Egdūnas Račius

Krikščionys buvo, o ir tebėra linkę manyti, kad islamas, atmesdamas krikščioniškąsias dogmas, neigia ir bet kokį Jėzaus vaidmenį religijoje. Dauguma krikščionių apie Kristų galvoja maksimalistiškai: jis yra ir turi būti pripažintas Dievu – Dievo Sūnumi bei antruoju Švenčiausiosios Trejybės Asmeniu, kitaip jis būtų nuvertinamas iki niekio. Krikščionio sąmonėje Jėzus nesiderina su islamu vien dėl to, kad islamo jis nepripažįstamas Dievu ar dievišku (Asmeniu). Tačiau tarp dviejų ekstremumų esama tarpinių grandžių, kurias retas krikščionis težino. Tokia tarpine grandimi islame yra Jėzaus tapatinimas su pranašais.       Islame apie Jėzų visais amžiais buvo kalbama bei rašoma daug. Didžioji dalis tokios lektūros yra polemiška – joje siekiama atrasti argumentų, patvirtinančių musulmonų požiūrio į Jėzaus vaidmenį religijoje teisingumą. Šiame straipsnyje bus vengiama teologinės/istorinės polemikos; visas dėmesys bus sutelktas į pamatinį islamo požiūrį į Jėzų, suformuluotą Korano bei pranašo Mahometo pasisakymų.

Kristus Korane
Musulmonams Jėzus – vienas iš šimtatūkstantinės pasiuntinių (rusul), Dievo siųstų žmonėms, grandinės. Islame Kristus, kaip ir Mozė, Abraomas bei kiti Senojo Testamento patriarchai – pranašai, laikomas musulmonu. Tiesa, pranašų hierarchijoje Jėzus yra tik antras po Mahometo, musulmonų laikomo absoliučiai paskutiniu Dievo pranašu, „pranašų antspaudu“ (khatim al-anbija). Jėzus islame gerbiamas kaip nešęs žmonėms Dievo žodį, todėl neretai jis ir pats yra vadinamas Dievo žodžiu (4,171). Kristaus neštasis žodis, anot Korano, buvo evangelija (indžyl) (5,46). Tuo būdu evangelija buvusi Dievo apreiškimas. Islame tikima, kad Jėzaus skelbtoji evangelija jo sekėjų dėl neišmanymo ir piktavališkumo buvusi subjaurota. Remtis esamomis evangelijos redakcijomis musulmonams draudžiama. Todėl Dievui prireikę siųsti Mahometą, kad šis ištaisytų skriaudą perduodamas galutinį Dievo žodį žmonijai – Koraną. Koranas, anot musulmonų, yra vienintelis neiškraipytas Dievo apreiškimas. Todėl viskas, kas Korane teigiama, anot islamiškos doktrinos, yra nekvestionuotinai teisinga. Musulmonui Koraną galima interpretuoti, bet abejoti jo teiginiais nevalia.
Nors Korane apie Kristų kalbama daugelyje vietų, jame nėra vientisos Jėzaus biografijos interpretacijos. Jėzaus gyvenimo detalės išmėtytos po visą Koraną ir dažniausiai yra pateikiamos kaip Dievo malonės ir galybės pavyzdžiai. Didžiausias dėmesys Korane kreipiamas į poleminius Kristaus gyvenimo bei veiklos aspektus: jo dieviškumą, misiją, pasitraukimą iš pasaulio, sugrįžimą.
Be abejo, pati aktualiausia tema musulmonams yra Kristaus dieviškumo klausimas. Kad Jėzus nėra Dievas, Korane konstatuojama bent keliose vietose: 5,17 bei 5,72 paneigiama, kad Dievas tapatus Kristui. Anot Korano, Jėzus nėra ir Dievo sūnus: 9,30 prasimanymu kaltinami tie, kurie Kristų vadina Dievo sūnumi. Alternatyviai Korane teigiama Jėzų esant pranašą. Tai Korane patvirtinama: „Tuo tarpu Jėzus Kristus, Marijos sūnus, yra Dievo pasiuntinys ir Jo žodis“ (4,171); „Nebuvo Kristus, Marijos sūnus, daugiau nei pasiuntinys, ir prieš jį buvo daug pasiuntinių“ (5,75). Gan įdomus Korano epizodas, pasakojantis, esą Paskutiniojo Teismo dieną Dievas perklaus Jėzaus, ar šis nesakęs žmonėms „priimkite mane ir mano motiną dievais (dievybėmis) šalia Dievo“, į ką Kristus neva atsakys: „Kaip aš galiu sakyti tai, kas man pačiam – netiesa“ (5,116). Šiuo savo atsakymu Jėzus atsiribosiąs nuo jį sudievinusių krikščionių.
