KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Raštas ir Dvasia

Apie glaudų ryšį tarp Dievo žodžio, Šventosios Dvasios ir pamokslo

Holger Lahayne

Jei norim, kad Dievo Dvasia būtų naudinga ir duotų vaisių, turime uoliai skaityti ir studijuoti Raštą Jean Calvin

Ko šiandien labiausiai trūksta Lietuvos krikščionių bendruomenėms? Kokius orientyrus turėtų numatyti jų vadovai? Be abejonės, visuomet ir visur yra daug darbo, tačiau nuo ko reikėtų pradėti – nuo evangelizacijos, nuo darbo su vaikais ar socialinės veiklos, o gal nuo sielovados? Visose šiose srityse reikalingas aktyvus krikščioniškosios bendruomenės dalyvavimas ir neretai šis poreikis išties didelis, tačiau labiausiai šalyje trūksta biblinių pamokslų.
Katalikų Bažnyčia jau pripažino šį poreikį: „Katalikų bažnyčioje būtina atnaujinti pamokslavimą… Mano nuomone, pamokslai yra didžiausia pastoracinė katalikų Bažnyčios problema“ [1]. Jei jau katalikai taip mano, tai protestantai turėtų dar labiau priešintis trūkumams! Juk Šventasis Raštas jiems – aukščiausia norma visais klausimais ir vienintelis tikėjimo šaltinis. Juk protestantai tiesiog savaime yra Rašto ir pamokslo judėjimas. Teorijoje gal taip ir yra, tačiau praktiškai nelabai matosi, kad Raštui ir pamokslui būtų skiriamas pagrindinis dėmesys. Nors ir mėgstame atsiriboti nuo tokių „nebiblinių katalikų“, tačiau iš tiesų nesame labiau atsidavę Dievo žodžiui.
Kur slypi priežastys? Iš esmės jos, žinoma, teologinės prigimties: evangelikai daugiau ar mažiau pamiršo senąjį protestantišką mokymą (arba niekuomet jo negirdėjo!), kad Dievas kalba mums per savo žodį – Bibliją. Beveik banali tiesa, tačiau kas būtų, jei išties ja tikėtume: tuomet pamokslai būtų sakomi iš Biblijos – tikrai iš jos, tuomet būtų su ja dirbama, tuomet Biblija, Dievo žodis, būtų intensyviai nagrinėjamas, studijuojamas ir apmąstomas. Išskyrus išimtis, tokių atvejų matome nedaug.
Dievas kalba mums per savo žodį, kadangi žodis įkvėptas Šventosios Dvasios, o ši kalba žodžiais. Didžioji protestantizmo tėvų stiprybė buvo ta, kad jie suprato ir pabrėžė glaudų ryšį tarp Šv. Rašto, Šv. Dvasios ir pamokslo. O didysis daugelio šiandienos Bažnyčių trūkumas, kad jos jo nemato arba nebemato, taigi praktiškai Raštas, Dvasia ir pamokslas egzistuoja vienas greta kito niekaip nesusiję.

Naujojo Testamento liudijimas
Naujajame Testamente glaudžiai, o neretai net stulbinančiai glaudžiai siejamas žodis, Dvasia ir pamokslas. Tai iškart matyti pažvelgus, kaip jis atsako į patį esmingiausią klausimą, kaip tapti krikščioniu, – per žodį, per Dvasią, per pamokslą. Štai 1 Pt 1,23 rašoma; „Jūs esate atgimę [t.y. tapę krikščionimis] ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu“. Toks pat aiškus yra ir Jok 1,18: „Savo valia jis [Dievas] pagimdė mus tiesos žodžiu“. Kitur vėlgi sakoma, kad atgimimas ateina iš Dvasios: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3,5). Galiausiai randame eilutes, tiesiogiai susiejančias Dvasią ir žodį: „Dvasia teikia gyvybę… Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6,63); „Pasiimkite… Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį“ (Ef 6,17).
Ypač dažnai Rašto arba žodžio poveikį su Dvasia sieja Paulius. 1 Tes 1,5 jis rašo: „…nes mūsų Evangelija neatėjo pas jus vien tik žodžiais, bet su jėga bei Šventąja Dvasia“. Čia reikėtų būti atsargiems, kad tokioje eilutėje kaip ši neįžvelgtume žodžio sumenkinimo: atseit žodis nėra „tikroji esmė“. Pažvelgus, kaip Paulius elgėsi su tesalonikiečiais, matyti, kad jis tikrai neniekino žodžio skelbimo. Sinagogoje jis ėmė į rankas Bibliją (ST), „dėstė ir įrodinėjo, kad…“ (Apd 17,3). Rezultatas – „kai kurie jų įtikėjo“ (eil. 4). Taigi Paulius su žmonėmis nagrinėjo Bibliją, dirbo su tekstu. Panašiai užrašyta ir 1 Kor 2,4–5: „Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas“. Žodžio ir pamokslo nebereikia „sutaurinti“ Dvasios galybe, juose ji yra, nes „žodis [kaip toks] yra gyvas, veiksmingas…“ (Hbr 4,12).
Įdomių paralelių rasime ir Pauliaus laiškuose efeziečiams ir kolosiečiams. Ef 5,18–19 apaštalas sako: „…bet būkite pilni Dvasios. Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį…“ Ta pati struktūra ir Kol 3,16, tik čia kalbama apie žodį: „Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes“.
