Linas Andronovas

Postmodernizmo sąvoka šioje pasaulio dalyje daugeliui vis dar tebėra terra incognita, labiau suprantama ir vartojama menininkų bei filosofų negu paprastų Lietuvos žmonių. 50 metų izoliacija atskyrė Lietuvą nuo nemaža dvasinių ir intelektinių procesų, vykusių už geležinės sienos. Griuvus šiai sienai, posovietinėje erdvėje esančios tautos išgyveno ir vis dar išgyvena ne vieną paradigmos pasikeitimą, lėmusį daugelį dabartinės dvasinės, ekonominės ir politinės situacijos bruožų. Postmodernizmas atneša dar vieną, sunkiai prognozuojamą savo poveikiu, etinę ir filosofinę kategoriją.
Pirminis šio straipsnio tikslas yra pažvelgti į postmodernistinės sąmonės įtaką dabartiniam evangelikų (protestantų) Bažnyčių (taip pat ir Lietuvos) identitetui bei jų misijai. Be abejo, būtų drąsu pretenduoti į žinovo vaidmenį bandant aiškiai pavaizduoti postmodernizmo veidą šiose Bažnyčiose. Net Vakaruose šio fenomeno bruožai vis dar labiau primena Skrajojantį olandą negu Niujorko Laisvės statulą. Tačiau kai kurie vis garsiau skelbiami nauji visuomenės moralės postulatai verčia sunerimti savo likimui neabejingus žmones tiek Bažnyčioje, tiek už jos ribų.
Trumpai postmodernizmą būtų galima pavadinti intensyvia etinio ir kultūrinio absoliutizmo kritika, arba, kitaip sakant, moralės (plačiąja šio žodžio prasme) reliatyvumo propozicija. Šio naujo mąstymo etosas yra grįstas prielaida, kad visatoje nėra vienos objektyvios tiesos. Visos žmonijos pastangos surasti tokią universalią tiesą tėra tik tuščias laiko švaistymas, kuris anksčiau ar vėliau baigsis suvokimu, kad pasaulis egzistuoja tik nuolatos tarpusavyje konfliktuojančių tiesos interpretacijų terpėje. [1]
Postmodernizmą taip pat galima pavadinti tiesiog modernizmo kritika. Šio apibrėžimo dėka galime giliau suvokti šio naujo mąstymo gimimo priežastis ir evoliucijos raidą. Todėl neįsigilinus į modernizmo epochos kelius ir klystkelius būtų sunku suprasti šiuolaikinės jaunesnių žmonių filosofijos paradoksą, kad „būti moderniam yra nebemadinga“ [2].
Šio rašinio autoriaus keblumą bent kiek aiškiau nusakyti postmodernizmo veidą Bažnyčioje jūs suprasite įvertinę šiuolaikinių istorikų pastangas įtikinamai ir objektyviai paaiškinti viduramžių ir modernizmo eros pradininkų konflikto esmę. Net trijų šimtmečių istorinė perspektyva nepadeda susitarti, kada gi įvyko paskutinysis konfliktas, galutinai nulėmęs šį paradigmos pasikeitimą. Modernizmo epochos pradžia galima laikyti Reformaciją, kai Vitenbergo parapijos kunigas Martinas Lutheris, 1517 m. ant savo bažnyčios durų prikalęs 95 tezes, metė iššūkį viduramžių Bažnyčios dvasiniam ir moraliniam sąstingiui. Kiti istorikai Trisdešimties metų karą tarp katalikų ir protestantų, 1648 m. pasibaigusį Vestfalijos taika, laiko galutinai susikompromitavusios Bažnyčios dominijos Europos dvasiniame ir intelektiniame gyvenime pabaiga. Bet kuriuo atveju, turbūt gilią viduramžių Bažnyčios krizę XVI– XVII a. galima laikyti šiuolaikinio racionalizmo ir sekuliarizmo viruso gimdytoja.