Korane keliose vietose (3,42– 47; 19,16–34) pateikiamos ir Jėzaus prasidėjimo bei gimimo versijos. Islame (remiantis 3,59) Jėzus prilyginamas pirmajam žmogui, Adomui, nes jie abu „gimė“ nenatūraliu žmonėms būdu – Adomas neturėjo nei biologinio tėvo, nei biologinės motinos, o Kristus neturėjo biologinio tėvo – tad jie sukurti tiesioginiu Dievo veikimu. Jėzus buvo paskutinysis gimęs stebuklingu būdu Dievo valia. Jėzaus prasidėjimo aplinkybės Korane iš esmės panašios kaip evangelijose: angelai Marijai apreiškia Dievo jai suteiktą malonę, kad ji pradės ir pagimdys sūnų, kurį pavadins Jėzumi Kristumi. Tačiau, anot Korano, Marija gimdo kitokiomis aplinkybėmis, nei kad parašyta Šventajame Rašte: ji gimdo viena, prie nudžiūvusios palmės. Korane nieko nekalbama apie Betliejų, ėdžias, žvaigždę, piemenėlius, išminčius, netgi Juozapą, Marijos sužadėtinį.
Stebuklingas buvo ne tik Kristaus prasidėjimas, bet ir jo veikla. Musulmonams Koranas patvirtina, kad Jėzus (Dievo pagalba ir jo valia) pats darė stebuklus. Vienas iš didžiausių islame Jėzui priskiriamų stebuklų yra jo, dar ką tik gimusio kūdikio, kalbėjimas. Kūdikiui Jėzui Korane priskiriami žodžiai, kad jis esąs Dievo pranašas, kuriam duotas apreiškimas. Kiti Kristaus atlikti stebuklai, minimi Korane, yra aklųjų ir raupsuotųjų gydymas, mirusiųjų prikėlimas. Išsamiai aprašytas (5,112–115) stebuklas, kaip iš dangaus nusileidęs vaišių stalas. Mokiniams primygtinai prašant, Jėzus malda kreipiasi į Dievą, kad šis save manifestuotų vaišėmis nukrauto stalo pasiuntimu. Dievas išklauso Jėzaus maldą ir išpildo mokinių norą. Kitas Jėzui priskiriamas stebuklas yra jo nulipdyto molinio paukščio atgijimas Kristui į jį papūtus (3,49). Verta pažymėti, kad Mahometui, didžiausiam islamo pranašui, jokie panašūs stebuklai nėra priskiriami nei Korano, nei formalios islamo tradicijos. Netgi musulmoniškos liaudies legendos neapipina Mahometo tokia stebuklingumo aureole, kokia Kristus apsuptas pačiame Korane.
Kristaus išskirtinumas iš paprastų mirtingųjų bei kitų pranašų vainikuojamas neįprasta jo žemiškojo gyvenimo pabaiga: musulmonai neigia Jėzaus mirtį ant kryžiaus, remdamiesi 4,157–158: „Jie [žydai] sako, mes nužudėme Jėzų Kristų, Marijos sūnų, Dievo pasiuntinį. Bet jie jo nenužudė ir nenukryžiavo, ir jiems tai tik pasirodė… Išties jie jo nenužudė, bet Dievas jį pakylėjo [pasiėmė pas save]“. Taigi pasak šių Korano eilučių, Jėzus nebuvo nukryžiuotas, nors pati nukryžiavimo scena nepaneigiama. Dievas, kaip rašoma 3,54, tiesiog pergudravo besikėsinančius į Kristų. Korane nepaaiškinama, kaip tai įvyko, bet nukryžiuotas buvo kažkas kitas, o ne Jėzus. Tuo tarpu Dievas Jėzų pasiėmęs pas save, prieš tai jį užmigdęs (3,55).
Tačiau Dievas Kristų pasiėmęs ne visam laikui – jis grįš žemėn pasaulio pabaigoje ir pats bus pasaulio pabaigos ženklas (43, 61). Islamo išpažinėjai tiki, kad artėjant pasaulio pabaigai, į žemę ateis Antikristas, Ad-Dadžalis, kuris skelbsis esąs siųstas Dievo. Iš tiesų jis tik klaidins žmones, o jam nepaklūstančius (ištikimus musulmonus) engs ir kankins. Dievas pasiųs Kristų, kad šis, nugalėjęs Ad-Dadžalį, valdytų žemę pagal Dievo principus. Tuomet, musulmonų įsitikinimu, islamas triumfuos žemėje.
