Woody Allenas – režisierius, komikas ir Dievo ieškotojas

Anett Ablaß

Woody Allenas (tikroji pavardė Allenas Stewartas Königsbergas), gimęs 1935 m. Niujorke – vienas ryškiausių JAV kino kūrėjų. Jo filmai ir scenarijai ne kartą buvo apdovanoti „Oskarais“, ne taip seniai šį trokštamiausią Holivudo trofėjų gavo du aktoriai iš puikaus Alleno filmo „Kulkos virš Brodvėjaus“. Tačiau pats Allenas vengia šio triukšmingo renginio, kaip ir kino sostinės Ramiojo vandenyno pakrantėje – beveik visi jo filmai sukurti gimtajame Niujorke, iš kurio režisierius išvyksta tik nenoromis. Šiame mieste jis šeštajame dešimtmetyje pradėjo karjerą rašydamas intermedijas, 1961-ais pats ėmėsi komiškų šou vaidmenų, 1964-ais buvo nufilmuota pirmoji komedija pagal jo scenarijų. 1969-ais Allenas pirmą kartą stovėjo prie kameros jau kaip režisierius („Imk pinigus ir bėk“). Po to sekė Alleną išgarsinusios aštuntojo dešimtmečio komedijos, kuriose visose vaidino ir jis pats, tokios kaip „Viskas, ką jūs norėjote žinoti apie seksą, bet nedrįsote paklausti“. Jų suformuotas „liūdnai žvelgiančio akiniuoto žydo“ įvaizdis gyvas ir dabar. Tačiau Woody Allenas netruko pasirodyti ir daug rimčiau: jau „Meilėje ir mirtyje“ (1975) jis palietė egzistencines temas, o tokiuose filmuose kaip „Interjerai“ (1978), „Žvaigždžių dulkių prisiminimai“ (1980), „Kita moteris“ (1988) ir „Šešėliai ir rūkas“ (1992) komiškasis Woody Allenas nebeatpažįstamas – juostose vyrauja asmeninės problemos, suirę žmonių tarpusavio santykiai, niūrios nuotaikos. Šiuose filmuose galima atpažinti europietiškuosius Alleno mokytojus – Fellinį ir, žinoma, Bergmaną. Nenuostabu, kad Alleno filmai Amerikoje nesulaukdavo didelio žiūrovų antplūdžio. Netgi tokie genialūs filmai kaip „Vyrai ir žmonos“ (1992) arba linksma komedija „Manhetenas–žmogžudystė–mįslė“, lengva muzikinė juosta „Visi kalba, kad aš tave myliu“ (1997, su tokiomis žvaigždėmis kaip Julija Roberts) ar naujausias kūrinys „Išnarstytas Haris“ Jungtinėse Valstijose tepadengė tik pusę išlaidų – Europoje Allenas žymiai populiaresnis negu tėvynėje. Pastaruoju metu režisierius į laikraščių antraštes patekdavo ne tiek dėl savo filmų, kiek dėl asmeninio gyvenimo (jis vedė žymiai jaunesnę ilgametės savo gyvenimo draugės Mia Farrow įdukrą). Tačiau tariamas skandalas ir spaudos šurmulys ne ką tepakeitė Alleno gyvenimą: su ta pačia kūrybine grupe režisierius kasmet nufilmuoja po filmą, o laisvalaikiu groja saksofonu džiazo grupėje. Štai ką pasakoja Anett Ablaß apie komiką, žmonių žinovą, režisierių ir Dievo ieškotoją Alleną, kuris iki šiol nesileidžia Dievo surandamas.      Kodėl žmonėms patinka Woody Alleno filmai? Čia reikia paminėti du dalykus. Pirmiausia Alleno filmuose susiduriame su tipiškomis žmogiškomis problemomis. Tiksliau pasakius, tai tam tikros žmonių kategorijos problemos – vakarietiško ar į Vakarus orientuoto pasaulio žmonių – išsilavinusių, intelektualių, plačių interesų, nejaučiančių materialinio stygiaus, žmonių, kurie, kitų akimis, turi viską, ko reikia laimingam gyvenimui. Kaip tik čia Woody Allenas imasi griauti fasadą, parodydamas laimei kelią pastojančias kliūtis. Pirmiausiai Alleno personažams sunku sugyventi su savimi, su savo išore, talentu, biografija, esamais ar trūkstamais gabumais, profesija. Tačiau nė vienas žmogus negyvena pats sau, taigi identifikacijos problema atsiliepia ir aplinkiniams, beje, įvairiapusiškai: vyro ir moters santykiai yra nuolatinio karo laukas, socialiniai kontaktai su aplinkiniais – arba riboti, arba ant žlugimo ribos, bendravimas beveik visada sunkus, dažniausiai – varginantis, iš dalies netgi sunykęs.
