Dorothy Sayers pranešimas, 1938 m. skaitytas viename moterų sąjungos suvažiavime [1]

Iš to, kaip mane kvietė čia kalbėti, supratau jus manant, kad aš turėčiau domėtis feministiniu judėjimu. Atsakiau, gal kiek ir susierzinusi, jog nesu tikra, ar norėčiau „identifikuotis“ (kaip kad mėgstama gražiai sakyti) su feminizmu, ir kad feminizmo laikai senąja šio žodžio prasme jau baigėsi. Man regis, netgi pasakiau, jog dabartinėmis sąlygomis agresyvusis feminizmas gali atnešti daugiau žalos negu naudos. Turbūt suprantama, kad manęs paprašė aptarti šį klausimą plačiau. Ne taip paprasta paaiškinti, ką konkrečiai turėjau galvoje, neperlenkiant ir nerizikuojant būti suprastai neteisingai, tačiau pabandysiu.
Kaip ir visi su žmonių santykiais susiję klausimai, „lyčių lygybės“ klausimas opus ir sudėtingas. Jo negalima išspręsti vien šūkiais arba nepajudinamais teiginiais, pavyzdžiui, „moteris tokia pat kaip ir vyras“ arba „moteris turi sėdėti namie“, arba „moterys neturi rinktis vyriškų profesijų“. Vos paskelbus šiuos teiginius pastebi, kad jiems reikia išlygų. Sakinys „moteris tokia pat kaip ir vyras“ toks pat beprasmis, kaip ir sakinys „bantu toks pat kaip ir prancūzas“ arba „poetas yra toks pat kaip inžinierius“, arba „dramblys yra toks pat kaip ir žirgas“ – jis visiškai nieko nereiškia, kol neišsiaiškinome, „kokioje veikloje“. Dievo akyse bantu, be abejonės, toks pat vertingas kaip ir prancūzas, tačiau vidutinis bantu tikriausiai menkiau išmano literatūros kritiką negu vidutinis prancūzas, o šis mažiau už vidutinį bantu išmano, kaip rasti didžiųjų žvėrių takus. Ir vienoje, ir kitoje pusėje gali būti išimčių, viskas didžiąja dalimi priklauso nuo paveldėjimo ir išsimokslinimo. Palyginę poetą ir inžinierių pamatysime esminį temperamentų skirtumą – taigi mūsų klausimas taps didžiule sudėtinga socialine problema, kas – poezija ar technika – yra „geriau“ valstybei ir apskritai žmonijai. Kai kurie žmonės norėtų, kad pasaulyje gyventų vien poetai arba vien inžinieriai – bet dauguma mūsų pageidautų, kad būtų ir vienų, ir kitų, nors ir čia kiekvienas mūsų skirtingai įsivaizduojame santykį tarp poezijos ir technikos. Reikėtų tik atsižvelgti į tai, kad svajotojai ir poetiško temperamento žmonės neturėtų prasidėti su mašinomis, o žmonės, išmanantys mechaniką – leisti prastos poezijos knygelių. Pagaliau jei lyginsime dramblį ir žirgą, susidursime su esminiais fiziniais skirtumais. Dramblys prastai pasirodytų Derbio hipodrome, o niekad nepralaimintis žirgas Eklipsė negalėtų net lygintis su drambliu, jei tektų vilkti rąstus.
Tai taip akivaizdu, kad nevertėtų net aušinti burnos. Tačiau toks jau visų judėjimų bruožas: nepaisydami geriausių ketinimų, pradininkai būna taip užsidegę, kad nesugeba pastebėti akivaizdžiausių dalykų. Prieštaraudami labai senam šūkiui „moterys priklauso silpnesnei lyčiai“ arba dar peiktinesniam „moteris – tai dieviška būtybė“, mes lėtai bet garantuotai perėjome prie teiginio, kad „moteris tiek pat vertinga, kiek ir vyras“, net nesusimąstydami, ką konkrečiai turime galvoje taip sakydami. Man regis, kad galvoje turime kažką, kas yra taip savaime suprantama, jog lengva nepastebėti. Ne kiekviena moteris vien dėl savo lyties yra tokia pat stipri, protinga, išmoninga, apskaičiuojanti, darbšti, kaip koks nors vyras, tačiau kiekviena moteris yra visiškai toks pat paprastas žmogus, kaip ir vyras, su tais pačiais individualiais polinkiais ir turintis tokią pat teisę į individo skonį ir polinkius.