Turbūt labiausiai krikščionis šokiruojantys Korano žodžiai, priskiriami pačiam Jėzui, yra 61,6: „Jėzus, Marijos sūnus, tarė, o Izraelio tauta, aš esu Dievo jums siųstas Jo pasiuntinys, patvirtinantis tai, kas nustatyta Toroje, ir skelbiantis po manęs ateisiant pasiuntinį, kurio vardas – Achmedas“. Ši eilutė, be abejo, yra itin musulmonams paranki tikinant, kad pats Jėzus gerai žinojo esąs ne Dievas ir ne jo sūnus, bet jo pasiuntinys; be to, Jėzus žinojo apie būsimą pasiuntinį (Mahometą) ir pats skelbė jo atėjimą.
Korane, kaip matome, gan gausu Jėzaus misijos ir gyvenimo elementų paminėjimų, tačiau jie nėra išsamūs. Mahometo sekėjai prašydavo jo paaiškinti plačiau, koks buvo Jėzus ir ką veikė žemėje. Mahometas nevengė paaiškinimų ir interpretacijų, kurios vėlesnių musulmonų kartų buvo užrašytos bei kodifikuotos, tapdamos antrojo islamo šventraščio, pranašo Mahometo Sunos, dalimi.

Mahometas apie Jėzų
Mahometo veiksmų ir pasisakymų rinkiniai yra antrasis islamo šventraštis. Jei Koranas, anot musulmonų, yra tiesioginiai Dievo žodžiai, tai pranašo Mahometo gyvenimas yra dieviškai valdytas, todėl „šventas“. Tai, ką Mahometas darė ar sakė, buvo atliekama Dievo valia. Užrašyta tai tapo praktiniu gyvenimo vadovu. Todėl, sekdami pranašu ir stengdamiesi gyventi pagal jo pavyzdį, musulmonai gali tikėtis išganymo.
Mahometo gyvenimą aprašančiuose rinkiniuose (Sunoje) Jėzus taip pat dažnai minimas. Iš jų galima spręsti, kad Mahometas skelbęs savo pagarbą Jėzui. Mahometas teigė esąs arčiausiai Jėzaus, nes tarp jo ir Jėzaus esą nebuvę jokio pranašo. Mahometas Šventojo Rašto pranašus vadino broliais, broliu laikė ir Jėzų. Vienas iš Mahometo pasisakymų skelbia: „Šiame ir kitame pasauliuose iš visų žmonių aš esu artimiausias Jėzui, Marijos sūnui. Pranašai yra broliai iš tėvo pusės: jų motinos yra skirtingos, bet religija viena“.
Islame tikima, kad vieną naktį Mahometas buvo perneštas iš Mekos į Jeruzalę, o iš ten į dangų, kur stojęs Dievo akivaizdon. Savo kelionėje jis sutikęs daug pranašų ir vadovavęs jų bendruomeninei maldai. Tarp (musulmoniškai) besimeldusių buvęs ir Jėzus. Apie savo naktinę kelionę Mahometas sako: „Mano pakilimo į dangų naktį aš mačiau Jėzų, kuris buvo vidutinio ūgio. Jo veidas buvo įraudęs, lyg jis būtų ką tik išėjęs iš pirties“. Esama keleto Mahometui priskiriamų pasakymų, kuriuose jis nusako Jėzaus fizinę išorę: jo plaukai iki pečių, garbanoti, kaštoniniai, jis plačios krūtinės, vidutinio ūgio. Mahometas Jėzų sutikęs antrajame iš septynių dangų drauge su jo pusbroliu (sic) Jonu Krikštytoju.
Tęsdamas Korane minimo antrojo Kristaus atėjimo idėją Mahometas yra sakęs, jog „Marijos sūnus neilgai trukus nusileis tarp jūsų kaip teisingas valdovas ir sulaužys kryžius bei išskers kiaules“. Šiuo pasakymu islamo pranašas dar kartą teigė neva esamą Jėzaus ir krikščionybės nesuderinamumą. Kristus naikinsiąs tai, su kuo krikščionybė tapatinta – su kryžiumi bei kiaulienos legalumu. Be to, anot Mahometo, grįžęs Kristus „teis žmones pagal Korano teisę, o ne pagal evangelijos teisę“. Mahometas net apibūdino Jėzaus išvaizdą šiam ateinant: „Jis bus vidutinio ūgio, kaštoninių plaukų, apsirengęs dviem šviesiai geltonos spalvos drabužiais ir atrodantis taip, lyg nuo jo galvos varvėtų lašai, nors jis nebus šlapias“. Jėzus Mahometo priešstatomas Antikristui, Ad-Dadžaliui. Pranašas pasakojęs, kaip sapnavęs dvi figūras, einančias aplink Mekoje esančią Kaabos – pagrindinę islamo – šventovę. Vienas jų, dailiai nuaugęs, buvęs Jėzus, antrasis, atgrasios išvaizdos vienaakis, Ad-Dadžalis, visų musulmonų bei Jėzaus priešas. Nugalėjęs Antikristą ir įtvirtinęs islamą visoje žemėje, Kristus viešpataus čia keturiasdešimt metų, po to numirs ir bus palaidotas šalia Mahometo Medinoje esančioje pranašo mečetėje.

„Pranašų istorijos“
Viduriniais amžiais Korano komentatoriai bei religinės tradicijos teoretikai mėgdavo aprašyti pranašų gyvenimus, remdamiesi tiek Koranu bei Suna, tiek populiariomis legendomis. Rašytojai stengdavosi sujungti į vientisą chronologišką pasakojimą kiekvieno iš žymesnių musulmonų pranašais laikomų asmenų gyvenimus bei veiklą. Nė vienas iš tokio žanro kūrinių, vadinamų „Pranašų istorijomis“, neapsiėjo be Jėzaus gyvenimo interpretacijų. Tad išsamus ir detalizuotas Kristaus gyvenimo nuo jo prasidėjimo iki pasitraukimo iš pasaulio aprašymas bet kuriam raštingam musulmonui buvo prieinamas arabų kalba, be to, bendratikių musulmonų parašytas.
Musulmonai, perskaitę tokius pasakojimus, pasiremdami šventraščiais, tardavosi žiną, kas iš tikrųjų buvęs Jėzus Kristus. Tačiau iš to, kas pateikiama Korane bei Sunoje, viso vaizdo atkūrimas „Pranašų istorijose“ yra abejotina procedūra, todėl jose esantys pasakojimai neabejotinai papildyti tiek pačių autorių vaizduotės, tiek nuogirdomis, tiek, galiausiai, detalėmis, randamomis tik Šventajame Rašte. „Pranašų istorijos“ yra itin polemiški kūriniai, kuriuose kaip niekur kitur ryškus musulmonų apologetų siekis supriešinti Šventojo Rašto (krikščionių) Jėzų su Korano bei Sunos (musulmonų) Jėzumi. Musulmoniškas tikėjimas Jėzaus kaip pranašo misija populiariuoju lygmeniu buvo įtvirtintas per „Pranašų istorijas“. Vėlesniais laikais atsirado dar daugiau apologetyvaus poleminio pobūdžio veikalų. Ir dabar dažnas islamo propagandistas parašo brošiūrėles savaip perinterpretuodamas ir polemizuodamas, su klystančiais, jo įsitikinimu, krikščionimis.

Užbaiga
Musulmonų šventraščių apžvalga parodė, kaip formalioji islamo tradicija traktuoja Jėzų Kristų. Istorinė praktika nėra priešinga šiai traktuotei, ir musulmonai visais amžiais išlaikė pagarbą Jėzui kaip vienam iš islamo pranašų. Vienoje seniausių ir žymiausių mečečių pasaulyje – Damasko Umajadų mečetėje – yra Jėzaus minaretas, per kurį, anot tradicijos, Kristus antrą kartą ateis į žemę pasaulio pabaigos išvakarėse. Arabiškasis Jėzaus vardo atitikmuo „Isa“ yra gan populiarus tarp arabų. Pavyzdžiui, neseniai mirusio Bachreino emyro vardas buvo Isa. Musulmonai lanko Palestinoje esančias su Jėzumi susijusias vietas. Kristaus gyvenimas ir veikla musulmoniškuose liaudies tikėjimuose apipinti mitais bei legendomis, praktiškai sudievinančiais jį. Tačiau joks musulmonas negalėtų sau leisti pripažinti Jėzaus Dievu, nes toks pripažinimas būtų tolygus atsimetimui nuo islamo, baustinam mirtimi. Todėl Kristui teikiama pagarba islame, be abejo, yra apribota ir netenkinanti krikščionių.
Musulmonų ir krikščionių istorinė polemika Jėzaus statuso klausimu niekuomet nebuvo išspręsta. Turint omenyje tai, kaip islamo šventraščiai pristato Kristų, vargu ar įmanomas abi puses patenkinantis problemos sprendimas. Geriausia, ką ir viena, ir kita pusė gali padaryti, yra nuodugniai ir atvirai susipažinti su vieni kitų tikėjimais ir dogmomis. Susipažinus galima suprasti. O tarpreliginis supratimas ir geranoriškumas, matyt, yra esmingiausios produktyvaus tarpreliginio dialogo sąlygos. Šiuo straipsniu ir buvo siekiama pagelbėti Lietuvos krikščionims žengti, kad ir nedidelį, žingsnelį svetimos religinės tradicijos pažinimo link.

Egdūnas Račius, Niujorko universitete baigė Artimųjų Rytų studijas, VU Orientalistikos centre dirba vyresniuoju asistentu