…arba „tarp proto ir beprotybės“ – modernumas ir postmodernumas filmuose „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir „Plona raudona linija“

Holger Lahayne

Kultūros žurnalų puslapiuose vis pasirodo prieštaringa sąvoka – postmodernizmas. Kas gi slepiasi po šiuo intelektualiai skambančiu žodžiu? Gal visiems mums reikia paskaityti Lyotard’ą ar Foucault, Rorty ar Fishą, Nietzsche’ę ar Feyerabendą, kad tai suprastume? Pakenkti tai neturėtų, tačiau suprasti bei susidaryti bendrą įspūdį, kas yra postmodernu (ir modernu), mums galėtų padėti retsykiais atliekama populiariosios kultūros, muzikos ir kino apžvalga. Net ir neparagavus filosofijos studijų, Madonnos asmenyje lengvai atpažinsime postmodernumo dvasią (apie ją rašyta PRIZMĖJE, 95/3); o tas, kuris ne taip seniai pamatė du filmus apie karą – „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir „Plona raudona linija“ – nedvejodamas pasakytų: abu juos skiria ištisi pasauliai.
Abiejų filmų veiksmas rutuliojasi panašiai: Antrajame pasauliniame kare amerikiečių kariai gauna specialią kovinę užduotį ir išsilaipina priešų pakrantėje. Abi juostos panašios ne vien tuo. „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir „Plona raudona linija“ yra Holivudo milijonų produktai (taigi nėra tik brangūs amerikiečių komerciniai filmai greta europietiškojo intelektualaus kino). Kaip stebėtinai panašios yra abi juostos šiais išoriniais aspektais, taip jos skiriasi savo „pasaulėvaizdžiais“: Steveno Spielbergo „Gelbstint eilinį Rajaną“ priskirtinas modernizmui, Terrence’o Malicko „Plona raudona linija“ – postmodernizmui. [1]
Visgi kodėl Spielbergo „Rajanas“ modernus? Kas yra „modernumas“? Aišku, sakydami „modernu“, čia neturime galvoje to, kas nauja arba naujoviška. Čia kalbama apie modernumą kaip apie sąvoką, žyminčią epochą arba pasaulėžiūrą. Svarbiausios jos nuostatos, kalbant labai paprastai, skelbia: yra viena tiesa (net jeigu jos ieškome ir dėl jos ginčijamės), yra viena tikrovė (net jeigu ir ne visuomet aiškiai ją atpažįstame), yra atsakymai ir yra prasmė.
„Rajanas“ atitinka visas šias nuostatas. Spielbergas parodo koalicijos narių desantą, 1944 m. išsilaipinusį Normandijoje. Pirmasis filmo pusvalandis yra turbūt vienas siaubingiausių ir labiausiai jaudinančių vaizdų, kada nors matytų ekrane. Amerikiečių daliniai be jokios priedangos išlaipinami tiesiai priešais vokiečių kulkosvaidžių ugnį. Spielbergui svarbiausia absoliutus autentiškumas: tai karas! Toks ir ne kitoks jis buvo ir yra: žiaurus, tragiškas, persmelktas kančios. Tokia tikrovė!
Spielbergas pristato „tą vieną“ tiesą, jis parodo tikrovę: karas prieš nacistinę Vokietiją buvo neišvengiamas ir tuo požiūriu teisingas. Žudymas filme nėra nei nuotykis, nei herojiškumas – iš esmės tik būtinybė bei kova už būvį, tačiau Spielbergas atviras: „Aš niekuomet netikėjau, kad tai buvo ‘geras’ karas. Tokių nebūna, kiekvienas karas yra begėdiškas. Bet aš manau, kad tai buvo neišvengiamas karas“.
Taigi filmo kariai žino, kodėl jie kovoja – šis karas apskritai buvo prasmingas, jie žino, kodėl jie vykdo tą ypatingą užduotį – turi išgelbėti kareivį Rajaną: jo motina jau neteko trijų sūnų, todėl paskutinysis turi būti išsaugotas. Aišku, veiksmui rutuliojantis diskutuojama dėl visos šios akcijos prasmingumo bei beprasmės mirties, tačiau visa remiasi į pagrindinį atsakymą: tai būtinybė; taigi, ką mes darome, yra pagaliau prasminga.
Filmo pabaigoje tai dar labiau įprasminama: šeši iš aštuonių kapitono Milerio (Tomas Hanksas) vyrų krito gelbėdami kareivį Rajaną. Mirdamas Mileris pakužda Rajenui tik du žodžius: „Užsitarnauk tai“. Taigi užsitarnauk! Gyvenk taip, kad būtum vertas savo išgelbėjimo! Iš tiesų Džeimsas Rajanas pakluso šiam raginimui. Po penkiasdešimties metų prie Milerio kapo Normandijoje su ašaromis akyse jis kreipiasi į savo žmoną: „Ar aš buvau tau geras vyras?“ Šešeto mirtis ne tik išgelbėjo jam gyvybę, bet ir pakeitė jo gyvenimą – daugiau prasmės visam tam ir neįmanoma suteikti.
Nepaisant kraujo upių, kančių ir keleto klausimų, žiūrovas palieka kino salę „pasitenkinęs“. Koks kontrastas Malicko kūriniui, pasirodžiusiam vos po pusmečio! Aišku, beprasmiška diskutuoti, ar „Plona raudona linija“ yra geresnė už „Rajaną“. Ji pretenduoja į intelektualesnį filmą, bet ne tai mums svarbiausia. Malickas sukūrė postmodernistinį kino filmą, kuriame atsispindi naujo pasaulėvaizdžio nuostatos: yra daug tiesų ir daug tikrovių; ir jeigu jau ir esama atsakymų ir prasmės, tai ne bendrų visiems, bet daugių daugiausia grynai asmeniškų – absoliutai mirę.
Malicko filme 1942 m. amerikiečiai išsilaipina Saliamono salynui priklausančioje Gvadalkanalio saloje Ramiajame vandenyne, kad sustabdytų japonų ekspansiją ir pasiektų kare persilaužimą. Taigi politinis karinis kontekstas daugmaž toks pat, tačiau žiūrovui nė vienoje vietoje nelemta pajusti, kad visa ši operacija būtų prasminga. Patriotiškumo nė ženklo, priešingai (Spielbergo filmas įrėmina Jungtinių Valstijų vėliavą!). Kas tai per karas? prieš ką? kodėl toje saloje? – kirba klausimai. Japonai kaip asmenys ekrane pasirodo gan vėlai. Spielbergo vokiečiai yra bendražmogiai, kurie, deja, turi būti nukauti; Malicko japonai – tik vargšės būtybės – aiškiai juos matome tik kaip belaisvius, be to, apimtus gilios nevilties. Nei žiūrovas, nei veikiantieji asmenys nejaučia kad ir mažiausio pasitenkinimo amerikiečių kareivių pergale.
Taigi operacija yra labai prieštaringa, o specialus įsakymas užimti kalvą kelia dar daugiau abejonių. Kokią karinę strateginę reikšmę turi kalvos pozicija, palengva užmirštama. Galų gale kalva lieka svarbi tik garbės troškimo draskomam įžūliam pulkininkui Taliui (Nickas Nolte’as). Kalvos užėmimas nėra ir tas kulminacinis filmo taškas – triumfo nematyti nė tarp pačių karių. Po to veiksmas tęsiasi dar ištisą valandą. Pavienių kareivių žūtis dar labiau paryškina visą beprasmybę: seržantas Kekas miršta, nes apsauginio kaiščio žiedo nebeturinti granata lieka kyboti ant jo diržo; kareivis Vitas apsupamas japonų ir nušaunamas – nes jis „nieko nedaro“.
Tiesos, jog „tai buvo neišvengiamas karas“, nerasime nė ženklo. Atskirų prasmingų poelgių esama, o teigiami charakteriai („gailestingasis samarietis“ Vitas, garbingas ir draugiškas kapitonas Starosas, geras ir didvyriškas kapitonas Gefas) yra tam, kad filmą apskritai būtų galima „žiūrėti“ – be žiūrovo identifikacijos su vienu ar daugiau asmenų nieko nepasieksi. Tačiau Malickas čia pasiūlo tik minimumą. Jis, atrodytų, sąmoningai didina bendrą absurdiškumą: palyginti dažnai sugrįžtama prie švelnių scenų tarp kareivio Belo ir jo žmonos – gražių poetinių vaizdų. Tačiau nieko nelieka! Meilė filme, deja, nėra (taip lauktas) atsakymas į karo klausimą. Prieš filmo pabaigą Belas gauna žmonos laišką. Ji praneša, kad pageidauja skyrybų ir kad turi kitą vyrą. Smūgis į Belo veidą – ir į žiūrovo.
Prasmės šis karas neturi, tiesos irgi nesama. Įspūdingiausiai absurdiškumas perteikiamas per veiksmo vietą: nuostabioje lyg rojus tropikų saloje. Per aukštą žolę, skęsdami džiunglių žalumoje, traukia kariai; žvilgsnis slysta nestačiais kalnais, nusileidžia ant lapų ir įstringa milžiniškų medžių vainikuose. Kartais pasijunti lyg žiūrėdamas filmą apie gyvūnijos pasaulį: begalė pelėdų, šikšnosparnių ir įvairių kitų paukščių. Pranešimas labai aiškus: šiame gamtos pasaulyje karui nėra ko veikti, – nesvarbu, kas tai būtų per karas ir kas jį bekariautų. Todėl neatsitiktinai po kalvos paėmimo (vienintelis) triumfuojantis Talis bėga per sudegintą žemę pro negyvus medžius – skelbiamas gedulas, o ne džiaugsmas ir pasididžiavimas. Dar aiškesnės yra nuostatos, vyraujančios kovoje: mažas jaunas paukštelis sužeistas šliaužia žeme – jis irgi granatų auka. Visa tai atspindi ir pasikeitusį postmodernizmo požiūrį į gamtą: jeigu modernizme buvo kalbama apie gamtos užvaldymą ir kontrolę, tai postmodernizmas gamtoje mato žavesį ir nepažeistumą, kita vertus – kažką kita ir svetima. [2] Kareiviai vaikšto gamtoje, tačiau jai nepriklauso, negana to: tai visai kitas pasaulis. Salos žmonės gyvena visai kitoje tikrovėje, jie tiesiog nesuvokia karo (pradžioje pagyvenęs čiabuvis abejingai praeina pro sėlinančius kareivius – jam jie paprasčiausiai neegzistuoja). Karys Vitas savavališkai jau buvo pasitraukęs iš savo dalinio ir pats gyveno tokiame „kitame“ pasaulyje. Kai ginkluotas karys sugrįžta į vietinį kaimelį, jis vis dėlto turi pripažinti, kad išsiilgtoji „kita“ tikrovė nėra jo.
Tiesa, „Rajane“ irgi aptinkama įvairiausių asmenybių, esama ir skirtingų motyvų kapitono Milerio dalinyje, tačiau galų gale siekiama to paties tikslo. „Plonoje raudonoje linijoje“ kiekvienas yra savo tikrovėje ir – pats vienas. Tam tikros bičiulystės dar galima aptikti, visgi reikšmingi yra vieno kareivio pasakyti žodžiai: „Ką tu manai galįs čia laimėti? Vienui vienas pačiame pragaro viduryje“. Dėmesio vertas sakinys, kai pagalvoji apie tai, kad armijos „tikrovėje“ juk nesi vienas.
Koncentravimąsi į atskirus kareivius jų tikrovėje labai gražiai akcentuoja dažnos kareivių mintys arba komentarai. Kiekvienas turi savų minčių, kiekvienas kelia savus klausimus – „kiekvienas susikuria savo salą“ (seržantas Velšas, aktorius Seanas Pennas). Ir „kiekvienas išgyvena savo karą“ – tokia filmo pavadinimo paantraštė. Aišku, tai nesuprantama tiesiogine karine prasme, norom nenorom kare kaunamasi daugmaž drauge. Tačiau savo vidiniame pasaulyje kiekvienas kovoja savo karą – su priešu, su gamta, su savimi, su savo klausimais ir bėdomis.
„Gelbstint eilinį Rajaną“ ir „Plona raudona linija“ – tokių skirtingų ir tuo pat metu gerų filmų beveik nebūna. Vienas – nepaisant visos tragikos ir „karo begėdiškumo“ – prisiekęs ištikimybę modernumo principams: protas ir optimizmas; kitas – nepaisant amerikiečių pergalės Gvadalkanalyje! – persunktas pesimizmo ir kybo, labai postmoderniai, kažkur tarp proto ir beprotybės, visai kaip tame posakyje, davusiame filmui pavadinimą: „Protą nuo beprotybės skiria tik plona raudona linija“. [3] Žvilgsnis į plakatus tai patvirtina: „Gelbstint eilinį Rajaną“ horizonte pavaizduotas vienintelio kario siluetas – ne herojiškai, bet neutraliai ir pasitikinčiai; „Raudonoje plonoje linijoje“ – matome tik tris į skirtingas puses žvelgiančias akis, paslėptas žolėje po sunkiais šalmais – nesaugumas, baimė.
Taigi nėra prasmės, kaip jau minėjome, ilgai diskutuoti, kuris iš šių dviejų filmų yra geresnis. Aišku tik viena: filmas „Gelbstint eilinį Rajaną“ yra darnesnis ir labiau patenkina žiūrovą. Tačiau „Plona raudona linija“ yra gilesnis, įdomesnis ir sužadina daugiau minčių.
Kaip šie kūriniai gali būti vertinami iš krikščioniškos pozicijos? „Gelbstint eilinį Rajaną“ yra stebėtinai „pamaldus“ savo aukos mintimi ir įtikinamu Rajano gyvenimo pasikeitimu. Galiausiai šio filmo „karo filosofija“ (karai yra baisūs, bet kartais visgi neišvengiami) labai sutampa su bibliniu požiūriu. Na, o „Plona raudona linija“ šiame kontekste savo vertę įgyja per daugelį neatsakytų klausimų apie prasmę, blogį ir viso to priežastį – taip visas filmas kreipia į Dievą kaip į atsakymą.
Abu filmai parodo, kaip būdamas krikščioniu gali reaguoti į postmodernumą ir modernumą: turi išlaikyti modernizmo gėrį ir tiesą, bet panaudoti ir postmodernizmo klausimus bei jo atvirumą religiškumui ir tikėjimui.

Holger Lahayne, žurnalistas, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Vilija Adomavičiūtė