Kiekvienam žmogui nemalonu nuolat būti laikomam klasės atstovu, o ne individu. Suprantama, praktiniais sumetimais šiek tiek klasifikacijos reikia. Niekam nekenkia konstatavimas, kad moterų kaip klasės kaulai smulkesni negu vyrų, kad jos nešioja lengvesnius drabužius, turi daugiau plaukų ant galvos bet mažiau ant kūno, dažniau vaikšto į bažnyčią ar į kiną, kad jos turi daugiau kantrybės su mažais ir triukšmaujančiais vaikais. Taip pat sėkmingai galime teigti, kad apkūnesni abiejų lyčių atstovai paprastai būna geraširdiškesni negu liesi, kad abiejų lyčių profesorių tartis aiškesnė negu valstiečių ar kad abiejų lyčių komunistai agresyvesni už fašistus – arba atvirkščiai. Tačiau nuomonė, esą visus žmogaus skonius ir polinkius nusveria klasė, kuriai jis priklauso, neprotinga ir kelia susierzinimą. Šią klaidą vyrai labai dažnai daro spręsdami apie moteris – ko gero, tą pačią klaidą linkusios daryti ir feministės.
Imkime, pavyzdžiui, įprastinį priekaištą, kad šiandieninėms moterims „patinka mėgdžioti tai, ką daro vyrai“. Šiame priekaište slypi daug tiesos ir daug gryno, niekuo nepagrįsto ir išties pikto absurdo. Praeityje vyrai buvo pasisavinę daug profesijų ir laisvalaikio užsiėmimų. Pavyzdžiui, vyrams priklausė monopolinė teisė klasikinio švietimo srityje. Vos tik pionieriai pareikalavo teisės moterims studijuoti universitetuose, buvo atšauta: „O kam moterims Aristotelis?“ Belieka atsakyti: ne visoms moterims bus geriau nuo to, kad jos išmanys apie Aristotelį, ir dar mažiau jų, kaip teigia lordas Tennysonas, tokiu atveju būtų geresnės kompanionės savo vyrams. Mano nuomonė būtų labai paprasta: „Nesvarbu, ko nori moterys kaip grupė. Aš noriu daugiau žinoti apie Aristotelį. Tiesa, kad daugeliui moterų jis visiškai nereikalingas ir kad pirmuosiuose kursuose labai daug vyrų vien nuo minties apie jį išblykšta ir apalpsta, tačiau aš – išskirtinis individas – norėčiau sužinoti apie Aristotelį ir drįstu teigti, kad nei mano figūra, nei kūno funkcijos tam netrukdys“.
Mūšis laimėtas moterų naudai. Ir teisėtai. Tačiau pripažinus moterims teisę studijuoti prasidėjo ir kvailystės. Jau kurį laiką su apmaudu stebiu labai negerą tendenciją moterų koledžuose kopijuoti vyrų ydas ir nesąmones. Nors vyrų koledžų struktūra yra autokratiška, senamadiška ir daugeliu atžvilgiu netikusi, moterys vis bando savas pagal laisvus demokratiškus principus sukurtas aukštojo mokslo įstaigas įsprausti į viduramžiškus vyrų institucijų šablonus – o tai jau nesveika. Universitetas dėl to nieko neišlošia, o sugadina tai, kam buvo padaryta gera pradžia. Studentėms užtenka paikumo ne tik mėgdžioti studentų vyrų kvailystes, bet netgi juos pranokti. Kvailas ir nepiktybiškas poelgis, jei tai daroma vien smagiai nusiteikus – prisigėrus lipti per langą į užrakintą bendrabutį ir būti pagautam, tampa daugiau negu kvailas, jei taip elgiamasi todėl, kad „ir vyrai taip daro“, kadangi tai daroma ne spontaniškai ir netgi neteikia malonumo.