Cituotose eilutėse kartais tiesiog galime Raštą ar žodį pakeisti Dvasia ar atvirkščiai. Ryškiausiai tai matyti trijose NT vietose. Hbr 3,7 autorius įveda citatą iš Ps 95 ne – kaip galima būtų tikėtis – „Rašte sakoma“, o „kaip sako Šventoji Dvasia“ (pažodinis vertimas). Taip rašoma ir 1 Tim 4,1: „Dvasia aiškiai sako, kad..“, o toliau remiamasi Jėzaus žodžiais apie pasaulio pabaigą Mt 24. Galiausiai pažvelkime į paskutiniąją NT knygą: raštų septynioms Bažnyčioms pabaigoje Apr sk. 2 ir 3 kiekvieną kartą rašoma: „Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms!“ Taigi Dvasia kalba per raštus.
Jau turėjome pamatyti: Dvasia ir žodis ar Raštas nėra vienas kitam svetimi, jie glaudžiai susiję. Tai visiškai prieštarauja tuometiniam graikų mąstymui, pabrėžusiam dieviško ar dvasiško ir kūniško ar žemiško pradų priešybę. Negana to: kaip jau matėme kai kuriose eilutėse, Dievas naudojo ir tebenaudoja būtent mus – žemiškus žmones – savo žodžiui, Evangelijai, skelbti. Žodis ir Dvasia yra atgimimo pradžia, o žmogaus pamokslas – priemonė tam: „Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10,17, žr. ir 10,14). Petras juos aiškiai susieja: „Jei kas kalba, tekalba Dievo žodžius“ (1 Pt 4,11). Pats Jėzus pateikė šį sprendimą: „Skelbkite Evangeliją visai Kūrinijai“ (Mk 16,15). Šio skelbimo rezultatas bus ne kas kita, o išganantis tikėjimas: prieš pat suėmimą Jėzus meldžiasi „ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės“ (Jn 17,20). Stipriausią liudijimą randame 2 Kor 5,20: „Taigi vietoj Kristaus einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus…“
Per žodį, per Dvasią, bet ir „per mus“! Fizinis pradas nėra žemiau negu dvasinis, todėl mes irgi tinkame skelbti Evangeliją.

Calvinas ir Lutheris
O kokį ryšį tarp Dvasios ir Rašto matė reformatoriai? Kaip žinome, Martinas Lutheris vėl grąžino Bibliją į teologijos ir tikėjimo centrą akcentuodamas jos aiškumą ir suprantamumą kiekvienam. Bet Lutheris, žinoma, nebuvo naivus ir suprato: nepaisant Rašto aiškumo, ne kiekvienas jį skaitantis ar klausantis pamokslo, tiki. Todėl jis skyrė „išorinį aiškumą“ (claritas externa) ir „vidinį aiškumą“ (claritas interna). Išorinis aiškumas pagrįstas žodžio prasme ir gramatika, o vidinis – asmeniniu supratimu, kurį gali suteikti tik Šventoji Dvasia. Pasak Lutherio, „būna dvejopas Rašto aiškumas, kaip ir dvejopa tamsa, vienas, išorinis, tarnauja žodžiui, o kitą supranta širdis. Kalbant apie vidinį supratimą, joks žmogus nė vienos raidelės nesupras Rašte, neturėdamas Dievo Dvasios… O kalbant apie išorinį aiškumą, nebelieka jokio tamsumo ir dviprasmiškumo, nes viską, kas surašyta, žodis ištraukia į tikrą šviesą ir viešai paskelbia visam pasauliui“ („Kad laisva valia yra niekas“, 1525).
Lutheriui svarbus glaudus abiejų aiškumų ryšys. Abu yra „absoliutūs“ aiškumai, t.y. išorinis aiškumas kaip toks nėra nepakankamas ar neišsamus („jokios tamsos“), o vidinis aiškumas irgi būtinas išganančiam tikėjimui („nė vienos raidelės“). Taigi išoriniam aiškumui reikia vidinio, kitaip jis neatves į tikėjimą. O vidiniam aiškumui reikia išorinio, nes Dvasia susijusi su žodžiu, vidiniam pažinimui reikia turinio ir prasmės. Taigi Rašto prasmė išoriškai turi būti kiek įmanoma išaiškinta. Nevalia teigti: daugiau aiškumo suteiks Dvasia. Tačiau aiškinant negalima pamiršti: nepaisant egzegezės žinių, pokyčių širdyje niekad neįvyks be Dievo Dvasios.
Šv. Dvasia veikia per žodį ir žodžiu. Abu jie vienas nuo kito priklausomi. Šios sąveikos priežastis – žmogaus nuodėmingumas. Didžiajame Lutherio katekizme, tikėjimo išpažinimo trečiojo skirsnio aiškinime labai aiškiai pasakyta: „Tikiu, kad nei savo paties protu, nei jėgomis negaliu tikėti Jėzų Kristų, mano Viešpatį, nei prie jo artintis, bet Šventoji Dvasia per Evangeliją pašaukė mane, savo dovanomis apšvietė…“ Dėl savo nuodėmių žmogus negali priartėti prie Dievo, todėl Šv. Dvasia turi veikti „ per Evangeliją“, žodį ir pamokslą.
Prancūzų reformatorius Jeanas Calvinas dar išsamiau aptaria vidinį Šv. Dvasios poveikį. Jis suformulavo „vidinio Šv. Dvasios liudijimo“ sąvoką. Panašiai kaip Lutheris, savo pagrindiniame veikale „Institutio“ jis teigia: „…ir šis žodis [Biblija arba pamokslas] neras tikėjimo žmonių širdyse, kol jis nebus paženklintas vidiniu Šventosios Dvasios liudijimu… Kad Raštas duotas Dievo, tikime, kadangi mus apšviečia Dvasios jėga, o ne dėl to, kad mes patys ar kiti žmonės taip mano“ (I,7,4–5).
Išsamiausiai santykį tarp Dvasios ir Rašto Calvinas aptaria ilgesnėje pastraipoje, kurioje paliečiama ir dažnai cituojama eilutė apie „dvasią ir raidę“:
„Taigi mums pažadėtoji Dvasios tarnyba yra ne sukurti naujus negirdėtus atsivėrimus ar išaiškinti naują mokymą, per kurį mes nukryptume nuo Evangelijos mokymo – jos darbas yra įtvirtinti mumyse mokymą, duotą mums Evangelijos. Iš čia nesunku daryti išvadą: jei norim, kad Dievo Dvasia būtų naudinga ir duotų vaisių, turime uoliai skaityti ir studijuoti Raštą… Kai jie [spiritualistai entuziastai] kaltina, kad mes atsidavę raidei, kuri žudo, jau matyti, kokia bausmė jų laukia už Rašto niekinimą. Nes toje vietoje (apie raidę, kuri užmuša, – 2 Kor 3,6) Paulius aiškiai kovoja su netikrais pranašais, mokiusiais įstatymų be Kristaus ir tokiu būdu atėmusiais iš žmonių Naujosios Sandoros, kurioje Viešpats kaip pažadėjęs įdės savo įstatymą į tikinčiųjų širdis, palaiminimą. Iš tiesų jų raidė žudė, Viešpaties įstatymas žudė jo skaitytojus, būdamas atsietas nuo Kristaus malonės ir girdimas tik ausimis, bet nepasiekiantis širdies. Tačiau kai jį į mūsų širdis tvirtai įspaudžia Dvasia, kai jis mums parodo Kristų, tuomet tai yra gyvybės žodis, pakeičiantis sielą… Taigi apaštalas toje pačioje vietoje savo skelbimą vadina ‘tarnavimu dvasiai’ (2 Kor 3,8), taip parodydamas: Šventoji Dvasia taip susijusi su tiesa, kurią ji paskelbė Raštuose, kad ji savo jėgą išreiškia ir parodo tik tuomet, kai jos žodis priimamas su prideramu dėmesiu ir gerbiant jos vardą. Tam neprieštarauja, kad žodis išties tikras mums gali tapti tik sutvirtintas Dvasios. Nes Viešpats tvirtai susiejo savo žodžio ir savo Dvasios tikrumą. Viena vertus, mūsų širdyje tik tuomet atsiranda tvirtas santykis su žodžiu, kai mumsspinduliuoja Dvasia, leidžianti pažvelgti į Dievo veidą. Antra vertus, Dvasią priimame nebijodami suklysti, kai atpažįstame ją pagal įsikūnijimą – žodį. Dievas davė mums savo žodį ne tam, kad paviršutiniškai į jį pažvelgtume, o jis paskui panaikintų jį pasiuntęs Dvasią; Dievas pasiuntė šią Dvasią, kurios padedamas prieš tai davė žodį, kad pabaigtų savo darbą veiksmingai patvirtinęs savo žodį. Šitaip Kristus padėjo dviem mokiniams prie Emauso suprasti Raštą (Lk 24,27), ne tam, kad jie taptų protingi be Rašto, patys iš savęs, o kad pažintų Raštą. Ir Paulius, įspėdamas tesalonikiečius negesinti Dvasios (1 Tes 5,19–20), nori ne pakylėti juos į tuščią minčių žaidimą atsiribojus nuo žodžių; jis iškart priduria, kad jie ‘neniekintų pranašavimų’. Šitaip jis aiškiai pasako, kad Dvasios šviesa gesinama, kai niekinamos pranašystės… Dievo vaikai mato, kad kai nėra Dievo Dvasios, jie lieka be jokios šviesos, todėl labai gerai žino, kad žodis – tai tas organas, per kurį Viešpats apšviečia tikinčiuosius savo Dvasia. Jie nežino jokios kitos Dvasios, tik tą, kuri gyveno apaštaluose ir iš jų kalbėjo, ir visa tai, ką ji jiems sako, visuomet kviečia juos klausytis žodžio!“ (I, 9,1–3)
Dvasia „apšviečia“, „sutvirtina“, ji „tvirtai susijusi“ su žodžiu, kuris yra „organas“, Dvasia jį „įtvirtina“. Calvinas, kaip ir Lutheris, užima tokią pat aiškią poziciją klausimu, kodėl reikia, kad veiktų Dvasia: „Tikėjimui atsirasti turėtų visiškai pakakti ir pliko išorinio Dievo žodžio pateikimo, jei nekliudytų mūsų aklumas ir užsispyrimas. Tačiau būdami taip labai linkę į tuštybę, niekuomet nepriimsime Dievo žodžio, o kadangi mūsų juslės atbukusios, nematome ir šviesos. Todėl žodis neperduoda nieko, jei neapšviečia Šventoji Dvasia… todėl žodžio spindulys negali prasiskverbti į mūsų mintis, jei jam kelio neapšviečia vidinis mokytojas – Šventoji Dvasia!“ (III, 2,33–34). Dievo žodžio pakanka, tačiau jis nepasiekia širdies, žmogaus gelmių, kadangi šis dėl sunkios nuodėmės yra aklas tiesai. Štai čia prasideda Šv. Dvasios darbas. [2]
Toks yra klasikinis protestantų mokymas apie Raštą ir Dvasią. Jį labai gerai apibendrino šiuolaikiniai teologai, pavyzdžiui, Jamesas Packeris: „Šis ‘vidinis [Šv. Dvasios] liudijimas’ yra ne atskira patirtis ar jausmas ir ne asmeninis atradimas: tai kitas pavadinimas to mūsų nuodėmingų širdžių apšvietimo, per kurį galime suvokti ir gauti dieviškąsias tiesas, kam jos yra skirtos: Jėzus Kristus – mūsų dieviškasis išganytojas, mūsų Viešpats ir draugas, Šventas Raštas – Dievo žodis mums“ [3]. Johnas Framas: „Jie [reformatai] išaiškino…, kad Dvasios liudijimas nėra naujas apreiškimas; veikiau Dvasios darbas apšviečia ir patvirtina jau gautą apreiškimą“ [4]. Arba kad ir Johnas Stottas: „… šiandien… Jėzus Kristus mums prieinamas. Mes galime jį pasiekti ir pažinti. Tačiau jis prieinamas tik per Bibliją, kai per Šventąją Dvasią jos puslapiuose atgyja jo liudijimas“ [5]. O ką tai reiškia Biblijos skaitytojams ir aiškintojams, labai tiksliai apibendrina Grantas Osborne’as: „Dvasia veikia per interpretuotojo protą ir studijas… Dvasia įgalina skaitytoją įžvelgti, kas yra žodyje, jis pats nesuteikia skaitytojui tokios informacijos. Mums vis dar tenka pasinaudoti racionaliu sugebėjimu daryti išvadas iš [Rašto] informacijos… Dvasia įgalina išlaisvinti protus tekstui, tačiau nepašnabžda mums teisingo atsakymo“ [6].
Dabar suprantame, kodėl reformatams toks svarbus buvo biblinis pamokslavimas. Jie buvo įsitikinę, kad per tai, ką Dievas kalbėjo, jis kalba ir šiandien. Anais laikais pasakytas žodis, Biblija, Dievo dvasios veikimo dėka ir šiandien tebėra gyvas žodis. Dievo kalbėjimo negalima padalyti į „anais laikais per žodį“ ir „šiais laikais per Dvasią“ – abu veikia kartu, vienas antrame. Heidelbergo (reformatų) katekizme sakoma: „Tokį tikėjimą sukelia mūsų širdyse Šventoji Dvasia šventos Evangelijos skelbimu…“ (65 klausimas).

Schwenckfeldas ir spiritualistai
Jau XVI amžiuje pasigirdo nemažai evangelikų balsų, prieštaraujančių Lutherio ir Calvino mokymui apie Raštą. Štai Silezijos reformatas Kasparas Schwenckfeldas pasipriešino tariamam pamokslo ir žodžio sureikšminimui. Viskas priklausą nuo vidinio Šventosios Dvasios darbo, nuo vidinio Dievo žodžio. Jis atsisakė glaudžių Dvasios ir Rašto, vidinių ir išorinių dalykų sąsajų. Štai kaip jis rašo: „…kad vidinis gyvas žodis – vienintelis yra iš tiesų amžinas žodis ir sėkla, iš kurios gimsta Dievo vaikai – nuo išorinio raidės žodžio arba Šventojo Rašto būtų tinkamai ir gerai atskirtas. Nes tas [raidės žodis] yra laikinas padaras, naudingas tik mokslui ir raginimui, o šis [vidinis žodis] lieka amžinas ir atgaivina, jis yra Viešpats Kristus, pats Dievas… [Todėl reikia žiūrėti], kad raidės nepalaikytume Dvasia, vaizdo – tiesa, o laikino padaro – Dievu ir amžinuoju jo žodžiu“ („Kai kurių pagrindinių krikščioniško tikėjimo teiginių katekizmas“).
Schwenckfeldas čia tikriausiai nori atsiriboti nuo Biblijos žodžio sudievinimo, jis teisingai reikalavo daugiau tikėjimo rimties ir patirties liuteronų Bažnyčioje, tačiau kritikuodamas jis vis dėlto nuėjo per toli. Jis neigia, kad Dvasia kokiu nors būdu susijusi su išorinę formą turinčiu žodžiu ir pamokslu. Tikėjimo pagrindas yra ne išganymas Kristuje – „svarbiausias dalykas yra asmeninė išganymo patirtis“ (kaip rašo Schwenckfeldo biografas Karlas Ecke). Jis nebenori vadinti Šventojo Rašto „Dievo žodžiu“. Dievas turįs visuomet išskirtinai ir tiesiogiai imtis tik žmogaus, palikdamas nuošalyje išorinę formą turintį žodį, sakramentus ir ceremonijas.
Suprantama, visa tai skamba labai dvasingai ir itin šventai, tačiau NT nerasime, kad būtų niekinamas žodis, kaip tai daro Schwenckfeldas. Išties akivaizdu, kad jis labai skeptiškai vertino visas būtybes – kūriniją apskritai. Tačiau jis visiškai nepastebėjo, kad Dievas naudojasi būtent savo sukurtomis priemonėmis, kad sutiktų žmones ir juos išgelbėtų. Nors Schwenckfeldas ir labai nori būti ištikimas Biblijai, tačiau jo mąstymą, matyt, kur kas stipriau paveikė ne Šventasis Raštas, o graikai bei dieviškų ir žemiškų dalykų, dvasios ir materijos dualizmas.
Greta Schwenckfeldo svarbiausias iš Reformacijos „spiritualistų“ buvo Sebastianas Franckas. Jis vadino Bibliją „popieriniu popiežiumi“, išorinį pavidalą turintį žodį laikė pakriku ir niekino sakramentus. Nenuostabu, kad liuteronų ir reformatų Bažnyčių reakcija buvo labai aštri: „O ten, kur kalbama apie sakomą, išviršinį žodį, reikia tvirtai laikytis nuomonės, kad Dievas niekam neteikia savo Dvasios ir malonės – per prieš tai buvusį žodį ar drauge su juo, kad apsisaugotume nuo entuziastų, kurie giriasi turį Dvasią be žodžio ir anksčiau už jį“ („Šmalkaldeno straipsniai“, 1537 [7]).
Liuteronai kai kada irgi priekaištauja kalvinistams, dėl spiritualistinių tendencijų – mat šie akcentuoja vidinį Šv. Dvasios liudijimą. Iš tiesų, tai, ką Karlas Ecke rašo apie Schwenckfeldo teoriją, skamba beveik kalvinistiškai: „Nepaisant to, kad Raštas yra išties patikimas, jis lieka tiesiog negyvas žodis pats iš savęs ir sau… Tik ypatingos galios, tik Šventosios Dvasios apšvietimo dėka jis tampa gyvu žodžiu sielai“ [8]. Nepaisant kalvinistinės apšvietimo sąvokos, šis sakinys yra visiškai nereformatoriškas. Nes kyla klausimas: kur glūdi problema arba – tiksliau – kieno tai problema? Anot Ecke, Raštas – negyvas, kadangi materialus (iškart kyla klausimas, kaip šis „iš savęs ir sau“ negyvas Raštas gali būti dieviškos prigimties ir toks patikimas?). Anot Calvino, Rašte neglūdi jokia problema, kur kas didesnė problema glūdi žmoguje – jis yra negyvas nuodėmėse. Kaip tik šioje vietoje yra takoskyra tarp senųjų ir naujųjų spiritualistų bei protestantų reformatų. Reformatoriai matė žmogų būtent giliai įklimpusį į nuodėmes – žmogus visų pirma turi moralinę problemą. Spiritualistams pagrindinė problema – ontologinis atstumas tarp Dievo, dvasingumo ir materialumo. Pagal šią schemą ir žmogus pirmiausiai turi ne moralinę, o ontologinę problemą: „iš tikrųjų“ jis esąs dvasia ir savo dvasia gali kreiptis į Dievą, o jo kūnas ir siela pasidavę nuodėmei. Žinoma, kad žemiškas žodis kaip toks sudvasinimui nepadeda. Suformuluokime dar kartą aiškiai: reformatams Šv. Dvasia atveria kelią galingam žodžiui; spiritualistams tik Šv. Dvasia padaro negyvą žodį stiprų ir gyvybingą.

Haginas, Joyneris, Čio ir kiti
Spiritualistinis materialumo niekinimas ir jų pačių antropologija plačiai paplitusi ir šiandien. Tai atitinkamai pakeitė Rašto ir Dvasios sampratą. Pavyzdžiui, Kennethas Haginas, judėjimo „Tikėjimo žodis“ tėvas, knygoje „Kaip Tu gali būti vedamas Dievo dvasios“ rašo: „Žmogus yra dvasinė esybė. Jis sutvertas pagal Dievo panašumą. Jėzus sakė, kad Dievas yra Dvasia (Jn 4,24). Taigi žmogus, be jokios abejonės, yra dvasia. Jis yra dvasia, turi sielą ir gyvena fiziniame kūne (1 Tes 5,23)“ [9]. Tačiau Haginui būtų sunku pagal žmogaus ir Dievo panašumą bibliškai pagrįsti tai, kad žmogus iš esmės yra dvasinė būtybė, netgi dvasia. Dievas yra Dvasia, o žmogus kaip tik nėra. Šis tik turi dvasią, kuri kaip tokia ir žmogui nėra svarbesnė ar net geresnė už sielą ir kūną. Žmogus yra dvasios, sielos ir kūno vienuma.
Viena klaidinga teorija sąlygoja kitą klaidingą: „Gimstant iš naujo žmogaus dalis yra žmogaus dvasia. Ji gauna amžinąjį gyvenimą – Dievo prigimtį ir Jo gyvenimą“ (p. 19). Vėl kyla klausimas, kaip tai pagrįsta Biblijoje. Visiškai akivaizdus Hagino bandymas tariamą ontologinę bedugnę tarp žmogaus ir Dievo panaikinti beveik sudievinus dvasią. Dar ryškiau tai matyti 12 skyriuje: „Jo dvasioje – ne kūne ar prote – VISKAS tapo nauja. Dabar savo dvasioje jis turi Dievo prigimtį“ (p. 45). Žmogaus dvasia šitaip tapo „patikimu vadovu“ (ten pat).
Kitas žingsnis: krikščionis orientuojasi į savo dvasią ir klauso jos (4 sk. pabaiga, liet. leidime nėra); jis turi išmokti pasitikėti dvasia, naujuoju žmogumi, „kuris yra tavyje“, jis turi tikėti, „kad tavo tikėjimas Dievu veikia“ (p. 59). Negana to; mes turime išmokti „paklusti savo dvasios balsui (p. 126, kursyvas straipsnio autoriaus). Pasikliauti savo paties dvasia, klausytis jos, tikėti ja ir paklusti jai – Lutheris apie tai būtų pasakęs maždaug taip: juk pasikliauti turime ne savimi pačiais ar kažkuo mumyse, o Dievu ir išganymu Kristuje. Turime nukreipti žvilgsnį nuo savęs į Kristų! Lutheris teisingai pabrėžė, kad ir krikščionis – kaip visuma – lieka nuodėmingas. Šią problemą Haginas labai meistriškai išsprendė, išliekančią nuodėmę priskirdamas sielai ir kūnui, dvasią paversdamas zona be nuodėmės (o dėl to ir patikima).
Suprantama, Haginas neatmeta Biblijos, tačiau aišku kaip dieną, kad jam ji nėra patikimas ir geriausias vadovas. Dvasia per ją nekalba, Biblija – daugių daugiausia išorinis kontrolės mastelis.
Antrasis šiuolaikinio Dvasios ir Rašto atskyrimo bei dėl to atsiradusio Rašto niekinimo pavyzdys: Ricko Joynerio straipsnis „Kaip pažinti Dievo balsą“ laikraštyje „Ganytojas“ (1997, Nr. 11). Į eilutes „Labai svarbu žinoti Raštą… Tačiau…“ reikėtų pažvelgti atidžiau. „Tačiau mūsų sugebėjimas diena iš dienos pasilikti Viešpatyje priklauso nuo to, kaip mes sugebame girdėti jo balsą kasdienybėje“, o šį balsą, anot Joynerio, girdime ne žodyje. Joyneris tvirtina, kad Biblijos žodis nėra pakankamas kasdieninio tikėjimo šaltinis. Tai prieštarauja NT žodžiams (2 Tim 3,16–17: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“) ir protestantų tikėjimo išpažinimams [10].
Pamatysime, kad ir Joyneris menkina supratimą: „Dievas žiūri į mūsų širdį ir kalba per ją daugiau negu per protą. Štai kodėl Paulius meldėsi: ‘Ir (kad) apšviestų jūsų širdies (ne proto) akis’ (Ef 1,18)“. Savo teiginį Joyneris grindžia eilute, į kurią tokį teiginį pats ir įrašo – ne itin gera logika ir egzegezė. Beje, Biblija taip griežtai neskiria proto ir širdies. Protą ir širdį reikia skirti, bet ne atplėšti vieną nuo kito. Širdis – tai žmogaus centras, kur kas „daugiau“ negu protas, tačiau kartais širdis jį apima, „persidengia“ su juo – griežto prieštaravimo čia nėra nė ženklo. Geriausias pavyzdys, kurį, kaip matėme, vis nurodydavo Calvinas, kuriuo rėmėsi ir Johnas Stottas – Emauso mokiniai Lk sk. 24. Prisikėlęs Jėzus pakeliui į Emausą abiem mokiniams aiškina Raštą (eil. 27) – tokio veiksmo tikrai nepavadinsi neracionaliu. Mokiniams kažkas „nušvinta“, todėl prisiminę, kas vyko, jie sako: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (eil. 32). Tas širdžių užsidegimas, suprantama, buvo daugiau negu racionalus procesas, tačiau jo šaknys buvo racionalus Raštų supratimas. Dievas arba Jėzus ėjo ne tiesiu keliu, palikdamas nuošaly protą ir Raštą, – norėdamas pasiekti širdį, jis pasinaudojo pačia nuobodžiausia, nesensacinga ir racionalia priemone – Raštų aiškinimu.
Negirsime ir nekritikuosime atskirų Joynerio straipsnio detalių. Tebus akcentuota tik jau iš Schwenckfeldo pažįstamas materialių dalykų niekinimas: „’Naujoji Kūrinija’, kurios dalimi mes pašaukti būti, įgyja aukštesnę gyvenimo formą nei pati žmonija, ir mes pašaukti bendrauti aukštesniu lygiu – dvasios kalba… Dvasios kalboje regėjimas yra vertesnis už tūkstantį žodžių“. Čia vėl matome ontologinį žmogaus iškėlimą virš jo materialaus, netobulo žmogiškumo į aukštesnį, geresnį dvasinį lygį. Šitaip žmogus, žinoma, palieka ir žemąjį pliko žodžio lygį. Skaitant antrąjį sakinį kyla klausimas: kodėl dvasiniai reiškiniai turėtų būti vertingesni už žodžius? Ko žodžiuose nepakanka? Kodėl gi Dievas naudojosi žodžiais ir paprasta kalba, norėdamas pranešti apie save žmonėms? Dievas kalbėjo žmonėms ne vien žodžiais, tačiau daugiausiai per juos, o Biblijoje nėra jokios nuorodos, kad jų nepakaktų (žr. Hbr 1,1–2). Kai Joyneris galiausiai tvirtina „Doktrina, skelbianti, kad visa, ką Dievas mums pasakė [aišku, galvoje turima: ‘sako’] – užrašyta Biblijoje, yra vienas iš labiausiai griaunančių melagingų mokymų, paplitusių bažnyčioje…“, tokį griežtą priekaištą reikia atremti: mokymas, kad normalūs „žmogiški“ žodžiai, Raštas ir pamokslas yra nepakankami pasiekti išganymui ir vadovavimui, yra vienas iš labiausiai griaunančių Bažnyčioje paplitusių melagingų mokymų.
Trečią ir paskutinį pavyzdį mums pateikia Kauno pastorius Stasys Eidiejus knygoje „Dievo Žodžio sėkla“. Dėl daugelio Rašto citatų ir daugelio teisingų teiginių evangelikams ji daug kur pasirodys protestantiška. Tačiau ir Eidiejus griežtai atskiria širdį („Dievo žodis nėra skirtas galvai. Jis skirtas širdžiai“ [11], perima Hagino teoriją („Žmogus yra dvasia, turinti sielą ir gyvenanti kūne“, p. 43) ir kartu su Hagino ir Čio laikosi požiūrio, kad atgimimas vyksta tik dvasioje (p. 33).
Daugiausia abejonių kelia knygos viduryje Eidiejaus aptariamas skirtumas tarp logos ir rema (abi gr. sąvokos reiškia „žodį“). Čia jis išsamiai cituoja D. Jongi Čio, atstovaujantį šiai teorijai knygoje „Ketvirtasis išmatavimas“: „Jie [žmonės] neatskiria Dievo žodžio, suteikiančio bendrą pažinimą apie Dievą, nuo Dievo žodžio, kurį Dievas naudoja tam, kad konkrečiose aplinkybėse žmogaus širdyje gimtų tikėjimas… Skaitydamas Bibliją nuo pradžios iki galo – t.y., logos, [tu] gali gauti visą tau reikalingą pažinimą apie Dievą ir Jo pažadus, bet vien tik skaitydamas tu neįgysi tikėjimo. Tu gavai pažinimą ir supratimą apie Dievą, bet dar nereiškia, kad gavai ir tikėjimą Dievu konkrečiam atvejui… Tikėjimas gimsta tada, kai mes girdime rema“ [12] . Ir toliau: „Rema kyla ir logos… Tu gali klausyti Dievo žodžio ir nagrinėti Bibliją, bet tik tuomet, kai ateina Šventoji Dvasia ir atgaivina vieną ar kelias eilutes, atitinkančias tavo konkrečią situaciją logos tampa rema. Logos skirtas kiekvienam… O rema nėra skirta visiems… Šventoji Dvasia gali paimti Rašto vietą – ‘pasakytą Dievo žodį’ – ir įdėti jį į žmogaus širdį, paversdama ‘kalbančiu Dievo žodžiu’“ (Čio, p. 90–92).
Iškart užbėgsime už akių; griežtas logos ir rema skyrimas egzegeziškai netvirtas, joks protingas egzegetas nepalaiko Čio požiūrio. Čia turime tik dar vieną egzegeziškai neteisingos žodžių interpretacijos pavyzdį „Tikėjimo žodžio“ judėjime. Pavyzdžiui, Hbr 4,12 logos, o ne rema yra „gyvas“, „veiksmingas“ ir „aštrus“. Netgi Vokietijos sekminininkai, išsakydami savo poziciją judėjimo atžvilgiu, rašo: „Biblijoje nėra skirtumo tarp žodžių ‘logos’ ir ‘rema’… Ar Dievo žodis užrašytas, ar pasakytas, jo medžiaga ta pati. Jis nesikeičia“.
Ir vėl iš pirmo žvilgsnio Čio–Eidiejus skamba išties liuteroniškai kalvinistiškai, tačiau ir čia išorė apgaulinga. Panagrinėkime, kaip pagal Čio modelį atsiranda tikėjimas: žmogus skaito Bibliją, mąsto apie tai, ima suvokti ir suprasti (!) – tačiau su tikėjimu tai dar neturi nieko bendra, Dvasia čia aiškiai dar nevadovauja. Nes žmogus dar juda žemiškajame, nuodėmingame mąstymo ir supratimo lygmenyje, o juk tikėjimo vieta – vien širdyje. Tarp supratimo ir tikėjimo žioji praraja. Tai rodo ir žodžiai, kuriuos pasirenka Eidiejus: logos „susirenka“, „susikaupia“ širdyje (p. 66). Skaityti, studijuoti ir suprasti – visa tai gražu ir gerai, tačiau tai dar neturi nieko bendra su „tikruoju dalyku“. Susikaupęs logos tėra nepajėgi „žaliava“, iš kurios pirmiausiai reikia padaryti galingą remą. Šioje vietoje įsikiša Šv. Dvasia. Vien tik „pasakytas“ žodis tampa „kalbančiu“ žodžiu – rema.
Čio–Eidiejus tvirtina: „pasakytas“ žodis nepakankamas, tik bendras, per abstraktus, be gyvybės, jis turi būti pakeistas. Reformatų supratimas toks: pasakytų žodžių visiškai užtenka, nes per juos ir su jais kalba Dievas ir atsiranda tikėjimas. Dievas kalba per logos. Kas supranta paprastą žodį bei jo teiginius ir tuo pasikliauja, tas tiki.
Taigi žodis kaip toks – pasakytas ar parašytas – pasak jųdviejų, nėra pajėgus, jis toks tik tampa. Lutheris ir Calvinas tokių dalykų niekad nebūtų drįsę pasakyti! Čio–Eidiejus problemą vėlgi mato žodyje, o ne žmoguje. Pačioje esmingiausioje vietoje žmogus visiškai išteisinamas: tarkime, jis „supranta ir pažįsta“ Dievą ir išganymą. Klasikiniu protestantišku supratimu, tuomet trūksta tik pasitikėjimo išganančiuoju tikėjimu [13]. Anot Čio–Eidiejaus, atsakomybė dabar tenka vien tik Dvasiai, ji turi išimti ką nors iš logos krūvos širdyje ir paversti rema (Eidiejus, p. 66–67). Kai žmogus jau turi „visą reikalingą (!) pažinimą apie Dievą“, ko iš jo dar laukti? Už visa kita atsakinga Dvasia! Dievas arba Dvasia papildomai, t.y. greta žodžio (jis juk per abstraktus!) turi dar konkrečiai įtikinti žmogų (p. 69). Suprantama, čia ir protestantas reformatas pasakys, kad tikėjimas yra veikiamas Dvasios, tačiau jis lygiai taip pat šimtu procentų yra žmogaus reikalas, ir žmogus visiškai už jį atsakingas. Eidiejus pats aiškiai rašo, kad jis nebuvo suvokęs šio išganančio proceso – dvasia pavertė rema „jam pačiam nežinant“ (p. 121).
Čio ir Eidiejus atplėšia vieną nuo kito Biblijos studijas ir tikėjimą, išganymą, Dievo pažinimą. Suprantama, reikia atsižvelgti į įspėjimą, kad vien studijos automatiškai neveda į išganymą, tačiau Eidiejus visiškai nuslepia tą faktą, kad Biblijos studijose ir per jas galima rasti Dievą, o norint jį rasti, kaip tik šiuo keliu ir reikėtų eiti. Eidiejaus knyga neskatina studijuoti Biblijos, juk tai gali būti daug pastangų reikalaujantis, sunkus ir sudėtingas darbas. Todėl belieka tik palinkėti, kad jo knygos sėkla nesudygtų.

Šie pavyzdžiai neturėtų sudaryti įspūdžio, tarsi šiuolaikinis žodžio niekinimas ir Rašto bei Dvasios atskyrimas rado prieglobstį vien tik „Tikėjimo žodžio“ judėjime. Anaiptol! Tačiau didžiausia protestantų grupė Lietuvoje (kalbant apie aktyvius šalininkus) turi gana didelę įtaką daugeliui krašto krikščionių, todėl reikia sąmoningai įspėti apie klaidingą mokymą.
Deja, nemažai katalikų teologų paleido į pasaulį klaidingų teorijų apie žodį ir Dvasią. Štai Horstas Georgas Pöhlmannas apibendrina šveicarų teologo Hanso Urso von Balthasaro mintis ir jo knygą „Spiritus Creator“: „Šv. Dvasios negalima pririšti ‘prie raidės’. Į Dievo Dvasios ‘laisvės erdvę’ įeiname tik palikę ‘žodį kaip plotą’, o tai galime padaryti tik ‘tikėjimu’. Šioje erdvėje nebėra žodžių, o tik ‘neištariami’ Dievo Dvasios, dūsaujančios mumyse, ‘atodūsiai’… Ši drąsa peržengti per žodį į Dvasią reikalinga norint ją patirti. Mes, taip sakant, turim numesti Žodžio kopėčias, kuriomis užlipome į Dvasios laisvės erdvę“ [14]. Ir čia žodis, Raštas tėra tik apatinė pakopa, vien kopėčios. Mes jau žinome, kaip reikėtų vertinti tokius palyginimus.
Beje, Raštą nuo Dvasios skiria ir nemažai pseudokrikščioniškų grupių. Pavyzdžiui, Naujojoje apaštalų Bažnyčioje pamokslui tenka išties svarbi vieta pamaldose, tačiau atitinkantis „laiko dvasią“, šiandien įtaigus Dievo žodis yra ne išaiškintas Biblijos žodis, o apaštalų mokymas.
Pradžioje nuskambėjęs nusiskundimas dėl pamokslų nebuvo perdėtas. Protestantų pamokslas dažnai atrodo „galingas“ (pasak Cantalamessos), tačiau tikrovėje dažniausiai taip nėra, kadangi jis neskelbia ir neaiškina Biblijos žodžio. O pamokslas, kuris to nedaro, tiesą sakant, nenusipelno būti vadinamas pamokslu, juo labiau čia netinka būdvardis „galingas“ [15]. Panaikinti šį stygių Lietuvoje gali tik Biblijos skaitymo, Biblijos aiškinimo, Biblijos pamokslo judėjimas. Ne dėl to, kad Biblija būtų garbinama kaip Dievas, o kad joje žmogus atrastų Dievą.

Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).