Viduramžių Bažnyčios autoriteto žlugimą dar labiau pagreitino jos beatodairiškas priešinimasis bet kokiam moksliniam progresui. Ši kontroversija galutinai pasuko Vakarų istorijos raidą ateistinio modernizmo keliu. Švietimo amžiui galutinai įtvirtinus Žmogų ir jo Protą visatos centre, žmonija savo naujosios religijos pagrindu pasirinko technologinį ir socialinį progresą. Šios postteistinės religijos utopizmas labai greitai buvo imtas kritikuoti ir po Antrojo pasaulinio karo galutinai prarado savo pozicijas. Paskutinė Europos modernizmo tvirtovė buvo Sovietų Sąjunga, 1989 m. sugriuvusi kartu su po akmenėlį sutrupinta Berlyno siena.
Modernizmo ideologiją galima apibūdinti kaip bandymą atmetus Dievą, per racionalų planavimą, technologijos progresą ir naują socialinę santvarką sukurti tobulą visuomenę (žmogų). [3] Be šių modernizmo bruožų, būtų galima dar išskirti keletą kitokio pobūdžio charakterizuojančių savybių: vieningumas, pragmatizmas, materializmas, humanistinis idealizmas, universalistinis tiesos suvokimas, individualizmas, totalitarinis mąstymas, autoritarinis valdymo būdas, mokslas (protas) kaip vienintelis tiesos objektyvumo kriterijus. Šių savybių kritika (kol kas) ir yra postmodernistinio mąstymo turinys.
Modernizmo istorija paliko gilų pėdsaką ir protestantų Bažnyčių teologijoje. Per pastaruosius pusantro šimto metų susiformavo ištisa liberaliosios teologijos kryptis, kurios „protėviais“ galime laikyti keturis vokiečių mąstytojus: filosofus Immanuelį Kantą, G. W. F. Hegelį ir teologus Fridrichą Schleiermacherį bei Albrechtą Ritschlį. Ritschlis gali būti laikomas klasikinės liberaliosios protestantų teologijos (LPT) tėvu, besistengusiu suvienyti kitų trijų savo kolegų darbus. Norint geriau suprasti šios teologinės krypties esmę, reikia paminėti, kad tiek viduramžių Romos katalikų Bažnyčia, tiek ankstyvasis protestantizmas savo mokyme laikėsi biblinio Dievo imanentiškumo ir transcendentalumo balanso. Biblinis Dievas buvo suprantamas kaip autonomiškas visatos valdovas, gamtos ir žmonijos Kūrėjas (transcendentinis), tačiau drauge dalyvaujantis ir kasdieniame žmonių gyvenime (imanentinis). Švietimo epochai paskelbus, kad Dievo buvimas nebeturi jokios reikšmės žmonių gyvenime (deizmas), tapo aišku, kad tai tik pirmasis žingsnis dievažmogio kūrimo link. Tolimesniais žingsniais Švietimo filosofai bandė įsprausti Dievą į dar siauresnius rėmus, akcentuodami jo imanentinio buvimo dalį iki visiško sutapdinimo su žmogumi. Nors modernizmo mąstytojai ir nenuėjo iki ontokratinio [4] panteizmo ribų, tačiau to pakako, kad Dievas ir religija būtų nustumti į tolimiausią istorinio ir moralinio aktualumo archyvą. Tada ir iškilo grupė šių romantizmo laikotarpio mąstytojų, siekusių religiją vėl padaryti reikšmingą žmonių gyvenimui.
Deja, savo darbuose jie nesistengė grįžti prie biblinės ortodoksijos šaknų. Jie stengėsi krikščionybę sumoderninti, jos idėjas ir žodyną pritaikyti prie modernaus, moksliškai išsilavinusio žmogaus mąstymo. Toliau pateiksime penkis principus, kuriais remiasi LPT. Pirmiausia, liberalų siekis buvo „sutaikyti“ krikščionybę ir jos atsisakiusius šiuolaikinius žmones. Jie tikėjo, kad krikščionių tradicinės doktrinos rekonstrukcija yra gyvybiškai būtina, norint apsaugoti ją nuo visiško diskreditavimo „modernaus“ žmogaus akyse. Antra, liberalai ypatingai pabrėžė asmens laisvę individualiai interpretuoti ir taikyti religines dogmas. Kiekviena doktrina turi būti atvira pokyčiams, ir jokia Bažnyčios tradicija ar bažnytinė valdžia negali nustatyti, kuo turi tikėti arba netikėti eilinis bendruomenės narys. Kitais žodžiais tariant, liberalų požiūris į tradicines biblines doktrinas tapo reliatyvistinis. Trečia, daugiau ar mažiau tradicinį krikščionių tikėjimą liberalai pavertė paprasčiausiu etikos taisyklių rinkiniu. Etinė krikščioniškojo mokymo dimensija tapo pagrindiniu teologinių samprotavimų šaltiniu. Ketvirta, liberalai siekė sumažinti Biblijos autoritetą Bažnyčios ir individo gyvenime. Biblija atstovavo tam apreiškiminiam tikėjimui, kuriam jie visomis jėgomis priešinosi, bandydami pakeisti jį protiniu arba etiniu. Kita priežastis nemėgti Biblijos buvo šiuolaikiniam žmogui nepriimtinų stebuklų bei antgamtinių reiškinių gausa ir jų įsitvirtinęs prasmingumas Biblijos istorijoje. Liberalai siekė demitologizuoti Bibliją, o Jėzaus asmenybė juos domino tik istoriniu jo gyvenimo aspektu.