Kitas susitapatinimo aspektas susijęs su gyvenimo pažiūromis ir nuostatomis. Woody Alleno pasaulėžiūriniai apmąstymai (šią sąvoką reikėtų suprasti plačiąja prasme – ji apima viską iš religijos, filosofijos ir pan. sričių) visą laiką sukasi apie širdyje tupintį klausimą: „O kaip tu žiūri į tikėjimą?“ Beprasmiškumo jausmas ir susvetimėjimas nagrinėjami „viršesnės visumos“ aspektu. Minėtos atskiro individo problemos kyla dėl to, kad abejojama visuma (kad ir kokia ji būtų).
Tie, kas nėra girdėję apie Woody Alleną, tikriausiai pamanys: kam man šito reikia? Visą laiką tik problemos, klausimai, sunkumai ir vėl problemos. Kaip galima žiūrėti tokius filmus, kuriuose knibžda šitiek neatsakytų klausimų ir panašu, kad nagrinėjamos vien sunkios problemos. Juk tai baisiai varginantis, slegiantis ir tiesiog nuobodus užsiėmimas? Iš tiesų, šis klausimas neišvengiamai iškyla, ir labai gerai, nes jis veda mus tiesiai prie antrojo Woody Alleno filmų bruožo – humoro.
Tai ir yra raktas, leidžiantis žiūrovui įžengti į kartais labai problemišką, o kartais tiesiog juokingą ir keistą Woody Alleno pasaulį. Pats Allenas apie tai sako: „Apskritai tai aš mielai praneščiau jums gerą žinią. Tačiau jos neturiu. Tai gal jūs paimsit dvi blogas?“ [1] Jo biografas Erichas Laxas rašo: „Sąmojus jis vadina ‘žodžių karikatūromis’. Jose yra kažko siurrealistinio, fantastiško, tačiau visai tikėtina, kad kažkam, tegu ir jam pačiam, tai galėjo nutikti. Jo sąmojai tokie vykę todėl, kad jis pasakoja tarsi apie savo asmenines problemas. Net pačius fantastiškiausius samprotavimus jis pateikia taip, kad jie skamba labai tikroviškai. Jis sąmojingas, kadangi moka įtikinti“ [2]. Žiūrovas pajunta, kad Allenas jį keistai patraukė ir įtraukė. Nors ir negyvename Niujorke, greta Centrinio parko, atrodo, tarsi viskas vyktų mūsų pasaulyje. Visai nepykstame, kad Allenas parodo mūsų pasaulį, ne, mes juokiamės, kadangi daug ką labai gerai suprantam. O atvirai prisipažinus, juokiamės ir iš džiaugsmo, kad tai nutiko ne mums – šiek tiek piktdžiugiškai.
Tačiau Alleno humoras – ne kiekvienam skoniui. Jo užuominas ir dviprasmybes, žodžių žaismus ir įžūlią minčių akrobatiką supranta ne visi. Ieškančiam tiesiog sąmojingo ar linksmo filmo, kuriame kvatotumeisi susiėmęs pilvą, Woody Allenas netiks. Tokių pageidavimų režisierius negali patenkinti – jis per daug mąslus ir intelektualus. Tačiau ieškantys filmų, keliančių didžiuosius gyvenimo klausimus, Woody Alleną tikrai priims. „Mano filmuose ir temose mane visuomet traukė tik individualūs, žmogiški klausimai“ [3], – tvirtino pats Allenas.
Apibendrindami galėtume pasakyti, kad Woody Allenas leidžia mums pamatyti savotišką tam tikrų gyvenimo nuostatų ir žmonių grupės spektrą. Režisierius sutirština individualius reiškinius, taip paversdamas juos stereotipais, kuriuos galime suprasti ir palyginti, atmesti arba laikyti provokacija. Allenas teigia, kad jo kūrybą inspiruoja kažkoks pakvaišimas – noras žūtbūt išsiaiškinti „mirties, Dievo arba Dievo nebuvimo priežastis, klausimą, kodėl mes čia esame. Man reikia tik atsakymų, daugiau nieko“ [4].