Leiskite pateikti vieną teisingo ir neteisingo feminizmo pavyzdį. Imkime kad ir tą baisų, vyskupams ramiai miegoti neleidžiantį reikalą – kelnes nešiojančias moteris. Mūsų klausia: „Kodėl jūs vaikščiojate kelnėtos? Daugumai jūsų kelnės visai netinka. Jūs taip darot tik norėdamos pamėgdžioti vyrus“. Turime visišką teisę į tai atsakyti: „Žinoma, kad kai kam kelnės netinka. Netgi vyrai su kelnėmis atrodo labai jau nepatraukliai. Tačiau kaip jūs, vyrai, patys supratot, jos patogios, jos nevaržo judesių kaip sijonas ir apsaugo jas dėvintį žmogų, kad kojų neperpūstų skersvėjis. Aš esu žmogus, mėgstantis patogumą ir nemėgstantis skersvėjų. Žinoma, gaila, kad mano kelnės jums neatrodo patrauklios, beje, aš visai neketinau jomis jūsų sužavėti. Aš, kaip žmogus, noriu džiaugtis gyvenimu, tai kodėl negalėčiau to daryti? Kai dėl mėgdžiojimo, tai jūs pirmieji sugalvojot kelnes, ir dėl to tenka jus mėgdžioti. Tačiau mes nesame tokios jau visiškai negalvojančios beždžioniautojos, kad šį patogų drabužį prie kūno tvirtintume petnešomis. Čia mes sakom: ne. Šitas „įrenginys“ iš odos ir gumos mums nereikalingas, jis netinka moteriškai figūrai. Be to, petnešos neapsakomai bjauriai atrodo. O kai dėl netinkamumo, kurį kai kurie jūsų prikiša mūsų kelnėms, tai nusivilkusios švarkelius mes bent jau neatrodome kaip pusiau nusirengę vyriškiai miegamajame – su marškiniais ir petnešomis“.
Todėl, mano nuomone, išgirdę, kad moterys pasisavino kai ką, kas anksčiau buvo vyrų privilegija, visuomet turėtume paklausti: tai kelnės ar petnešos? Ar tas dalykas pravartus, patogus ir tinkamas kiekvienam žmogui? O gal tai mums nenaudinga ir bjauru, ir tą dalyką pasiėmėm vien norėdamos pasiglemžti tai, kas yra kitų nuosavybė? Juokinga imtis vyriško darbo vien norint pasigirti „va matai – ir moteris tai sugeba!“ Vienintelė protinga priežastis imtis tokios profesijos ta, jog tai tavo darbas ir tu nori jį dirbti.
Šioje vietoje tikriausiai kas nors pasakys: „Visa tai labai gražu. Bet vis dėlto tik moterys nuolat bando mėgdžioti vyrus. Jos yra žemesni padarai. Juk neteko matyti, kad vyrai bandytų atimti iš moterų moteriškas profesijas. Jie nesiveržia į buitį ir neišstumia moterų iš jų teisėtų užsiėmimų“.
Žinoma, jie taip nesielgia. Jie tai jau seniai padarė.
Įsivaizduokime, kad moterys lieka prie savo darbų – prie tų, kuriuos taip gerai atlikdavo senais gerais laikais, kai dar niekas nekalbėjo apie rinkimų teisę ir moterų teises. Grįžkime į viduramžius ir pažiūrėkime, ką turėtume susigrąžinti, atsisakydamos politinių ir švietimo teisių.
Susidarytų įspūdingas profesijų sąrašas: visa verpimo, dažymo, audimo pramonė. Visa maisto pramonė ir – kas tikriausiai nepatiktų ledi Astor – visa alaus darymo ir kitokių gėrimų varymo sfera. Visas konservavimas, išpilstymas ir kumpių rūkymas. Ir, kadangi tais laikais dėl karo žygių ar prekybinių kelionių vyro dažnai nebūdavo namie, didžioji dalis ūkininkavimo. Taigi tokios buvo moteriškos profesijos – o kas iš jų liko? Visus tuos darbus dirba vyrai… Lengva pasakyti, kad moters vieta prie namų židinio, tačiau šiuolaikinė civilizacija visus malonius ir naudingus darbus nutolino nuo namų, kur jais rūpindavosi moterys, ir atidavė didžiajai pramonei, kur juos organizuoja didelių fabrikų vadovai vyrai. Nebeliko netgi melžėjų paprastomis baltomis skarelėmis, jas pakeitė melžimo aparatus aptarnaujantys mechanikai vyrai.