„Šiuolaikinis mokslas metė iššūkį ne tik mitologiniam pasaulio supratimui [išreikštam Biblijoje – aut. past.], – ir šiuolaikinio žmogaus egzistencijos tikrovė reikalavo naujo pamato. Tarp nepriimtinų Bultmannas paminėjo tokias sąvokas: mirtis – tai bausmė už nuodėmes, nuodėmė gali būti atpirkta kraujo auka ir tai, kad Jėzaus prisikėlimas (lavono atgijimas) galėjo suteikti antgamtinę jėgą žmogaus gyvenimui“ [5].
Liberalai nesiekė visiškai sužlugdyti Biblijos autoriteto. Šventajame Rašte jie ieškojo paslėptos amžinosios tiesos, nepaveiktos įvairių griaunančių kultūrinių, mokslinių ir filosofinių žmonijos veiklos faktorių. Jie ieškojo tarsi evangelijos „sėklos“ nuluptame Biblijos „vaisiuje“.
Penkta, visais šiais paminėtais teologiniais metodais liberalai stengėsi iškelti Dievo imanentinės būties dalį. Tuo būdu transcendentalus, visagalis ir visa žinąs visatos Kūrėjas buvo sumažintas iki simplistinės filosofinės idėjos apie dieviškumo ir žmogiškumo bendrumą protinėje, jausminėje ir moralinėje dimensijose. Todėl Kristus tapo tiesiog pavyzdinio žmogaus prototipu, o ne įsikūnijusiu Dievu. Taigi dabar, formuojant gyvenimo vertybes, žmogaus supratimas apie Dievą tapo svarbesnis už Dievo apreiškimines (propozicines) intencijas žmogui. [6]
Su įvairiomis variacijomis šis judėjimas tebėra išlikęs aktyvus ir mūsų dienomis. Iš LPT kilo tokios teologijos srovės: „vilties teologija“, „politinė teologija“, „socialinė evangelija“, „feministinė teologija“, „išlaisvinimo teologija“, „sekuliarioji teologija“ ir kitos. Kaip atsakas LPT, kilo neoortodoksų , fundamentalistų ir tam tikra prasme evangelikų [7] judėjimai. Lietuvos situacija, be abejo, buvo visai kita. Už kalėjimo sienų mūsų nepasiekė daugelis čia paminėtų įvykių. Tačiau šiandien mūsų durys yra atviros; kartu su gerais dalykais iš Vakarų plūsta ir daugybė neigiamų.