Savo filmuose Woody Allenas nuolat kelia klausimus, kuriuos aptinkame ir Biblijoje: kas yra žmogus? kaip jis turi tvarkytis su savo gyvenimu? kas yra Dievas? koks santykis tarp žmogaus ir Dievo? Tačiau šiuos klausimus Allenas kelia kitaip, naujoviškai. Kaip tik toks klausimų kėlimo būdas traukia ir žavi, tačiau kai kam jis nėra priimtinas: kai kam jo komizmas pasirodys šventvagiškas, nes Woody Allenas elgiasi su religinėmis sąvokomis, temomis ar požiūriais ne per atsargiausiai. Atrodo, kad jam nėra nieko šventa. Tačiau kaip tik tai ir yra ypatingas jo šansas: Allenas sugeba nenusakomus dalykus paversti žodžiais, nes jis randa neįprastų, o kai kam tiesiog neleistinų sąsajų: „Ne tik kad Dievo nėra, nagi pabandyk savaitgalį Manhetene rasti santechniką“ arba „Aš netikiu pomirtiniu gyvenimu, nors visad turiu su savim švarių baltinių pamainą“. Kiekvienas iš mūsų bent kartą susimąstė apie Dievo buvimą arba amžinybę, tačiau kam tuo metu šovė į galvą mintis apie darbininkus arba drabužius? Dėl tokio stiliaus nepaisymo, kuris neretai yra ir tabu nepaisymas, taip jaudinančiai malonu leistis Woody Alleno vedamam per neišmatuojamas gyvenimo gelmes.
Tadas Danieliewskis, Pietų Kalifornijos universiteto teatrologijos profesorius, anksčiau dirbęs NBC su pradedančiaisiais autoriais, po pirmo susitikimo su Woody Allenu pasakė: „Mane pritrenkė jo tiesmukumas – geresnio žodžio negaliu sugalvoti. Atrodė, kad kažkas nusprendė visą tiesą pasakyti sąmojais – ne filosofuodamas apie būties prasmę, o labai asmeniškos informacijos nuotrupomis“ (Lax, 1992, S. 95). Tačiau, kaip pamatysime vėliau, Allenas nėra „nefilosofas“.
Humoristinis Woody Alleno klausimų kėlimo būdas labai įdomus psichologiniu požiūriu: žiūrovas nuoširdžiai patiki, kad režisierius labai rimtai imasi rimtos temos, tačiau tuomet, kai ateina eilė, pavyzdžiui, Dievo buvimo įrodymams, taigi pačioje įdomiausioje vietoje, Allenas staiga pakeičia leistiną argumentavimo lygmenį. Jo „įrodymai“ gali pasirodyti banalūs, absurdiški ar juokingi, tačiau nelogiškais arba neteisingais jų nepavadinsi, nes šios kategorijos jau nebetinka. Alleno sąmojai iliustruoja sąvoką „nuginkluojantis humoras“: netikėto (t. y. neleistino) argumentacijos posūkio apstulbintas žiūrovas nebegali prieštarauti, o jo juokas rodo jei ne visišką pritarimą, tai bent jau „argumentų paliaubas“. Būtent šis humoras atveria kelią tolesniems apmąstymams. Tai, kad Allenas iki galo neatsako į savo daug žadančius, giliai kabinančius klausimus, toli gražu nereiškia, kad į juos iš viso neįmanoma atsakyti.
