KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Ar karas gali būti teisingas?

Kokia krikščionių nuomonė karo klausimu?

Holger Lahayne

Beveik 50 metų Europoje laikėsi trapi taika. Nepaisant kai kurių tarpvalstybinių nesutarimų, ginklai tylėjo. Tačiau visai neseniai pusė Europos buvo įtraukta į karinį konfliktą Balkanuose – prasidėję debatai apie karo moralinį pateisinimą netyla iki šiol. Planuotam trumpam ir greitai pavyksiančiam Jugoslavijos bombardavimui pritarė didžioji dauguma gyventojų NATO valstybėse ir už jų ribų. Tačiau vėliau, svarstant, ar karas, nusinešęs daug gyvybių, yra teisingas, viešoji europiečių nuomonė ėmė skilti. Popiežius paragino per Velykas abi puses susilaikyti nuo ginklo; Rusijos patriarchas Aleksijus stiprino tikėjimo brolių stačiatikių dvasią; Vakaruose dauguma Bažnyčių palaikė NATO strategiją, tačiau krikščionių reakcija toli gražu nebuvo vienoda. Ką gi vis dėlto būtų galima pasakyti bibliniu požiūriu apie karą?
Galėtume išskirti keturias krikščionių nuostatas dėl karo. Pačiame nuostatų spektro gale aptinkama radikaliausia, kuri šiandien demokratinėse valstybėse beveik visiškai pamiršta: karas visada teisingas arba kariauti yra pareiga. Šimtmečiais valdžia ir monarchai vadovavosi šiuo principu: galią valdyti mums suteikė Dievas, ir iš jo rankų gavome kalaviją. Todėl ir sprendžiame, kada karas yra geras ir naudingas. Žinoma, kartais kildavo pavienių diskusijų apie karinių veiksmų moralinį pateisinimą, tačiau galiausiai buvo rūpinamasi tik nuosavos valstybės reikalais arba valstybių jėgų santykiu. Gyventojų, žinoma, niekas net neklausdavo. Kadangi Biblija ragina paklusti valstybei, tai kilus karui ginklų buvo nedelsiant griebiamasi. Juo labiau, kad bešališkos ir objektyvios žinios dažniausiai buvo neprieinamos, – žmonėms nebelikdavo nieko kito, tik paklusti.
Priešinga šiam aklam patriotizmui yra absoliutaus pacifizmo nuostata. Anot jos, reikia vengti bet kokio karo, nes kiekvienas karas yra neteisingas. Žmonių žudymas visada bus amoralus ir nuodėmingas. Pacifistai remiasi Iš 20,13 įsakymu („nežudysi“), o krikščionys ypač Kalno pamokslu: „nesipriešink piktam [žmogui]“ (Mt 5,39). Be to, karas nėra konfliktus išsprendžianti priemonė. Jis sukelia tik dar daugiau skausmo ir naujus karus. Istoriškai remiamasi pirmųjų amžių krikščionių atsisakymu tarnauti kariuomenėje. Iki pat mūsų dienų šio pacifizmo nuosekliai laikosi kai kurios suaugusiųjų krikštą praktikuojančios tikinčiųjų grupės, pavyzdžiui, menonitai.
Tarp šių dviejų kraštutinumų yra daugumos (taip pat krikščionių) palaikoma teisingo (arba geriau – pateisinto) karo nuostata. Karų reikėtų vengti, tačiau kai kurie karai yra būtini. Todėl kartais pradėti karą yra teisinga arba teisėta. Tačiau negalima iš valstybės piliečių besąlygiškai reikalauti, kad jie kariautų kiekviename kare, į kurį tik įsitraukia valstybė. Valdžiai ne visada reikia paklusti (pavyzdžiui, kai įsakoma žudyti nekaltus). Pacifistams prieštaraujama, jog moralės požiūriu ne kiekvienas karas būtinai smerktinas. Buvo karų, kuriuos pradėjo pats Dievas. Be to, žmonės gavo iš Dievo teisę esant tam tikroms aplinkybėms (mirties bausmė už sunkius nusikaltimus, Pr 9,6, galiojo ne vien Izraelio tautai) atimti žmogui gyvybę ir apsiginti ginklu (Abraomo karas, Pr 14; Jėzaus raginimas nusipirkti kalaviją, Lk 22,36; Pauliaus pateiktas prašymas, kad jį gintų kariuomenė, Apd 22,22 ir t.; 23,23).
Šio požiūrio šalininkai teisingai akcentuoja, jog kario profesija pati savaime nėra amorali ir krikščionys gali ją pasirinkti. Ką gi atsakė Jonas Krikštytojas kariams, kai šie jo paklausė: „O ką mums daryti?“ (Lk 3,14). Jis nesako: nebūkite kariai. Tačiau: būkite geri kariai. („Nė iš vieno nespauskite pinigų, neįdavinėkite norėdami pasipelnyti…“). Tai pat Naujajame Testamente niekur nerasime reikalavimo palikti kariuomenę (žr. Apd 10). Tačiau ir skubėti stoti į kariuomenę irgi nerekomenduojama, nes to meto romėnų kariuomenėje buvo praktikuojami žydus ir krikščionis smarkiai piktinę kultai (kariuomenėje praktikuota stabmeldystė iki imperatoriaus Konstantino buvo viena svarbiausių krikščionių karinės tarnybos vengimo priežasčių).
Išėjimo kn. 20 skyriuje pateiktas draudimas žudyti praranda savo absoliutumą palyginus vieną šio Biblijos teksto vertimą su kitu, tinkamesniu: vietoje „nežudysi“ lietuviškai gal geriau tiktų „neužmuši“ (pavyzdžiui, J. Bretkūno 1590 m. vertime „Tu ne uszmuschk“, kaip ir angliškoje NIV „You shall not murder“; tačiau daugelyje kalbų šie žodžiai nediferencijuojami). Biblija kategoriškai uždraudžia ne žudymą apskritai, bet tik „nelegalų“, „privatų“ ir „neteisingą“. Todėl vykdančią mirties bausmes ir kariaujančią valstybę nebūtina laikyti peržengusia šį įstatymą. Be to, kategoriškas vertimas prieštarauja pačiai Biblijai (pats Dievas įsako bausti mirtimi).
Akivaizdi įtampa tarp Biblijos įsakymo mylėti savo priešus (pavyzdžiui, Kalno pamoksle) ir blogio persekiojimo valstybiniu mastu. Šie įsakymai, tarsi smarkiai prieštaraujantys vienas kitam, labai aiškiai išskirti Pauliaus Laiške romiečiams. Anglikonų teologas Johnas Stottas taip aiškina šį kontrastą: „Kaip turėtume panaikinti akivaizdų prieštaravimą tarp Rom 12,17–21, reikalaujančio su meile tarnauti priešams ir Rom 13,1–7, reikalaujančio bausti darančiuosius pikta? Atsakymą galime nujausti atkreipę dėmesį į tai, jog atleidimo ir bausmės kontrastas yra ne vien tarp šių pastraipų, bet įtvirtintas pirmojoje. Nes po draudimo ‘niekam neatmokėkite piktu už pikta’ seka ‘aš atmokėsiu, – sako Viešpats’, o po draudimo ‘nekeršykite patys, mylimieji’ seka ‘palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas’ (12,17 ir 19). Uždrausta patiems atsilyginti ir keršyti ne todėl, jog šios reakcijos į blogį tarsi savaime būtų blogos, bet todėl, jog tik vienas Dievas turi tam teisę… Ir būtų kur kas geriau tyrinėti Rom 12 skyriaus pabaigą su Rom 13 pradžia podraug. Kaip naujosios Dievo bendruomenės nariai, mes tuo pat metu esame privatūs asmenys ir valstybinės bendruomenės nariai, ir kaip tokie, galime tapti valstybės tarnautojais. Kaip privatūs asmenys, mes niekada negalime asmeniškai keršyti ar atlyginti piktu už pikta, – turime netgi laiminti savo persekiotojus (12,14)… Bet būdami Dievo pašaukti tarnauti policijoje ar būti kalėjimo prižiūrėtojais ar teisėjais, esame Dievo ‘parankiniai’, baudžiantys darantiems pikta. Žinoma, ‘kerštas’, ‘atlyginimas’ priklauso vienam Dievui, tačiau viena iš priemonių, kuriomis jis šiandien įvykdo savo teisingumą darantiems pikta, yra valstybinės jėgos struktūros“ [1].
Laikantis šios nuomonės, karas savaime dar ne visada morališkai atmestinas. Labai pamokanti yra Dievo ištarmė 1 Metr 22,8–28,3 apie karvedį Dovydą, kuris negali statyti šventyklos Dievui, nes savo rankomis praliejo daug kraujo. [2] Pirmiausia išvardijama nemažas skaičius sąlygų, kurios turi būti įvykdytos, kad būtų galima pateisinti karą. Daugelis iškeltųjų sąlygų priskiriama antikos mąstytojams (Platonui, Aristoteliui, Ciceronui) ir Tomui Akviniečiui. Tačiau jau Senajame Testamente paskelbti karą reglamentuojantys įstatymai (Įst sk. 20–21; ypatingo dėmesio nusipelno draudimas savavališkai elgtis su moterimis, karo belaisvėmis 21, 10 ir kt.). Bažnyčios reformatoriai, vėliau Hugo Grotius ir Johnas Locke’as mąstė sekdami šia tradicija. Buvo nurodomi karo pradžios, kariavimo ir pabaigos kriterijai. Pradžios: pirminė teisingo karo priežastis turi būti gera ir teisėta. Karas negali būti agresyvus užpuolimas [3] – motyvai turi būti teisėti (kerštas, noras