus, fotografijas ar knygas, suformavusius jo įsivaizdavimą? Taip Jackas mokėsi išsiaiškinti reikalo esmę ir niekuomet neteigti to, kas nebuvo apgalvota ir gerai motyvuota. Štai koks pažinimas, įgytas per Kirkpatricko pamokas: „Dangus mato, aš niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tai, ką vadinau savo mintimis, turėjo būti kažkuo paremta“.
Nepaisydamas tokios stiprios įtakos, apie savąjį ateizmą jis galvojo labai prieštaringai: „Aš tvirtinau, kad Dievo nėra. Be to, buvau labai užsirūstinęs ant Dievo dėl to, kad jo nėra. Ir dar dėl to, kad jis buvo sukūręs pasaulį“. Kaip vėliau pripažino, jo minčių statinys buvęs „gerai apgalvotas, bet beširdis“.
Nors Lewisas emociškai ir intelektualiai išgyveno keletą kelionių kalnais ir slėniais, bet jis pasiekė kitą savo ilgesio kelionės bei džiaugsmo išgyvenimo stotelę – šį kartą tai buvo Richardo Wagnerio muzika bei susidomėjimas šiaurietišku dievų dangumi, tiesiog kūrinių „Zygfrydas ir Dievų prieblanda“ bei „Nybelungo žiedas“ dėka. „Mane užvaldė tas grynas ‘šiauriškumas’; milžiniškų šviesių erdvių vizija aukštai virš Atlanto begalinėje Šiaurės vasaros prieblandoje, jos tolyje, jos atšiaurume…“

Victor Harder, teologas

Vertė Nijolė Feldmanaitė