Krikščionių kultūros filosofas Francis Schaefferis rašė: „Išties svarbūs filosofiniai teiginiai vis dažniau pasakomi ne filosofiniuose veikaluose, juos žmonės gauna kitais keliais – per vaizduojamąjį meną, muziką, romanus, per vaidybą ir kiną… Tokie filosofiniai filmai pasiekia žymiai daugiau žmonių negu filosofiniai raštai, tapyba ar literatūra“ [5]. Woody Alleno filmai išsiskiria jam vienam būdingu komizmo ir filosofijos mišiniu, kuris atlieka būtent tą Schaefferio aprašytą vaidmenį. Alleno biografas rašo: „Europietiški ir rusiški genai yra neatskiriama Woody Alleno psichikos ir kūrybiškumo dalis. Filosofinio modelio, galinčio paaiškinti metafizinę tvarką, ieškojimas, Dievo buvimo įrodymų paieškos ir problemos, kylančios iš egzistencinės žmogaus dilemos, yra ne vien Woody palikimas – tai rūpi jam kasdien. Intelektualus Woody skonis atsispindi romantiškuose protuose, kuriems jis simpatizuoja. Fiodoras Dostojevskis su jo rusišku kaltės jausmu ir absoliučių vertybių siekimu; Albert’as Camus, laikęs žmogaus gyvenimą absurdišku, tačiau manęs, kad verta stengtis padaryti jį geresnį; Sųrenas Kierkegaardas, grindęs savo sistemą tikėjimu, žinojimu, mintimis ir tikrove; ir Nikolajus Berdiajevas – rusų krikščioniškasis egzistencialistas. Vyriškiui, kuris aštrino savo protą komiksais ir tapo vienu didžiausių šių laikų komikų, tai ganėtinai keisti herojai ir dar keistesnės jų įtakos“ (Lax, 1992, S. 154).
Šis asmeninis filosofinių idealų ir įkvėpimo šaltinių derinys išryškėjo jau viename pirmųjų Woody Alleno tekstų Amerikos žurnale New Yorker. Esė „Mano filosofija“ – Kierkegaardo, Spinozos, Hume’o ir kitų parodijos pradžioje jis aiškina: „Mano filosofija formavosi taip: žmona norėjo, kad paragaučiau jos pirmojo suflė, ir netyčia numetė man ant kojos šaukštą, o jis sulaužė daug smulkių kauliukų“. Woody Alleno asmenybė ir pasaulėžiūra daro jį kitokį, originalų. Jis ištraukia rampos švieson intelektualias pastangas ir pakylėtus komentarus: „Koledže aš išėjau visus abstrakčios filosofijos kursus, pavyzdžiui, Tiesa ir grožis, Tiesa ir grožis pažengusiesiems, Tiesa viduriniajam kursui, Įvadas į Dievą, Mirtis pirmakursiams. Iš Niujorko universiteto mane išmetė pirmame kurse. Nusirašinėjau per metafizikos egzaminą. Žvilgčiojau į šalia manęs sėdėjusio jaunuolio sielą“ (Lax, 1992, S. 144). Jis nesidrovi klasikinės filosofijos terminologijos privesti ad absurdum: „Pradedant dėstyti bet kokią filosofiją pirmoji mintis turi būti tokia: ką mes galime suprasti? Tai reiškia, iš kur galime žinoti, kad mes tai žinome, arba būti tikri, kad pažinome, jei tai apskritai pažinu. O gal mes paprasčiausiai pamiršome ir pernelyg drovimės ką nors pasakyti? Šią problemą nurodė Dekartas: ‘Mano protas niekad nepažins mano kūno (nors jis gana gerai sutaria su mano kojomis)’. Beje, sakydamas ‘pažinus’, aš turiu galvoje ne tai, kas gali būti suvokiama juslėmis arba aprėpiama protu, o greičiau tai, apie ką būtų galima pasakyti, kad tai žinoma, kad tai žinios arba pažinimas, arba bent jau tai, ką galima papasakoti draugui. Argi galime iš tikrųjų ‘pažinti’ visatą? Dieve mano, juk net kinų kvartale sunku susigaudyti. Vis dėlto svarbiausias dalykas yra: ar ten kas nors yra? Ir argi verta dėl to kelti tokį triukšmą? Šiaip ar taip, vienintelis neabejotinas tikrovės bruožas yra tas, kad jai trūksta materialumo. Tai nereiškia, kad joje nėra materijos, jos paprasčiausiai trūksta. (Tikrovė, apie kurią čia kalbu, yra ta pati, kurią aprašė Hobbesas, tik šiek tiek mažesnė). Taigi Dekarto posakį ‘Mąstau, vadinasi, esu’ geriau būtų pakeisti į ‘Tik pažiūrėk, ten eina Edna su saksofonu’“ [6].
Woody Alleno filmografijoje jau daugiau kaip 30 juostų. Čia neįmanoma atskirai aptarti kiekvienos iš jų. Toliau pabandysiu parodyti keletą esminių, provokuojančių ir gilesnių apmastymų vertų linijų režisieriaus pastarųjų 13 metų kūryboje.