Taigi postmodernizmas kritikuoja šiuos dvasinės ir intelektinės egzistencijos principus visuomenėje ir Bažnyčioje. Kai kurie modernizmo elementai (ypač liberalioji teologija) yra išties nesuderinami su Evangelijos principais ir turėtų būti atverti kritikai arba tiesiog nuo jų turi būti atsiribojama, tačiau negalima teigti, kad ši kritika yra vien subjektyvi ir nepriimtina. Šiame kontekste svarbu atsižvelgti į kai kuriuos galimus postmodernizmo ir biblinės krikščionybės sąlyčio taškus [8]. Visų pirma, postmodernizmas kvestionuoja protinio pažinimo tikrumą, t. y. kad tik racionalus mąstymas yra vienintelis tiesos kriterijus. Biblinė krikščionybė taip pat atmeta absoliučią empirinio patyrimo vertę, tikėdama, kad tiesa glūdi ir protu nesuvokiamuose dalykuose. Čia verta prisiminti ir žmogaus nuopuolio doktriną, teigiančią, kad žmogaus valia, siela ir protas buvo paveikti nuodėmės ir todėl negali būti visiškai patikimi. Antra, postmodernizmas netiki protinio pažinimo objektyvumu. Iš čia kyla bendras postmodernistinio judėjimo bruožas – reliatyvizmas. Žmogus negali būti tik objektyvus visatoje vykstančių procesų stebėtojas. Jis yra istorijos dalis, ir todėl neišvengiamai veikiamas įvairių kultūrinių ir socialinių faktorių. Negana to, „postmodernizmo epistemologai seka Augustinu, kalbėdami apie tai, kad mūsų asmeniniai įsitikinimai ir įsipareigojimai veikia ne tik tiesos ieškojimo pastangas, bet ir patį pažinimo procesą“ [9]. Trečia, postmodernizmas atmeta Švietimo epochos nuostatą, kad pažinimas yra iš prigimties geras. Branduolinis ginklas ir kiti panašūs mokslinio progreso rezultatai įrodo, kad žmogaus protas gali tarnauti ne vien tik sėkmingam ekonominiam ir socialiniam progresui. Kartu su postmodernistais krikščionys teigia, kad didelė žmonijos problemų dalis yra ne ta, kad stinga žinių. Krikščionys tvirtina, kad tai ir nuodėmingos žmogaus prigimties bei neteisingo laisvos valios panaudojimo rezultatas.
Baptistų teologas Stanley Grenzas pateikia penkis „postmodernistinės evangelijos“ principus (p. 167–174). Pirma, XXI a. skelbiama Evangelija turėtų būti postindividualistinė. Jau anksčiau minėjome, kad individualizmas buvo Švietimo epochos doktrina, kurios rezultatas – šiuolaikinis urbanizuotų žmonių susvetimėjimas. C. S. Lewisas knygoje „Didžiosios skyrybos“ pragarą vaizduoja kaip labai retai apgyvendintą vietovę, kurioje žmones vieną nuo kito skiria vis augantys tūkstančiai mylių. Pasaulio istorijos nuvainikuotas žmogiškasis egocentrizmas turi užleisti vietą bendruomeniniam gyvenimo stiliui, kurio pavyzdžiu mums tarnauja biblinė Kristaus Bažnyčia. Deja, nemaža dalis protestantų šiandien labiau pabrėžia individo laisvę ir pamiršta Bažnyčiose ugdyti bendruomeninio bendrabūvio principus.
Antra, „postmodernistinė evangelija“ yra postracionalistinė. Nuo pat Reformacijos pradžios protestantai pabrėždavo proto reikšmę žmogaus atsivertimo procese, dažnai nepalikdami vietos religiniam patyrimui. Tai nėra teisingas požiūris, nes žmogaus protas yra lygiai taip pat paveiktas nuodėmės kaip ir jo jausmai. Taip pat ir šiuolaikinio jaunimo pagrindinis gyvenimo vertinimo kriterijus yra jausmai. Todėl būtų naivu tikėtis paveikti juos tais pačiais pragmatiškų samprotavimų ir doktrinų mokymo principais, kurie buvo labai artimi ir suprantami XX amžiaus pradžios žmonėms. Bažnyčios istorijoje pietistų judėjimas buvo atsakas į nepasitenkinimą Bažnyčios „postdvasiniu racionalizmu“. Protinis suvokimas ir religinis patyrimas turėtų eiti kartu, papildydami ir palaikydami vienas kitą.
Trečia, šiandien skelbiama Evangelija turi būti postdualistinė. Reikia pripažinti, kad nemaža dalis tradicinių denominacijų protestantų praktikuoja daugiau ar mažiau išreikštą dualistinę teologiją, t. y. rūpinasi žmonių „sielų“ gelbėjimu labiau negu jų „kūniška“ būtimi. Biblinis holizmas turi sugrįžti į Bažnyčiose skelbiamos Evangelijos turinį ir būti įdiegtas į praktinį jos gyvenimą. Ši doketizmo erezija, neigianti Kristaus kūniškumą, kamavo Bažnyčią nuo pat pirmųjų amžių ir vis dar tebėra gyva šiandien.