Labai galimas daiktas, kad šiuose pramonės kompleksuose vyrai tuos darbus atlieka geriau, negu moterys anksčiau atlikdavo namuose. Tačiau faktas tas, kad namuose šiandien yra likę mažiau įdomių užsiėmimų negu anksčiau. Negana to, namai šiandien sumažėjo iki nedidelio buto dydžio, todėl net apribojus moters veiklą iki vaikų gimdymo ir auginimo, jai būtų per mažai vietos. Beprasmiška šiuolaikinę moterį versti turėti dvylika vaikų, kaip kad turėjo jos senelė. O jei tiek ir pagimdys – kur juos padėti? Ir kuris šiuolaikinis vyras su tuo sutiktų? Visiškai idiotiška atėmus iš moterų jų tradicines profesijas skųstis, kad jos ieško naujų. Kiekviena moteris – pakartokime tai dar kartą – yra žmogus, o žmogui reikia užsiėmimo, jei jis nenori pasauliui būti našta.
Neverkšlenu dėl to, kad vyrai perėmė alaus darymą ir duonos kepimą. Jei jie tai daro taip pat gerai kaip moterys, o gal net dar geriau, tegu dirba tuos darbus ir toliau. Tačiau jie negali reikalauti dviejų dalykų iš karto. Jei jie vadovaujasi labai sveiku principu, kad darbą turi dirbti tas, kuris jį dirba geriau, tai šita taisyklė turi būti taikoma visuotinai. Jei moterys geresnės kontoros tarnautojos už vyrus, tegu jos dirba kontoroje. Jei kuri nors konkreti moteris bus puiki advokatė, gydytoja, architektė arba inžinierė, tai reikia leisti jai pabandyti. Jei sykį nustatyta pagrindinė taisyklė, kad profesiniai rezultatai aukščiau visko, tai profesija turi būti prieinama kiekvienam – nesvarbu, vyras tai ar moteris, plonas ar storas, ilgas ar trumpas, gražus ar bjaurus – kuris šią užduotį atliks geriau už visus kitus.
Dažnai tvirtinama, esą moterims darbas nėra svarbiausias dalykas. Klausiama, kam gi moterims reikalinga toji laisvė? Kuri moteris pirmenybę tikrai teiks darbui, o ne namams ir šeimai? Pripažįstu, tokių labai nedaug. Gaila, kad dažnai moterys verčiamos šitaip rinktis. Vyrui paprastai rinktis nereikia. Jis turi ir viena, ir kita. Nors ir teikdamas pirmenybę namams ir šeimai, jis kartu renkasi ir darbą, jei jį turi. Nepaisant to, buvo moterų, pavyzdžiui, karalienė Elžbieta ar Florence Nightingale, kurios galėdamos rinktis pasirinko darbą ir sulaukė pripažinimo. Buvo ir yra vyrų, kurie savo karjerą aukojo moterims, nors kartais tai turėjo katastrofiškų padarinių, kaip pavyzdžiui, Markui Antonijui ar Parnelliui. Kai tenka rinktis, kiekvienas vyras ir kiekviena moteris renkasi kaip konkretus žmogus ir kaip žmogus atsako už savo pasirinkimą.
Kaip žmogus! Mane visuomet sudomina (ir suerzina), kai visažiniai žmogėnai, nutaisę spinduliuojančią miną, tarsi pasakotų apie didžiausią atradimą, praneša, kad buvo apklausta tiek ir tiek moterų ir visos jos sakiusios, kad „kontora įgrisusi iki gyvo kaulo ir jos tik džiaugtųsi galėdamos iš jos ištrūkti“. Dėl Dievo meilės, kuriam gi žmogui kontora kartais neįkyri ir kuris gi nenorėtų nė kojos ten daugiau nekelti? Tarnautojos kasdien švaisto savo laiką, užjausdamos paniurusias bendradarbes, kurios nenori nė pažiūrėti į kontoros pusę. Nė vienas žmogus nemėgsta tokio darbo – diena po dienos. Darbas nuo senų laikų laikomas prakeikimu, ir jei moterims patiktų amžinas darbas, jos nebūtų žmonės. O kadangi jos yra žmonės, darbą jos mėgsta arba nemėgsta tiek, kiek ir kiti žmonės. Nuolatinį skalbimą ir virimą moterys mėgsta tiek pat, kiek ir nuolatinį spausdinimą mašinėle ar stovėjimą už prekystalio. Kai kurios teikia pirmenybę ne šveitimui, o spausdinimui mašinėle, tačiau tai nereiškia, kad jos kaip žmonės neturi teisės pasiųsti nusibodusią mašinėlę velniop, jei to norisi. Nesuskaičiuotume, kiek vyrų kiekvieną dieną siunčia velniop įgrisusias rašomąsias mašinėles, tačiau tai nereiškia, kad jie būtų labiau patenkinti, jei užsiimtų paprastu siuvimu. Tas pats pasakytina ir apie moteris.