Vyraujanti daugelio Woody Alleno filmų nuotaika – nesaugumas, nerimastingumas (kurį pirmiausia įkūnija neramus ir karštligiškas Niujorko gyvenimas), nuolatinės kažko, kas gali garantuoti ateitį ir pastovumą, paieškos. Alleno personažai labai dažnai pesimistai, gyvenimas jiems atrodo absurdiškas, neretai matome paprasčiausius nevykėlius, pralaimėtojų tipus, kurie, nepaisant visų sunkumų, vėl atsistoja ant kojų ir gyvena toliau. Tai žmogiški personažai su mums visiems būdingomis ydomis ir silpnybėmis. Apie „savo žmones“ Allenas sako: „Man įdomus ne herojus. Mane domina bailys. Ne pasisekimas, o nesėkmė – man regis, gyvenime jų kur kas daugiau. Tai ir stengiuosi parodyti savo filmuose“ [7]. Imdamasis „eilinio vartotojo“ poreikių ir rūpesčių, klausimų ir abejonių, Allenas nori pažadinti supratingumą ir kartu parodyti: mes esame tokie.
Šį teiginį norėčiau pailiustruoti trimis pavyzdžiais: filmais „Hana ir jos seserys“ bei „Nusikaltimai ir prasižengimai“ ir ištrauka iš esė „Iškilminga kalba abiturientams“.
Filme „Hana ir jos seserys“ (1986) Allenas vaidina kino prodiuserį Mickey, įtariamą turint smegenų auglį. Vėliau paaiškėja, kad įtarimas buvo nepagrįstas – auglio galvoje nėra. Tačiau Mickey susimąsto apie pomirtinį gyvenimą ir gyvenimo prasmę. Vieną dieną savo bendradarbei jis pareiškia: „Argi nesupranti, ant kokio plono siūlelio mes visi kabom… Aš nemirštu, bet… Žinai, kai grįžau iš ligoninės, aš buvau labai laimingas, nes jie man pasakė, kad viskas gerai. Ėjau gatve ir staiga sustojau, nes supratau: gerai, šiandien aš nemirsiu ir rytoj nemirsiu. Bet kada nors turėsiu mirti… Negaliu toliau tęsti šou. Turiu surasti keletą atsakymų“ [8]. Ieškodamas atsakymų Mickey nesėkmingai bando atsiversti į katalikybę, tėvai jam irgi negali niekuo padėti, o galiausiai ima galvoti apie galimą reinkarnaciją. Tačiau ir tokia išeitis Mickey neatrodo patraukli: „Nietzsche ir jo amžino grįžimo idėja. Nuostabu! Tuomet teks dar kartą ištverti visą tą reklamą“ (ten pat, p. 109). Vienu pabrėžtinai absurdišku komentaru Mickey/Woody nušluoja visą filosofinį statinį – įžūliai, tačiau labai veiksmingai. Galų gale po visokiausių ieškojimų ir paklydimų jis randa „išeitį“ iš problemos: „Vieną dieną, maždaug prieš mėnesį, aš jau tikrai buvau pasiekęs duobės dugną. Pajutau, kad nebenoriu gyventi pasaulyje, kuriame nėra Dievo… Ėmiau mąstyti apie savižudybę. O paskui pagalvojau: o ką, jei aš klystu, jei vis dėlto pasirodys, kad Dievas galbūt yra. Juk niekas negali žinoti. Ne, ‘galbūt’ man neužtenka. Arba tikrai, arba nereikia. Aiškiai prisimenu, kad tiksėjo laikrodis“ (ten pat, p. 168). Genamas tokio naujo nerimo jis atsiduria kine, kur rodo komikų brolių Marxų filmą. „…Žiūrėjau į žmones ten, ekrane. Pamažu filmas mane įtraukė, ir aš pagalvojau: kaip tu drįsti galvoti nusižudyti? Argi tai ne kvaila? Pasižiūrėk į tuos žmones. Jie tokie juokingi. O kas, jeigu mūsų laukia blogiausia? Jei Dievo nėra? Juk gyveni tik vieną kartą. Tai ką? Nenori to patirti? Po velnių, juk nėra taip jau blogai. Reikia liautis gadinti sau gyvenimą ieškant atsakymų, kurių nerasiu. Kol galiu, reikia džiaugtis tuo, ką turiu. O po to? Kas žino, gal ten kas nors ir yra. Negali būti tikras. Tai per silpnas kabliukas, kad kabintum ant jo visą savo gyvenimą. – Tada atsilošiau ir pradėjau iš tikrųjų linksmintis“ (ten pat, p. 169). Taip ratas užsidaro, o minčių gija atveda prie paties mąstytojo. Prasmės klausimas, kurį iškėlė klausimas apie mirtį, veda prie klausimo apie Dievą. Bet čia gija nutrūksta, nemąstoma iki galo. Mickey personažas kuklinasi atsakyti į šį klausimą. Mickey nori gyvenimo prasmę rasti čia ir dabar ir negadinti sau gyvenimo ieškodamas atsakymų. Tačiau Woody Allenas nenurimsta, jis neranda atsakymo, tačiau kaip tik todėl ieško toliau, o jo filmai – tai vis nauji mėginimai atrasti. Tose pastangose glūdi kažkas faustiško, nes Alleno variklis – tai pakvaišusi aistra žūtbūt atrasti, kas laiko pasaulį iš vidaus. Ir vis dėlto yra taip, kaip Allenas rašė viename ankstyvųjų skečų: „Aš ir prigimtis esame dviese“. Žinoma, tai žodžių žaismas („dviese“ vietoje „viena“), tačiau šioje sąmojingoje mintyje yra grūdelis tiesos. Toks jau tas Woody Allenas, kitaip tariant, Allenas Stewartas Königsbergas, kad jis negali susitarti pats su savimi dėl atsakymo. Dvidešimto amžiaus pabaigos intelektualui sunku tikėti į Dievą, manyti, kad už mūsų egzistencijos ribų yra kažkas apčiuopiama, objektyvu, tikra. Ir tuo pačiu metu kiekviename naujame scenarijaus puslapyje slypi viso to ilgesys. Taip atsiranda būdingos Allenui situacijos, kuriose veikėjai bauginančiai taikliai ir tiksliai analizuoja savo padėtį, bet nežengia, atrodytų, būtino tolesnio žingsnio. Vienoje scenoje sakoma: „Ar tikite į Dievą?“ „Ne, bet jaučiuosi dėl to kaltas“. Čia ir yra Alleno personažų tragizmas.
Allenas nebijo išaštrinti situacijų iki kraštutinumo. Filmas „Nusikaltimai ir prasižengimai“ (1989) – apie kaltę ir atsakomybę pasaulyje be Dievo. Allenas trokšta, kad įsitvirtintų etika. Panašiai kaip Dostojevskis (kurio kūriniais nuolat remiasi), jis mato, kad jei nėra tvirtos atramos, lieka tik įnoringumas ir savavališkas naudojimasis neteisingai suprasta laisve. Tačiau Allenas daro kitokią išvadą negu jo rusiškasis idealas. Jis negali tikėti į Dievą, negali nustatyti jokio gėrio ir blogio kriterijaus. Jis puikiai suvokia, kad yra įklimpęs į dilemą.
Taigi kartais jam nelieka nieko, išskyrus menką paguodą, kuria Cliffas minėtojo filmo pabaigoje kreipiasi į žiūrovus: „Tikėkimės, ateinančioms kartoms bus aiškiau“. Interviu Vokietijos savaitiniam žurnalui Der Spiegel režisierius sakė: „Šiame filme kalbama apie sprendimus, kuriuos žmogų verčia daryti gyvenimas. Jis rodo, kokie svarbūs moraliniai sprendimai. Juk apie mus viską pasako tai, ką pasirenkame“. Ir toliau: „Yra keletas filosofinių klausimų, į kuriuos nėra atsakymų… o žmonių bejėgiškumas susidūrus su didžiaisiais religiniais klausimais irgi nesikeičia“ [9].
Šis esminis Alleno filmų (štai jau 30 metų beveik kasmet po filmą) bruožas kristalizuojasi vis aiškiau ir drauge vis grėsmingiau: „Kuo vyresnis režisierius W. Allenas, tuo kartesnė jo melancholija. Tam, kuris kaip šis pašaipūnas kiaurai ir su tokia nenumalšinama meile šiai retai kūrinijos rūšiai mato žmones, įskaitant ir save, skaudžiai atsirūgsta juokeliai, kuriems jį nori įpareigoti visam gyvenimui. Gyvenimu vadinamos tragikomedijos sąmojis ima trūkinėti, ironijoje jaučiamos rezignacijos žymės. O filmai dėl to tampa vis tikresni. Nuo sarkazmo iki depresijos tik vienas atodūsis… Woody Allenas savo personažus išveda į kelią, kuriame religiniam filosofiniam pažinimui gresia bedugnės“ [10].