Ketvirta, nūdienos Evangelija turi būti postintelektualistinė, t. y. krikščioniško augimo tikslas neturi būti vien tik žinių akumuliacija. Kita šios minties pusė yra tai, kad krikščionio augimas nėra vien intelektu pasiekiamas dalykas. Biblija kalba apie „naują kūrinį Kristuje“, su nauju protu, nauju charakteriu, nauju elgesiu ir kt. Deja, Laiške galatams, 5,22–23, apaštalo Pauliaus aprašytas gyvenimas Dvasioje ir jos vaisius sulaukia dėmesio tik retais atvejais. Evangelijos tikslas nėra vien išgauti mūsų apsisprendimą pakeisti savo įsitikinimus: ji siekia, kad kartu keistųsi ir mūsų charakteris bei kiti giliai dvasiniai dalykai.
Tačiau kartu su panašaus pobūdžio mintimis postmodernistinė dvasia atsineša į Bažnyčią ir teologinio liberalizmo vėjus, keliančius pavojų ortodoksinei doktrinai, ir daugeliu atžvilgių tampa naująja XXI a. žmonių religija be absoliutų. „Postmodernistiniai“ pamokslininkai savo pamoksluose atspindi nūdienos reliatyvizmo dvasią, kurios vienintelė išlikusi vertybė yra tolerancija. Tokiame mokyme biblinis teologinis turinys yra stipriai maskuojamas arba netgi šalinamas. Bažnyčiose bandoma sukurti maksimalaus komforto ir tolerancijos dvasią, per kurią nuodėmė kaip ir nebepastebima, o pamaldos tampa panašios į nedidelį šou, skirtą žmonių jusliniams poreikiams patenkinti. Tokioje „evangelijoje“ nebelieka nei turinio, nei aktualumo, o Kristaus Kūnas tampa abejotinos kokybės klubu. Biblija mums draudžia iškreipti Dievo žodį ir ragina ne stengtis įsiteikti, o pateikti tiesą tokią, kokia ji yra, ir palikti kiekvieno sąžinei nuspręsti, ar priimti skelbiamą žinią, ar ją atmesti (2 Kor 4,2).
Šis neigiamas poveikis yra lengvai pastebimas žinant pagrindinius evangelikų (protestantų) Bažnyčios principus: 1) Biblija yra Dievo įkvėptas ir todėl vienintelis neklaidingas autoritetas visose gyvenimo srityse; 2) Kristus yra vienintelis tikėjimo centras; 3) Dievas yra ir transcendentinis, ir imanentinis; 4) tikėjimas remiasi apreiškimu, kurį galima suvokti ir priimti; 5) socialinė etika yra neatsiejama individo ir visos bendruomenės gyvenimo dalis; 6) nusidėjėlio atgaila ir atsivertimas yra būtini jam išgelbėti. Remdamiesi šiais principais, pavyzdžiui, evangelikai (protestantai) skelbia, kad vienintelis išgelbėjimo kelias yra tikėjimas Kristaus Auka ant kryžiaus. Šis teiginys tapo labai neparankus ir įžeidus šiuolaikiniam žmogui, tad Bažnyčios vis dažniau vengia apie tai užsiminti ar net skelbia, kad galų gale visi išsigelbės. Homoseksualių kunigų ordinacija yra kitas moralinio pliuralizmo įtakos ženklas. Homoseksualistų noras turėti lygias teises pliuralistinėje visuomenėje yra visiškai suprantamas. Tačiau Biblijos požiūriu, praktikuojamas homoseksualumas yra tokia pat nuodėmė kaip ir poros gyvenimas nesusituokus, svetimavimas, ateizmas arba apkalbos, ir todėl negali būti toleruojamas Kristaus Kūne (Rom 1,18–32). Stebint šiuos vyksmus peršasi išvada, kad Bažnyčia ir vėl bando prisitaikyti prie besikeičiančių visuomenės vertybių bei normų. Tuo tarpu biblinė krikščionybė turėtų laikytis nekintančių Dievo žodžio moralės normų bei laikyti nuodėme ir viena, ir kita.