Jau pripažinau, kad tik nedaugeliui moterų darbas būtų svarbesnis už kitus žemiškus užsiėmimus. Išdrįsiu pasakyti dar daugiau: tai darytų tik labai nedaug vyrų. Tiksliau pasakius, gal tik kokį vieną žmogų iš tūkstančio profesija domina dėl pačios profesijos. Yra tik vienas skirtumas. Jei tas žmogus vyras, paprasčiausiai sakome, kad jis negali be to darbo gyventi, o jei tai moteris, vadiname ją nenormalia. Pavyzdžiui, labai įdomu sekti, kaip praeities istorikai narpliojo vadinamąją Elžbietos I „problemą“. Jie sugalvojo sudėtingiausius ir netikėčiausius paaiškinimus jos vadovaujamos monarchijos klestėjimui ir painiai vedybų politikai. Ji buvusi Burleigh’io ar Leicesterio įrankis, ji buvusi Esekso juokdarė, ji buvusi ligonė, ji buvusi bjauri, ji buvusi persirengęs vyras. Ji buvo paslaptis, mįslė, kurios taip paprastai neįminsi. Tik pastaruoju metu kelios šviesesnės galvos susiprotėjo, kad įminimas galėtų būti labai paprastas. Juk ji galėtų būti viena iš nedaugelio žmonių, tiesiog gimusių tokiam darbui ir laikančių savo darbą svarbiausiu dalyku. Mįslių nebelieka – tarsi mostelėjus burtų lazdele. Elžbieta mylėjo Leicesterį – tai kodėl už jo neištekėjo? Taigi dėl tos pačios priežasties, dėl kurios daug karalių nevedė savo mylimųjų: santuoka būtų tapusi pagaliu valstybės ratuose. Kaip ji galėjo būti tokia kraugerė, nemoteriška ir pasirašyti mirties nuosprendį Marijai Stiuart? Kaip tik dėl tos pačios priežasties, dėl kurios karalius Jurgis V pasakė, kad jei Aukštieji rūmai nepritars parlamento aktams, jis suteiks tiek titulų, kad turėtų daugumą. Nes pagal tą metą Elžbieta buvo konstitucinė monarchė ir žinojo, kad parlamentui galima prieštarauti tik iki tam tikros ribos. Nes ji buvo vienas iš nedaugelio žmonių, pasiaukojusių darbui, ji darė tai, kas reikalinga. Būdama normalus žmogus, ji kurį laiką delsė imtis nemalonių priemonių. Tačiau Elžbietos negaubia jokia moteriška paslaptis, ir jei ji būtų buvusi vyras, niekas nemanytų, kad jos valstybės valdymas arba žmogiškumas yra kuo nors mįslingas. Ir viena, ir antra kėlė nuostabą, tačiau priežastis ta, kad Elžbieta buvo įstabus žmogus. Labiausiai žavėtis reikėtų tuo, kad jai pavyko įrodyti, jog aukščiausia valstybės valdžia – tai viena iš profesijų, kurioms ypač tinka tam tikro būdo moterys.