apiplėšti, ūkinės veiklos kontrolė ir kt. yra neteisingi motyvai). Karo tikslas turi būti įtvirtinti teisingumą, žmogaus teises ir apginti nekaltuosius. [4] Karas – tai paskutinė išeitis, kai jau išmėgintos visos įmanomos taikios priemonės. Kariavimo: tikslo siekimo priemonės turi būti apgalvotos, t. y. karo atveju daroma prievarta ir naikinimas turi likti kontroliuojami, kiek jų santykinai reikia besipriešinančiai jėgai įveikti. Be to, karo veiksmai turi būti kreipiami tik prieš karius, prieš kariaujančiuosius – negalima atakuoti civilių gyventojų. Pabaigos: reikia išsiaiškinti, ar galima numatyti karo baigtį. Jei nesitikima laimėti, karo pradėti neverta.
Galima greitai susivokti, jog čia palikta daug erdvės nuomonių skirtumams – vienam karas atrodys teisingas, kitam neteisingas. Ar galime mes, klystantys ir nuodėmingi žmonės, teisingai nuspręsti, kur laikomasi teisingo karo kriterijų, o kur – ne? Jei Kosovo atveju dauguma sutinka, jog šio karo priežastis ir motyvai buvo teisingi, tai vargu ar galime taip tvirtinti apie (antrąjį) 1991 m. Persijos įlankos karą. Tuomet nemažai pasiginčyta, kurie šio karo motyvai buvo „tikrieji“ JAV kariniai ir strateginiai interesai. Dar prieštaringiau atrodo kariniai veiksmai: ar Kuveito išlaisvinimui būtinai reikėjo nukauti šimtą tūkstančių irakiečių? Taip pat Kosove: ar neturėjo NATO bombonešiai atidžiau nusitaikyti, kad išvengtų civilių Jugoslavijos gyventojų aukų? Ar tikrai Miloševičius susilpnės, jei bus griaunamos chemijos gamyklos, – ar ne geriau to vengti dėl ne vien tik Jugoslaviją paliesiančios būsimos ekologinės katastrofos? [5] Sėkmingą Persijos įlankos karo baigtį (irakiečiai turėjo pasitraukti iš Kuveito) nebuvo sunku numatyti. Kosove NATO susidūrė su problema, kadangi Miloševičiaus veiksmų beveik neįmanoma prognozuoti, ir galvoti apie garantuotą ir greitą pergalę šiuo atveju buvo beveik neįmanoma.
Ketvirtoji nuostata – tai reakcija prieš šiuolaikinius masinio naikinimo ginklus: branduolinis (arba šiandien būtų geriau sakyti santykinis) pacifizmas. Šios nuostatos šalininkai laikosi principo, jog nė vienas ar tik labai nedaug nedalyvaujančių civilių gali žūti per karą. Kadangi naudojant branduolinius ginklus beveik neįmanoma atskirti karių nuo nekariaujančių, todėl šių ginklų reikėtų iš viso atsisakyti. Krikščionys šią laikyseną pastatė ant tikrai biblinio įsakymo pagrindo – nepralieti jokio nekalto kraujo (1 Sam 25, 31; 1 Kar 2,5; Jer 19,4; Ez 22,1–4; 36,18; Pat 6,17). Šaltojo karo laikais tai buvo tikrasis pacifizmas, nes karas tarp Rytų ir Vakarų buvo neįsivaizduojamas be branduolinių ginklų. Šiandien branduoliniai ginklai ir toliau kelia grėsmę, tačiau karą Europoje tik todėl vėl galima įsivaizduoti, kad nė viena konflikto dalyvių pusė dabar jau nebegrasina branduoliniu sunaikinimu. Santykiniai pacifistai dabar susirūpinę stebi sandėlius, perpildytus cheminių ir biologinių ginklų, nuo kurių karo atveju daugiausia nukentėtų irgi civiliai. Kovoje prieš sausumos minas, kurios nužudo arba sužaloja per 80 nuošimčių nekaltų žmonių, pacifistai iškovojo pirmąją svarbią pergalę: 1997 m. Oslo sutartį pasirašiusioms valstybėms draudžiama gaminti ir naudoti žemės minas.
Baigiant galima pasakyti, jog teisingo karo nuostata yra arčiausiai biblinio požiūrio. [6] Santykinis pacifizmas turi tam tikrą pateisinamą argumentą, kad masinio naikinimo ginklų laikais grėsmė, jog daugiau nukentės nekaltieji, nuolatos auga. Radikalusis pacifizmas nusipelno visokeriopos pagarbos ir kasdieniame gyvenime gali būti sektinas pavyzdys, tačiau politinėje kasdienybėje jis nedaug tepraverčia.

Holger Lahayne, žurnalistas, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Julius Norvila





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).