Fiktyvioje „Iškilmingoje kalboje abiturientams“ šią situaciją Allenas vaizduoja būtent tokiu aspektu: „Aiškiau negu kada nors istorijoje žmonija stovi ties kryžkele. Vienas kelias veda į nusivylimą ir juodžiausią neviltį, kitas – į visišką sunaikinimą. Melskime išminties pasirinkti teisingą kelią. Beje, taip kalbu nejausdamas kokios nors beprasmybės, veikiau – būdamas paniškai tikras dėl to, kad būtis absoliučiai nereikšminga, o tai lengva neteisingai suprasti kaip pesimizmą. Tai ne pesimizmas. Tai tiesiog naudingas susirūpinimas kritiška šiuolaikinio žmogaus būkle. Šią ‘kritinę būklę’ apibūdina viena iš dviejų galimybių, tačiau tūli lingvistikos profesoriai mieliau supaprastina ją iki matematinės lygties – taip ją lengviau išspręsti, ji netgi telpa į piniginę. Paprasčiausiai suformuluota problema skamba taip: kaip rasti prasmę ribotame pasaulyje, jei žinau tik savo liemens apimtį ir marškinių dydį… Nelaimei, čia ir religija mus apleido… Dažnai pagalvoju, koks džiaugsmingas turėjo būti pirmojo žmogaus gyvenimas: juk jis dar tikėjo stipriu ir geru viskuo besirūpinančiu Kūrėju. Įsivaizduokit to žmogaus nusivylimą pamačius, kad žmona ėmė tukti. Šių laikų žmogus, aišku, neturi tokios dvasinės ramybės. Jis išgyvena tikėjimo krizę. Jis, kaip dabar madinga sakyti, ‘susvetimėjęs’. Jis matė pragaištingus karo padarinius, išgyveno gamtos katastrofas, lankėsi vienišių baruose“ [11].
Juokingi dalykai eina greta rimtų, ironija trukdo atskirti viena nuo kito, tačiau mes vis dėlto girdime Woody Alleną. Iš tikrųjų absurdiška rinktis iš dviejų blogybių, pasirinkti beveik neįmanoma. Atrodo, tarsi Allenas labai šiuolaikišką pajautą įvilko į bauginančią formą: paradoksas, bet gyvybės nebuvimas, atskirtumas nuo gyvenimo yra pačiame gyvenime, mirtis dar nemirus, kurią užmaskuoja daugybė dalykų, taip pat ir Alleno filmų Niujorkui būdinga gyvenimo sumaištis ir besikeičiantys partneriai. Apie šį miestą Allenas sako: „Jis pavojingas, jis triukšmingas. Jis nėra ramus ar jaukus, ir dėl to jūs jaučiatės gyvesnis“. Miestas duoda jam grynakraujį gyvenimą, tačiau kartu ir nukreipia dėmesį nuo esminių klausimų. „Mes esame tokioje sunkioje ir nemalonioje situacijoje, kad, jei neslopiname tiesos, rizikuojame savo psichikos sveikata. Gyvenimas būtų nepakenčiamas, jei visą dieną vaikščiotume su šia mintimi. Su mintimi, kad senstame ir mirsime. Kad bet kurią minutę gali nustoti plakusi širdis. Tiems, kurie apie tai galvoja, prikabinamos ‘depresuojančio’, ‘išsigandusio’ arba ‘liguisto’ etiketės… Matyti tikrovę tokią, kokia ji yra, nėra pats geriausias dalykas. Pasižiūrėjęs į savo gyvenimą matau, kad tai iš esmės išsiblaškymas, neleidžiantis man apie visa tai galvoti“ [12], – sako Allenas.
Toks požiūris į savo gyvenimą verčia susimąstyti ir provokuoja prieštarauti. Iš tikrųjų, tikrovei į akis žiūrėti sunku. Sunku ieškoti atsakymų ir susitaikyti su tokiais, apie kokius iki šiol tikriausiai nesusimąstėme. Nėra malonu susidurti su tiesa apie savo gyvenimą. Tačiau tai vis dėlto pats geriausias dalykas. Geriau negu gyventi vaizduojant tai, ko nėra. Jėzus sakė: „Tiesa padarys jus laisvus“. Kodėl šis sakinys turėtų būti neteisingas?

Anett Ablaß, germanistė, gyvena Frankfurte

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė