Egdūnas Račius
Didžiųjų pasaulinių religijų tradicijos kiekviena savaip sprendžia vyro ir moters santykių bei jų statuso visuomenėje ir Dievo akivaizdoje klausimą. Islamo religijoje, o per ją ir musulmoniškose kultūrose, šis klausimas buvo aktualus jau nuo pranašo Mahometo laikų. Būtent Mahometas, kurio lūpomis buvo skelbiamas Koranas, savo pamokslais bei gyvenimo pavyzdžiu apibrėžė formalaus moters statuso islame rėmus. Ši institucionalizuota moters padėties samprata, nors musulmoniškų religijos žinovų (ulama) per visą islamo istoriją buvo plačiai komentuojama bei interpretuojama, iš esmės pačių musulmonų niekada nebuvo kvestionuota. Vis dėlto oficialiai postuluojami santykiai bei normos atskiruose kultūriniuose kontekstuose įgavo savitų bruožų. Todėl, kalbant apie moters padėtį islame, būtina skirti, ar kalbama apie šventraščiuose randamas ir iš jų kildinamas nuostatas, ar apie kultūriškai sankcionuotas socialines formas.
Islamo religija jokiu būdu netapatintina su musulmoniškomis kultūromis, nors tarp jų, be abejo, yra glaudus priežastinis ryšys: be islamo religijos nebūtų musulmoniškų kultūrų. Kita vertus, nebūtinai viskas, kas randama musulmoniškose kultūrose, tapatinama su islamu ir kildintina iš islamo religijos. Todėl šiame straipsnyje, aptariant moters padėties islame klausimą, bus atskirti du lygmenys: tai, kas reikalaujama arba laikoma standartu, bei tai, kas istoriškai realiai egzistavo ir/ar tebeegzistuoja.
Koranas bei Suna apie moterį
Islamo šventraštis – Koranas, būdamas daugiau moralinio teorinio pobūdžio, numato žmonių pagal lytį, amžių bei socialinę padėtį santykinę vertę ir hierarchiją tarp jų. Teoriškai Korano žodžiai adresuoti tiek vyrams, tiek moterims. Vienas didesniųjų Korano skyrių (4-as) pavadintas „An-Nisa“, „Moterys“, ir praktiškai yra visas skirtas vyro ir moters santykiams. Skyriuose „Al-Baqara“, „Karvė“, ir „Al Imran“, „Imrano šeima“, taip pat daug dėmesio skiriama moters statusui musulmoniškoje visuomenėje.
Musulmonai didžiuodamiesi teigia, kad islamas – egalitaristinė religija: prieš Dievą visi lygūs, nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties ir amžiaus. Dievui esą rūpi tik žmogaus dievobaimingumas, pagal kurį ir bus atlyginta. Todėl teoriškai moteris, vien lyties pagrindu, nėra nė kiek prastesnis Dievo kūrinys. Iš to išeitų, kad moteris musulmonė nėra žemesnės padėties už vyrą musulmoną.
Tačiau socialinėje plotmėje moters padėtis nėra tapati jos statusui Dievo atžvilgiu: ji yra visiškai priklausoma nuo vyro, ar tai būtų jos tėvas, brolis, vyras, dėdė ar net sūnus. Apskritai islame moteris matoma tik per šeimos prizmę: ji gali būti dukra, sesuo, žmona arba motina, bet už šeimos moters teoriškai nėra. Moters socialinis pasaulis apsiriboja šeima bei namų erdve ir nuo jų atsietos moters – socialaus individo – įvaizdžio islame net nėra. Islame moteris yra (moraliai) vertingas individas tik per šeimą, kurioje ji turi griežtai apibrėžtas funkcijas. Socialiniu požiūriu kalbėti apie moters padėtį islame yra kalbėti apie jos padėtį šeimoje.
Musulmonai nesutinka su jiems dažnai pateikiamu priekaištu, jog moterys islamo laikomos antraeiliais žmonėmis. Jų manymu, Koranas prisako vyrams rūpintis savo moterimis taip, kad jų gyvenimas būtų kuo saugesnis: tėvas ar globėjas privalo visokeriopai atstovauti mergaitės interesams iki jai ištekant, jis turi parinkti tinkamą vyrą; ištekanti moteris privalo gauti iš vyro piniginę vedybų dovaną, kuria visą gyvenimą disponuos savo nuožiūra; vyras turi visiškai išlaikyti žmoną ar žmonas bei savo vaikus, o jo mirties atveju žmona yra garantuota, kad gaus palikimą; moterimi našle turi rūpintis jos šeimos vyrai. Taigi islame vyrauja nuostata, kad moters niekada nevalia palikti likimo valiai.
Nors Korane daugelyje vietų moterys aptariamos ar bent minimos, etalonas praktiniams socialiniams santykiams tarp lyčių nustatytas pranašo Mahometo gyvenimo, jo Sunos. Mahometas, būdamas 25-erių, vedė 40-ies metų našlę Khadydžą, su kuria susilaukė šešių (kitais duomenimis – aštuonių) vaikų: keturių (penkių) dukterų ir dviejų (trijų) sūnų. Sūnūs mirė dar kūdikystėje, o dukterys sulaukė pilnametystės. Po Khadydžos mirties, kai Mahometui buvo apie 50, jis vedė dar 10 kartų (gal net 14)[1]. Taigi Mahometo šeimyninis (santuokinis) gyvenimas buvo tiek intensyvus, tiek ekstensyvus. Pranašo elgesį su savo žmonomis akylai stebėjo jo sekėjai musulmonai. Todėl pranašo gyvenimo aprašuose (chadythuose) gausu jam priskiriamų žodžių bei veiksmų.
Iš chadythų galima pastebėti, kad Mahometas buvo griežtas moterų atžvilgiu, t.y. tikras patriarchas. Paklusnumas jam kaip šeimos galvai buvo sumišęs su paklusnumu dievo pasiuntiniui ir pranašui. Tačiau sunku vertinti Mahometo požiūrį į moteris apskritai: vienu atveju jis kalba apie tai, kad pragaro gyventojų daugumą sudaro moterys, kitu – kad vartai į rojų guli ties motinų pėdomis. Kita vertus, Mahometas, matyt, buvo linkęs manyti, kad moterys yra potencialus blogio (ypač moralinio) šaltinis, todėl į jas reikia kreipti išskirtinį dėmesį tiek dėl to, kad jos nesukeltų blogio, tiek norint vyrus apsaugoti nuo to blogio. Korane, o ypač chadythuose, kalbama apie kylančias iš moterų pagundas, aistras, neracionalius veiksmus, kurie griauna musulmoniškos visuomenės moralinį tyrumą. Todėl musulmonai šventraščiuose perspėjami būti budrūs bendraujant su moterimis (pavyzdžiui, 2,222; 4,15. 34).
Kasdieniniame gyvenime Mahometo elgsena su žmonomis tapo įstatymu visiems musulmonams[2]. Didžioji dauguma užfiksuotų pranašui priskiriamų pasisakymų moterų atžvilgiu yra susiję su seksualiniu elgesiu: kada, kaip ir kur vyras gali lytiškai santykiauti su moterimi. Be abejo, islame lytiniai santykiai leidžiami tik santuokoje[3], tačiau ir joje jie griežtai apibrėžti. Islamežmona yra savo vyro seksualinių poreikių tenkintoja: jai niekuomet, išskyrus numatytus atvejus, nevalia atsakyti vyrui.[4] Kadangi islame yra įtvirtinta poliginija ir vyrui musulmonui leidžiama vienu metu turėti iki 4 žmonų, musulmonas vyras praktiškai bet kada gali patenkinti savo lytinę aistrą. Žmonai nepaklusus savo vyrui, šis legaliai gali imtis įvairių priemonių, net smurto, kuris pateisinamas Korano 4,34, kur po perspėjimo bei atsisakymo dalytis ta pačia lova, vyras raginamas nepaklūstančiai žmonai suduoti.
Be lytinių santykių reglamentavimo, Mahometas paliko ir visumą socialinio elgesio taisyklių, musulmonų teisininkų rankose virtusių įstatymais. Teisiniu požiūriu, moteris, be abejonės, yra menkesnės vertės žmogus: visų pirma tik dviejų moterų liudijimas teisme vertas vieno vyro liudijimo, moteris paveldi tik pusę turto, kurį paveldi vyras, ištuokos atveju vaikai lieka su vyru. Musulmonė negali tekėti už nemusulmono, kai tuo tarpu musulmonas gali vesti judaistę ir krikščionę. Tačiau moters atsakomybė už savo veiksmus yra mažesnė nei vyro: neretai už tokį patį nusižengimą vyras baudžiamas griežčiau nei moteris. Taip yra todėl, kad tikima, jog moteris gali klysti dėl neišmanymo ir nebuvimo kas jai patartų, o vyras privalo pats apsvarstyti ir įvertinti savo veiksmų padarinius.
Nūdienos europiečiai dažnai piktinasi, kad musulmonės neturinčios teisės inicijuoti skyrybų. Jų teigimu, išsiskyrusi moteris pažymima stigma ir tampa autsaidere savo visuomenėje. Formaliai islame skyrybų siekti gali ir moteris (remiantis 4,128), tačiau tokia teisė jai yra labai apribota. Vyras išsiskirti su žmona gali praktiškai dėl bet kokios priežasties.
Atskira moters padėties islame aptarimo tema – poliginija. Iš tiesų Korane (4,3)[5] leidžiamų vienu metu turėti žmonų skaičius apribojamas keturiomis. Tačiau toje pačioje eilutėje yra keliama sąlyga: vyras, norintis vesti antrą, trečią ar ketvirtą žmoną, turi būti garantuotas, kad galės išlaikyti ją, su ja susilauktus vaikus ir jau turimą (turimas) žmoną (žmonas) bei vaikus. Todėl esminė vedybų sąlyga išlieka ekonominė: turtingesnis vyras potencialiai turės ir daugiau žmonų. Musulmonų teisininkai pridėjo dar vieną formalią sąlygą: jau esanti (esančios) žmona (žmonos) turi duoti savo sutikimą dėl naujos santuokos. Tačiau poliginija, nors legali, islamo istorijoje nebuvo paplitusi, išskyrus atskirus periodus ir kraštus, ir praktikuojama ji buvo daugiausia valdovų bei politinio ir religinio elito.
Istorinė kasdienybė
Kalbant apie realią istorinę situaciją musulmoniškuose kraštuose, nesunku pastebėti, kad daugelyje jų vyrai iš tiesų siekė dominuoti moterų atžvilgiu, savo siekius grįsdami šventraščiuose randamais teiginiais bei vėlesniais laikais suformuluotais įstatymais. Musulmoniška visuomenė nuo pat pirmųjų savo gyvavimo metų buvo patriarchalinė ir maskulinistinė. Korane vartojamos tik vyriškos giminės gramatinės formos. Nors, kaip minėta, Koranas neva adresuotas visai žmonijai, jo teiginių perdavimas ir saugojimas patikimas vyrams. Todėl žmogus praktiškai tapatinamas su vyru.
Istoriškai musulmoniškose visuomenėse vyrai uzurpavo veik visas viešojo gyvenimo sferas: švietimo, religijos, ekonominę bei politinę. Jei kai kurios moterys pasiekė pripažinimo vienoje ar keliose iš šių sričių, tai veikiau buvo jų kilmės ar priklausymo elitui pasekmė nei jų pastangų ar talento įvertinimas. Iki XX amžiaus moterimis musulmoniškose visuomenėse nebuvo rūpinamasi net taip, kaip to reikalauja Koranas ir pranašo Suna: jos išties buvo visuomenės šešėlyje. Moterų mirtingumas buvo didesnis už vyrų, ypač gimdyvių; praktiškai nebuvo raštingų moterų. Neretai žmonos būdavo laikomos vyro įgeidžius tenkinančiomis prie namų prikaustytomis vergėmis ir vaikų gimdymo mašinomis. Jos nesinaudodavo dauguma tų teisių, kurias joms formaliai islamas suteikia (skyrybos, teisė į nuosavybę ir paveldėjimą, asmens laisvė). Kalbant apie istorinę moters padėtį musulmoniškose visuomenėse, „moters pavergimo“ terminas nebūtų per drąsus. Tačiau ši istorinė tikrovė netapati formaliam islamo požiūriui į moterį: reikia pripažinti, kad musulmonai vyrai perlenkė menkindami savo moteris. Nesunku pastebėti, kad ir nūdien neretas musulmonas tebesilaiko nuomonės, jog moteris reikia valdyti.
Vis dėlto būtina pripažinti, kad XX amžiuje moters padėtis musulmoniškoje visuomenėje jei ne iš esmės, tai bent gerokai kinta: kai kuriuose kraštuose moterys įgyja pilietinių teisių bei laisvių. Jos jau gali balsuoti, užsiimti ekonomine veikla už šeimos ribų, įgyti išsilavinimą, gauti medicininę priežiūrą, ne blogesnę už vyrų gaunamąją. Iki šio amžiaus moters statusas visuomenėje priklausė ir nuo konkrečios moters šeimos vyrų, ir nuo ją supančios visuomenės spaudimo. Nuo šio amžiaus vidurio visuomeninis spaudimas yra sumažėjęs ir moters viešasis elgesys reglamentuojamas daugiausia privačių šeimos tradicijų.
Musulmoniškame pasaulyje jau esama moterų politikių, pasiekusių netgi aukščiausius valdžios sluoksnius. Čia prisimintinos Pakistano, Turkijos bei Bangladešo ministrės pirmininkės. Nemažai moterų musulmonių užima ministro rango postus, yra nacionalinių parlamentų narės, nacionalinių organizacijų vadovės, kompanijų prezidentės, profesorės ir pan. Visose šiose veiklose esama sekuliaristinių, nuosaikių ar net islamistinių pažiūrų musulmonių.
Vis dėlto, kalbant apie šiandieninę socialinę tikrovę, privalu pripažinti, kad skirtinguose musulmoniškuose kraštuose tiek formalus moters statusas valstybėje, tiek jos padėtis visuomenėje (kultūriniu aspektu) priklauso nuo aibės istorinių/kultūrinių faktorių. Būtų klaidinga suabsoliutinant teigti, kad ir šiandien moteriai musulmoniškoje aplinkoje yra visur vienodai blogai. Lygiai neteisinga būtų tvirtinti, kad musulmonės jau yra „savo likimų kalvės“.
Imant atskirai kiekvieną musulmonišką kraštą, galima nesunkiai pastebėti, kad moters statusas tame pačiame krašte priklauso nuo begalės sąlygų: pagal vienus parametrus moterys gali būti matomos išsilaisvinusios, pripažintos lygios vyrams ir gerbiamos, tuo tarpu pagal kitus į jas vis dar galima žiūrėti kaip į engiamas ir užguitas visuomenės nares. Todėl, pavyzdžiui, gan konservatyviame Kuveite galima pamatyti ir tokių moterų, kurios savo socialine veikla, išvaizda, mąstysena ir visa gyvensena veik niekuo nesiskiria nuo europiečių moterų ir tokių, kurios visur kur tebėra priklausomos nuo jas valdančių vyrų. Vis dėlto net ir labiausiai nepriklausomos ir savarankiškos moterys Kuveite neturi teisės balsuoti, negali pretenduoti į aukštą valstybės postą, negali absoliučiai laisvai vykti į užsienį, užsiimti verslu. Moterims tebėra užvertos dar daugelio galimybių durys.
Kita vertus, pavyzdžiui, Turkijoje, kur moteris formaliai prieš įstatymus yra lygi vyrui, ji daugeliu atvejų negali praktikuoti savo pilietinių teisių dėl esamo kultūrinio spaudimo. Amerikietė antropologė Jenny White savo knygoje Money Makes Us Relatives atskleidžia Turkijoje vyraujantį ekonominį moters išnaudojimą bei totalų turkiškos šeimos patriarchalumą.[6] Turkijoje (bent tarp žemesniųjų klasių) moterys vis dar matomos kaip vyrų tarnaitės, ir moters egzistencija yra tik jos darbas (šeimoje ir šeimai).
Musulmonai atkakliai teigia, jog savo esama socialine padėtimi moterys musulmonės yra visiškai patenkintos: joms esą garantuotas saugumas ir materialinis aprūpinimas. Išties dėl materialinės padėties turtingųjų Arabijos pusiasalio valstybių pilietės neturėtų skųstis: jų tėvai ir vyrai parūpina joms praktiškai bet kokius geidžiamus daiktus, ar tai būtų papuošalai, drabužiai, automobiliai, namai, ar net tarnai. Būdamos viešpatės savo namuose jos galbūt tikrai gali jaustis laimingos ir nepretenduoti į kokias nors pilietines teises ir laisves, natūralias europinėse kultūrose. Neturtingesnių musulmoniškų kraštų gyventojos, būdamos daugiausia neišlavintos ir neraštingos, galbūt nė neįsivaizduoja, kad gali būti kitoks socialinis lyčių santykis. Minėta White studija apie Turkiją tai netiesiogiai patvirtina.
Musulmonų vyrų tvirtinimas, kad jų moterys patenkintos savo gyvenimu, iš esmės neatitinka realios situacijos. Esfandriani pateikia keletą tuzinų interviu su iranietėmis, kurios nėra patenkintos socialine moters padėtimi Irano Islamo Respublikoje ir aktyviai kovoja už tos padėties pagerinimą.[7] Šios moterys politinėmis bei kitomis priemonėmis siekia pakeisti galiojančius, jų teigimu, diskriminacinius, įstatymus. Tiesa, tai daugiausia aukštą išsilavinimą turinčios moterys, po Islamo revoliucijos praradusios darbą ir visuomeninį statusą. Vis dėlto jų buvimas liudija, kad bent kai kurios musulmonės yra pasiryžusios siekti visiškos moters lygybės su vyrais įteisinimo. Panašių tendencijų esama ir kituose musulmoniškuose kraštuose (Egipte, Turkijoje).
Įvertinant neseniai įvykusius ir tebevykstančius progresyvius visuomeninės moters padėties pakitimus islamo kraštuose, reikia pripažinti, kad žiūrint iš šiandieninės europietiškų kultūrų perspektyvos, moteris musulmoniškoje erdvėje neturi lygiateisio su vyrais statuso. Tad kyla klausimas, ar šiandieninės moters padėties musulmoniškuose kraštuose nepatenkinamumas yra sąlygotas išimtinai religinių principų ir nuostatų, ar jis palaikomas istorinių/kultūrinių tradicijų, ar sankcionuojamas galiojančių formalių valstybinių įstatymų? Atsakyti vienprasmiškai į šį klausimą, matyt, neįmanoma. Todėl bet koks kalbėjimas apie šiandieninę moters padėtį islame turi būti apibrėžtas geografine/kultūrine plotme: galima kalbėti apie paskiras valstybes bei visuomenes, bet ne apie musulmonų visumą. O kiekvienu atveju atsakymas į iškeltąjį klausimą bus gaunamas proporcingai pasveriant visus faktorius. Ir vienais atvejais gali pasirodyti, kad islamas, kaip formalius reikalavimus pateikianti sistema, nulemia moters padėtį, o kitais atvejais gali būti atskleista, kad esama moters padėtis nėra daugiau nei piktybinių interpretacijų įdiegimo kultūrinis padarinys. Todėl nevalia nuteisti islamo kaip antimoteriškos religijos (žinoma, neužmirštant šios religijos nuostatų moterų atžvilgiu), ignoruojant kitus faktorius, sąlygojusius moters statuso susiformavimą musulmoniškoje erdvėje. Todėl tik visapusiškas ir daugiaplanis problemos aptarimas, o ne apriorinės nuostatos bei stereotipai gali duoti patikimus atsakymus. Šiuo straipsniu ir buvo siekiama praskleisti galimus priėjimus prie „moters statuso islame“ aptarimo.
Egdūnas Račius, Niujorko universitete baigė Artimųjų Rytų studijas, VU Orientalistikos centre dirba vyresniuoju asistentu