Apmąstant Bažnyčios reakciją į postmodernizmo nešamas idėjas reikia visų pirma suprasti pačios Bažnyčios vietą pasaulio istorijoje ir žmonių visuomenės raidoje. Biblinės krikščionybės misija yra apibrėžta ne vien tik jos matoma žemiškąja veikla; Bažnyčia turi ir istorijos atžvilgiu transcendentalų tikslą atstovauti ateities Dangaus Karalystei žemėje. Ši misijos dalis neleidžia Bažnyčiai susitapatinti su visuomeninėmis ar valstybinėmis žmonių institucijomis arba kompromituoti Evangelijos žinią bandant ją „pritaikyti“ nuolat besikeičiančiam žmogui. Tačiau būtų naivu tikėtis, kad žmogaus veiksnys nedaro įtakos Evangelijos skelbėjams ir todėl galbūt kiekviena nauja epocha suteikia Bažnyčiai galimybę iš naujo peržvelgti savo pozicijas visuomenėje ir įvertinti praėjusio istorinio laikotarpio įtaką jos pačios mokymui bei gyvenimui. Dėl šios priežasties Bažnyčių vyresniesiems nereikėtų iš karto nurašyti „postmodernistine kritika“ prabylančių jos narių. Tai gali būti tik neleistinai pamirštos evangelinės tiesos nauja išraiška.
Ortodoksinė teologija turėtų remtis trimis pagrindiniais principais: skelbti biblinę Evangeliją, neatmesti Bažnyčios istorinio palikimo ir būti pateikiama šiuolaikiniam pasauliui suvokiama kalba (Grenz, Olson, p. 32). Istorijos raida parodė, kad nukrypti nuo šio principo nesunku. Šiame trikampyje yra būtina išlaikyti pusiausvyrą, kiekvienas elementas turi savo daugiau ar mažiau svarbią vietą. Mes jau ištyrėme, kur kai kuriuos protestantus nuvedė per didelis noras įtikti sofistikuotam žmogiškam protui. Kitų denominacijų Bažnyčios Evangelijos autoritetą neretai laiko antraeiliu dalyku ir labiau remiasi tradicija bei istoriniu palikimu. Šiandien Lietuvoje naujesnių konfesijų atstovai nelaiko tradicijų būtinomis Bažnyčios gyvenime, o kai kurios net ir ekscesyviai demonstruoja savo neigiamą nuostatą jų atžvilgiu. Tuo tarpu tik sveikas šių trijų elementų santykis leidžia išvengti teologinių ir dėl to etinių bei moralinių problemų Bažnyčioje ir jos ryšyje su visuomene.
Bažnyčia nuėjo per daug skausmingą ir kruviną kelią, kad ir vėl leistų sau nekreipti dėmesio į kritiką, nes modernizmo filosofija atrodo nepavojinga tik be galo neatidžiam Bažnyčios istorijos tyrinėtojui. Paskutinysis lašas, perpildęs modernistinės utopijos krizės taurę, buvo Antrasis pasaulinis karas, kurio metu išbandymo neišlaikė ir krikščionių Bažnyčia. Genocido negali pateisinti niekas; taip pat niekas negali pateisinti ir Bažnyčios tylėjimo ir neveiklumo, leidusio nekaltai žūti 6 milijonams žydų. Bažnyčiai ad hoc tiesiogiai nedalyvaujant, jos konformistinis elgesys paskatino Hitlerį pamėginti sukurti etniškai ir morališkai tobulą visuomenę. Panaši istorija dabar pasikartojo ir Kosove.
Norėtųsi tikėti, kad Bažnyčia šių naujų idėjų akivaizdoje pasielgs taip, kaip pasielgė Jėzus Evangelijoje pagal Morkų, 9,38– 40, savo mokiniams sakydamas: „Kas ne prieš mus, tas už mus!“ Atsiribojant nuo aiškios erezijos, bet ir neieškant priešų, su atgaila prisimenant praeities pamokas ir su dėkingumu priimant konstruktyvią kritiką, tegul ir postmodernistinę, jeigu ji sąmoningai ar nesąmoningai ragina mus grįžti prie biblinės Evangelijos principų, galime tikėtis Dievo palaimos ir sveiko Bažnyčios augimo ateinančiame tūkstantmetyje.

Linas Andronovas, mokėsi Baptistų akademijoje Budapešte, studijuoja teologiją Lietuvos krikščioniško fondo kolegijoje