Tai mus grąžina prie klausimo, kokios gi profesijos moteriškos, jei tokių apskritai yra? Nedaugelis išdrįstų tvirtinti, kad moterys tinka visoms vyriškoms profesijoms. Teigti, kad moterų matematikių ar muzikių yra tiek pat, kiek vyrų, būtų kvaila. Faktai byloja ką kita, ir mes galime tik reikalauti, kad, jei pasirodytų kokia nors Ethel Smyth arba Mary Somerville, jai būtų leidžiama dirbti ir ji nebūtų drabstoma purvais dėl lyties ar sugebėjimų. Mes prašome tik leisti mums būti žmonėmis ir individais – kad ir kokios mes būtume keistos ir „netelpančios į rėmus“. Beprasmiška sakyti: „Tu esi mergaitė, todėl tau turi patikti lėlės“. Jei atsakymas bus „Bet man jos nepatinka“, pokalbis tuo ir baigsis. Atsitiktinumas lėmė, kad labai nedaug moterų iš prigimties yra mechanikės, tačiau jei tokia moteris atsiranda, nereikia jos įkalbinėti rinktis kitą profesiją. Netyčia atsiradus genialiai mechanikei, nereikia manyti, kad tai įrodymas, jog visos moterys, gavusios atitinkamą išsilavinimą, būtų genialios mechanikės. Nebūtų.
Man regis, daug painiavos atsirado nepakankamai skiriant specialias žinias ir specialius įgūdžius. Yra tam tikrų dalykų, kuriuose vertingas „moteriškas požiūris“, kadangi tam reikia specialių žinių. Pavyzdžiui, moterų derėtų klausti apie namų ūkį ir buto įrengimą, nes šiandieninėmis sąlygomis joms tenka daug užsiimti namais ir virtuvinėmis plautuvėmis, taigi šiais klausimais jos turi specialių žinių. Lygiai taip pat kai kurios moterys (jeigu ne visos) geriau moka elgtis su vaikais negu dauguma vyrų, todėl jų kaip moterų nuomonė šiuo klausimu yra vertinga. Tiek, kiek svarbi kalnakasių nuomonė apie anglies šachtas ar gydytojų nuomonė apie ligas. Tačiau yra kitų temų, pavyzdžiui, literatūros ar finansų, kuriose „moters požiūrisA visiškai nesvarbus. Reikia pasakyti aiškiai: tokio požiūrio nėra. Čia kalbama ne apie specialias žinias, todėl moters nuomonė apie literatūrą ar finansus vertinga tik kaip atskiro individo nuomonė. Apsigimę silpnapročiai ir žurnalų redaktoriai dažnai manęs prašo išsakyti „moters požiūrį“ į detektyvų rašymą. Į tokius prašymus galiu atsakyti tik taip: „Nebūkit juokingi. Taip pat sėkmingai galit klausti moters nuomonės apie lygiakraštį trikampį“.
Senais laikais buvo sakoma, kad moterims ne vieta parlamente, kadangi „jos nepajėgia mąstyti pasauliniais mastais“. Jos vertos tik tiek, kiek vertingas sustingęs ir ribotas, žodžiu, „moteriškas požiūris“. Dabar, kai moterys renkamos į parlamentą, skundžiamasi, kad jos nepateisino vilčių: balsuoja su savo partija kaip ir visi kiti ir neįnešė nieko vertingo „moterų požiūriu“, išskyrus keletą grynai buitinių klausimų – bet netgi čia jos nėra vienos nuomonės. Atrodo, kad kažkam norisi turėti ir viena, ir kita. Ir kritikams būtų ne pro šalį prisiminti, kad moterys – žmonės, ir turi mąstyti bei veikti kaip žmonės. Galiu įsivaizduoti „moterišką požiūrį“ į miestų planavimą, vaikų auklėjimą, skyrybas, pardavėjų moterų priėmimą į darbą, nes šiais klausimais moterys turi tam tikrų specialių žinių. Tačiau sakykit, koks turi būti moters požiūris į franko nuvertėjimą arba Dancigo koridoriaus panaikinimą? Netgi turėdamos specialių žinių, moterys, kaip ir kiti specialistai, gali būti skirtingų nuomonių. Negi gydytojai niekad nesiginčija, o gamtininkų nuomonės visada sutampa? Negi iš tikrųjų moterys ne žmonės, o avių banda? Mano nuomone, žmonėms reikėtų leisti gerti tiek alaus ir vyno, kiek jie įperka ir kiek nekenkia jų sveikatai, o ledi Astor atrodo, kad niekas apskritai neturėtų gerti tokių gėrimų. Tai kur čia „moteriškas požiūris“? O gal kuri nors iš mudviejų mąsto ne taip, kaip tikimasi iš šios lyties? Jei tai aš, tai esu visai neblogoje draugijoje. Tačiau aš linkusi laikyti moteris žmonėmis ir leisti joms, kaip ir visiems žmonėms, turėti skirtingas nuomones. Tai nereiškia, kad jų asmeninės pažiūros nevertingos. Priešingai: kuo didesni jų sugebėjimai, tuo labiau skirsis požiūriai. Tai tik reiškia, kad reikia ieškoti ne „moteriško požiūrio“, o specialių moters žinių. O jos, kaip ir visos specialios žinios, vertingos, nors ir neapsiriboja viena nuomone.
Jau kadaise sutrikę vyrai klausė: „Tai ko, po galais, tos moterys nori?“ Nežinau, gerbiamieji vyrai, ar moterys kaip moterys nori ko nors ypatinga, tačiau kaip žmonės jos nori kaip tik to, ko norite ir jūs patys: įdomaus užsiėmimo, pakankamos erdvės tam, kas joms teikia džiaugsmo ir galimybių išreikšti savo jausmus. Koks konkrečiai užsiėmimas, malonumai ir jausmai tai bus, priklauso tik nuo individo. Jūs, vyrai, žinote, kad yra tokių skirtumų, tai kodėl nenorite sutikti, kad jie yra ir tarp moterų? Amžinatilsį D. H. Lawrence’o tikrai neįtarsi nepakankamai vertinus seksą, šia tema jis yra pasakęs nemažai nesąmonių, tačiau kartais jam išsprūsdavo stulbinančių įžvalgų. Viename iš Rinktinių esė jis rašo:
„Vyras nori priimti moterį kaip sau lygią, kaip vyrą su sijonu, kaip angelą, kaip velnią, kaip mielą veidelį, kaip mašiną, kaip instrumentą, kaip krūtinę, kaip įsčias, kaip kojas, kaip tarnaitę, kaip enciklopediją, kaip idealą arba kaip vulgarybę, vienintelis dalykas, kurio jis negali priimti, yra tai, kad ji – žmogus, pats tikriausias moteriškos giminės žmogus“.
„Priimti kaip žmogų“. Taigi ne kaip žemesnę klasę ir – atkreipiu visų feminisčių dėmesį ir prašau tai prisiminti – ne kaip aukštesnę. Tiesą sakant, apskritai ne kaip klasę, jei tik nėra reikalo skirstyti. Šiais laikais mes labai jau linkę nuolat skirstyti žmones į kažkokias kategorijas ir pamirštame, kad kategorija tinka tik konkrečiam tikslui ir nebereikalinga, kai tas tikslas pasiektas. Vyrai ir moterys skiriasi iš esmės, tačiau tai ne vienintelis fundamentalus skirtumas pasaulyje. Šia prasme aš ir mano valytoja turime daugiau bendro negu kiekviena iš mūsų, pavyzdžiui, su Bernardu Shaw. Viena vertus, diskutuojant apie meną ponas Shaw ir aš tikriausiai rastume daugiau fundamentalių bendrų interesų, negu kiekvienas iš mūsų su mano valytoja. Tačiau pripažįstu, kad mudu aštriai susikirstume vegetarizmo klausimu, tik ši tema visiškai nesusijusi su lytimi – pavyzdžiui, amžinatilsį G. K. Chestertonas šiuo klausimu palaikytų mane ir prieštarautų kitam savo lyties atstovui. Yra temų, dėl kurių nuoširdžiausiai pritariu daugeliui mano kartos žmonių, tačiau jauniems vyrams ir moterims ta mūsų nuomonė pasirodytų visiškai nepriimtina ir kvaila. Amžiaus skirtumas yra toks pat esminis kaip ir lyčių skirtumas, tas pat pasakytina ir apie tautybių skirtumą. Tačiau jei tų skirtumų laikomasi įsikibus pamirštant tikslą, kuriam jie reikalingi, visose kategorijose bręsta klasių kova ir maištas, o tada jie tampa pavojingi.
Neseniai vieno populiaraus laikraščio „skundų skyrelyje“ pasirodė užuojautos verto džentelmeno laiškas apie menką konfliktą, galintį suardyti jo santuoką. Jis rašė: „Esu vedęs vienuolika metų ir vestuvių sukaktys man labai daug reiškia. Likus mėnesiui priminiau apie artėjančią sukaktį savo žmonai ir planavau, kaip geriau praleisti tą vakarą. Tačiau ji nerodo jokio entuziazmo ir, jeigu jai nepriminčiau, visiškai pamirštų tą dieną nesukdama galvos dėl jos reikšmės. Aš maniau, kad vestuvių sukaktis moteriai labai reikšminga diena. Ar galit paaiškinti tokį abejingumą?“ Vargšas vyrelis įnikęs į apibendrinimus ir įsitikinęs, kad kažkas ne taip, jei jo žmona netelpa į kategoriją „moteris“. Galbūt ji tik nieku gyvu nenori atsidurti vienoje krūvoje su visomis tomis tipiškomis komiksų moterimis. Tokiu atveju ji nusipelno mano simpatijos. Tas vyriškis rašo „moteriai“ – ne konkrečiam žmogui, kuris nemėgsta, kad jam primintų negailestingą metų tėkmę ir besiartinančią senatvę, o „moteriai“. Tuo jis tik parodė, kokie sentimentai paprastai siejami su lytimi, kad ši pasirodytų nelaiminga ir apgailėtina.
Vienas vyriškis kartą, baigiantis labai gerai vakarienei, turbūt norėdamas pasakyti man malonų komplimentą, paklausė, kaip man savo knygose pavyksta taip natūraliai atkurti vyrų pokalbius. Gal aš esu kilusi iš didelės šeimos ir turiu daug brolių ir seserų, o gal tarp mano bičiulių yra daug vyrų? Atsakiau, kad kaip tik priešingai, – aš esu vienturtė ir kol man sukako dvidešimt penkeri, praktiškai nebendravau su savo amžiaus vyrais. „Žinot, – pasakė tas vyriškis, – niekad nebūčiau pagalvojęs, kad moteris (čia jis turėjo galvoje mane) galėtų taip įtikinamai rašyti“. Atsakiau, kad šią sunkią problemą aš išsprendžiau leisdama vyriškiems personažams kalbėti taip, kaip kalba paprasti žmonės. Atrodo, kad toks požiūris mano pašnekovą nustebino. Jis nieko daugiau nebesakė, nusprendęs viską dar kartą apgalvoti. Gal vieną dieną jis supras, kad ir moterys, lygiai kaip ir vyrai, tarpusavyje kalbasi tiesiog kaip žmonės.
Aš iš tiesų patyriau, kad tiek vyrai, tiek moterys iš principo pirmiausiai yra žmonės, ir kad nė viena lytis neturi kokios nors didžiulės paslapties, jei nekalbėsime apskritai apie pačios žmonių giminės paslaptingumą. Nors dėl tam tikrų tikslų kartais ir pravartu moterims susivienyti (kaip, be abejonės, ir buvo netolimoje praeityje), kad pasiektų savo specifinių poreikių pripažinimo, mano nuomone, jau atėjo laikas daugiau dėmesio skirti atskiro individo – moters ir, aišku, vyro – poreikiams. Visą laiką buvo sakoma, kad moterys neturi solidarumo jausmo. Mes įrodėme, kad yra priešingai; tačiau dabar nepadarykime kitokios klaidos ir nepulkime kiekvienu klausimu reikšti agresyvų feministinį „moters požiūrį“. Nuolat kurstyti atskirų gyventojų sluoksnių priešiškumą – tarp jaunimo ir senimo, darbininkų ir tarnautojų, turtingųjų ir vargšų, moterų ir vyrų – reiškia griauti valstybės pamatus, o kai pleištas bus įvarytas giliai, neliks jokio kito išsigelbėjimo, išskyrus prievartą ir diktatūrą. Jei norime išlaikyti laisvą demokratiją, nereikia jos grįsti dalijimusi į klases ir kategorijas, nes tai atves į totalitarinę valstybę, kurioje atskiram žmogui leidžiama veikti arba mąstyti tik kaip tam tikros kategorijos nariui. Laisva demokratija turi apimti visus ir kiekvieną individualiai, nesvarbu, ar tai Johnas, Danielis ar Susan, taigi ir jus, ir mane.

Dorothy L. Sayers (1893–1957), garsi detektyvinės literatūros rašytoja, išmani teologė mėgėja, meno filosofė, puiki visuomeninių santykių žinovė

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė